e40c8efd-4fa8-4ff6-8856-e48e9aabafad · Å iaulių apygardos teismas

?Pranešėjas BBaudžiamoji byla Nr. 1A-54-519/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-0-00514-2021-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1.; 1.1.6.2.; 1.1.8.1.1.; 1.2.4.6.1.;2.1.7.4.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S) Å IAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. vasario 23 d. Å iauliai Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo PoÅ¡kaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Ingai Jocienei, dalyvaujant prokurorei Dainai Songailienei, gynėjui advokatui Modestui Å važui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R.

L. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apylinkės teismo Å iaulių rÅ«mų 2022 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Å¡iuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2022 m. birželio 9 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi subendrinta 12 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme apėmimo bÅ«du, ir R.

L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaityta bausmė iÅ¡ dalies atlikta pagal 2022 m. birželio 9 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartį ir minėta nutartimi įskaitytus laikotarpius. Bausmės pradžiÄ nustatyta skaičiuoti nuo Å¡io nuosprendžio paskelbimo dienos – 2022 m. lapkričio 3 d. Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje bei nuteisti D.

D. ir J. B., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės 1. R. L. nuteistas už tai, kad jis, D. D. ir J. B. veikdami kartu muÅ¡dami sukėlė fizinį skausmÄ nukentėjusiajam T. P. ir nežymiai jį sužalojo, o bÅ«tent, 2021 m. spalio 18 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, adresu: (duomenys neskelbtini) teritorijoje esančio gyvenamojo pastato gyvenamojoje kameroje (duomenys neskelbtini), D.

D. Å¡luotos kotu sudavus nukentėjusiajam T. P. 2 smÅ«gius į kojas, R. L. Å¡luotos kotu sudavus nukentėjusiajam T. P. 2 smÅ«gius į kojas, J. B. Å¡luotos kotu sudavus nukentėjusiajam T. P. vienÄ 1 smÅ«gį į kaktÄ bei įkaitintu žiebtuvėliu nudeginus nukentėjusiajam T. P. deÅ¡inę rankÄ , toliau tęsdami nusikalstamÄ veikÄ , D. D. įsuktu į rankÅ¡luostį suÅ¡lapintu muilu sudavus nukentėjusiajam T. P. ne daugiau kaip 7 smÅ«gius į nugaros bei deÅ¡inio klubo sritį ir ranka sudavus 1 smÅ«gį į nugaros sritį, bendrais tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam T.

P. fizinį skausmÄ bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymÄ sukėlusius kÅ«no sužalojimus – muÅ¡tines žaizdas kairiame dilbyje ir žaste, poodines kraujosruvas kairiame žaste, deÅ¡iniame sėdmenyje, nudeginimus deÅ¡inėje plaÅ¡takoje, dilbyje. II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių praÅ¡ymai 2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. L. praÅ¡o panaikinti Å iaulių apylinkės teismo Å iaulių rÅ«mų 2022 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti, kaip nepadariusį nusikalstamos veikos arba vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 37 straipsniu jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. 2.1.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nurodydamas, kad nuosprendis yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Teigia, kad teismas jo kaltę grindžia iÅ¡ esmės prieÅ¡taringais nukentėjusiojo parodymais. Nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad dėl jo (R. L.) veiksmų jis nejuto fizinio skausmo. Teigia, kad nepagrįsta teismo iÅ¡vada, jog jis bendrininkaudamas padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . 2.2. Apelianto teigimu, teismas nevertino jo atsakomybės BK 37 straipsnio prasme.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dėsto BK 37 straipsnio nuostatas ir nurodo teismų praktikÄ , kuriose buvo sprendžiami klausimai dėl nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumo.

3. Teismo posėdyje nuteistojo R. L. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡aiÅ¡kinimai Apeliacinis skundas atmestinas 4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėdamas baudžiamÄ sias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylÄ tik tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtindamas, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu grindžiamas iÅ¡ esmės prieÅ¡taringais nukentėjusiojo parodymais, praÅ¡o jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, iÅ¡teisinti arba, taikant BK 37 straipsnio nuostatas, jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nurodydamas, jog nukentėjusysis dėl jo atliktų veiksmų nejuto fizinio skausmo. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad jis bendrininkaudamas padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ .

5. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. L. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė visiÅ¡kai įrodyta ne tik nukentėjusiojo T. P. parodymais, tačiau ir kitų byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiÅ¡kai iÅ¡tirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais, objektyviais ir kuriais grindžia R. L. kaltę padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , o kuriuos atmeta kaip nepatikimus, savo iÅ¡vadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatė.

6. AukÅ¡tesnysis teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ , duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra iÅ¡imtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir iÅ¡vadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiÅ«lymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieÅ¡taravimų.

Taigi, teismas savo iÅ¡vadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetÄ ir tai turi leisti jam padaryti sprendime iÅ¡dėstytas iÅ¡vadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad teismo iÅ¡dėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nuteistojo subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

7. Kaip matyti, apeliantas savo nesutikimÄ su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, jog apylinkės teismas nepagrįstai grindė jo kaltę iÅ¡ esmės prieÅ¡taringais, kaip nurodo nuteistasis, nukentėjusiojo T. P. parodymais. Tačiau teisėjų kolegija su Å¡iais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus. PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, įvertinęs nukentėjusiojo T. P. viso proceso metu duotus parodymus ir byloje surinktų bei iÅ¡tirtų įrodymų visumÄ , apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo T.

P. parodymais grindė nuteistojo R. L. kaltę. Pasisakant dėl nukentėjusiojo T. P. parodymų, pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaravo, be to, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl jais abejoti ar laikyti juos nepatikimais, teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas, neturi jokio objektyvaus pagrindo. 7.1. Tuo tarpu paties apelianto R. L. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės skyrėsi.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. L. kategoriÅ¡kai neigė naudojęs fizinį smurtÄ nukentėjusiojo T. P. atžvilgiu, tvirtindamas, jog jis nematė, kad ir kiti kameroje buvę asmenys bÅ«tų naudoję fizinį smurtÄ prieÅ¡ T. P.. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu R. L. savo kaltę pripažino iÅ¡ dalies, t. y. pripažino, kad vienÄ kartÄ Å¡luotkočiu trenkė nukentėjusiajam T. P. į kojas. Trenkęs T. su Å¡luota, jis jÄ padėjo į Å¡onÄ ir nuėjo miegoti. Taip pat Å¡ios apklausos metu nurodė, kad tarp T. ir D. kilo žodinis konfliktas, jis nesikiÅ¡o į jų konfliktÄ , nes tai buvo ne jo reikalas.

Daugiau kas įvyko, jis nematė, nematė kas T. trenkė Å¡luotkočiu, J. veiksmų nematė. Taip pat nurodė, kad T. nuo jo smÅ«gio negalėjo jausti skausmo, nes smÅ«gis buvo nestiprus. Su kitais nuteistaisiais susitarimo kartu smurtauti prieÅ¡ nukentėjusįjį nebuvo. Visgi, teisėjų kolegija tokia nuteistojo keliama įvykio versija, kaip ir apylinkės teismas, netiki ir vertina jÄ kaip pasirinktÄ gynybinę pozicijÄ , siekiant suÅ¡velninti savo teisinę padėtį, kadangi jÄ paneigia kiti objektyvÅ«s bylos faktiniai duomenys. 7.2.

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, nukentėjusysis T. P. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jis, norėdamas pakeisti lovÄ , pasidėjo čiužinį, nepasakys kas atsinešė Å¡luotÄ , bet tiksliai į kairės kojos Å¡launį 2 smÅ«gius sudavė D. D., 2 smÅ«gius į deÅ¡inę kojÄ sudavė R. L., o J. B. jam sudavė vienÄ smÅ«gį į kaktÄ . Atlaikius tuos smÅ«gius jam buvo leista gultis į tÄ lovÄ . Jis žinojo, kad prieÅ¡ jį bus smurtaujama, jis su tuo sutiko, nes jau buvo pripratęs ir kentėjo.

Kai iÅ¡ Å¡luotos gavo smÅ«gius nuo R. L. ir D. D. į kojas, mėlynių nebuvo. SkausmÄ nuo smÅ«gių Å¡luota juto, bet jau buvo pratęs prie skausmo. Vėliau D. D. jam sudavė ne mažiau 7 smÅ«gius iÅ¡ Å«kiÅ¡ko muilo, tuos smÅ«gius matė R. L. ir J. B.. D. D. veikė kartu su J. B. ir R. L., nes jie buvo lovose ir nieko nesakė. Jis kentėjo skausmÄ sukandęs dantis. Po to J. B. įkaitinęs žiebtuvėlį nudegino jam rankÄ . Tai matė kiti kameroje buvęs, tačiau niekaip į tai nereagavo.

Jam buvo pasakyta, kad jei nueis pas pareigÅ«nus, gali jį užmuÅ¡ti. Taip sakė visi – R. L., J. B. ir D. D.. 7.3. Nukentėjusiojo T. P. parodymus iÅ¡ dalies patvirtino ir teisme apklaustas nuteistasis D. D., kuris nurodė, kad 2021 m. spalio 18 d. apie 23.00 val., suÅ¡lapintu muilu, įdėtu į rankÅ¡luostį, jis sudavė kelis kartus T. P. į nugaros sritį, trenkė ir su Å¡luota. 7.4. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas R. R. nurodė, kad nukentėjusysis T. P. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigÅ«nus nurodydamas, jog kameroje, kurioje jis buvo laikomas, kiti suimtieji prieÅ¡ jį naudoja smurtÄ .

Vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) parengta pažyma, kad nuteistasis pageidauja pabendrauti su (duomenys neskelbtini) skyriaus specialistu, jis iÅ¡sikvietė T. P. ir pokalbio metu jis prasitarė, jog kameroje (duomenys neskelbtini) prieÅ¡ jį naudojamas smurtas. Reaguodamas į tokiÄ situacijÄ , jis paprašė jį nusirengti virÅ¡utinius drabužius, tam, kad įsitikintų, ar buvo naudojamas fizinis smurtas ir ar matosi žymės. Jam nusirengus, matėsi ant jo kÅ«no smurto žymės – kraujosruvos, nudegimai.

Paklausus, kodėl jis anksčiau nesikreipė į pareigÅ«nus dėl jo atžvilgiu naudojamo fizinio smurto, T. P. nurodė, jog kiti suimtieji kalintys kameroje (duomenys neskelbtini) jam to daryti neleido, grasino, kad jam prasitarus, gali bÅ«ti dar blogiau. Reaguodamas į situacijÄ , pats asmeniÅ¡kai nukentėjusįjį palydėjo į sveikatos priežiÅ«ros tarnybos kabinetÄ , kad bÅ«tų įvertinta jo sveikatos bÅ«klė ir suraÅ¡yta medicininė pažyma. Tai atlikus, priėmė sprendimÄ nedelsiant T.

P. perkelti į kitÄ kamerÄ . 7.5. Tiek nukentėjusiojo T. P., tiek ir liudytojo R. R. nurodytas aplinkybes, patvirtina Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiÅ«ros skyriaus veiklÄ vykdančios (duomenys neskelbtini) bendrosios praktikos slaugytojos I. K. 2021 m. spalio 19 d. suraÅ¡ytoje sužaloto asmens medicininės apžiÅ«ros pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti nukentėjusiajam T. P. padaryti sužalojimai: kairio dilbio ir žasto srityje brėžtinės žaizdos padengto Å¡aÅ¡u, deÅ¡inės plaÅ¡takos iÅ¡orinėje pavirÅ¡iuje, dilbio, žasto srityje nudegimai (apie 1 cm skersmens), kaklo nugarinės pusės dalyje nubrozdinimai, apatinės lÅ«pos vidinėje pusėje žaizda, deÅ¡inio sėdmens srityje kraujosruva, kairio žasto vidinėje pusėje kraujosruva (1 t., b. l. 22). 7.6. 2021 m. lapkričio 3 d.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialisto iÅ¡vadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nustatyti T. P. sužalojimai, kurie, kaip nurodyta specialisto iÅ¡vadoje, galėjo bÅ«ti padaryti nukentėjusiojo T. P. 2021-10-20 apklausoje nurodytomis aplinkybėmis. Å ias iÅ¡vadas patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas T. Å ., nurodydamas, kad iÅ¡vadÄ pateikė pagal medicininius dokumentus, gautus iÅ¡ įkalinimo įstaigos, papildomai jam buvo pateiktas liudytojo apklausos protokolas ir papildomos apklausos protokolas apie įvykio aplinkybes.

8. Å ių aptartų įrodymų visuma, prieÅ¡ingai nei apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis R. L., leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju netikėti nukentėjusiuoju T. P. ir nesivadovauti jo parodymais, nėra teisinio pagrindo, nes jie iÅ¡ esmės nuoseklÅ«s viso proceso metu, vienas kitÄ papildantys ir neprieÅ¡taraujantys, logiÅ¡ki ir aiÅ¡kÅ«s. Nors nukentėjusysis T. P. ir nurodė, kad R. L. suduoti smÅ«giai Å¡luotos kotu nebuvo stiprÅ«s, nejautė tiek skausmo, kiek dėl D. D. ir J. B. veiksmų, tačiau jis vis tik patvirtino, kad skausmÄ nuo smÅ«gių Å¡luota juto, bet jau buvo pratęs prie skausmo.

9. Ä®vertinus tai kas aptarta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo R. L. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė nukentėjusiojo T. P. parodymais, kuriuos, kaip jau ir buvo minėta, patvirtina kiti objektyvÅ«s bylos įrodymai. IÅ¡dėstytos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad apeliaciniame skunde nuteistojo R. L. nurodyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų iÅ¡vadų dėl jo kaltės. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R.

L. kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias iÅ¡vadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimÄ nei tikėjosi nuteistasis R. L., savaime nereiÅ¡kia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo iÅ¡vados. Nuteistojo R. L. apeliacinio skundo argumentai, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo, liudytojų bei apylinkės teismo nuosprendyje iÅ¡vardintais kitais įrodymais.

Pripažindamas R. L. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai apelianto veiksmuose nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

10. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kad nepagrįsta teismo iÅ¡vada, jog jis bendrininkaudamas padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . 10.1. Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamÄ jÄ atsakomybę už bendrininkavimÄ darant konkrečiÄ nusikalstamÄ veikÄ , turi bÅ«ti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose.

Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiÅ¡kai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog bÅ«tų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotÄ nusikaltimÄ . Pažymėtina, kad nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iÅ¡ esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-344-942/2016, 2K-157-976/2022).

Ä®statyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad bÅ«tų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį bÅ«tinÄ bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma – žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimÄ nėra bÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020, 2K-199-719/2022 ir kt.).

Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali bÅ«ti iÅ¡ankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas. 10.2. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad tiek nuteistasis R. L., tiek ir kiti nuteistieji veikė bendrai, jie matė vienas kito veiksmus. Taigi Å¡iuo nagrinėjamu atveju tiek nuteistojo R. L., tiek ir kitų nuteistųjų smurtiniai veiksmai (smÅ«gių sudavimas Å¡luotos kotu, rankomis, į rankÅ¡luostį įsuktu suÅ¡lapintu muilu, įkaitintu žiebtuvėliu nudeginus rankÄ ) patvirtina, kad jie veikė bendrai ir tai akivaizdžiai parodo, jog jie suprato, kad savo tokiais veiksmais nukentėjusiajam T.

P. gali sukelti ne tik fizinį skausmÄ , tačiau ir sutrikdyti sveikatÄ , ir akivaizdu, jog jie to norėjo, o galimybę atsirasti įvairiems tos veikos padariniams numatė bendrai, jų nedetalizavo ir veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kokių padarinių atsiradimo. Toks bendro veikimo bÅ«das uždaroje (duomenys neskelbtini) kameroje, kai nukentėjusysis neturi jokių galimybių ne tik apsiginti, tačiau ir iÅ¡sikviesti pagalbÄ , leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad tiek R. L., tiek ir kiti nuteistieji, suprato, kad tokioje situacijoje jie yra pranaÅ¡esni ir stipresni už nukentėjusįjį.

Nors tarp nuteistųjų ir nebuvo iÅ¡ankstinio, konkrečiai apibrėžto susitarimo nukentėjusiajam T. P. sukelti fizinį skausmÄ ar jį nežymiai sužaloti, tačiau jie visi veikė kartu tiek vienas po kito smurtaudami nukentėjusiojo atžvilgiu, tiek ir matydami vienas kito smurtinius veiksmus, pritarė tokiems bendriems veiksmams, jų nestabdė, nesistengė suteikti nukentėjusiajam pagalbos, vadinasi, suvokė bendrais veiksmais daromos nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl to kils padarinių, nors jų nedetalizavo.

Tarp R. L. ir kitų nuteistųjų bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys, todėl pagrįstai R. L. buvo nuteistas už tai, kad jis veikdamas kartu su D. D., J. B., muÅ¡dami sukėlė fizinį skausmÄ nukentėjusiajam T. P. ir nežymiai jį sužalojo, ir jo kaltė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį įrodyta tinkamai. Todėl priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, kaip to apeliaciniu skundu praÅ¡o nuteistasis R.

L., nėra jokio pagrindo. Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo 11. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pripažinti padarytÄ veikÄ mažareikÅ¡me ir atleisti nuteistÄ jį R. L. nuo baudžiamosios atsakomybės. 11.1. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimÄ asmuo gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikÅ¡me. Sprendžiant klausimÄ dėl nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes.

Objektyvusis veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo kriterijus reiÅ¡kia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala yra nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumÄ , jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimÄ galima pripažinti mažareikÅ¡miu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iÅ¡ jų ypatumo teismas padaro iÅ¡vadÄ , kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio bÅ«tų tikslinga kaltininkÄ už padarytÄ nusikaltimÄ traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-90-788/2022).

Kito asmens kalinčio toje pačioje kameroje atžvilgiu 11.2. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad egzistuoja objektyvusis ir subjektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijai. Tokia išvada darytina įvertinus smurtinį nusikalstamos veikos pobūdį, tai, kad R. L. nukentėjusiojo atžvilgiu smurtinius veiksmus atliko bendrininkaudamas kartu su kitais nuteistaisiais, smurtinius veiksmus atliko kito asmens, kalinčio su juo toje pačioje kameroje, t. y. uždaroje erdvėje iš kurios nukentėjusysis, siekdamas išvengti smurto, neturėjo jokios galimybės pasišalinti, atžvilgiu, kas akivaizdžiai parodo didesnį R.

L. inkriminuotos veikos pavojingumÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, iÅ¡ kurių galima bÅ«tų spręsti, kad padarytos veikos pavojingumas iÅ¡ tiesų yra nedidelis ir R. L. bÅ«tų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo. Dėl paskirtos bausmės pagrįstumo 12. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rÅ«Å¡ies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtų bausmių individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu praÅ¡oma nuteistÄ jį iÅ¡teisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam R.

L. paskirtos bausmės. 12.1. Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam R. L. bausmę bei parinkdamas jos rūšį, įvertino visumÄ bausmės skyrimui reikÅ¡mingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius bausmės skyrimÄ . Teismas įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ , atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamÄ veikÄ padarė bendrininkų grupėje, bÅ«damas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai).

Atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus smurtinis nusikaltimas. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis R. L. teistas 8 kartus, jog ankstesni teistumai jam teigiamos įtakos nepadarė, ne kartÄ baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, kas neabejotinai neigiamai charakterizuoja nuteistÄ jį ir rodo jo nenorÄ laikytis įstatymų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. L. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė artimÄ BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta bausmė neprieÅ¡tarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaujantis 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirtÄ bausmę subendrino su 2022 m. birželio 9 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi subendrinta 12 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme apėmimo bÅ«du ir skyrė teisingÄ galutinę subendrintÄ bausmę – 12 metų 6 mėnesių laisvės atėmimÄ .

13. Ä®vertinus visumÄ aptartų aplinkybių daroma iÅ¡vada, kad Å iaulių apylinkės teismo Å iaulių rÅ«mų 2022 m. lapkričio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, o R. L. apeliacinis skundas atmetamas. Dėl iÅ¡laidų už suteiktÄ valstybės garantuojamÄ teisinę pagalbÄ iÅ¡ieÅ¡kojimo 14. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimÄ iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas, susidariusias dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, iÅ¡skyrus Å¡io kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teismuose. 14.1. Å iaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 30 d. nutartimi nuteistajam R. L. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Modestas Å važas. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. vasario 1d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimÄ , koordinavimÄ ir mediacijÄ mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3 punktu, praÅ¡oma iÅ¡ R.

L. valstybės naudai priteisti 50,00 Eur už nuteistajam suteiktÄ antrinę teisinę pagalbÄ apeliacinės instancijos teisme. 14.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ sprendžiant dėl iÅ¡laidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi bÅ«ti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

Å i byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundÄ . IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija Å¡ia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundÄ , laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistÄ . Gynėjas nuteistajam R. L. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. 14.3. Atsižvelgusi į tai, kas iÅ¡dėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumÄ , teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir praÅ¡oma priteisti už nuteistajam R.

L. suteiktÄ teisinę pagalbÄ nurodyta iÅ¡laidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nors bylos duomenimis nuteistasis R. L. Å¡iuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau jis yra jauno amžiaus darbingas asmuo, turi galimybę pataisos namuose įsidarbinti. PraÅ¡oma priteisti proceso iÅ¡laidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl iÅ¡ieÅ¡kotina iÅ¡ nuteistojo R.

L. (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: atmesti nuteistojo R. L. apeliacinį skundÄ . Priteisti iÅ¡ nuteistojo R. L. valstybės naudai 50,00 Eur (penkiasdeÅ¡imt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidų, susidariusių dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Teisėjai Zigmas Kavaliauskas Nijolė Matuzevičienė Gražvydas PoÅ¡kus