2018-10-25 Nr. AB-19213-3-61-3-02736-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-599-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02736-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 30.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. A. B., T. B. ir M. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. A. B., T. B. ir M. Ž. skundą atsakovui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė Energijos skirstymo operatorius) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai J. A. B., T. B. ir M. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) 2016 m. liepos 1 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį vėliau patikslino (b. l. 23–24), prašydami panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos inspekcija) Vilniaus teritorinio skyriaus 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 2R-1614 „Dėl J. A. B., T. B. ir M. Ž. skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei išspręsti klausimą iš esmės.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad akcinė bendrovė Energijos skirstymo operatorius (toliau – ir Bendrovė) iš jų reikalavo pareiškėjų sąskaita pakeisti arba kitaip modifikuoti arba sunaikinti pareiškėjams nuosavybės teise priklausančią tvorą, pastatytą gerokai anksčiau iki priimant Elektros įrenginių įrengimo bendrąsias taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1–22 (toliau – ir Elektros įrenginių taisyklės). Pareiškėjai nurodė, kad dėl minėtos situacijos kreipėsi į Energetikos inspekciją, prašydami, kad ji įpareigotų Bendrovę elektros perdavimo oro linijų saugumą užtikrinti Bendrovės turimais ištekliais, tačiau Energetikos inspekcija pagal savo kompetenciją nesiėmė jokių veiksmų, kad įpareigoti Bendrovę savo ištekliais atlikti pareiškėjų tvoros įžeminimą ar kitus veiksmus su pareiškėjų žinia, kurie būtini saugiai elektros perdavimo linijos eksploatacijai. Pareiškėjų nuomone, tokių veiksmų imtis Energetikos inspekciją įpareigoja Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 9 straipsnio 3 dalies 5 punktas. Jeigu manyti, kad Elektros įrenginių taisyklėse nėra aiškiai įtvirtinta Bendrovės pareiga tvorų įžeminimo darbus atlikti savo sąskaita, tai, pareiškėjų nuomone, šia apimtimi minėtos taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 daliai bei 4.39 straipsniui.

3. Atsakovas Energetikos inspekcija atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 35–38).

4. Energetikos inspekcija paaiškino, kad buvo prašoma įvertinti Bendrovės reikalavimus dėl metalinės tvoros įžeminimo. Energetikos inspekcija nurodė, kad turto savininkas privalo užtikrinti, jog jam nuosavybės teise priklausantis daiktas būtų naudojamas tik tada, kai jis atitinka saugumo ir kokybės reikalavimus, galiojančius teisės aktų nustatytus kriterijus. Pasak Energetikos inspekcijos, turto savininko pareiga užtikrinti, kad jo nuosavybe esantis daiktas nekeltų grėsmės ir nepadarytų žalos kitiems asmenims, todėl savininkas turi pareigą minėtą metalinį statinį (tvorą) įžeminti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė Energijos skirstymo operatorius atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti, o Energetikos inspekcijos Sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 45–49).

6. Bendrovė paaiškino, kad 2016 m. kovo 23 d. raštu nurodė pareiškėjams, kad jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype oro linijos apsaugos zonoje įrengta metalinė tvora turi būti įžeminta ir pateiktas įžemintuvų varžų matavimo protokolas, esama metalinė tvora pakeista medine ar plastikine arba esama metalinė tvora nugriauta.

7. Bendrovė nurodė, kad elektros tinklų apsaugos zonose galioja specialiosios žemės naudojimo sąlygos, o tai, pasak Bendrovės, reiškia, kad žemės sklypo savininkai turi laikytis Elektros tinklų apsaugos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 (toliau – Tinklų apsaugos taisyklės). Pagal Tinklų apsaugos taisyklių 16.2 punktą, elektros tinklų apsaugos zonose be Bendrovės sutikimo draudžiama įrengti vielines užtvaras ar metalines tvoras.

8. Bendrovė pažymėjo, kad jos nurodomi reikalavimai pareiškėjams nesukuria jokių papildomų nuosavybės teisės realizavimo apribojimų, lyginant su tais, kurie buvo sklypo įgijimo metu ir didesnių nei būtų reikalinga viešajam interesui gauti elektros energiją užtikrinti.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 84–87).

10. Teismas nurodė, kad Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad apsaugos zonų atstumus, jose galiojančias specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas nustato elektros energetikos objektų apsaugos taisyklės ir kiti teisės aktai. Įvertinęs Tinklų apsaugos taisyklėse ir Elektros įrenginių taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad elektros linijų apsaugos zonoje turėjo būti gautas leidimas metalinei tvorai statyti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad metalinė tvora buvo įrengta iki Elektros įrenginių taisyklių įsigaliojimo, ši tvora turi būti įžeminta pagal minėtose taisyklėse nustatytus reikalavimus.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjų kaip žemės sklypo ir metalinės tvoros savininkų teises riboja EEĮ 15 straipsnio 4 dalis, 75 straipsnio 3 dalis, viešasis interesas. Teismas darė išvadą, kad turto savininkas privalo užtikrinti, jog jam nuosavybės teise priklausantis daiktas būtų naudojamas tik tada, kai jis atitinka saugumo ir kokybės reikalavimus, turto savininko pareiga užtikrinti, kad jo nuosavybe esantis daiktas nekeltų grėsmės ir nedarytų žalos kitiems asmenims, todėl sprendė, kad pareiškėjai turi pareigą ginčo metalinį statinį (tvorą) įžeminti.

III. 12. Pareiškėjai J. A. B., T. B. ir M. Ž. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti (b. l. 90–93).

13. Pareiškėjai nurodo, kad teismas neišnagrinėjo pareiškėjų teisinių argumentų ir neatskleidė ginčo esmės.

14. Pareiškėjai paaiškina, kad nagrinėjamu atveju situacija yra priešinga, nurodytai EEĮ 15 straipsnio 4 dalyje, nes šiuo atveju energetikos įmonė turi interesą, kad pareiškėjams priklausantis objektas (tvora) būtų modifikuotas ar nugriautas. Pasak pareiškėjų, visiškai akivaizdu, kad EEĮ 15 straipsnio 4 dalis niekaip neriboja ir negali riboti pareiškėjų nuosavybės teisių. Pareiškėjų nuomone, jei daryti prielaidą, kad minėta norma galėtų būti pagal analogiją taikoma nagrinėjamo ginčo atveju, tai tvoros modifikavimo našta turėtų atitekti energetikos įmonei (Bendrovei). Be to, pareiškėjai pastebi, kad minėta norma yra bendro pobūdžio su nukreipiančiąja į poįstatiminius aktus dispozicija, todėl, pareiškėjų nuomone, akivaizdu, kad teismas nagrinėjamam ginčui pritaikė netinkamą teisės normą.

15. Pareiškėjai nurodo, kad teismas taip pat be pagrindo nagrinėjamam ginčui pritaikė EEĮ 75 straipsnio 3 dalį, nes ši norma aptaria servituto nustatymą privačiame žemės sklype tuo atveju, jei šiame sklype yra energetikos įmonės prižiūrimi ir jai priklausantys energetikos objektai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams priklausančiame žemės sklype nėra jokių Bendrovei priklausančių objektų. Be to, šioje normoje nėra jokios nuostatos, įpareigojančios pareiškėjus teisėtai stovinčią ir įregistruotą tvorą papildomai įžeminti ar kitaip modifikuoti savo lėšomis.

16. Pareiškėjai pažymi, kad sumoka Bendrovei elektros kainos dedamąją investicijoms į energijos perdavimo tinklų priežiūrą, investicijas ir saugą, todėl Bendrovė, reikalaudama iš pareiškėjų už jų lėšas įrengti tvoros įžeminimą, pareiškėjų nuomone, siekia nepagrįstai praturtėti pareiškėjų kaip vartotojų sąskaita.

17. Teismo išvada, kad Bendrovės reikalavimai nesukuria pareiškėjams papildomų nuosavybės teisės apribojimų, pareiškėjų nuomone, prieštarauja teisinei bei ekonominei logikai ir yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Pareiškėjai paaiškina, kad tuo metu, kai įsigijo ginčo objektą (tvorą), jam nebuvo taikomi tokie techniniai reikalavimai, kurie atsirado 2012 metais. Šiems reikalavimams, kaip ir bet kuriam norminiam aktui, pareiškėjų nuomone, galioja konstitucinis principas lex retro non agit. Tai, pasak pareiškėjų, suponuoja išvadą, kad papildomų sąnaudų našta (tvoros įžeminimas) turi tekti ne pareiškėjams, o Bendrovei, ypač turint omenyje tai, kad pareiškėjai pirkdami elektrą jau sumoka jai ir už investicijas.

18. Pareiškėjai nurodo, kad teismo nuoroda į viešą interesą galėtų būti pagrįsta, jei pareiškėjai piktybiškai trukdytų energetikos įmonei įrengti tvoros įžeminimą, tačiau šiuo atveju taip nėra. Pareiškėjai pastebi, kad šį ginčą galima laikyti kazusu, nes ginčijamas Energetikos ministro nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino vartotojų ir nekilnojamų daiktų savininkų subjektinių teisių apsaugos, turint omenyje dar ir tai, kad Bendrovė iš esmės yra monopolinis paslaugų teikėjas.

19. Atsakovas Energetikos inspekcija atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti (b. l. 74–77).

20. Energetikos inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad nagrinėjamu atveju servitutas atsiranda EEĮ 75 straipsnio 3 dalies pagrindu.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 104–110).

22. Bendrovė nurodo, kad dėl nustatyto įstatyminio servituto Pareiškėjams yra nustatyti tam tikri nuosavybės teisės apribojimai servituto ribose, todėl, Bendrovės nuomone, teismas teisingai pritaikė EEĮ 75 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pasak Bendrovės, teismas teisingai pritaikė ir EEĮ 15 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes Bendrovė prašo pareiškėjų užtikrinti jų valdomo statinio atitiktį teisės aktų reikalavimams, nes, priešingu atveju, yra keliamas pavojus kitų asmenų saugumui.

23. Bendrovė taip pat nurodo, kad pareiškėjų argumentai dėl to, jog tvoros įžeminimo darbai turėtų būti vykdomi Bendrovės sąskaita, yra nepagrįsti, nes tvora priklauso pareiškėjams, o ne Bendrovei. Be to, pareiga laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų šiuo atveju tenka vartotojams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Bylos ginčas iš esmės yra dėl žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų.

25. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymu ir, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, tik papildo teismo sprendimo išvadas ginčui taikytinos teisės aiškinimu.

26. Valstybės įmonės Registrų centro duomenys patvirtina, kad žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), yra nustatyta speciali žemės naudojimo sąlyga – elektros linijų apsaugos zona.

27. Pagal Žemės įstatymo 22 straipsnio 12 dalį, nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą. Minėto straipsnio 13 dalimi nustatyta, kad žemės savininkai, valstybinės arba savivaldybės žemės patikėtiniai ir naudotojai, nesilaikantys nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, įstatymų nustatyta tvarka traukiami atsakomybėn ir privalo atlyginti kitiems asmenims, savivaldybėms ar valstybei padarytą žalą.

28. Nurodytas teisinis reguliavimas nustatė pareigą žemės savininkui laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą momento ir žemės savininkas nėra atleidžiamas nuo pareigos vykdyti žemės naudojimo sąlygą keičiant jos turinį, jei tai nėra nauja (papildoma) specialioji žemės naudojimo sąlyga.

29. Šio ginčo atveju nustatyta, kad reikalavimas derinti su įmone eksploatuojančią elektros linijas statinių statybą po elektros linijomis buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 19.1 punktu. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių 16.2 punktu nustatyta, kad Elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo draudžiama įrengti vielines užtvaras ir metalines tvoras, o Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1-22 patvirtintų Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių 270 punkte (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d.) nustatyta, kad vielinių aptvarų arba metalinių tvorų ir aukštesnės kaip 1 000 V įtampos oro linijos sankirtose abiejose oro linijos pusėse 15–20 m atstumu nuo kraštinių laidų vertikaliųjų projekcijų vielinėje aptvaroje ir metalinėje tvoroje turi būti įrengiamas 0,25 m oro tarpas. Metalinės tvoros arba vielinės aptvaros ir iki 1 000 V įtampos oro linijos sankirtoje tarpų tvoroje arba aptvaroje įrengti nebūtina, o reikia ją tik įžeminti.

30. Minėti teisės aktai nustato elektros linijų apsaugos specialiosios sąlygos turinį ir žemės savininkai kaip minėta šios nutarties 28 punkte privalo šią sąlygą vykdyti. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. 1-22 270 punktu sąlygų turinio papildymas nepažeidžia teisės principo lex retro non agit (teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas), nes pareiga vykdyti specialiąsias sąlygas atsiranda nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą momento. Todėl atsakovo šioje byloje ginčijamu sprendimu patvirtintas tinklus eksploatuojančios AB „Energijos skirstymo operatorius” reikalavimas įžeminti metalinę tvorą arba ją nugriauti yra pagrįstas.

31. Nagrinėjamo ginčo atveju tikrinant administravimo subjekto akto teisėtumą nėra reikšminga, kada buvo pastatyta tvora, nes žemės sklypui nėra nustatyta nauja sklypo naudojimo specialioji sąlyga, o tik papildytas Nekilnojamo turto registre įregistruotos specialiosios sąlygos turinys.

32. Pareiškėjai šioje byloje neprašo atlyginti žalos, kylančios dėl žemės naudojimo sąlygos vykdymo, todėl teismas dėl to nepasisako, o tik pažymi, kad nuostolių atlyginimo atvejai, susiję su nustatytu specialiųjų žemės sklypo vykdymu, yra nustatyti Žemės įstatymo 22 straipsnyje.

33. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, pilnai ištyrė faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. A. B., T. B. ir M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius