2026-01-28 Nr. AB-2314-3-63-3-00278-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-201-520/2026

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00278-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Rietavo savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Rietavo savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Žemės ūkio skyriaus 2024 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. ŽŪ8-13 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų žalos nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą įvertinti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pareiškėjui priklausančiame sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), įskaitant žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su 2024 m. kovo 3 d. raštu, prašydamas nustatyti medžiojamųjų žvėrių padarytą žalą Žemės sklype, kuriame auginami pasėliai. Atsakovas Sprendime nurodė, kad nevertins medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos Žemės sklype, nes jame laikinai uždrausta medžioklė (Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 str. 7 d.).

2.2. Sprendimas nepagrįstas, nes pareiškėjas nesiekė uždrausti medžioti savo žemės sklypuose. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 18 d. tik pateikė Administracijos direktoriui rašytinį sprendimą, kuriame nurodė, jog jis pasinaudoja Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje numatyta teise jam priklausančiuose žemės sklypuose nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas, siekdamas, kad medžioklės plotų naudotojai kreiptųsi į jį dėl papildomas medžioklės sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo.

2.3. Pagal Įstatymo nuostatas (8 str. 12 d., 13 str. 2 d. ir kt.), medžioklės plotų naudotojams tenka pareiga kreiptis dėl rašytinio susitarimo su žemės sklypo savininku sudarymo. Jeigu sutartis nesudaroma ir medžioklės plotų naudotojai laikinai (iki sutarties sudarymo) negali medžioti žemės sklype, jie privalo atlyginti sklypo savininkui medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą.

2.4. Atsakovas laikiną medžioklės sustabdymą nepagrįstai susiejo (sutapatino) su medžioklės uždraudimu, nurodytu Įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje. Minėtoje teisės normoje nėra nurodyta, kad žala neatlyginama ir tais atvejais, kai medžioklė laikinai uždrausta dėl žemės sklypo savininko sprendimo nustatyti papildomas sąlygas.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 18 d. rašytiniame sprendime nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, medžioklė jam nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose laikinai draudžiama, iki kol medžioklės plotų naudotojas nesikreips į jį dėl papildomas medžioklės sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir nepateiks sutarties kopijos Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas). Komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti ir jų riboms pakeisti (toliau – ir Komisija) 2024 m. vasario 6 d. posėdyje (2024 m. vasario 7 d. protokolas Nr. K2-1), be kita ko, iš dalies tenkino pareiškėjo rašytinį sprendimą ir nurodė papildomas medžiojimo sąlygas nustatyti žemės sklypuose, kurie nuosavybės teise priklauso tik pareiškėjui, bei pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 7 dalimi, medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė medžioti.

4.2. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2024 m. kovo 3 d. prašymą dėl medžiojamųjų žvėrių padarytos žalos nustatymo, Sprendime pagrįstai nurodė, kad žala nebus skaičiuojama, kadangi Žemės sklypui galioja pareiškėjo nustatytas laikinas draudimas medžioti. Pareiškėjas nėra atšaukęs minėto draudimo, taip pat nėra duomenų apie sudarytą sutartį su medžioklės plotų naudotojais.

4.3. Pareiškėjas yra Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubo „Medeina“ narys. Minėtas klubas apskundė ankstesnį Administracijos sprendimą dėl žalos apskaičiavimo pareiškėjui (administracinė byla Nr. I3-7138-860/2024) ir skunde nurodė, kad pareiškėjas draudė klubui medžioti jo žemės sklypuose. Tai rodo, kad pareiškėjas visada siekė uždrausti medžioti jam priklausančiuose žemės sklypuose, bet reikalauja žalos atlyginimo ir nenori pats prisiimti atsakomybės, kaip tai numatyta Įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje.

4.4. Pareiškėjas neteisingai aiškina imperatyviąsias teisės normas, skunde pateiktas aiškinimas prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Žemės sklypo savininkas, priimdamas Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą sprendimą, reiškiantį laikiną draudimą medžioti, turi prisiimti atsakomybę už laikino draudimo metu gyvūnų padarytą žalą.

II. 5. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. liepos 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. S. skundą.

6. Teismas nustatė:

6.1. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 18 d. pateikė Administracijai rašytinį sprendimą „Dėl papildomų medžiojamų sąlygų nustatymo“, kuriame nurodė, kad, vadovaudamasis Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatomis, apsisprendžia jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės, miško ir vandens telkinių sklypuose nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas; medžioklė pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose yra laikinai draudžiama, iki kol medžioklės plotų naudotojas nesikreips į pareiškėją dėl papildomas medžioklės sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir jos pasirašymo bei nepateiks kopijos Aplinkos apsaugos departamentui; laikinas medžioklės draudimas medžioklės plotų naudotojo neatleidžia nuo atsakomybės dėl medžiojamųjų žvėrių padarytos žalos atlyginimo, jei tokia atsirastų.

6.2. Komisijos 2024 m. vasario 6 d. posėdžio protokole nurodyta, kad Komisija nutarė iš dalies tenkinti pareiškėjo rašytinį sprendimą; nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas tik jam vienam nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose (pridedamos schemos); bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise valdomuose sklypuose nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas bus galima pateikus rašytinį sprendimą su abiejų žemės sklypų savininkų sutikimu; Aplinkos apsaugos departamentui perduoti pareiškėjo sprendimą dėl medžioklės jam nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose laikino draudimo, iki kol medžioklės plotų naudotojai nesikreips į pareiškėją dėl papildomos medžioklės sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir jos pasirašymo; medžioklės plotų vienetams – Rietavo miesto medžiotojų būrelis „Rietavas“, Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubas „Medeina“, Klaipėdos miesto medžiotojų (žvejų) klubas „Aitra“ – perduoti pareiškėjo sprendimą dėl medžioklės jam nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose laikino draudimo, iki kol medžioklės plotų naudotojai nesikreips į sklypų savininką, dėl papildomos medžioklės sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir jos pasirašymo.

6.3. Administracija 2024 m. vasario 8 d. raštu informavo pareiškėją apie 2024 m. vasario 6 d. komisijos posėdyje priimtą sprendimą.

6.4. Pareiškėjas 2024 m. kovo 3 d. kreipėsi į Tverų seniūnijos seniūną ir, vadovaudamasis Įstatymo 18 straipsniu, informavo, kad Žemės sklype yra daroma laukinių žvėrių žala.

6.5. Administracijos Žemės ūkio skyrius 2024 m. kovo 8 d. priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad, atsižvelgdama į Komisijos 2024 m. vasario 7 d. protokolo Nr. K2-1 nutarimus ir Įstatymo 18 straipsnio 7 dalies nuostatas, komisija nevertins medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos Žemės sklype, kuriame medžioklė yra laikinai uždrausta.

7. Teismas nesutiko su pareiškėjo pateiktu Įstatymo nuostatų aiškinimu. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo nustatytas laikinas draudimas medžioti galioja iki tol, kol nebus pareiškėjo atšauktas arba kol bus sudarytos sutartys su medžioklės ploto naudotojais dėl papildomų medžiojimo sąlygų. Pareiškėjo 2023 m. gruodžio 18 d. rašytiniu sprendimu buvo nustatytas būtent laikinas draudimas medžioti, kuris Įstatymo kontekste negali būti aiškinamas plečiamai. Nors pareiškėjas teigė, kad buvo nustatytos papildomos sąlygos, tačiau, pagal Įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, žemės sklypo savininkui pateikus sprendimą nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas, medžioklė jam priklausančiame žemės sklype yra laikinai draudžiama. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nėra atšaukęs savo draudimo medžioti, taip pat nėra duomenų apie sudarytą sutartį su medžioklės plotų naudotojais. Pareiškėjas į bylą nepateikė kitų duomenų apie galimai sudarytas sutartis dėl medžioklės plotų naudojimo.

8. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovo nurodytas aplinkybes dėl Regionų administracinio teismo nagrinėjamos administracinės bylos Nr. I3-7138-860/2024, kurioje pateiktame skunde Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubas „Medeina“ nurodė, kad pareiškėjas draudė klubui medžioti jo žemės sklypuose, o tai, atsakovo vertinimu, parodo, kad pareiškėjas visada siekė uždrausti medžiojimą savo žemės sklypuose, tačiau iš medžiotojų siekia reikalauti žalos atlyginimo ir nenori prisiimti atsakomybės, kaip tai numato Įstatymo 18 straipsnio 7 dalis.

9. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai taikė teisės normas. Teismas akcentavo, kad savininkas, uždraudęs jam priklausančioje žemėje medžioti medžiojamuosius gyvūnus, prisiima atitinkamą riziką, todėl nėra pagrindo reikalauti, kad jam šią žalą atlygintų kas nors kitas. Teismo vertinimu, atsakovas Sprendimą tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek ir aktualiomis teisės aktų nuostatomis, jis yra pakankamai motyvuotas.

III. 10. Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 18 d. sprendimą, patenkinti jo skundą ir panaikinti Sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

11.1. Teismas netinkamai aiškino Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas žemės savininko teises: 1) teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype; 2) teisę panaikinti ankstesnį draudimą medžioti; bei 3) teisę nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame sklype sąlygas. Teismas teisės nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas realizavimą sutapatino su žemės sklypo savininko teise uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype.

11.2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad, pareiškėjui neatšaukus savo draudimo medžioti ir nesant duomenų apie sudarytą sutartį su medžioklės plotų naudotojais, jis pats prisiėmė riziką dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos. Sprendimas nustatyti papildomas sąlygas yra siejamas su medžioklės plotų naudotojams tenkančia rizika, jog, delsiant sudaryti sutartį su žemės sklypo savininku, pradeda galioti laikinas draudimas medžioti, reiškiantis riziką medžioklės plotų naudotojams atlyginti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą. Priešingas aiškinimas paneigtų žemės sklypo savininko teisių realizavimą ir siekį uždrausti medžioti, panaikinti ankstesnį draudimą ar nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas. Šiuo atveju pareiškėjui buvo nepagrįstai perkelta atsakomybė dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos neatlygintinumo.

11.3. Teismas nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2019 m. liepos 11 d. nutarimo ir išaiškinimo dėl medžioklės plotų naudotojų pareigų.

11.4. Pagal Įstatymo nuostatas (8 str. 12 d., 13 str. 2 d. ir kt.), medžioklės plotų naudotojams tenka pareiga nedelsti ir kreiptis dėl rašytinio susitarimo su žemės sklypo savininku sudarymo. Jeigu sutartis nesudaroma ir medžioklės plotų naudotojai laikinai (iki sutarties sudarymo) negali medžioti žemės sklype, jie privalo atlyginti sklypo savininkui medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą.

11.5. Kaip minėta, Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti trys savarankiški pagrindai. Įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje nėra nurodyta, kad žala neatlyginama ir tais atvejais, kai laikinai uždrausta medžioti dėl žemės sklypo savininko sprendimo nustatyti papildomas sąlygas jam priklausančiuose žemės sklypuose. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes, taip pat nevertino medžioklės plotų pareigos imtis priemonių sudaryti rašytinį susitarimą dėl papildomų medžioklės sąlygų nustatymo.

11.6. Sistemiškai aiškinant žemės sklypo savininko teises ir jų įgyvendinimą, žalos atlyginimo paskirtį bei įstatymo leidėjo valią, akivaizdu, kad pareiškėjas, pasinaudodamas teise nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas jam priklausančiuose sklypuose, nepraranda teisės į medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimą vien dėl to, kad medžioklės plotų naudotojas delsia ar vengia sudaryti sutartį dėl papildomų medžioklės sąlygų nustatymo. Teismas, prieidamas prie kitokių išvadų, nesivadovavo sisteminiu teisės normų aiškinimu ir taikymu, priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą.

12. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją, kad pareiškėjas neteisingai aiškina imperatyviąsias teisės normas. Atsakovas teigia, jog jis nedalyvauja sutarties sudaryme su medžioklės plotų naudotojais, todėl pareiškėjo nurodoma medžioklės plotų naudotojų pareiga yra nesusijusi su atsakovo veiksmais, kurie vertinami šioje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo S. S. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Administracijos Žemės ūkio skyriaus 2024 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. ŽŪ8-13 atsisakyti įvertinti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pareiškėjui priklausančiame Žemės sklype ir įpareigoti atsakovą įvertinti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pareiškėjui priklausančiame Žemės sklype, pagrįstumas ir teisėtumas.

15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pagal Įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2024 m. gegužės 1 d.) 13 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėjo Žemės sklype laikinai medžioklė draudžiama, padarė išvadą, jog atsakovas, atsižvelgęs į Komisijos 2024 m. vasario 7 d. protokolo Nr. K2-1 nutarimus ir Įstatymo 18 straipsnio 7 dalies nuostatas, pagrįstai ir teisėtai atsisakė įvertinti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pareiškėjui priklausančiame Žemės sklype pagal jo pateiktą 2024 m. kovo 3 d. prašymą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, laikosi pozicijos, kad jo skundo reikalavimai turėjo būti tenkinti, nes jis nėra visai uždraudęs ar siekęs uždrausti medžioti jam priklausančiuose sklypuose, Įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje nėra nurodyta, jog žala neatlyginama tais atvejais, kai medžioklė laikinai uždrausta dėl žemės sklypo savininko sprendimo nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas jam priklausančiuose žemės sklypuose (šiuo atveju pareiškėjas yra pasinaudojęs Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas). Pareiškėjo teigimu, iki medžioklės plotų naudotojai nesudarė su juo (pareiškėju) sutarties jie yra atsakingi už pareiškėjui medžiojamųjų laukinių gyvūnų padarytą žalą, nes jiems tenka pareiga kreiptis dėl rašytinio susitarimo su žemės sklypo savininku sudarymo, t. y. šiuo atveju nepagrįstai atsakomybė dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos neatlygintinumo perkelta pareiškėjui. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl ginčo esmės ir prašo netenkinti apeliacinio skundo.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. gruodžio 18 d. pateikė Administracijai rašytinį sprendimą, kuriame nurodė, kad vadovaudamasis Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatomis, apsisprendžia jam (pareiškėjui) nuosavybės teise priklausančiose žemės, miško ir vandens telkinių sklypuose nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas; vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatomis, medžioklė jam nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose yra laikinai draudžiama, kol medžioklės plotų naudotojas nesikreips į jį (pareiškėją) – sklypų savininką dėl papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir jos pasirašymo bei nepateiks kopijos Aplinkos apsaugos departamentui. Komisijos 2024 m. vasario 7 d. Medžioklės plotų vienetams sudaryti ir jų riboms pakeisti posėdžio protokole Nr. K2-1 nurodyta, kad 2024 m. vasario 6 d. posėdyje nutarta pareiškėjo rašytinį sprendimą tenkinti iš dalies, papildomas medžiojimo sąlygas nustatyti tik jam vienam nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose (pridedamos schemos); bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise valdomuose sklypuose nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas bus galima pateikus rašytinį sprendimą su abiejų žemės sklypų savininkų sutikimu; Aplinkos apsaugos departamentui perduoti žemės sklypo savininko (pareiškėjo) sprendimą dėl medžioklės jo nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose laikino draudimo, kol medžioklės plotų naudotojai nesikreips į sklypų savininką dėl papildomos medžiojimo sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir jos pasirašymo; Rietavo miesto medžiotojų būreliui „Rietavas“, Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubui „Medeina“, Klaipėdos miesto medžiotojų (žvejų) klubui „Aitra“ perduoti žemės sklypo savininko (pareiškėjo) sprendimą dėl medžioklės jo nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose laikino draudimo, kol medžioklės plotų naudotojai nesikreips į sklypų savininką dėl papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir jos pasirašymo.

18. Pareiškėjas 2024 m. kovo 3 d. kreipėsi į Tverų seniūnijos seniūną su prašymu „Dėl medžiojamų žvėrių žalos nustatymo“, nurodydamas, kad vadovaudamasis Įstatymo 18 straipsnio nuostatomis informuoja, jog jam nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype, kuriame prašoma nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas, yra daroma laukinių žvėrių žala.

19. Administracijos Žemės ūkio skyrius 2024 m. kovo 8 d. priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad atsižvelgdamas į Komisijos 2024 m. vasario 7 d. protokolo Nr. K2-1 nutarimus ir Įstatymo 18 straipsnio 7 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, jog medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė medžioti, Komisija nevertins medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos sklype, kuriame medžioklė yra laikinai uždrausta.

20. Sprendžiant, ar atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kuriuo iš viso atsisakė vertinti laukinių gyvūnų padarytą žalą pagal pareiškėjo 2024 m. kovo 3 d. prašymą, pirmiausia akcentuotina, kad Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė nepatenka į šio Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytas teritorijas ir šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo metu, taip pat bet kuriuo metu vėliau turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype, panaikinti ankstesnį draudimą medžioti arba nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame žemės sklype sąlygas. Žemės sklypo savininkas rašytinį sprendimą uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype, panaikinti ankstesnį draudimą medžioti arba nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame žemės sklype sąlygas turi pateikti atitinkamos savivaldybės komisijai medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti. Pateikdamas savo sprendimą, žemės sklypo savininkas turi nurodyti jam priklausančio žemės sklypo kadastrinį numerį ir nuosavybės teises į sklypą patvirtinantį dokumentą. Žemės sklypo savininkui pateikus sprendimą nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas, medžioklė jam priklausančiame žemės sklype yra laikinai draudžiama, o medžioklės plotų naudotojas turi kreiptis į žemės sklypo savininką dėl papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir šios sutarties kopiją perduoti Aplinkos apsaugos departamentui.

21. Konstitucinis Teismas 2019 m. liepos 11 d. nutarime Nr. KT21-N10/2019 nurodė, kad pagal Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą žemės sklypų savininkai turi šias teises, susijusias su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose: teisę bet kuriuo metu uždrausti medžioti savininkui priklausančiame žemės sklype (ir panaikinti ankstesnį draudimą medžioti), teisę bet kuriuo metu nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame žemės sklype sąlygas (tokiu atveju, kol žemės sklypo savininkas ir medžioklės plotų naudotojas nesudaro papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios sutarties, medžioklė savininkui priklausančiame žemės sklype yra laikinai draudžiama).

22. Taigi pagal Įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, privačios žemės sklypo savininkas medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo metu, taip pat bet kuriuo metu vėliau turi teisę: i) uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype; ii) panaikinti ankstesnį draudimą medžioti; iii) nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame žemės sklype sąlygas. Šiuo atveju pareiškėjas, teikdamas 2023 m. gruodžio 18 d. rašytinį sprendimą, įgyvendino teisę nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame Žemės sklype sąlygas.

23. Įstatymo 2 straipsnio 13 dalis nustato, kad medžioklės plotų naudotojas – fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad medžioklės plotais laikomos ir medžioti leidžiama visose teritorijose, išskyrus teritorijas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos teritorijos, kuriose draudžiama medžioti. Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teritorijas nepatenkantys žemės sklypai, kuriuose jų savininkai, vadovaudamiesi šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, uždraudė medžioti, laikomi medžioklės plotais, kuriuose medžioti laikinai uždrausta. Į šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teritorijas nepatenkantys žemės sklypai, kurių savininkai šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka pateikė sprendimą nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas, taip pat laikomi medžioklės plotais, kuriuose medžioti laikinai uždrausta, kol šio Įstatymo 8 straipsnio 12 dalyje nurodyta rašytinė sutartis bus perduota Aplinkos apsaugos departamentui. Medžioklės plotuose, kuriuose medžioti laikinai uždrausta, leidžiama tik surasti ir sumedžioti iš kitų medžioklės plotų čia atklydusius sužeistus gyvūnus Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatyta tvarka.

24. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad medžioklės plotų naudotojai turi teisę: 1) leidime naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete nurodytomis sąlygomis medžioti ir kitomis Laukinės gyvūnijos įstatyme nustatytomis laukinės gyvūnijos naudojimo rūšimis naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius; <...>. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad medžioklės plotų naudotojai privalo: 1) racionaliai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, globoti medžiojamuosius gyvūnus ir saugoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius nuo neteisėto naudojimo; 2) naudodami medžiojamųjų gyvūnų išteklius, laikytis šio Įstatymo bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių medžiojimą ir medžioklę, reikalavimų, taip pat leidime naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete nustatytų sąlygų; 3) gauti žemės sklypo savininko sutikimą ar valdytojo leidimą arba sudaryti su juo atitinkamą sutartį dėl biotechninių priemonių taikymo ir stacionarių medžioklės įrenginių statymo bei eksploatavimo jo žemėje; 4) Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka vykdyti medžiojamųjų gyvūnų išteklių tyrimo darbus; 5) Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka teikti medžiojamųjų gyvūnų išteklių panaudojimo ataskaitas; 6) Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka mokėti mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą; 7) užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą šio Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje; 8) nemedžioti žemės sklypuose, kuriuose jų savininkai nusprendė uždrausti medžioti, kreiptis į žemės sklypo savininką, kuris nusprendė nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame sklype sąlygas, dėl šias sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir nemedžioti šiame žemės sklype tol, kol papildomas medžiojimo sąlygas nustatanti rašytinė sutartis bus sudaryta ir perduota Aplinkos apsaugos departamentui, o vėliau – laikytis šioje rašytinėje sutartyje nustatytų sąlygų.

25. Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnis, Medžioklės įstatymo 18 straipsnis nustato laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų ir valstybės prievolę atlyginti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams, numato atvejus, kai ši prievolė atsiranda.

26. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais atlygina medžioklės plotų naudotojai arba valstybės vardu šio straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ir kitų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų; 2 dalis nustato, kad laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija.

27. Įstatymo 18 straipsnio 3 dalis nustato, kad laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo atlygina medžioklės plotų naudotojas šiais atvejais, kai: 1) žalos žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos įrenginiams padaro kanopiniai žvėrys ar bebrai, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus; 2) kanopiniai žvėrys ar bebrai padaro žalos miškui, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus ir jeigu pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuota stipriai pažeistų bei žuvusių tikslinės rūšies medelių jaunuolynuose dalis viršija 20 procentų arba vyresnio amžiaus medynuose stipriai pažeistų perspektyvių tikslinės rūšies medžių dalis viršija 10 procentų ir jeigu neįvykdomi žvėrių, kurių sumedžiojimas yra limituojamas, sumedžiojimo limitai.

28. Įstatymo 18 straipsnio 5 dalis nustato, kad žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkai, valdytojai ir naudotojai apie laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą nedelsdami privalo pranešti atitinkamai seniūnijai, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo išsiųsdami rašytinį prašymą dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo. Seniūnijos seniūnas, gavęs pranešimą apie padarytą žalą, privalo tą pačią dieną pranešti medžioklės plotų naudotojui ir per 7 dienas organizuoti žalos įvertinimą, išskyrus atvejus, kai dėl žalos pobūdžio jos dydį įmanoma nustatyti tik praėjus daugiau negu 7 dienoms. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 6 dalį, lėšos už laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą turi būti sumokėtos per vieną mėnesį nuo žalos dydžio apskaičiavimo dienos; šalis, nesutinkanti su apskaičiuotu žalos dydžiu, turi teisę ABTĮ nustatyta tvarka nuostolių skaičiavimo komisijos sprendimą apskųsti teismui.

29. Įstatymo 18 straipsnio 7 dalis nustato, kad medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė medžioti. Pažymėtina, kad nuo 2026 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 18 straipsnio 8 dalies redakcija, kurioje nustatyta, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais medžioklės plotų naudotojai neprivalo atlyginti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė medžioti visai arba nustatė draudimą medžioti tų rūšių medžiojamuosius gyvūnus, kurie padarė žalos pasėliams arba kitiems žalojamiems objektams.

30. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą atsakovui prašymą, dėl kurio buvo priimtas Sprendimas, akcentuotina ir tai, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ patvirtinta Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodika (byloje aktuali redakcija, galiojusi iki 2021 m. rugsėjo 28 d. iki 2025 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Metodika). Metodika, patvirtinta vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi. Metodikos 1 punktas nustato, kad Metodika reglamentuoja dėl medžiojamųjų gyvūnų pakenkimų žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams, miškui ir hidrotechnikos įrenginiams padarytos žalos žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ar naudotojams piniginės išraiškos apskaičiavimą bei nustato pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemones, kurias turi taikyti žemės ūkio pasėlių savininkas. Metodikos 2 punktas nustato, kad medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui, hidrotechnikos įrenginiams, vadovaujantis šia Metodika, vertinama ir apskaičiuojama Įstatymo 18 straipsnyje numatytais atvejais. Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos dydis turi būti įvertintas per 7 kalendorines dienas nuo atitinkamo žemės, miško ar vandens telkinio savininko, valdytojo ar naudotojo prašymo gavimo seniūnijoje, išskyrus atvejį, kai dėl žalos pobūdžio jos dydį įmanoma nustatyti tik praėjus daugiau negu 7 kalendorinėms dienoms (šiuo atveju laikotarpį, kada žala yra geriausiai matoma ir ją įmanoma įvertinti, pasirenka savivaldybės komisija medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai įvertinti). Vertinant medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos dydį vietoje, surašomas Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūros aktas (1 priedas).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad savivaldybės komisijos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai įvertinti pareiga yra atlikti gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo procedūrą ir jos rezultatus įforminti galutiniu savo sprendimu, kuriame turi būti nurodyta, kokios faktinės aplinkybės nustatytos, kokios teisės normos nulemia atitinkamą žalos apskaičiavimą, ar nėra išimčių, šalinančių žalos atlyginimą (žr., pvz., 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1126/2014; kt.).

32. Nagrinėjamu atveju yra susidariusi tokia situacija, kad atsakovas Sprendimu yra atsisakęs atlikti medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo procedūrą tuo pagrindu, jog pareiškėjui negali būti atlyginama medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala Žemės sklype. Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino Sprendimą pagrįstu ir teisėtu, taip pat iš esmės nusprendęs, kad pareiškėjui negali būti atlyginama medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala, ir nenagrinėdamas, ar pagrįstai ir teisėtai buvo atsisakyta atlikti medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo procedūrą pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Metodikos nuostatas.

33. Atsižvelgiant į atsakovo Sprendimo argumentus bei pirmosios instancijos teismo išvadas dėl šio Sprendimo, darytina išvada, kad yra išnagrinėtas ir išspręstas klausimas dėl pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo, kaip medžioklės ploto, naudotojo atsakomybės atlyginti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, t. y. yra nuspręsta dėl šio medžioklės ploto naudotojo teisių ir pareigų. Pareiškėjas šioje byloje įrodinėja, kad medžioklės ploto naudotojas, kuris privalėjo kreiptis į pareiškėją (Žemės sklypo savininką) dėl papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir nesikreipė, yra atsakingas už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą Žemės sklype.

34. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad medžioklės plotų naudotojas nėra atsakingas už medžiojamųjų gyvūnų padarytą Žemės sklype žalą, nenustatė šio naudotojo ir jo neįtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 str. 2 d.).

35. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, įvertinęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Šio pagrindo egzistavimą teismas gali nustatyti ex officio (pagal pareigas), t. y. nepriklausomai nuo to, ar šiuo aspektu grindžiamas apeliacinis skundas, nes tai yra susiję su esminiais administracinės teisenos principais ir reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2284/2014; kt.).

36. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Kiekvienu atveju klausimas dėl įtraukimo į bylą konkretaus trečiojo suinteresuoto asmens, teismo turi būti sprendžiamas priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, be kita ko, įvertinant to konkretaus asmens teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (ne)buvimą, teismo sprendimo galimą įtaką to asmens teisėms ir pareigoms ateityje, jo santykių su kiekviena iš ginčo šalių arba ginčo objektu pobūdį, faktinį skundo pagrindą.

37. Įvertinus minėtą pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes, dėl kurių turi būti panaikintas Sprendimas ir atsakovas įpareigotas atlikti pareiškėjo nurodomus veiksmus, pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, išsprendęs bylą, iš esmės nusprendė ir dėl medžioklės ploto naudotojo, neįtraukto į bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų, t. y. nusprendė, kad medžioklės ploto naudotojas nėra atsakingas už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą Žemės sklype.

38. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas dėl sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte, byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas neturi teisės įtraukti į bylos nagrinėjimą naujų administracinės bylos proceso šalių ir spręsti dėl jų teisių ir pareigų.

39. Teisėjų kolegijai nusprendus perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 4 dalies punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 18 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Regionų administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė