2021-02-24 Nr. AB-4258-3-61-3-01458-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-144-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01458-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas E. B. (E. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K mažo ploto kameroje, dažniausiai su dar vienu asmeniu. Kameroje buvę baldai ir sanitarinis mazgas užėmė didelę dalį ploto, todėl joje negalėjo laisvai judėti, nebuvo vietos laisvai pavalgyti; dėl ploto trūkumo kildavo įtampa tarp kameroje gyvenančių asmenų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad buvo laikomas rūsyje esančioje kameroje (Nr. 376), o kamera Nr. 162 buvo šalia dušo, todėl buvo juntama drėgmė, ant paviršių veisėsi pelėsis, nebuvo tinkamos ventiliacijos.

3. Kameroje buvęs sanitarinis mazgas, pareiškėjo teigimu, buvo atitvertas tik apie 1,5 m aukščio sienele, jis nebuvo uždaras, todėl tiek kameroje buvę asmenys, tiek pareigūnai per duryse esantį stebėjimo langelį galėjo jį stebėti besinaudojantį tualetu. Dėl to pareiškėjas jautėsi nepatogiai, buvo pažeistas jo privatumas.

4. Pareigūno iškvietimo sistema kameroje nebuvo įrengta, todėl esant reikalui pareiškėjas neturėjo galimybės iškviesti pareigūną.

5. Pasivaikščiojimui gryname ore Lukiškių TI-K jam buvo suteikiama kasdien po 1 valandą, o tokios trukmės pasivaikščiojimas gryname ore prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) išaiškinimui, pagal kurį kalinamasis lauke turi praleisti ne mažiau kaip 8 val. Pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo tvarkomi, jų danga buvo nelygi, po lietaus susidarydavo balos. Pasivaikščiojimui nebuvo nustatytas aiškus vedimo grafikas.

6. Lukiškių TI-K dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę ir ne daugiau kaip 15 min. Suteikiamo laiko ir dažnumo pasinaudoti dušu pareiškėjui neužtekdavo – pareiškėjas sportavo, todėl maudytis buvo būtina kiekvieną dieną.

7. Kalint Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo organizuojami jokie socialinės reabilitacijos užsiėmimai, tik kartą per savaitę, atsižvelgiant į vedimo į dušą grafiką, buvo vedamas į sporto salę. Lukiškių TI-K administracija nesuteikė pareiškėjui teisės sportuoti salėje tris kartus per savaitę.

8. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K apsipirkimas buvo vykdomas pagal prašymą. Suimtasis turėjo užpildyti prašymą, ką jis nori nusipirkti ir įmesti į parduotuvės dėžutę. Suimtieji nebuvo vedami į pačią parduotuvę. Nors Seimo kontrolierius ir rekomendavo, kad apsipirkimas būtų vykdomas ne akluoju būdu, o nuteistieji galėtų patys nueiti ir apsipirkti, Lukiškių TI-K administracija tvarkos nepakeitė. Apsipirkimo metu negalėjo pats pasirinkti analogiškų prekių, jeigu nebuvo norimos. Dažnai kildavo ginčų dėl visai kitos atneštos prekės.

9. Parduotuvės valdytojas maisto produktų ir kitų prekių kainas buvo nepagrįstai padidinęs daugiau nei 20 procentų, o kai kuriais atvejais ir daugiau nei 60 procentų. Parduotuvės maisto produktų sąrašas nebuvo išsamus. Pateikus prašymą apsipirkti, kainoraštyje nurodytos prekės buvo pakeičiamos ne analogiškomis, o visai kitomis. Maisto prekės neatitiko saugos, kokybės, ženklinimo reikalavimų, trūko informacijos apie prekes, ant kai kurių prekių nebuvo ženklinimo, kokiais kiekiais parduodama, todėl buvo sunku atskirti, ar nurodyta kaina buvo už kilogramą, ar vienetą. Parduodami vaisiai ir daržovės neatitiko privalomų kokybės reikalavimų. Apsiperkant, prekės kainos kasos kvite daugeliui prekių buvo nurodomos keliais centais didesnės nei nurodyta kainoraščiuose.

10. Lukiškių TI-K tiekiamas maistas neatitiko fiziologinių mitybos normų, nebuvo išduodami vaisiai, todėl pareiškėjas negavo būtinų vitaminų. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K administracija siekdama sutaupyti lėšas (arba pasipelnyti iš kaliniams skiriamų lėšų maistui) ir padidinti maisto kiekį, skiedė maistą vandeniu, riebalais.

11. Kameroje nakties metu visada degė šviesa, todėl pareiškėjas neišsimiegodavo, visada jautėsi pavargęs. Išjungti šviesos savavališkai negalėjo, nes už tai jam būtų paskirta nuobauda. Lukiškių TI-K buvo padaryti atskiri jungikliai, kad, esant reikalui, pareigūnas galėtų šviesą išjungti ir įjungti. Pastovus buvimas šviesoje, pareiškėjo teigimu, kenkė jo sveikatai. Be to, Lukiškių TI-K buvo nustatyti ribojimai naudotis elektra: darbo dienomis elektra išjungiama nuo 22:00 val. iki 6:00 val., o savaitgaliais – nuo 23:00 val. iki 7:00 val. Dėl to nakties metu nebuvo galimybės atsigerti arbatos. Pareiškėjas pabrėžė, kad už elektrą mokėjo pats, todėl jokių ribojimų elektros srovei negalėjo būti.

12. Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, pareiškėjas teigia, kad jo gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K visą laisvės atėmimo laikotarpį buvo nežmoniškos ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, dėl tokių atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjui atlygintina neturtinė žala. Itin mažose kamerose nuo sanitarinio mazgo nuolat buvo juntamas nemalonus kvapas, suimtieji buvo priversti skalbti savo drabužius praustuvuose, kurie naudojami asmens higiena, drabužiai nedžiūdavo, patalpose laikydavosi drėgmė, nes nebuvo ventiliacijos, o atidarius langą būdavo šalta.

13. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

14. Atsakovas, atstovaujamas Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

15. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. Remdamasis atsiliepime nurodytais duomenimis apie gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją, atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui tekęs plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai neįpareigoja skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą atsižvelgti į baldais užimtą plotą.

16. Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Bendras sanitarinio mazgo plotas užėmė apie 0,56 kv. m. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

17. Lukiškių TI-K kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas atitiko higienos normas. Tai viena iš priemonių, skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Teisės aktai nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Įstaigoje gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 lx.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 44 punktu bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Dušuose nuolat buvo tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

19. Asmenims, laikomiems Lukiškių TI-K, maitinimas buvo suteikiamas patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu laiku. Tiek suimtieji, tiek nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami laikantis nustatytų fiziologinių mitybos normų, pagal patvirtintus valgiaraščius. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą, patvirtindavo pagaminto maisto kokybę. Maistas buvo dalinamas griežtai laikantis higienos normų reikalavimų.

20. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) yra nurodytas suimtųjų apsipirkimas parduotuvėje, pagal kurias tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę. Lukiškių TI-K, įgyvendinamas šią pareigą skelbė patalpų nuomos parduotuvių veiklai konkursą ir pasirašė nuomos sutartį su laimėjusiu konkurso dalyviu bei užtikrino, kad kiekvienas suimtasis ir nuteistasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktorius 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtino Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomą maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentą, kurio privalo laikytis pataisos įstaigos teritorijoje veikiančios parduotuvės. Parduotuvėms nėra nustatyta prievolė tiekti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis, neįtrauktus į minėtą asortimento sąrašą. Be to, teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigos reikalauti, kad parduotuvės privalomai tiektų prekes, neįeinančias į privalomą maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentą. Parduodamų maisto produktų ir reikmenų sąrašus sudaro šių prekių pardavėjas. Nustačius, kad laisvės atėmimo vietos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos yra didesnės kaip 10 procentų, negu šių prekių kainos parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, parduotuvės savininkui laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius pateikia raštišką įspėjimą bei apie tai informuoja Departamentą.

21. Lukiškių TI-K teritorijoje buvusioje parduotuvėje prekių likučio poreikis buvo nustatomas remiantis dviejų savaičių pardavimų rezultatais. Numatyti prekių kainininke nurodyto asortimento poreikio tiksliai neįmanoma. Jeigu parduotuvėje nebuvo užsakytos prekės, ji galėjo būti pakeičiama tokia pat preke, kurios kaina ne didesnė nei nurodyta užsakyme.

22. Lukiškių TI-K iki 2017 m. rugsėjo mėn. buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis, kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai, ar įstaigos turtui (pvz.: staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ar kita). Savo skunde E. B. nenurodė nei vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala.

23. Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomose pozityvaus užimtumo priemonėse). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Gyvenamosiose kamerose yra iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Lukiškių TI-K periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas dalyvauja atitinkami skyriai, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Suimtajam buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat tvarkomi, be to patys suimtieji, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį.

24. Pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė. Pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija dėl buvimo gryname ore laiko yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Pareiškėjui suteikiamas pasivaikščiojimo lauke laikas atitinka Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą trukmę.

25. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, būtina nustatyti, kad skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes

II. 26. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kameros ploto trūkumo, teismas vadovavosi Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu ir nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

28. Teismas nustatė, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 119 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 301 (plotas 8,03 kv. m), Nr. 149 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 162 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 376 (plotas 7,35 kv. m), Nr. 311 (plotas 7,75 kv. m) ir Nr. 269 (7,68 kv. m) vienas arba dar su vienu asmeniu. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad gyvenamojo ploto norma, įtvirtinta Įsakymu Nr. V-124 pažeista nebuvo, pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 7,68 kv. m kameros ploto. Teismo vertinimu, net ir neįskaičiavus į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris remiantis byloje pateiktais duomenimis yra 0,56 kv. m, visose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas EŽTT 3 kv. m ploto standartas. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo.

29. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tualeto įrengimo ir privatumo neužtikrinimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nustato sanitarinio mazgo atskyrimą 1,5 m tvorele, tačiau vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kameras, kuriose sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina, bei duomenis, kad nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo neužtikrintas visu skundžiamu laikotarpiu (200 parų). Lukiškių TI-K atsiliepime ir su atsiliepimu pateiktame pranešime nurodytas aplinkybes, kad sanitariniuose mazguose šiuo metu yra įrengtos užuolaidos, teismas vertino kaip neįrodytas, kadangi šis dokumentas surašytas 2019 m. gegužės mėn., t. y. ginčui neaktualiu laikotarpiu, o konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos ar kabinos, siekiant užtikrinti laikomų asmenų privatumą, Vilniaus PN nepateikė. Be to, teismo vertinimu, pagal EŽTT praktiką užuolaidos įrengimas sanitariniame mazge neužtikrino visiško privatumo.

30. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl nepakankamos pasivaikščiojimo trukmės, kadangi pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pareiškėjas neginčijo, kad tokios trukmės pasivaikščiojimas buvo suteiktas, todėl nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad CPT rekomendacijose nurodomas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose (už kameros ribų), o ne, kaip nurodė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

31. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamo užimtumo ir nesudarytų galimybių sportuoti 3 kartus per savaitę. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsniu ir nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės sportuoti pagal įstaigoje nustatytą tvarką, dalyvauti socialinio užimtumo programose, lankytis bibliotekoje, naudotis riboto interneto prieiga ir pan. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįvardijo nei vienos programos, kurioje būtų norėjęs dalyvauti ir tokia galimybė jam nebuvo suteikta. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė tenkinti jo prašymą sportuoti tris kartus, byloje nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais.

32. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nesukonkretino, kokiame ar kokiuose iš pasivaikščiojimo kiemelių buvo jo nurodytos sąlygos, taip pat nenurodė, kokią neigiamą įtaką nurodytos sąlygos darė pareiškėjui ir šiuos argumentu atmetė kaip deklaratyvius.

33. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl maudymosi duše, nes pareiškėjo skunde nebuvo nurodyta, kad jam nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o tai atitiko higienos normos HN 134:2015 44 punkto reikalavimus. Pažymėjęs, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas praustuvas, tiekiamas šaltas vanduo, be to, pareiškėjas skunde pats nurodė, jog vedimas į sporto salę sutapo su jo vedimo į dušą grafiku, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K teisės aktų nuostatų nepažeidė.

34. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl nuolat veikiančio naktinio apšvietimo, teismas nurodė, kad pagal Eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas; koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai. Teismas pažymėjo, kad naktinis apšvietimas reikalingas kamerose laikomų asmenų elgesio kontrolei užtikrinti ir nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento patikrinimo metu išmatuota dirbtinė apšvieta kamerose atitiko higienos normų reikalavimus. Byloje nenustatęs, kad naktinis apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas Lukiškių TI-K administracijai, teismas šiuos pareiškėjo nusiskundimus atmetė, pažymėdamas, kad pareiškėjo teiginiai apie naktinio apšvietimo įtaką sveikatai yra deklaratyvaus pobūdžio. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad naktinis apšvietimas pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus.

35. Vadovaudamasis Departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimo laisvės atėmimo įstaigose tvarkos aprašo 27 punktu, kuriame nustatyta, kad elektros prietaisais naudojamasi laisvalaikio, išskyrus nepertraukiamą miegą, metu, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl apribojimų naudotis elektra naktį.

36. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtino, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, o skunde nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme ar pavojingomis aplinkybėmis ir dėl to kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertino kaip deklaratyvius ir atmetė.

37. Teismas kaip nekonkretizuotus atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl nekokybiško, nepakankamai kaloringo maitinimo. Išvardinęs pagrindinius teisės aktus, kurie nustato suimtųjų maitinimo laisvės atėmimo vietose tvarką, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, teismas pažymėjo, kad skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galbūt netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų jam trūko. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų dėl netinkamos maisto kokybės ir/ar kiekio kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją. Teismo vertinimu, skundo teiginys, kad Lukiškių TI-K maistas netinkamas ir nepakankamai kaloringas, yra pareiškėjo subjektyvi nuomonė.

38. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai (Suėmimo vykdymo įstatymas, Vidaus tvarkos taisyklės ir kt.) nustatė laisvės atėmimo vietos įstaigų direktoriams pareigą užtikrinti, kad šiose įstaigose laikomi asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, bei prižiūrėti šios asmenų teisės įgyvendinimo sąlygas, t. y. kad laisvės atėmimo vietos įstaigoje laikomiems asmenims siūlomas prekių asortimentas atitiktų teisės aktuose nustatytą privalomą maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentą bei kad šių prekių kaina būtų ne didesnė negu jų kaina parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir kurios veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga, o nustačius neatitikimus imtis teisės aktuose nustatytų poveikio priemonių (raštiškas parduotuvės savininko įspėjimas, netesybų taikymas, nuomos sutarties nutraukimas). Tačiau teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuo 2018 metais buvusi apsipirkimo tvarka pažeidė jo teises įsigyti būtiniausių produktų ar prekių, o aplinkybė, kad tam tikrais atvejais pareiškėjas negalėjo įsigyti konkrečios kainoraščio prekių grupėje nurodytos prekės, pati savaime nereiškė, jog pareiškėjo teisė apsipirkti buvo pažeista, kadangi, kaip skunde nurodo pats pareiškėjas, tokiais atvejais nesama prekė būdavo pakeičiama kita tos prekių grupės preke. Pareiškėjas taip pat skunde nebuvo nurodęs, kurių Lukiškių TI-K prekių kaina buvo per didelė. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių šiuo aspektu nepažeidė.

39. Apibendrindamas pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus ir įvertinęs jo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pagal byloje esančią medžiagą, teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 200 parų (pareiškėjas 4 paras iš 200 parų kamerose buvo laikomas vienas). Nors pareiškėjas prašė priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimus.

40. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatyto Lukiškių TI-K pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismų formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 600 Eur ir ją priteisė iš atsakovo.

III. 41. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą – priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo atstovo.

42. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė tas aplinkybes, kurios buvo siejamos su patirtais neigiamais dvasiniais ir fiziniais išgyvenimais bei turėjo didelės įtakos atlygintinos neturtinės žalos dydžiui, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aktualia EŽTT praktika.

43. Dėl naktinio apšvietimo pareiškėjas akcentuoja, kad teisės aktai nustato, koks turi būti dieninis bei naktinis apšvietimas, bet nenurodo, kad šviesa privalo degti kameroje visą parą. Pagal vidaus tvarkos taisykles, nurodyta, kad dienos metu, pagal nuteistojo pageidavimą dieninė šviesa yra išjungiama, tačiau nėra aiškiai nustatyta, kad naktinė šviesa turi degti pastoviai kameroje. Nuolat įjungtas naktini apšvietimas trukdė pareiškėjui išsimiegoti, pailsėti, kadangi pareiškėjas miegodavo dviaukščio gulto viršutiniame gulte, naktinis apšvietimas buvo intensyvus. Lukiškių TI-K buvo padaryti prie kiekvienos kameros atskiri dieninės ir naktinės šviesos jungikliai. Pareigūnas, nakties metu norėdamas apžiūrėti kamerą, tiesiog galėjo įjungti naktinį apšvietimą (kaip yra kitoje pataisos įstaigoje, kurioje pareiškėjas atlieka bausmę). Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nebuvo bandęs žudytis ar žalotis, todėl atsakovo atstovo veiksmai dėl visų asmenų saugumo turi būti nukreipti į asmenis, kurie gali sau kelti pavojų. Pareiškėjo teigimu, byloje yra įrodymų, kad pareiškėjas buvo konsultuotas psichiatro ar psichologo, o tai patvirtina faktą, kad kalinimo sąlygos buvo blogos.

44. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė vadovautis vienam asmeniui turinčio tekti 4 kv. m laisvo ploto standartu. Pirmosios instancijos teismas sprendžiant ginčą vadovavosi net 3 kv. m standartu vienam asmeniui, kas pažeidžia ne tik Lietuvos Respublikos teisės aktus, kuriuose nustatyta, kad vienam asmeniui turi atitekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas pakartoja, kad kamerose buvo laikomas ne vienas, gyvenamoji patalpa buvo itin maža, asmeniui tenkantį plotą mažino baldais užimtas plotas, baldai ir asmeniniai daiktai trukdė judėti patalpoje. Atsakovo atstovo pateikti sanitarinio mazgo išmatavimai (0,56 kv. m) nepatvirtinti akredituoto subjekto, be to, į tokio ploto patalpą netilptų žmogus. Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo plotas buvo 0,98 kv. m, visų kitų įrenginių, baldų išmatavimai atitinka atsakovo atstovo nurodytus. Atsižvelgiant į EŽTT išaiškinimus, pareiškėjui teko itin mažas kameros plotas.

45. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas turi įrodyti patirtas kančias, tačiau pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, todėl teismas privalo būti aktyvus tiriant įrodymus, kad būtų nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, ypač tais atvejais, kai asmens galimybės rinkti įrodymus yra ribotos. Panašaus pobūdžio bylose būtent atsakovui tenka pareiga pateikti įrodymus apie kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams.

46. Dėl aukščiau išvardytų kalinimo sąlygų pareiškėjas tapo dirglus, juto pažeminimą, nerimą įtampą bei kitus neigiamus dvasinius išgyvenimus, be to, neigiamus padarinius jaučia iki šiol, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas įsitikinęs, kad savo skundą pagrindė, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė argumentus dėl naktinio apšvietimo, ploto, ir kt. bei priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui buvo padaryta žymiai didesnė žala.

47. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

48. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

49. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais, kurie reikšmingi sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos formos ir dydžio.

50. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

51. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

52. Akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytas būtinas sąlygas viešajai deliktinei atsakomybei kilti, atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl manytina, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 53. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių suėmimo sąlygų, atlyginimo.

54. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

55. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas 200 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo likusio kameros ploto ir įrengtas kaip atskira kabina, ir konstatavo, kad šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu bei nusprendė, kad pareiškėjo patirtiems išgyvenimams kompensuoti pakankamas 600 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Kitus pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus, taip pat netenkino skundo reikalavimo priteisti 4 000 Eur neturtinę žalą.

56. Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė abi ginčo šalys. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, nepagrįstai nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus kameros ploto, taip pat neatsižvelgė į sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, dėl ko jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo teigimu, taip pat nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl naktį veikiančio naktinio apšvietimo, kitų pažeidimų, todėl priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta visų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos; pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė argumentų, kaip pasireiškė galbūt padaryta žala pareiškėjui ir kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka pažeidimo pripažinimo.

57. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto Lukiškių TI-K kamerose skaičiavimo metodikos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas turėto taikyti minimalų 4 kv. m asmeninio ploto standartą, atsižvelgti į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą ir nustatyti pažeidimą, nepagrįsti, kadangi neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos.

58. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

59. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

60. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalia vienam asmeniui tenkančia gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m) ir konstatavo, kad pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 7,68 kv. m kameros ploto. Šiame įsakyme nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad aptariama gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika teismas iš esmės vadovavosi, ir, atsižvelgęs į sanitarinio mazgo užimtą plotą, konstatavo, kad iš Konvencijos 3 straipsnio kylanti 3 kv. m asmeniui daugiavietėje kameroje turinti tekti ploto riba pažeista nebuvo. Net ir atsižvelgus į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą sanitarinio mazgo plotą (0,98 kv. m) ir jį atėmus iš bendro kameros ploto, 3 kv. m riba, turinti tekti vienam asmeniui, ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo.

61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių objektyviais įrodymais pagrįstų argumentų, konkrečių skaičiavimų, paneigiančių teismo išvadas šiuo klausimu, o jo deklaratyvūs teiginiai apie minimalias galimybes judėti kameroje nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Taigi pirmosios instancijos išvada, kad pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, nepaneigta.

62. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimo dėl naktį įjungto naktinio apšvietimo (pareiškėjas šiuo aspektu patirtą žalą kildino dėl to, kad negalėjo miegoti, šviesa naktį kenkė sveikatai ir pan.), teisėjų kolegija pažymi, kad Eksploatavimo taisyklių 14.3 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Higienos normoje HN 134:2015 naktinio apšvietimo normos nėra nustatytos, bet 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas tam tikru paros metu naudoti dirbtinę apšvietą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl dirbtinio apšvietimo išjungimo ar intensyvumo sumažinimo. Todėl pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K, neišjungdami kameros dirbtinės apšvietos naktį, elgėsi neteisėtai, atmetami.

63. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų kitų aplinkybių (dėl maudymosi duše ir pasivaikščiojimo trukmės, pasivaikščiojimo kiemelių būklės, pareigūnų iškvietimo signalizacijos, pareiškėjo dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose ir kitoje pozityvioje veikloje, maitinimo, galimybės apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje, elektros tiekimo į kameras ribojimo nakties metu) detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

64. Pareiškėjas skunde, be kita ko, reiškė pretenzijas dėl pelėsio kameroje Nr. 162, drėgmės, ventiliacijos, per žemos temperatūros, gyvenamosiose patalpose skalbiamų ir džiovinamų drabužių. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie pareiškėjo nusiskundimai nepagrįsti. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos ministerijos Vilniaus departamento atliktų patikrinimų rezultatai patvirtina, kad kameroje Nr. 162 2018 m. balandžio 4 d. vizualiai matomų pelėsių nebuvo (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. liepos 12 d.), kamerose, kurios buvo tikrintos ir kuriose skundžiamu laikotarpiu gyveno pareiškėjas (Nr. 119; Nr. 149; Nr. 162) oro temperatūra, drėgmė, dirbtinė apšvieta atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, patikrinimo aktuose konstatuota, kad sudaryta galimybė gyvenamąsias patalpas vėdinti per langus (b. l. 38–49). Į bylą pateiktame pranešime dėl pareiškėjo skundo (b. l. 33–36) nurodyta, kad Lukiškių TI-K įstaigoje laikomų asmenų drabužių (apatinių ir viršutinių) bei patalynės skalbimas organizuojamas centralizuotai. Byloje nėra jokių duomenų (tokių argumentų savo procesiniuose dokumentuose nenurodė ir pareiškėjas), kad dėl buities sąlygų ir gyvenamųjų kamerų būklės jis skundėsi Lukiškių TI-K administracijai, visuomenės sveikatos saugą kontroliuojančioms institucijoms, kad buvo ribojama pareiškėjo galimybė pasinaudoti Lukiškių TI-K organizuojamomis skalbimo paslaugomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo teiginiai šiuo aspektu yra atmetami kaip deklaratyvūs ir nesudarantys pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

65. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai ir prašo panaikinti teismo sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo, kadangi jokių argumentų dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu, nenurodo.

66. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas visą vertintą laikotarpį (išskyrus 4 paras) buvo laikomas kamerose kartu su kitu asmeniu, tačiau kamerose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo pakankamai izoliuotos nuo likusio kameros ploto, ir padarė išvadą, kad 200 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Įvertinus abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, susijusius viešosios civilinės atsakomybės pagrindų ir neturtinės žalos sąvokos aiškinimu teismų praktikoje, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.

67. Pažymėtina, jog pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)), o nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

68. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

69. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl neužtikrinto pakankamo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

70. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

71. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

72. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

73. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (lot. k. be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

74. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustatyta, kad dėl suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, remdamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra tinkama. Pažeidimo pripažinimas šiuo atveju, atsižvelgus į aptartą pažeidimo pobūdį, nebūtų pakankama satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.

75. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. B. (E. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė