2019-01-30 Nr. AB-2792-3-61-3-01608-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3143-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01608-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rikneda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rikneda“ skundą atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys byloje – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos šprotai“) dėl sprendimo ir protokolo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rikneda“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 3R-130 (AG-90/03-2016) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) (toliau – ir Protokolas) dalį, kuria pareiškėjui 2016 m. paskirta 1 t vakarinių menkių žvejybos kvota.

2. Pareiškėjas nurodė, jog 2016 m. kovo 31 d. Komisijoje įvyko posėdis, kurio metu buvo svarstomas pareiškėjo skundas, o skundžiamas Sprendimas, kurio apimtis yra nemaža, surašytas ir priimtas tą pačią dieną, todėl galima daryti prielaidą, kad jis buvo priimtas dar iki posėdžio. Be to, skundžiamame Komisijos Sprendime nėra minimi ar svarstomi argumentai, kuriuos Komisijos posėdžio metu išsakė pareiškėjo atstovas ir kiti posėdyje dalyvavę asmenys. Taigi, pareiškėjo manymu, Komisija galbūt turėjo išankstinę nuostatą dėl pareiškėjo skundo. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisijos pranešėja uždavė klausimus dėl pareiškėjo norų peržiūrėti 2015 m. kvotas, nors jis dėl to jokio skundo nepateikė. Taip pat Komisijos pranešėja uždavė klausimus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties įgyvendinimo, nors tokios aplinkybės nebuvo skundžiamos Komisijai. Komisijai nebuvo skundžiamas ir Protokolo 2.3 punktas. Sprendime netiksliai nurodomos Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo (toliau – ir ŽĮ, Žuvininkystės įstatymas) normos. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės įrodo, kad Komisija į nagrinėjamą ginčą žiūrėjo formaliai, Sprendimas priimtas ne remiantis šalių nurodytais argumentais, o galbūt dar prieš prasidedant Komisijos posėdžiui.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad Komisijos pritarimas Tarnybos kvotų paskirstymui yra deklaratyvus, nes skundžiamame Sprendime tiesiog deklaratyviai perrašytas ŽĮ, nurodyta, kokiu būdu yra paskirstomos žvejybos kvotos, tačiau nevertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Tarnybos sprendimo motyvų nebuvimo. Šiame kontekste pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 29 d. BUAB „Freisa“ ir pareiškėjas pasirašė laivo pardavimo aktą, kuriuo pareiškėjas nusipirko žvejybinį laivą „Freisa“ su turtinėmis teisėmis – žvejybos kvotomis bei žvejybos pajėgumais. Todėl pareiškėjas įsitikinęs, kad jis turi teisę naudoti laivo „Freisa“ sugavimų istorinius duomenis – istorinę dalį. Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaudamasis ŽĮ 171 straipsniu, Tarnybai pateikė motyvuotą prašymą, jį pagrindė įstatymo nuostatomis, faktinėmis aplinkybėmis, tačiau Tarnyba nepagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų BUAB „Freisa“ laikotarpių, todėl skundžiama Protokolo dalimi priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą pareiškėjui skirti tik 1 t vakarinių menkių sugavimo kvotą.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad vien tai, jog valstybėje keičiasi teisinis reglamentavimas, teisėtai įgytas civilinės apyvartos objektas (turtinės teisės) negali tiesiog išnykti ar pasikeisti jo statutas. Tiek teisėtų lūkesčių apsaugos principas, tiek įstatymo negaliojimo atgal principas turėtų užtikrinti tokių subjektų teises ir teisėtus interesus. Šiuo atveju pareiškėjas, iš BUAB „Freisa“ įsigydamas žvejybos verslą, pagrįstai tikėjosi, kad įgytos turtinės ir neturtinės teisės taip pat nesikeis ir ateityje, o skirstant kvotas į jas bus atsižvelgiama.

5. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad Tarnyba nenurodė, kokiais principais buvo paskirtos individualios žvejybos galimybės, sprendimas iš esmės neatitiko individualaus administracinio akto reikalavimų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ, Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnis), iš jo neaišku, ar Tarnyba pripažino pareiškėjo teisę į istorinę dalį ar ne, kokią įtaką sprendimui priimti turėjo ŽĮ 171 straipsnio 4 dalies reikalavimai. Tačiau Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad Tarnybos priimtame individualiame administraciniame akte nebuvo laikomasi šiam aktui keliamų formos reikalavimų, ir to nevertino.

6. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, jog atsakovo atsiliepime nurodyti atvejai, nors ir yra panašūs į šioje byloje nagrinėjamą atvejį, nėra tapatūs, kadangi nurodytuose atvejuose vienas ūkio subjektas pirko kvotas iš kito ūkio subjekto, kuris veiklą po sandorio vykdė toliau, o šiuo atveju įmonė, iš kurios pirktas laivas, t. y. BUAB „Freisa“, yra bankrutavusi, be to, jokiame teisės akte nėra nurodyta, kad visos su laivu susijusios teisės negali būti perleistos, t. y., jog negali būti perleista istorinė dalis.

7. Atsakovas Žuvininkystės tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Komisijos 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 3R-130 (AG-90/03-2016) nepakeistą.

8. Visų pirma, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo direktorius dalyvavo 2016 m. sausio 22 d. Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos (toliau – ir Kvotų skyrimo komisija) posėdyje, kurio metu buvo paskirstytos žvejybos kvotos ūkio subjektams ir jam buvo žinomos įmonei skirtos žvejybos kvotos skyrimo aplinkybės ir paskirta žvejybos kvota. Be to, informacija apie ūkio subjektams paskirtas žvejybos kvotas 2016 m. sausio 25 d. buvo paskelbta Tarnybos interneto tinklalapyje. Taigi, pareiškėjas apie jam paskirtas žvejybos kvotas sužinojo 2016 m. sausio 22 d. Kvotų skyrimo komisijos posėdžio metu, tačiau skundą Komisijai pateikė tik 2016 m. kovo 2 d., t. y. praleido teisės aktuose nustatytą skundo padavimo terminą.

9. Atsakovas taip pat paaiškino, kad 2013–2014 m. Lietuvos Respublikos Baltijos jūros žvejybos kvotų paskirstymo būdai buvo nustatyti Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklėse (toliau – ir Kvotų skyrimo taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197. Vadovaujantis Kvotų skyrimo taisyklėmis, Tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V1-28 „Dėl žuvų išteklių naudotojams suteiktų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžių patvirtinimo“ žuvų išteklių naudotojams buvo patvirtinti perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžiai. Pagal Kvotų skyrimo taisyklių 21 punktą žuvų išteklių naudotojas, turintis jam suteiktą perleidžiamąją žvejybos teisę, galėjo šią teisę ar jos dalį perduoti iki teisės galiojimo laikotarpio pabaigos kitam Lietuvos Respublikoje registruotam žuvų išteklių naudotojui, atitinkančiam Kvotų skyrimo taisyklių 4.2 punkte nurodytas sąlygas, einamaisiais metais jam skirtą žvejybos kvotą, apskaičiuotą pagal suteiktą perleidžiamąją žvejybos teisę, ar jos dalį perduoti kitam Lietuvos Respublikoje registruotam žuvų išteklių naudotojui, atitinkančiam Kvotų skyrimo taisyklių 4.2 punkte nurodytas sąlygas, arba ja apsikeisti su kitomis Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėmis narėmis, pateikęs Kvotų skyrimo taisyklių 28 punkte nurodytą prašymą. Kvotų skyrimo komisijai paskirsčius kvotas 2013–2014 m., ūkio subjektai šiuos komisijos sprendimus apskundė teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių 19 punktas (2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas žvejybos kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ŽĮ nėra numatyta reikmė (prievolė) atsižvelgti į ankstesniais metais perduotas turtines teises į žvejybos kvotas, t. y. į perleistas ar suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises. Ūkio subjektai, vykdantys verslinę žvejybą, teikia duomenis apie sugautus žuvų kiekius pagal 2009 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1224/2009 14 straipsnį. Šie duomenys yra kaupiami Žuvininkystės duomenų informacinės sistemos interneto svetainėje ir pagal šiuos duomenis apskaičiuojama konkretaus ūkio subjekto istorinė dalis. Vadovaujantis ŽĮ 171 straipsnio 1 dalimi, istorinė dalis apskaičiuojama įvertinant kiekvieno ūkio subjekto sugautų žuvų kiekį, tačiau nėra numatyta, kad vieno ūkio subjekto istorinė dalis galėtų būti skaičiuojama pagal kito ūkio subjekto sugautų žuvų kiekį (istorinę dalį). Vadovaujantis ŽĮ 171 straipsnio 4 dalimi, iš esmės skirstant žvejybos kvotas yra atsižvelgiama į ūkio subjekto aktyvumą versle (žvejyboje) ir patirtį (sugautus žuvų kiekius), reputaciją ir požiūrį į aplinkosaugą bei tausią žvejybą (padarytus pažeidimus, mažesnį to ūkio subjekto vykdytos verslinės žvejybos poveikį aplinkai), indėlį į Lietuvos ekonomiką, tiekimą Lietuvos vartotojams (Lietuvos Respublikos teritorijoje parduotų žuvų kiekiai). Už tai, kad konkretus ūkio subjektas vykdė aktyvią, tačiau tausią žvejybą, saugojo aplinką ir tiekė sugautas žuvis Lietuvos vartotojams, tam ūkio subjektui yra skiriama didesnė žvejybos kvota. Tokios vertybės kaip ūkio subjekto patirtis ar reputacija, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą, šiuo atveju didesnės kvotos skyrimą, vertintinos kaip asmeninės neturtinės teisės ir vertybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.114 straipsnį, kurios negali būti nei perkamos, nei parduodamos.

11. Atsakovas sutiko, kad ŽĮ nėra numatyti apribojimai, draudžiantys perleisti juridiniam asmeniui istorinę dalį, tačiau tokios dvišalės istorinės dalies perdavimo sutartys turėtų būti vertintinos kaip dviejų ūkio subjektų įsipareigojimai vienas kitam, bet ne kaip įpareigojimas kvotas skirstančiai institucijai pagal vieno ūkio subjekto istoriją (asmenines neturtines teises ir vertybes) skirti kitam ūkio subjektui kvotą. Be to, vadovaujantis ŽĮ 2 straipsnio 50 ir 51 dalimis, pagal 2013 m. lapkričio 29 d. „Laisvo pardavimo aktą“ Nr. 1 UAB „Rikneda“ iš UAB „Freisa“ įsigijo Tarnybos protokolu skirtas turtines teises žvejoti – žvejybos kvotas, bet ne istorinę dalį, apibrėžtą ŽĮ 171 straipsnio 1 dalyje.

12. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog ŽĮ iki šiol aiškiai nenustatė, ar istorinė dalis gali būti perleidžiama, tačiau naujoje ŽĮ redakcijoje, kuri įsigalios nuo 2016 m. lapkričio 1 d., 174 straipsnio 11 dalyje yra įtvirtinama, kad istorinė dalis negali būti pirkimo-pardavimo objektu. Todėl ginčo metu galiojusios ŽĮ redakcijos nuostatos taip pat turėtų būti traktuojamos taip, kad istorinė dalis negali būti perleidžiama.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Komisijos 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 3R-130 (AG-90/03-2016) nepakeistą. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepimą į pareiškėjo skundą iš esmės grindė tais pačiais esminiais argumentais, kaip ir atsakovas, papildomai nurodė šiuos argumentus:

1) Žvejybos kvotos paskirstomos ūkio subjektams tik vieneriems metams ir, jei vienas ūkio subjektas nusipirko iš kito ūkio subjekto žvejybos kvotą, ją gali panaudoti tik tais metais, kuriems ji buvo suteikta (šiuo atveju 2013 m.). Žvejybos kvotos įsigijimas nesuteikia ją gavusiam ūkio subjektui teisės kitais metais automatiškai gauti tą pačią žvejybos kvotą ar naudoti 2013 m. žvejybos kvotas perleidusio ūkio subjekto ankstesnių metų duomenis, skaičiuojant istorinę dalį pagal šiuo metu galiojantį ŽĮ. „Perleidžiamosios žvejybos teisės“ ir „istorinė dalis“ yra skirtingos sąvokos bei žuvininkystę reglamentuojantys teisės aktai neaprašo jų sąryšio. Galiojant Kvotų skyrimo taisyklių nuostatoms, kvota buvo skiriama trejiems metams pagal perleidžiamąsias žvejybos teises, o pasikeitus teisiniam reglamentavimui (įsigaliojus ŽĮ pakeitimui), kvota yra skiriama ne vien pagal istorinę dalį, bet ir atsižvelgiant į kitus, papildomus kriterijus, t. y. istorinė dalis yra tik vienas iš komponentų, lemiančių skiriamos žvejybos kvotos dydį. 2013–2014 m. ūkio subjektams, žvejojantiems Baltijos jūroje, žvejybos kvotos buvo skirstomos pagal Kvotų skyrimo taisyklėse numatytas ir ūkio subjektams suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises. Nuo 2015 m. žvejybos kvotos ūkio subjektams skirstomos pagal ŽĮ nustatytus paskirstymo principus. Tuo tarpu ŽĮ nėra numatyta, kad individualios žvejybos Baltijos jūroje galimybės ūkio subjektams gali būti skiriamos pagal ankstesniais metais turėtas perleidžiamąsias žvejybos teises.

2) Kvotų skyrimo komisija Protokole nurodė Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, kuriais vadovaujantis kvotos buvo paskirstytos. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad Protokolas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, atmestinas kaip nepagrįstas.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos šprotai“ rašytiniuose paaiškinimuose su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. UAB „Baltijos šprotai“ pažymėjo, kad iš sutarties dėl laivo pirkimo-pardavimo, sudarytos tarp BUAB „Freisa“ ir pareiškėjo, matyti, jog šioje sutartyje nėra numatytas teisių į žvejybos kvotas pareiškėjui perleidimas, sutarties pagrindu buvo perduota tik laivui tenkanti kvota bei pajėgumai. Tuo tarpu žvejybos kvota pati savaime nėra niekaip susijusi su ūkio subjekto teisėmis kitais metais vėl gauti atitinkamą žvejybos kvotos dydį.

16. UAB „Baltijos šprotai“ manymu, atsakovo priimtas skundžiamas aktas atitiko žvejybos kvotų skirstymo praktikoje taikomo akto formą, buvo gerai žinomas pareiškėjui, kaip nuolatos žvejybos kvotų skirstyme dalyvaujančiam ūkio subjektui, atsakovas, priimdamas skundžiamą aktą, pagrįstai vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis. Todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl neva skundžiamo atsakovo akto nemotyvuotumo.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė, jog 2013 m. lapkričio 29 d. Laivo pardavimo aktu Nr. 1 UAB „Freisa“ pareiškėjui pardavė žvejybinį laivą. Protokole nurodyta, jog jis parduodamas su turtinėmis teisėmis – žvejybos kvotomis bei žvejybos pajėgumais. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-8243-643/2015, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl žvejybos laivo „Freisa“ pajėgumų perregistravimo UAB „Rikneda“ (pareiškėjui) bei teisės vietoje žvejybinio laivo „Freisa“ įvesti į Baltijos jūros antrą segmentą kitą žvejybinį laivą perdavimo. Pagrindas – 2013 m. lapkričio 29 d. Laivo pardavimo aktas Nr. 1. Minėtoje byloje taip pat buvo prašoma perduoti UAB „Rikneda“ (pareiškėjui) visas teises į Tarnybos suteiktas UAB „Freisa“ perleidžiamąsias žvejybos teises iki šių teisių galiojimo laikotarpio pabaigos ir 2013 m. UAB „Freisa“ skirtas žuvies sugavimo kvotas Baltijos jūroje.

19. Minėtoje byloje teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir perdavė Tarnybai pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo. Teismas konstatavo, jog byloje skundžiamas sprendimas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio nuostatoms, ir nurodė, kad Tarnyba, iš naujo nagrinėdama pareiškėjo prašymą bei vertindama UAB „Freisa“ ir UAB „Rikneda“ sandorį dėl žvejybos verslo perleidimo, privalo vadovautis, be kita ko, CK 1.2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais, taip pat CK 6.156 straipsnio 1 dalies nuostata, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tarnyba, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, nusprendė, jog „istorinė dalis“ 2013 m. lapkričio 29 d. Laivo pardavimo aktu Nr. 1 negalėjo būti perleista. Pareiškėjas su tokiu Tarnybos sprendimu nesutinka.

20. Teismas nurodė, kad nagrinėjamai bylai svarbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I492-4/2014, kuriuo buvo pripažinta, kad Kvotų skyrimo taisyklių 19 punktas (2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis, ne didesnis nei naudotojui paskirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo VAĮ 3 straipsnio 1 punktui. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad minėtoje teisės normoje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu yra esmingai ribojama ūkio subjektų, užsiimančių ar pageidaujančių užsiimti šprotų ir strimelių žvejyba Baltijos jūroje, ūkinės veiklos laisvė. Taip pat kolegija pažymėjo, jog tokio pobūdžio ūkinės veiklos ribojimas ir nauji kriterijai, pagal kuriuos skirstomos kvotos, gali būti nustatyti tik įstatymu.

21. Atsižvelgiant į minėtame LVAT sprendime išdėstytus motyvus, 2014 m. gruodžio 23 d. ŽĮ papildymo ir pakeitimo įstatymu Nr. XII-1523, įsigaliojusiu nuo 2015 m. sausio 1 d., ŽĮ buvo papildytas 171 straipsniu, nustatančiu bendruosius žvejybos galimybių Baltijos jūroje paskirstymo principus. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skirstant individualias žvejybos galimybes ūkio subjektams, valdantiems Lietuvos Respublikos žvejybos laivą, jei nebus viršyta Žemės ūkio ministerijos nustatyta žvejybos pajėgumo riba atitinkamame geografiniame žvejybos rajone, apskaičiuojama, kokią Lietuvos Respublikai skirtų atitinkamos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalį per bet kuriuos kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų vidutiniškai sudarė ūkio subjekto sugautų tos rūšies žuvų kiekis (istorinė dalis). Minėtoje teisės normoje yra įtvirtintas reikalavimas, skirstant žvejybos kvotas ūkio subjektams, atsižvelgti į praeityje pareiškėjo sugautus atitinkamų žuvų kiekius.

22. ŽĮ 171 straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklės (toliau – ir Galimybių skyrimo taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3D-38, kurių 1 punkte nustatyta, kad taisyklės nustato individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių, išreikštų didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu (toliau – ir kvota), skyrimo ūkio subjektams tvarką. Minėtų taisyklių 17 punkte įtvirtinta, kad pirmuoju etapu ūkio subjektui skiriama kvota – dalis Lietuvos Respublikai skirtos kvotos, kuri apskaičiuojama pagal ŽĮ 171 straipsnio 1–6 dalių nuostatas. To paties teisės akto 27 punktas numatė, jog pirmuoju etapu Komisija, vadovaudamasi ŽĮ 171 straipsnio 1–3 dalimis, apskaičiuoja kiekvieno ūkio subjekto istorinę dalį, įvertina kiekvienam ūkio subjektui taikytinus Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 4 dalyje nustatytus kriterijus, atsižvelgdama į vieno ūkio subjekto turimos tam tikros žuvų rūšies kvotos dydžiui taikomą apribojimą, nustatytą ŽĮ 171 straipsnio 6 dalyje, apskaičiuoja kiekvienam ūkio subjektui, pateikusiam šių taisyklių 23 punkte nurodytus dokumentus, skirtinos Lietuvos Respublikos kvotos dalį pagal šiame punkte nurodytą formulę.

23. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad iš esmės pagrindinis argumentas, kuriuo remiantis pareiškėjas teigia, jog skundžiamas Komisijos Sprendimas ir ginčijama atsakovo Protokolo dalis yra neteisėti, yra tai, jog pareiškėjas, įsigydamas iš UAB „Freisa“ žvejybinį laivą, pagrįstai tikėjosi, kad įsigijo ir „istorinę dalį“, t. y. kartu su žvejybiniu laivu įgijo ir teisę skaičiuoti žvejybos kvotas, vadovaujantis duomenimis apie UAB „Freisa“ sugautas žuvis, o ŽĮ nuostatų pakeitimas negali galioti atgal. Tačiau teismas nesutiko su tokiu pareiškėjo vertinimu.

Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Kvotų skyrimo taisyklių 2.3 punkte nustatyta, jog perleidžiamoji žvejybos teisė – tai Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos nustatytam laikotarpiui naudotojui suteikiama arba atšaukiama teisė į Lietuvos Respublikai paskirtos tam tikros žuvų rūšies žvejybos atviroje Baltijos jūroje kvotos dalį (procentais), kurią jos turėtojas gali perleisti kitam naudotojui šiose taisyklėse nustatytomis sąlygomis ir tvarka. To paties teisės akto 19 punkte (netekusiame galios nuo 2014 m. gegužės 3 d. po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I492-4/2014) buvo nustatyta, kad suteikiamos šprotų ir strimelių perleidžiamosios žvejybos teisės dydis (procentais) apskaičiuojamas pagal to naudotojo 2007–2012 m. sugauto šprotų ir strimelių kiekio (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis, ne didesnis nei naudotojui skirta kvota) dalį, skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio.

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad ūkio subjektui tenkančios perleidžiamosios žvejybos teisės (Lietuvos Respublikai paskirtos žvejybos kvotos procentinė dalis) yra apskaičiuojamos vertinant jo anksčiau sugautų žuvų kiekį. Be to, to paties teisės akto 26 punkte nustatyta, kad Komisija pirmajame einamųjų metų komisijos posėdyje, atsižvelgdama į naudotojams suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises ir į perleidžiamųjų žvejybos teisių ar jų dalies perdavimą kitiems naudotojams, apskaičiuoja kiekvienam naudotojui tenkančią žvejybos kvotą, sumažina žvejybos kvotas šių taisyklių 14 ir 25 punktuose nustatytais atvejais ir apie galutinį žvejybos kvotos dydį informuoja naudotojus komisijos darbo reglamente nustatyta tvarka.

Taigi, vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu ir jame nustatyta kvotų skirstymo tvarka, ūkio subjektas, kuriam buvo perleistos žvejybos teisės, įgydavo teisę į vėliau apskaičiuotiną didesnę žvejybos kvotą, o ne teisę remtis perleidusio žvejybos teises subjekto ankstesnių žuvų sugavimų duomenimis. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog įgydamas laivą kartu įgijo ir teisę remtis perleidusio žvejybos teises ūkio subjekto praeityje buvusiais žuvų sugavimo duomenimis.

24. Teismas taip pat akcentavo, kad po nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų buvo pakeistas teisinis reglamentavimas: nuo 2015 m. žvejybos kvotos ūkio subjektams skirstomos pagal ŽĮ 171 straipsnyje įtvirtintus paskirstymo principus ir šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustatančias Galimybių skyrimo taisykles. Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyta pareiga skirstant kvotas atsižvelgti į perleidžiamas žvejybos teises. ŽĮ 171 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog subjektui skiriamos individualios žvejybos galimybės yra lygios istorinei daliai, kuri gali būti sumažinta arba padidinta atsižvelgiant į šioje dalyje nurodytus kriterijus. Vadovaujantis minėta teisės norma, istorinė dalis padidinama po 0,1 proc. už kiekvieną parduotų Lietuvos Respublikos teritorijoje atitinkamos rūšies žvejybos produktų dalį procentais, skaičiuojamą nuo visų ūkio subjekto sugautų tos rūšies žvejybos produktų per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje (1 punktas); atsižvelgiant į mažesnį ūkio subjekto verslinės žvejybos poveikį aplinkai, istorinė dalis padidinama 5 proc. už naudojamus selektyvius verslinės žvejybos įrankius ir tausojančius gamtines buveines žvejybos būdus, taip pat 5 proc. – už mažiau teršiančius aplinką ir sunaudojančius mažiau energijos žvejybos laivus (2 punktas); istorinė dalis sumažinama po 2 proc. už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą sunkų pažeidimą ir po 0,5 proc. už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą verslinę žvejybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, kuris nebuvo pripažintas sunkiu (3 punktas). Iš šios teisės normos matyti, kad nustatant ūkio subjekto istorinę dalį, atsižvelgiama į jo veiklos poveikį aplinkai, į jo padarytus teisės aktų pažeidimus. Taigi, teismas apibendrino, kad turi būti vertinama ūkio subjekto patirtis, veiklos etika ir požiūris į gamtos apsaugą. Minėta teisės norma skatina ūkio subjektus vykdant ūkinę veiklą tausoti gamtą bei laikytis teisės aktų reikalavimų. Šie veiksniai priklauso nuo paties ūkio subjekto, kurio istorinė dalis skaičiuojama. Todėl, teismo vertinimu, situacija, kai vienam ūkio subjektui paskirstomos kvotos būtų apskaičiuojamos pagal kito ūkio subjekto reputaciją, prieštarautų šio reglamentavimo logikai ir paskirčiai.

25. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Galimybių skyrimo taisyklių 53 punkte yra numatyta teisė ūkio subjektui perleisti jam skirtas žvejybos kvotas kitam ūkio subjektui. Galimybių skirstymo taisyklių IX skirsnyje numatyta tokio apsikeitimo tvarka. Tačiau minėtas teisės aktas nenumato galimybės perleisti vieną iš elementų, kuriuo vadovaujantis skirstomos žvejybos kvotos – istorinę dalį. Taigi, teisės aktai numato galimybę disponuoti kiekvienais metais paskirtomis kvotomis, tačiau nenumato galimybės perleisti istorinę dalį, kuri įpareigotų Tarnybą ne vienerius metus skirstant kvotas į ją atsižvelgti.

26. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog pasikeitęs teisinis reguliavimas negali būti taikomas jo atžvilgiu, o Tarnyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8243-643/2015, turėjo pareiškėjo prašymą išnagrinėti, be kita ko, vadovaudamasi CK 1.2 straipsnio 1 dalies ir 6.156 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau šis įpareigojimas nebuvo įvykdytas, teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų bei byloje esančios medžiagos matyti, jog nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-8243-643/2015 yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, todėl yra neįsiteisėjęs. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalis (nuo 2016 m. liepos 1 d. – ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis) nustato, jog yra privalomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis, todėl Tarnyba, neįsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. eI-8243-643/2015, neprivalėjo vadovautis šiame sprendime nurodytais išaiškinimais bei jais grįsti Protokolą. Teismas pažymėjo, kad naujo teisinio reglamentavimo taikymo bei žuvų sugavimų kvotų skyrimo, atsižvelgiant į kito ūkio subjekto ankstesnių metų sugavimus, teisėtumas ir pagrįstumas bus įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėsiančio Tarnybos apeliacinį skundą dėl nurodyto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo.

27. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, jog Protokolas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, nes nėra tinkamai motyvuotas, teismas nurodė, kad iš Protokolo turinio matyti, jog Kvotų skirstymo komisija paskirstė žvejybos kvotas ūkio subjektams 2016 m., Protokole nurodė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktus, kuriais vadovaujantis šios kvotos buvo paskirstytos. Nors Protokole nėra konkrečiai nurodyta, ar Tarnyba pripažino pareiškėjo teisę į istorinę dalį, kokią įtaką sprendimui priimti turėjo ŽĮ 171 straipsnio 4 dalies reikalavimai, teismo vertinimu, šiuo atveju negalima sutikti, kad šių motyvų nebuvimas gali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisingo ir teisėto Protokolo skundžiamą dalį, nes pareiškėjo atstovas dalyvavo Kvotų skyrimo komisijos posėdyje, todėl jam turėjo būti žinomos pareiškėjui skirtos žvejybos kvotos skyrimo aplinkybės. Be to, pačiame Protokole nurodyta, jog ūkio subjektai gali kreiptis į Komisiją raštu dėl jiems skirtų žvejybos kvotų skaičiavimo išaiškinimo, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Komisiją dėl tokio išaiškinimo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo, kaip buvo apskaičiuotos jam skirtos žvejybos kvotos. Šiuo aspektu teismas kartu akcentavo, jog pareiškėjas, 2016 m. sausio 12 d. teikdamas prašymą Tarnybai, pats nurodė, kad 2015 m. prašė skirti žuvies sugavimų kvotas pagal pasirinktus 2008 m., 2010 m. ir 2011 m. iš 7 paskutinių UAB „Freisa“ žvejybinių metų ir jos nebuvo skirtos, todėl prašė skirti minėtas 2015 m. neskirtas kvotas. Taigi, teismas sprendė, kad kvotų apskaičiavimo ir skyrimo aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos ir suprantamos, o vien jų neperkėlimas į Protokolo turinį neleidžia daryti išvados, jog toks Protokolas yra nepagrįstas.

28. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Protokolas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl Komisija pagrįstai paliko galioti šio Protokolo dalį, kuria pareiškėjui 2016 m. paskirta 1 t vakarinių menkių žvejybos kvota. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o skundžiamą Komisijos Sprendimą ir minėtą Protokolą paliko galioti nepakeistus.

III. 29. Pareiškėjas UAB „Rikneda“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: 1) panaikinti Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. Protokolo dalį (2.6 punktą); 2) panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 31 d. sprendimą; 3) įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą dėl Protokolo 2.6 punkto ir paskirti UAB „Rikneda“ naujas žvejybos kvotas.

30. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo skundo argumentus, netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir taikė įstatymo nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

31. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino jo skundo teiginių, jog skundžiamas Komisijos Sprendimas buvo priimtas dar iki posėdžio, kadangi Komisijos Sprendime nėra posėdžio metu išsakytų argumentų ir pasisakymų, posėdžio metu buvo užduodami klausimai, kurie nesusiję su nagrinėjamu atveju, Sprendimas motyvuojamas ne tomis ŽĮ normomis, taip pat nurodomas ne ginčijamas Tarnybos protokolo 2.6 punktas, bet protokolo 2.3 punktas, dėl kurio skundas nebuvo teikiamas.

32. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Protokolo atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, netinkamai aiškino šio straipsnio nuostatas. Akcentuoja, kad teismas tik perrašė ŽĮ 171 straipsnyje nurodytą reglamentavimą, tačiau nevertino, jog nei Tarnybos, nei Komisijos Sprendime nėra nurodoma, kokiomis šio įstatymo nuostatomis remiamasi skiriant žvejybos kvotą. Pažymi, kad jam nebuvo pateiktas skaičiavimas, dėl kurio išaiškinimo jis galėjo kreiptis į Tarnybą, o Tarnybos protokolo 2.6 punkte tiesiog nurodyta, kokio dydžio kvotos pareiškėjui yra paskiriamos ir jokia papildoma informacija nesuteikiama.

33. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai vertino turtinių teisių apyvartumą. Nurodo, kad 2013 m. lapkričio 29 d. su BUAB „Freisa“ pasirašė laivo pardavimo aktą, kuriuo pareiškėjas nusipirko žvejybinį laivą „Freisa“ su turtinėmis teisėmis – žvejybos kvotomis bei žvejybos pajėgumais (ir istorine dalimi). Pažymi, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu joks teisės aktas nedraudė sudaryti tokio tipo sutarties ir parduoti laivo su visomis jo turimomis teisėmis. Pabrėžia, kad tiek jis, tiek BUAB „Freisa“ vadovavosi ne tik dispozityvumo, bet ir principu „leidžiama viskas, kas neuždrausta“. Akcentuoja, kad tuometinė CK, ŽĮ ir kitų įstatymų redakcija (galiojusi 2013 m.) nedraudė asmenims perleisti savo turimų turtinių ir neturtinių teisių kartu su parduodamu laivu, nenustatė kvotų paskyrimo apskaičiavimo ribojimų, kurie būtų susiję su būtent konkretaus ūkio subjekto istorine dalimi ar kt. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad tarp asmenų sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ir visos jos sąlygos, įskaitant ir istorinės dalies perleidimą, turi būti pripažįstamos galiojančiomis bei sukelti tam tikras teises ir pareigas. Pirkimo-pardavimo sutartis, su joje numatytomis sąlygomis, jos sudarymo metu neprieštaravo įstatymams ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu yra nepagrįstas ir neteisėtas.

34. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nėra tokio norminio akto, kuris numatytų draudimą perduoti istorinę dalį. Teigia, kad Individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklių 53 punkte yra nurodyta, jog ūkio subjektai turi teise jiems skirtas kvotas perleisti ar apsikeisti jomis su kitais ūkio subjektais, valdančiais Lietuvos Respublikos žvejybos laivą. Tokia norma, pareiškėjo nuomone, rodo, jog ŽĮ reguliuojamoje srityje galioje tiek sutarčių laisvės principas, tiek turtinių ir neturtinių teisių apyvartumo prezumpcija.

35. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamame sprendime nebuvo svarstomas įstatymo pakeitimo ir sutarčių sudarymo bei laivo teisių perėmimo momento santykis laiko atžvilgiu, t. y. kad istorinė dalis pagal 2013 m. galiojusią ŽĮ redakciją po sutarties sudarymo teisėtai priklausė pareiškėjui jau nuo 2013 m., todėl vėlesnis jos nepagrįstas sumažinimas, atėmimas ar anuliavimas pažeidė konstitucines asmens teises (teisėtų lūkesčių principą).

36. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. spalio 16 d. administracinėje byloje Nr. A-2298-502/2016 priėmė nutartį, kuria nusprendė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašant prejudicinio sprendimo. Šioje byloje buvo nagrinėjamas žvejybos kvotų paskirstymo klausimas, taip pat ūkio subjektų teisė užsiimti ekonomiškai perspektyvia ir konkurencinga žvejyba bei skaidrių ir objektyvių kvotų paskirstymo kriterijų nustatymas. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas yra glaudžiai susijęs su nurodyta administracine byla Nr. A-2298-502/2016.

37. Atsakovas Žuvininkystės tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 39. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalies, kuria pareiškėjui 2016 m. paskirta 1 t vakarinių menkių žvejybos kvota.

40. Bylos duomenimis, pareiškėjas, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą, kuriuo panaikinta Tarnybos 2015 m. vasario 10 d. protokolo Nr. ŽKB-1(6.1) 3.3 punkto dalis, kuria UAB „Rikneda“ paskirtos rytinių menkių, žvejojamų 25–32 TJTT pakvadračiuose, 7 t ir vakarinių menkių, žvejojamų 22–24 TJTT pakvadračiuose, 1 t kvotos, 2016 m. sausio 12 d. pateikė prašymą Tarnybai 2016 m. skirti 2015 m. neskirtas žuvies sugavimų kvotas pagal pasirinktus 2008 m., 2010 m. ir 2011 m. iš 7 paskutinių UAB „Freisa“, iš kurios jis įsigijo žvejybos verslą, žvejybinių metų. 2016 m. sausio 14 d. Tarnybai pateikė dar vieną prašymą, kuriuo prašė skirti 2016 m. 450 t šprotų (prašyme nurodyta – brėtlingių), 120 t strimėlių ir 300 t menkių kvotas, atsižvelgiant į UAB „Rikneda“ vykdytą žvejybą 2014 m. ir 2015 m. ir į 2008 m., 2010 m. ir 2011 m. UAB „Freisa“, iš kurios jis 2013 m. sausio 29 d. įsigijo žvejybos verslą ir kuri bankroto procedūroje išregistruota iš Juridinių asmenų registro, vykdytą žvejybą. Tarnyba, 2016 m. sausio 22 d. posėdyje išnagrinėjusi dalies Baltijos jūroje žvejybos kvotų 2016 m. skyrimą pagal atviros Baltijos jūros žuvų išteklių naudotojų, iš jų – ir pareiškėjo, prašymus, 2016 m. sausio 22 d. posėdžio protokolu Nr. ŽKB-3(6.1), be kita ko, nutarė: 2.3 punktu – kadangi žvejybos kvotos skiriamos kalendoriams metams, įmonei UAB „Rikneda“ atgaline data žvejybos kvotos 2015 m. neskirti, pažymint, kad įmonė 2015 m. rytinių menkių žvejybos kvotas panaudojo tik 9 proc. bei nepanaudojo net 89 rytinių menkių žvejybos kvotų; 2.6 punktu, vadovaudamasi Taisyklių 4,7, 17, 22, 27, 28, 282, 284, 285 punktais bei atsižvelgdama į ūkio subjektų prašymus, pateiktus dokumentus ir į tai, kad dalis žvejybos kvotų jau paskirta 2015 m. gruodžio 18 d. Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos protokolu Nr. ŽKB-18(6.1), pirmuoju etapu skirti žvejybos kvotas, iš jų UAB „Rikneda“ – rytinių menkių, žvejojamų 25–32 TJTT pakvadračiuose, 0 t, vakarinių menkių, žvejojamų 22–24 TJTT pakvadračiuose, 1 t, strimėlių, žvejojamų 25–27, 28.2, 32 TJTT pakvadračiuose, 7 t, šprotų, žvejojamų 22–32 TJTT pakvadračiuose, 48 t kvotas.

41. Nesutikdamas su Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalimi, jam 2016 m. skirta 1 t vakarinių menkių žvejybos kvota, pareiškėjas pateikė skundą išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kurį motyvavo tuo, jog Tarnyba, 2015 m. nustatydama 1 t vakarinių menkių žvejybos kvotą, nepagrįstai neįvertino jo 2016 m. sausio 12 d. ir 14 d. prašymuose nurodytų aplinkybių, susijusių su iš UAB „Freisa“ įsigytu žvejybos verslu, ir neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad Tarnyba taiko dvigubus standartus, kadangi UAB „Baltijos šprotai“ skyrė kvotas pagal laivo, kuris priklausė UAB „Banginis“, sugavimus, dėl to prašė panaikinti Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalį, kuria jam 2016 m. skirta 1 t vakarinių menkių žvejybos kvota, ir įpareigoti Tarnybą skirti jam 2016 m. menkės sugavimo kvotą, įvertinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8243-643/2015.

42. Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 3R-130 (AG-90/03-2016) skundo netenkinus, pareiškėjas Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalį, kuria jam 2016 m. skirta 1 t vakarinių menkių žvejybos kvota, apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kurio prašė Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 3R-130 (AG-90/03-2016) ir Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalį panaikinti, motyvuodamas: Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos padarytais procedūrinio pobūdžio pažeidimais; kaip priimtus neįvertinus ginčijamos Tarnybos sprendimo dalies atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, apie ką pareiškėjo atstovas nurodė administracinių ginčų komisijos posėdyje; kaip priimtus netinkamai vertinus turtinių teisių apyvartumą; neįvertins įstatymo galiojimo laike ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.

43. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, šį reikalavimą pagrįsdamas argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui.

44. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pateikto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Dėl pareiškėjo skunde teismui ir apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos padarytais procedūriniais pažeidimais, reikšmingumo šio ginčo kontekste, pažymėtina, kad pareiškėjas teismo savo galimai pažeistas teises prašo ginti tarp šalių kilusį ginčą sprendžiant iš esmės, t. y. prašo panaikinti ne tik šios išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimtą sprendimą, bet ir nurodytą Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalį, dėl ko tokiam ginčui yra reikšmingas tik pagrindų panaikinti ginčijamą Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalį buvimas / nebuvimas.

46. Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą: dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčijamo akto neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimas, pažymėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti.

Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenį Nr. 20, 2010;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-3775/2011). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymas, t. y. konstatavimas, kad administracinis sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis, turi būti taikomas kartu su atitinkamą sritį, kurioje veikia viešojo administravimo subjektas, reglamentuojančiomis normomis. Be to, minėta bendro pobūdžio teisės norma, įpareigojanti viešojo administravimo subjektus veikti pagal teisės aktų reikalavimus ir priimti motyvuotus sprendimus, turi būti taikoma atsižvelgiant į tai, kokia administracinė paslauga teikiama ar kokio pobūdžio administracinis sprendimas yra priimamas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2248/2012).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, turi būti atsižvelgiama ir į faktinių aplinkybių ir atitinkamus ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų kontekstą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-199-552/2015). Aiškinant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, konstatuota ir tai, kad tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.

Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-575/2018).

47. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjui nebuvo žinomas ginčijamos Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalies teisinis ir faktinis pagrindimas, kas, pažymėtina, spręstina net tik iš Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) turinio, bet ir pareiškėjo veiksmų jį skundžiant: ginčijamu aktu pareiškėjui UAB „Rikneda“ skirta ne tik vakarinių menkių kvota, bet ir rytinių menkių, strimėlių ir šprotų kvotas, tačiau pareiškėjas, kuris prašė skirti didesnes ir šių žuvų kvotas, neteigia, kad jam nebuvo žinomi šios Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalies motyvai; teikdamas skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, pareiškėjas neteigė, kad jam nebuvo aiškus Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalies teisinis ir faktinis pagrindimas: čia pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas priimtas neįvertinus jo 2016 m. sausio 12 d. ir 14 d. prašymuose nurodytų aplinkybių, susijusių su iš UAB „Freisa“ įsigytu žvejybos verslu, ir neatsižvelgus į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą. Šiais motyvais iš esmės yra ir grindžiamas pareiškėjo teismui pateikto skundo reikalavimas, todėl jo argumentai, kad jam nebuvo žinomas ginčijamos Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalies faktinis ir teisinis pagrindimas, nevertinti kaip pagrįsti.

48. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad ginčijama Tarnybos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalis priimta netinkamai įvertinus turtinių teisių apyvartumą, taip pat neįvertinus įstatymo galiojimo laike ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, pažymėtina, jog ginčui reikšmingos redakcijos ŽĮ 171 straipsnio (2014 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-1523 redakcija), nustatančio bendruosius žvejybos galimybių Baltijos jūroje paskirstymo principus, be kita ko, 1 ir 2 dalyse numatyta, kad skirstant individualias žvejybos galimybes ūkio subjektams, valdantiems Lietuvos Respublikos žvejybos laivą, jei nebus viršyta Žemės ūkio ministerijos nustatyta žvejybos pajėgumo riba atitinkamame geografiniame žvejybos rajone, apskaičiuojama, kokią Lietuvos Respublikai skirtų atitinkamos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalį per bet kuriuos kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų vidutiniškai sudarė ūkio subjekto sugautų tos rūšies žuvų kiekis (toliau – istorinė dalis) (1 d.).

Jei verslinė žvejyba buvo draudžiama tam tikrą laikotarpį, istorinė dalis apskaičiuojama pagal kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus bet kuriuos 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų, kuriais buvo vykdoma verslinė žvejyba (2 d.). Pagal ŽĮ, kuriame apibrėžiamos pagrindinės šio įstatymo sąvokos, 2 straipsnio 26 ir 51 dalį (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-781 redakcija), ūkio subjektas – Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo arba kitoje valstybėje narėje įsteigtas juridinis asmuo, kita organizacija ar jų filialai;

žvejybos kvota – ūkio subjektui skiriamas žvejybos limitas ar jo dalis vidaus vandenų telkinyje arba individualios žvejybos galimybės jūrų vandenyse, išreikštos didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu. ŽĮ 171 straipsnio 4 dalis (2014 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-1523 redakcija) nustato, kad ūkio subjektui skiriamos individualios žvejybos galimybės yra lygios istorinei daliai, kuri gali būti sumažinta arba padidinta:

1) istorinė dalis padidinama po 0,1 procento už kiekvieną parduotų Lietuvos Respublikos teritorijoje atitinkamos rūšies žvejybos produktų dalį procentais, skaičiuojamą nuo visų ūkio subjekto sugautų tos rūšies žvejybos produktų per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje;

2) atsižvelgiant į mažesnį ūkio subjekto verslinės žvejybos poveikį aplinkai, istorinė dalis padidinama 5 procentais už naudojamus selektyvius verslinės žvejybos įrankius ir tausojančius gamtines buveines žvejybos būdus, taip pat 5 procentais – už mažiau teršiančius aplinką ir sunaudojančius mažiau energijos žvejybos laivus;

3) istorinė dalis sumažinama po 2 procentus už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą sunkų pažeidimą ir po 0,5 procento už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą verslinę žvejybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, kuris nebuvo pripažintas sunkiu.

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3222-1062/2018, kurioje taip pat buvo sprendžiamas ginčas ar ūkio subjektas, jog 2013 m. įgydamas žvejybos teises, jis kartu įgijo ir teisę remtis perleidusio žvejybos teises ūkio subjekto praeityje buvusiais žuvų sugavimo duomenimis, apibendrindamas minėtas Žuvininkystės įstatymo nuostatas, išaiškino, kad visais atvejais žvejybos kvota, sugautų tos rūšies žuvų kiekis (istorinė dalis), yra skiriama fiziniam asmeniui ar ūkio subjektui, t. y. juridiniam asmeniui (ne laivui ar kitai plaukiojančiai priemonei), atsižvelgiant į ūkio subjekto sugautų tos rūšies žuvų kiekį (istorinę dalį). ŽĮ 171 straipsnio 1 ir 2 dalyse, priešingai nei teigia apeliantas, nėra numatyta, kad konkrečiam ūkio subjektui skiriant žvejybos kvotą yra atsižvelgiama į kito laivo, nepriklausančio šiam ūkio subjektui, sugautų tos rūšies žuvų kiekį (istorinę dalį).

50. Be to, minėtoje 2019 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3222-1062/2018, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas apelianto argumentus, kad sutartis dėl laivo pirkimo-pardavimo buvo sudaryta vadovaujantis taisykle, jog galima viskas, kas neuždrausta, ir kad laivas buvo įsigytas planuojant tęsti žvejybą juo ir naudotis visomis šio laivo turėtomis ir turimomis teisėmis kaip savo ir dėl šios priežasties skirstant kvotas turi būti atsižvelgta į kito ūkio subjekto laivu ankstesniais metais sugautų žuvų kiekius (istorinę dalį), ką patvirtina ir Tarnybos praktika, pažymėjo, jog: individualios žvejybos galimybės ūkio subjektams yra skirstomos vadovaujantis Žuvininkystės įstatymu, t. y. viešosios teisės aktu ir šiems santykiams taikoma priešinga nei privatinėje teisėje apelianto nurodyta taisyklė – galima tai, kas aiškiai leista. Atsižvelgiant į tai, kad Žuvininkystės įstatymas nenumatė, jog laivą įgijęs ūkio subjektas kartu įgyja teisę reikalauti, kad skiriant jam žvejybos kvotą būtų atsižvelgiama į kito laivo sugautų tos rūšies žuvų kiekį (istorinę dalį) už laikotarpį, kai laivas dar nepriklausė šiam ūkio subjektui, todėl nurodytas apelianto argumentas atmestinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-376-502/2018). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Žuvininkystės įstatymą kartu su Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis ūkio subjektų reorganizavimą, konstatuota, jog reorganizuojant juridinį asmenį pagal CK 2.97 straipsnio 7 dalį padalijimo būdu naujajam juridiniam asmeniui tam tikromis dalimis pereina reorganizuoto juridinio asmens teisės ir pareigos; Žuvininkystės įstatyme nėra nustatyta jokių apribojimų reorganizavimo pagrindu steigiamam juridiniam asmeniui perduoti žvejybos laivą kartu su duomenimis apie juo sugautų žuvų kiekį, kuris lemia tam tikras individualias žvejybos galimybes.

51. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

52. Ginčas nagrinėjamoje byloje pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą yra iš esmės analogiškas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-3222-1062/2018 nagrinėtam, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtoje teismo nutartyje suformuotos praktikos (Teismų įstatymo 44 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Priešingai nei teigia pareiškėjas nagrinėjamoje byloje, Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 ir 2 dalyse nėra numatyta, kad konkrečiam ūkio subjektui skiriant žvejybos kvotą yra atsižvelgiama į kito laivo, nepriklausančio šiam ūkio subjektui, sugautų tos rūšies žuvų kiekį (istorinę dalį), o Žuvininkystės įstatymas nenumatė, jog 2013 m. laivą įgijęs ūkio subjektas kartu įgyja teisę reikalauti, kad skiriant jam žvejybos kvotą būtų atsižvelgiama į kito laivo sugautų tos rūšies žuvų kiekį (istorinę dalį) už laikotarpį, kai laivas dar nepriklausė šiam ūkio subjektui, todėl pareiškėjo argumentai, kad Tarnybos sprendimas priimtas netinkamai vertinus turtinių teisių apyvartumą, neįvertinus įstatymo galiojimo laike ir teisėtų lūkesčių principo, nėra pagrįsti.

Atsižvelgdama į išdėstytą, pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rikneda“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė