2022-02-17 Nr. AB-3833-3-61-3-03843-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1241-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03843-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. J. M. M. (Q. J. M. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. J. M. M. (Q. J. M. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S31246 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 6K-1147 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. (duomenys neskelbtini) mieste 2021 m. pareiškėjas aktyviai dalyvavo demonstracijose, todėl bijo būti nužudytas, jeigu grįš į (duomenys neskelbtini).

2.2. Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimą pareiškėjas apskundė, o Komisijos sprendimu jo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovo argumentai nepagrįsti, orientuoti prieš prieglobsčio pareiškėjui suteikimą. Nors Migracijos departamentas ir konstatavo, kad tikėtina, jog pareiškėjas dalyvavo demonstracijose, tačiau aplinkybių tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru situacijos vertinimu, neužtikrino įrodymų visapusiško tyrimo. Pareiškėjui neįmanoma surinkti visų įrodymų apie jo dalyvavimą demonstracijose. Migracijos departamentas nepagrindė savo pozicijos, nesurinko aktualių duomenų apie saugumą pareiškėjo kilmės šalyje, apie (duomenys neskelbtini) grupuotę, demonstracijas (duomenys neskelbtini) mieste. Atsakovas negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjui kilmės šalyje esančių grėsmių. Pareiškėjas dalyvavo demonstracijose, ten pasisakė prieš grupuotę, nešiojo (duomenys neskelbtini) vėliavą, mėtydavo akmenis. Į protestuotojus buvo šaudoma. Pareiškėjas po demonstracijos sulaukė iš grupuotės grasinimų, jis turi laiškų, kuriuose jam buvo grasinta.

2.3. Pareiškėjas nurodė, kad jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, draudimas jam atvykti, nesuteikimas papildomos apsaugos jam sukeltų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, nes pareiškėjui iš valstybės, kurioje pažeidinėjamos žmogaus teisės, vyksta ginkluoti susirėmimai, būtų uždrausta atvykti į saugią valstybę ir prašyti prieglobsčio. Migracijos departamentas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Migracijos departamentas surinko su pareiškėjo individualia situacija susijusią kilmės valstybės informacija, nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas apie grupuotės persekiojimą neatitinka kilmės valstybės informacijos, turi formos ir turinio trūkumų. Remiantis Europos Prieglobsčio Paramos Biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. ataskaita, protestuotojai ir politinės opozicijos aktyvistai priklauso padidintos rizikos grupei, kuri gali susidurti su persekiojimo grėsme, tačiau vien fakto, kad pareiškėjas praeityje dalyvavo proteste, nepakanka pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti, todėl atsakovas pareiškėjo pasakojimą apie patirtą persekiojimą atmetė dėl patikimumo stokos. Be to, pareiškėjas nebuvo sulaikytas, jam nebuvo pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo protestuose. Migracijos departamentas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį, atsakovas įvertino pareiškėjo deklaruojamą baimę grįžti kaip hipotetinio pobūdžio, subjektyvia.

3.2. Nei pareiškėjo nurodytos aplinkybės, nei atsakovo surinkta pareiškėjo kilmės valstybės informacija nepagrindė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Atsakovas nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės.

3.3. Pareiškėjas apklausos metu pateikė viešai prieinamą informaciją apie 2020–2021 m. demonstracijas šalyje, pasakodamas apie savo asmeninę patirtį ir dalyvavimą įvykiuose nebuvo išsamus, vengė plėtoti pasakojimą ir pateikti konkretesnes detales bei aplinkybės. Pareiškėjas negalėjo pasakyti, kas organizavo demonstracijas, kokias vėliavas, plakatus nešėsi demonstruotojai, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis dalyvavo demonstracijose. Atsakovas, atsižvelgęs į pareiškėjo pasakojimo trūkumus ir jo pateiktus nedetalius, neišsamius duomenis, pažymėjo, kad asmeniui neturėtų būti sudėtinga vienodai apibūdinti tokio pobūdžio aplinkybes net ir praėjus tam tikram laiko tarpui, nes šios aplinkybės yra susijusios su asmenine žmogaus patirtimi.

3.4. Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą, įvertino pareiškėjo papasakotas aplinkybes, surinko ir išanalizavo pakankamai kilmės valstybės informaciją bei nenustatė individualių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas, grįžęs į kilmės valstybę, gali susidurti su realiu persekiojimu. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po sulaikymo, todėl prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Pareiškėjas panorėjęs galėtų savanoriškai grįžti į kilmės šalį. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, be pateisinamos priežasties, neturėdamas jokių ryšių su Lietuvos Respubliką ir keldamas nelegalios migracijos grėsmę, o paskirtas laikotarpis neviršijo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsakovas pabrėžė, kad atlikto tyrimo metu nenustatė tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikio, o pareiga tinkamai pagrįsti prieglobsčio prašymą visų pirma kyla pareiškėjui, kurio pasakojimas nagrinėjamu atveju buvo nepatikimas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, kurį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ bei atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį dėl Sprendimo 3 punkto, kitą pareiškėjo skundą dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjas 2021 m. spalio 7 d. vykusios apklausos metu paaiškino, jog 2020 ir 2021 m. balandžio mėnesį (duomenys neskelbtini) mieste daugiau nei 10 kartų aktyviai dalyvavo demonstracijose už žmogaus teises, buvo du kartus sumuštas. Teigė, kad gautus grasinančius laiškus pametė jūroje. Nurodė, kad kilmės valstybėje veikia milicija (duomenys neskelbtini), kuri dirba su vyriausybe. Pareiškėjas, nežinojo kas organizavo demonstracijas, tačiau nurodė, kad juose buvo šaudoma į protestuotojus. Kilmės šalyje liko pareiškėjo žmona, šeši vaikai. Pareiškėjo tėvas (duomenys neskelbtini) gavo grasinantį laišką, kad grupuotė nori nužudyti jo sūnų.

5.2. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį tris metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu, su skundu kreipėsi Komisija, kuri jo skundą atmetė.

6. Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje įtvirtintas pabėgėlio statuso taikymo nuostatas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, įvertinęs pareiškėjo pasakojimus, paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informacija, sutiko su atsakovu, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją, susijusią su pareiškėjo individualia situacija kilmės valstybėje, atsižvelgė į EPPB 2021 m. ataskaitą ir nenustatė tokių individualių pareiškėjo savybių, dėl kurių jis galėtų patirti persekiojimą. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo detalus, nuoseklus, patvirtintas įrodymais. Apklausos metu pareiškėjas buvo nurodęs vieną grasinantį laišką, tačiau teismo posėdžio metu pakeitė poziciją ir nurodė, jog buvo du grasinantys laiškai, apie gautus grasinimus kalbėjo abstrakčiai, vengė atsakinėti į klausimus, išsiplėsti. Pareiškėjo pateikta informacija buvo apie bendro pobūdžio 2020–2021 m. demonstracijas kilmės šalyje, tačiau pareiškėjas negalėjo papasakoti aplinkybių, susijusių su jo asmenine patirtimi, įvykiais, kuriuose jis pats asmeniškai dalyvavo, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas nebuvo visiškai nuoširdus, o jo pasakojimas nebuvo nuoseklus ir pakankamai detalus.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, jog buvo sulaikytas ar kad jam būtų buvę pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo protestuose. Teismas neabejojo Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos nepaneigė atsakovo padarytų išvadų. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nebuvo įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

8. Teismas nurodė, kad atsakovas nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui, todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai nenustatė tikimybės, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, bei pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame sprendime, be kita ko, konstatuota, jog, remiantis EPPB ataskaitos išvadomis apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini), egzistavo beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nebuvo toks aukštas ir nesiekė tokio lygio, kad vien buvimo teritorijoje pakaktų kilti grėsmei asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

9. Teismas taip pat pažymėjo, kad sprendime nurodyta, jog pareiškėjas priklauso padidintos rizikos grupei, tačiau pažymėjo, jog atsakovas tai įvertino ir pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo protestų organizatorius ar aktyvus protestų dalyvis, vaidinęs svarbų vaidmenį protestuose. Pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo, darbingo amžiaus, jo kilmės valstybėje likę giminaičiai, jis yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Todėl teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą informaciją, pagrįstai nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, jog pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

10. Teismas nesutiko su Migracijos departamento pareiškėjui paskirtu draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpiu, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismas tokio termino nelaikė proporcingu ir protingu. Teismas nurodė, jog pareiškėjo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, jis Lietuvos Respublikos sieną kirto neturėdamas asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, todėl sprendė, kad pareiškėjas atitinka dvi aplinkybes nurodytas Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka) 44.3 papunktyje bei pakeitė draudimo laikotarpį iki 3 metų nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes nenustatė pagrindų panaikinti Migracijos departamento sprendimą ar Komisijos sprendimą bei tuo pačiu įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

12. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Grėsmė pareiškėjui patirti persekiojimą yra reali, todėl jos negalima vertinti kaip hipotetinės. Reikalavimas pareiškėjui susilaikyti nuo konkrečių veiksmų ateityje prieštarauja pačiai prieglobsčio teisės esmei, iš asmens, kuris prašosi prieglobsčio, negali būti reikalaujama slėpti savo įsitikinimus ar pažiūras ir tuo argumentuojant teigti, kad asmuo gali saugiai grįžti į savo kilmės valstybę.

12.2. Atsakovas nesurinko informacijos, kuri atitiktų situacija pareiškėjo kilmės valstybėje. Atsakovas nepateikė duomenų apie (duomenys neskelbtini) grupuotę, jos atliekamus veiksmus (duomenys neskelbtini). Sprendime nėra informacijos, ar pareiškėjo kilmės šalyje, (duomenys neskelbtini) mieste, vyko demonstracijos, kokių pasekmių susilaukė ten dalyvavę asmenys. Atsakovas pateikė abstrakčią informaciją, kuri nieko bendro su pareiškėjo realia situacija neturi. Migracijos departamentas neįvykdė jam tenkančios pareigos surinkti naujausius, aktualiausius duomenis, todėl negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjo kilmės šalyje esančių grėsmių. Formaliai taikydamas teisės aktų nuostatas, atsakovas neindividualizavo pareiškėjo atvejo būtent pagal jo nurodytas aplinkybes ir nesirėmė aktualia ginčui kilmės valstybės informacija, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais.

12.3. Atsakovas neištyrė ir nenustatė, ar nėra aplinkybių, kilmės valstybės poveikio priemonių ir politikos, dėl kurios pareiškėjui būtų daromas poveikis; ar realu, jog grąžinus jį į kilmės šalį jis nepatirs persekiojimo / kankinimo ir kitokio nežmoniško elgesio veiksmų. Atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjo atvejų tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, atsižvelgti į pareiškėjo padėties skirtumus lyginant su kitais tos pačios šalies piliečiais.

12.4. Jeigu teismas konstatuotų, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog išsiųstas į kilmės šalį pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių. Pareiškėjui reikalinga tarptautinė apsauga, jam suteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, o Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų.

13. Atsiliepime atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

13.1. Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Taip pat nebuvo nustatyta papildomos apsaugos kriterijų, reglamentuotų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas įvertino visus reikšmingus pareiškėjo argumentus ir nustatė pasakojimo neatitikimus. Be to, nenustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo (yra) pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl dalyvavimo demonstracijose. Taigi, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją.

13.2. Pareiškėjo įžvelgiama grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama spėlionėmis. Deklaratyvūs teiginiai, kad kilmės valstybės informacija patvirtina pareiškėjo baimės realumą nepagrįsti jokia konkrečia kilmės valstybės informacija. Be to, teisės aktai neįpareigoja atsakovo rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Vien deklaratyvūs teiginiai, kad atsakovas nesurinko visos aktualios informacijos (ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pasakojimas buvo atmestas dėl patikimumo stokos, o jokių įrodymų apie tariamai patirtą persekiojimą pareiškėjas nepateikė), laikytini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

13.3. Argumentų, paneigiančių sprendimą išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas nepateikė, be to, pareiškėjas turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Atsakovas pakartoja aplinkybes, kodėl pareiškėjui buvo nustatytas draudimo atvykti į Lietuvą terminas bei pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šį terminą net sutrumpino.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S31246 ir Komisijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 6K-1147 pagrįstumo ir teisėtumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, todėl teismas minėtą terminą sutrumpino iki 3 metų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad kilmės valstybėje jam kyla grėsmė, o tai, kad jis gali susilaikyti nuo dalyvavimo mitinguose, prieglobsčio suteikimo kontekste reikšmės neturėjo.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

18. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

22. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

23. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

24. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

25. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

26. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

27. LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

28. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad kilmės šalyje dalyvavo demonstracijose, kuriose buvo šaudoma, be to, pareiškėjas buvo gavęs laišką, kuriame jam buvo grasinama. Migracijos departamentas nustatė, kad tikėtina, jog pareiškėjas dalyvavo demonstracijose, tačiau jo pasakojimas apie patirtą smurtą ir gautą grasinantį laišką yra nedetalus ir nenuoseklus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir atsakovui nurodytus teiginius, iš esmės, sutinka pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jas papildo:

29.1. Pareiškėjas nurodė, kad 2020–2021 m. dalyvavo demonstracijose, kurių metu buvo šaudoma, pats pareiškėjas sužeistas nebuvo, tačiau buvo sužeisti jo draugai. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pasakojimas buvo itin nedetalus ir bendro pobūdžio – pareiškėjas negalėjo atsakyti, kas organizavo demonstracijas, nurodė, kad „visi išėjo į lauką ir pradėjo demonstruoti“, negalėjo atsakyti, kokios vėliavos buvo demonstracijų metu, kokie buvo šūkiai, tik nurodė, kad „jie turėjo pretenzijas dėl daug ko, ko trūksta (duomenys neskelbtini) – dėl taikos, dėl vandens, dėl darbo vietų“. Pasakodamas apie šiuos įvykius pareiškėjas neišsiplėtė, pateikė tik minimalią, neindividualizuotą, bendro pobūdžio informaciją. Taip pat paminėtina, kad net darant prielaidą, kad pareiškėjas dalyvavo demonstracijose, pareiškėjas pats nurodė, kad sulaikytas valstybės institucijų (pareigūnų) nebuvo, realaus persekiojimo iš jų pusės, iš esmės, nepatyrė (paklaustas, ar pareiškėjas kaip nors nukentėjo – ar jį persekiojo, pareiškėjas atsakė, kad „aš aktyviai dalyvavau demonstracijose“ – taigi, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, demonstracijose dalyvavo daug žmonių, o jis pats nebuvo demonstracijų organizatorius, jis nepriklauso politinei partijai ar organizacijai, jis nepatyrė realių persekiojimų veiksmų iš valstybės pareigūnų pusės, remiantis pareiškėjo pasakojimu galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nebuvo žinomas kilmės valstybės institucijoms dėl savo dalyvavimo demonstracijose. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovas, vien fakto, kad pareiškėjas galbūt dalyvavo proteste, nepakanka pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl to, kad jis dėl savo dalyvavimo demonstracijose ateityje gali patirti neigiamų pasekmių, atmetami.

29.2. Pareiškėjas, siekdamas paneigti prielaidą, kad jis nebuvo žinomas valstybės pareigūnams ir patyrė persekiojimą, nurodė, kad į jo namus buvo atsiųstas grasinančio pobūdžio laiškas, taip pat kad jis buvo sumuštas. Tačiau pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad „<...> bet tie įrodymai buvo kitame telefone, kurį pamečiau jūroje, kai bandžiau išvykti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas taip pat tikino, kad kilmės šalyje yra milicija, kuri bendradarbiauja su vyriausybe; nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gavo grasinančių laiškų į namus, tačiau tuo metu, kai laiškas buvo gautas, pareiškėjo nebuvo namie, laišką gavo tėvas. Laiške buvo parašyta, kad „<...> jie nori mane nužudyti, nes demonstruoju prieš miliciją ir kalbu daug apie jas. Man paskambino tėvas ir pasakė namo negrįžti. Tą pačią naktį atvažiavo tėvas ir atvežė pasą, ir važiavom kartu į (duomenys neskelbtini) miestą <...>“. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pateikto pasakojimo galima darytina išvada, kad pareiškėjas grasinančių laiškų net nematė. Be to, pareiškėjas nepatikslino ir net apytikriai nenurodė, kada ir kaip buvo sumuštas. Šios aplinkybės tik pagrindžia išvadą, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra hipotetinio pobūdžio, jo pasakojimas nepagrįstas konkrečiais ir detalizuotais teiginiais, aplinkybėmis, kurios leistų daryti išvadą, kad jis yra žinomas valstybės pareigūnams, kurie gali jį persekioti. Šių argumentų kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo kilmės šalyje yra likę jo giminaičiai, žmona, pats ji naudoja programą „Whatsapp“, todėl nėra aišku, kodėl pareiškėjas negalėjo pateikti, jo teigimu, visų turimų įrodymų, ypač įvertinus tai, kad jie, kaip jis pats teigė, buvo jo telefone, t. y. buvo skaitmenizuoti – tikėtina, nufotografuoti. Įvertinus tai, kad Migracijos departamentas vertino būtent pareiškėjo pateiktus teiginius ir aplinkybes dėl galbūt patirtos grėsmės kilmės valstybėje, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo dėstomais hipotetinio pobūdžio argumentais, kad atsakovas netinkamai (nevisapusiškai) atliko tyrimą ir (ar) priėjo prie nepagrįstų išvadų dėl pareiškėjui galbūt kilsiančios grėsmės.

29.3. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo subjektyvios prielaidas, nepagrįstos įrodymais, nesudaro pagrindo abejoti Migracijos departamento padarytomis išvadomis, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę yra hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįstą, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl atsakovas pareiškėjui pagrįstai nesuteikė pabėgėlio statuso.

30. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, todėl, atsižvelgiant į šioje nutartyje padarytas išvadas, nėra pagrindo nesutikti su pareiškėju, kad atsakovas netinkamai vertino aplinkybes dėl papildomos apsaugos (ne)suteikimo. Be to, kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo, atsakovas vertino aplinkybę, kad pareiškėjas nebuvo protestų organizatorius ar aktyvus protestų dalyvis, vaidinęs svarbų vaidmenį protestuose, kaip ir nenustatyta, kad pareiškėjas būtų areštuotas ar neteisėtai sulaikytas – tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas. Be to, atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje liko jo giminaičiai, t. y. kilmės valstybėje jis turi giminių, su jomis bendravo, pareiškėjas visą gyvenimo gyveno kilmės valstybėje. Be to, atsakovas, atlikęs tyrimą ir įvertinęs, be kita ko, EPBB duomenis, taip pat nustatė ir pareiškėjas nei įrodymais, nei konkretizuotas ir pagrįstais argumentais nepaneigė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiško smurto lygis nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Taip pat paminėtina, kad, kaip nurodė atsakovas, miestas, kuriame gyveno pareiškėjas, yra vienas iš miestų, kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

32. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. J. M. M. (Q. J. M. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Dalia Višinskienė