2020-02-12 Nr. AB-5794-3-62-3-00819-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-632-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00819-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2017 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. 7-2446 (toliau – ir Raštas) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 2S-244, (toliau – ir Sprendimas) įpareigoti atsakovus perkelti pareiškėją į kalėjimą tęsti bausmės atlikimo, taip pat priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 500 Eur ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad bausmę atlieka Pravieniškių PN. Dalį laisvės atėmimo bausmės buvo atlikęs kalėjime, kur pareiškėjas juto teigiamą poveikį savo asmenybei, buvo skatinamas nebenusikalsti, tolesnę laisvės atėmimo bausmę taip pat pageidauja atlikti ne pataisos namuose, o kalėjime. 2017 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją, prašydamas perkelti jį į kalėjimą tęsti bausmės, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, paliko galioti Pravieniškių PN sprendimą ir skundo netenkino.

3. Pareiškėjas teigė, kad abu ginčijami sprendimai buvo nepagrįsti, atsakovas ignoravo teisės aktų nuostatas, kuriose nurodoma, jog nuteistasis, esant jo rašytiniam sutikimui, gali būti perkeltas tęsti bausmę į kalėjimą. Tokį sutikimą pareiškėjas aiškiai išreiškė savo prašyme ir tai yra savaiminis pagrindas perkelti jį iš pataisos namų į kalėjimą. Kadangi atsakovas to neįvykdė, pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir fizinį susidorojimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo nuomone, skundžiami aktai yra nepagrįsti ir naikintini, atsakovas Pravieniškių PN-AK yra įpareigotinas perkelti pareiškėją į kalėjimą tęsti bausmės, pareiškėjui taip pat priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

4. Atsakovas ir atsakovo valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais BVK nustatytais atvejais. Nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal BVK 10 straipsnį bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymuose nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teismo nuosprendyje. Nuteistųjų teisių bei laisvių suvaržymus, tam tikrus draudimus ir (ar) pareigas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsakovės atstovas pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš jo neperkėlimo į kitus pataisos namus, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Departamentas pažymėjo, kad nei BVK, nei kiti teisės aktai bausmių vykdymo klausimais, nenustato teisės nuteistiesiems pasirinkti laisvės atėmimo vietos atlikimo įstaigos. Sistemiškai aiškinant teisės aktus dėl nuteistojo siuntimo į konkrečią pataisos įstaigą ir nuteistojo perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, laikytina, kad Departamento sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo perkelti jį iš pataisos namų į kalėjimą, tai yra iš Pravieniškių PN į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K), nelaikytinas pareiškėjo teisių suvaržymu, ar juo labiau pažeidimu. Toks nuteistojo perkėlimas iš pataisos namų į kalėjimą, kaip nustatyta BVK 69 straipsnio 2 dalyje, yra organizacinė priemonė, padedanti užtikrinti pataisos įstaigos veiklą. Kaip numato įstatymo leidėjas, perkėlimo pagrindas nėra nuteistojo prašymas, tokiam perkėlimui iš pataisos namų į kalėjimą įgyvendinti reikalingas tik nuteistojo sutikimas. Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų ar būtų pažeidęs imperatyvias teisės aktų nuostatas, susijusias su pataisos įstaigų vidaus tvarka bei kad galimai neteisėtai ir nepagrįstai pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad ginčo esmė – Pravieniškių PN 2017 m. lapkričio 21 d. rašto Nr. 7-2446 ir Departamento 2018 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 2S-244, kuriais buvo netenkintas pareiškėjo prašymas perkelti jį tęsti bausmės atlikimo iš pataisos namų į kalėjimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN direktoriui 2017 m. lapkričio 10 d. pateikė prašymą, perkelti jį tęsti bausmės atlikimo į kalėjimą. Ginčijamame Pravieniškių PN pateiktame atsakyme pareiškėjui buvo išaiškinta, jog BVK 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais BVK nustatytais atvejais. Pareiškėjui apskundus šį raštą Departamentui, šis 2018 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 2S-244 skundo netenkino, motyvuodamas tuo, kad BVK 69 straipsnio nuostatos suteikia pataisos įstaigai teisę, bet ne pareigą organizuoti nuteistojo perkėlimą į kalėjimą, atsižvelgiant į jo prašymą. Be to, klausimas dėl perkėlimo gali būti sprendžiamas tik kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių laikyti nuteistąjį toje pačioje įkalinimo įstaigoje. Departamentas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas savo prašyme dėl perkėlimo nenurodė jokių priežasčių ir aplinkybių, dėl kurių jo nebūtų galima laikyti tuose pačiuose pataisos namuose.

11. Teismas, atsižvelgdamas į BVK 69 straipsnio1 dalį, 69 straipsnio 2 dalį ir 142 straipsnio 3 dalį ir Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. balandžio 6 d.) 3.3.1–3.3.3 punktus, padarė išvadą, kad tam, jog nuteistasis būtų perkeltas iš vienos į kitą pataisos įstaigą, svarbu nustatyti svarbias priežastis, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje įstaigoje negalima, o perkeliant į kalėjimą – papildomai gauti ir nuteistojo sutikimą. Be to, iš šių teisės aktų nuostatų negalima spręsti, jog pataisos įstaigoms yra nustatyta imperatyvi pareiga organizuoti nuteistojo perkėlimą į kalėjimą, šiam pareiškus prašymą. Įstatymų leidėjas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims nesuteikė teisės pasirinkti, kurioje pataisos įstaigoje jie pageidauja kalėti. Nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės.

12. Teismas vertino, kad pareiškėjas nori būti perkeltas atlikti likusią bausmės dalį į kitą pataisos įstaigą – kalėjimą, tačiau nei prašyme pataisos namų direktoriui, nei skunde Departamentui nenurodė jokių tokio prašymo motyvų ar priežasčių, pagrindžiančių perkėlimo būtinumą. Skunde teismui pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad bausmės atlikimas kalėjime jam yra efektyvesnis, taip geriau įgyvendinamas teisingumo principas. Pareiškėjas nenurodė jokių išimtinių aplinkybių ir tai pagrindžiančių duomenų, dėl kurių toliau laikyti jį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstraktaus pobūdžio, grindžiamos subjektyviais teiginiais ir niekaip nepagrįstos įtikinamais įrodymais, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą apie egzistuojančias svarbias priežastis, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį Pravieniškių PN negalima.

13. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir teisės normas, teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl perkėlimo į kalėjimą tęsti bausmės, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Pravieniškių PN raštą. Teismas iš dalies sutiko su pareiškėjo argumentais, jog Raštas nėra pakankamai motyvuotas, kadangi jame išdėstytos tik nuteistųjų perkėlimą reglamentuojančios teisės normos, tačiau teismas taip pat pažymėjo, jog pats pareiškėjas savo prašyme dėl perkėlimo nenurodė jokių motyvų, faktinių aplinkybių ir priežasčių, kurias pataisos namų administracija būtų turėjusi svarstyti, atlikdama išsamesnį tyrimą dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo bei jo perkėlimo būtinumo. Teismas atkreipė dėmesį, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, nurodė išsamias atmetimo priežastis, išaiškino pareiškėjui, kad teisės aktai neįpareigoja laisvės atėmimo įstaigos visais atvejais perkelti nuteistąjį į kalėjimą esant jo prašymui. Pažymėjo, kad toks klausimas gali būti sprendžiamas tik esant išimtinėms aplinkybėms, kliudančioms asmeniui toliau atlikti bausmę toje pačioje įstaigoje. Departamentas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių perkėlimo būtinumą pagrindžiančių motyvų, taip pat pakartotinai išaiškino pareiškėjui perkėlimo tvarką. Todėl atitinkamai nėra pagrindo naikinti Sprendimą, kadangi Departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, pareiškėjo skundą išnagrinėjo tinkamai, Sprendimas priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jame nurodyta apskundimo tvarka, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

14. Netenkinęs pagrindinių skundo reikalavimų dėl ginčijamų aktų panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo Pravieniškių PN ir Departamentą tenkinti pareiškėjo prašymą perkelti jį iš pataisos namų į kalėjimą. Teismas sprendė, kad nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 15. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas, motyvuodamas BVK 69 straipsnio reguliavimu, teigia, kad jis teismui pateikė medžiagą dėl trijų ikiteisminių tyrimų pradėjimo dėl prieš pareiškėją pavartoto smurto Pravieniškių PN-AK atlikinėjant bausmę. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas įvardijo, kad ši aplinkybė yra viena iš priežasčių, kodėl jis nori būti perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į kalėjimą, t. y. Pravieniškių PN-AK neužtikrina jam saugių kalinimo sąlygų. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarbių jo prašymo būti perkeltam priežasčių, yra nepagrįsta.

17. Pareiškėjas pažymi, kad Pravieniškių PN-AK nevykdo pareigos užtikrinti BVK 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos pareigos užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir saugumą. Būtent iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK (o ne iš formalaus atsisakymo perkelti jį į kalėjimą), kur pareiškėjas patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, pareiškėjas ir kildina prašomą priteisti žalą. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 1S-399-483/2016 yra pasisakęs pareiškėjo keliamu klausimu, t. y. konstatavo jo galimybę būti perkeltam atlikti laisvės atėmimo bausmę į kalėjimą, išaiškino tokios teisės realizavimo tvarką. Pareiškėjo nuomone, yra du prieštaraujantys vienas kitam teismų sprendimai.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Departamentas nurodo, kad pareiškėjas skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymi, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė skundą. Mano, kad teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė ir remdamasis teismų praktika priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

20. Atsakovas ir atsakovo valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Pravieniškių PN-AK teigia, kad visi pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai buvo ištirti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime. Teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Apeliantas nevertina pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų ir teismų praktikos, kartoja tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui, dėsto subjektyvią nuomonę ir situacijų vertinimą bei nepateikia jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas arba pakeistas. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Pravieniškių PN-AK 2017 m. lapkričio 21 d. rašto Nr. 7-2446, kuriuo buvo atsisakyta perkelti pareiškėją į kitą laisvės atėmimo vietą bei Departamento 2018 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 2S-244, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl minėto Pravieniškių PN-AK Rašto, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovus perkelti pareiškėją į kalėjimą pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Pravieniškių PN-AK nepažeidė teisės aktų, taip pat nenustatęs pagrindų naikinti Pravieniškių PN-AK Rašto bei Departamento Sprendimo, pareiškėjo skundą atmetė.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas, su šiuo teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog viena iš priežasčių, kodėl jis nori būti perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į kalėjimą yra ta, kad Pravieniškių PN-AK neužtikrina jam saugių kalinimo sąlygų, t. y. buvo pradėti trys ikiteisminiai tyrimai dėl prieš pareiškėją pavartoto smurto Pravieniškių PN-AK atlikinėjant bausmę. Pareiškėjas pažymi, kad Pravieniškių PN-AK nevykdo pareigos užtikrinti BVK 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos pareigos užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir saugumą, todėl būtent iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, o ne iš formalaus atsisakymo perkelti jį į kalėjimą, jis kildina prašomą priteisti žalą.

25. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis, dėl kurių tik detaliau pasisako pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų vertinimo kontekste.

27. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais.

28. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintas Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas (b. l. 44–48), kurio 3 punkte nurodyti nuteistųjų perkėlimo pagrindai: dėl ligos pagal gydytojo (gydytojų) išvadą; dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje; tęsti bausmės atlikimo į kalėjimą perkeliamo nuteistojo sutikimu;

į kitos pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos specialų padalinį (pusiaukelės namus), kuriame nuteistieji intensyviai rengiami lygtiniam paleidimui iš pataisos įstaigos; pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos specialiame padalinyje (pusiaukelės namuose) bausmės atlikimo režimo reikalavimus pažeidusius nuteistuosius, kuriems už tai paskirta nuobauda ar panaikinta teisė išvykti be sargybos arba be palydos; iš nepilnamečių pataisos namų – nuteistuosius nuo aštuoniolikos iki dvidešimt ketverių metų, pakartotinai pažeidusius bausmės atlikimo režimą, arba jų prašymu; nuteistuosius, atlikusius ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės laiko kalėjime ir kurių elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams; nuteistuosius, pataisos namuose perkeltų į kamerų tipo patalpas atlikti nuobaudą BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu atveju; nuteistuosius, nuteistus laisvės atėmimu iki gyvos galvos, kalėjime atlikusius pirmuosius dešimt metų; pataisos namuose laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekančius nuteistuosius, kurie kelia pavojų pataisos namų personalui ar kitiems asmenims arba dėl kitų išimtinių aplinkybių.

Pagal Aprašo 3.2 punktą dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, nuteistąjį leidžiama perkelti šia tvarka:

1) kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga;

2) išvadą tvirtina Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas;

3) patvirtintos išvados dėl nuteistojo perkėlimo pagrindu priimamas Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimas perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą;

4) nutarimo kopijos išsiunčiamos perkeliančiajai ir priimančiajai įstaigai;

5) nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada.

29. Šiuo atveju pareiškėjo palikimo atlikti bausmę Pravieniškių PN-AK jo neperkeliant į kitą laisvės atėmimo vietą teisėtumas gali būti nagrinėjamas vertinant, ar šis atvejis gali būti laikomas išimtiniu (pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra duomenų apie jokius kitus Aprašo 3 punkte įtvirtintus perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą galimus pagrindus). Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 10 d. prašyme Pravieniškių PN direktoriui ir skunde teismui teigė, kad jis pageidavo būti perkeltas būtent į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, t. y. įstaigą, kurioje yra griežtesnio režimo sąlygos, o ne iš vienos pataisos įstaigos į kitą.

30. Iš byloje pateiktos medžiagos nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka suteikta teisė pateikti Departamentui motyvuotą išvadą, suderintą su priimančiąja įstaiga ir kurią tvirtina Departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, išnagrinėję su pareiškėjo 2017 m. lapkričio 10 d. prašymu susijusias aplinkybes, ginčijamame Rašte atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nes nebuvo nustatyta priežasčių, kurių pagrindu pareiškėjo prašymas galėtų būti patenkintas (b. l. 6). Iš pareiškėjo prašymo perkelti jį į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą matyti, kad pareiškėjo prašymas iš esmės grindžiamas tik Aprašo 3.3 punkto nuostata nenurodant visiškai jokių konkrečių, individualių aplinkybių, kodėl jis nori būti perkeliamas į kitą laisvės atėmimo vietą (b. l. 50–51). Teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas ginčijamame Sprendime visiškai pagrįstai vertino, jog pareiškėjo 2017 m. lapkričio 10 d. prašyme nėra nurodyta konkrečių aplinkybių, kurias būtų galima priskirti BVK 69 straipsnyje nustatytoms išimtinėms aplinkybėms, kliudančioms toliau laikyti pareiškėją Pravieniškių PN-AK.

31. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui savo pageidavimą būti perkeltam motyvuoja aplinkybe, kad dalį laisvės atėmimo bausmės buvo atlikęs kalėjime, kur pareiškėjas juto teigiamą poveikį savo asmenybei, buvo skatinamas nebenusikalsti, tolesnę laisvės atėmimo bausmę taip pat pageidauja atlikti ne pataisos namuose, o kalėjime. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis prašo būti perkeltas į kitą laisvės atėmimo įstaigą iš esmės dėl prieš pareiškėją pavartoto smurto Pravieniškių PN-AK atlikinėjant bausmę, t. y. kad Pravieniškių PN-AK neužtikrina jam saugių kalinimo sąlygų.

32. Dėl nurodytų pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad šie teiginiai yra nauji, jie nebuvo reiškiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant minėtą nuostatą, nurodoma, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2406-624/2020 ir kt.).

33. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, be to, byloje nėra pateikta duomenų apie prieš pareiškėją vartotą smurtą, tokių duomenų jis nenurodė ir savo prašyme Pravieniškių PN-AK, todėl šiuo atveju nagrinėjant Rašto ir Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pareiškėjas negali išplėsti ginčo ribas dėl tokių aplinkybių, kurių nenurodė savo 2017 m. lapkričio 10 d. Pravieniškių PN-AK ir atsakovas neturėjo galimybės tokių aplinkybių įvertinti BVK 69 straipsnio 1 dalies kontekste. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo nauji apeliacinio skundo argumentai nevertinami apeliacine tvarka.

34. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 1S-399-483/2016 yra pasisakęs pareiškėjo keliamu klausimu, t. y. konstatavo jo galimybę būti perkeltam atlikti laisvės atėmimo bausmę į kalėjimą, išaiškino tokios teisės realizavimo tvarką, pažymėtina, kad pareiškėjas, teikdamas 2017 m. lapkričio 10 d. prašymą Pravieniškių PN-AK, pasinaudojo tokia teise, byloje nėra jokių duomenų, kad ši teisė jam būtų buvusi apribota ar kaip nors kitaip suvaržyta. Priešingai, nei teigia, pareiškėjas, Lietuvos apeliacinis teismas nekonstatavo jo galimybės būti perkeltam atlikti laisvės atėmimo bausmę į kalėjimą, o tik nurodė jo teisę teikti prašymą dėl tokio perkėlimo. Be to, pabrėžtina, kad Informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, toje pačioje pareikėjo minimoje 2016 m. gruodžio 21 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-399-483/2016 Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog „Apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistojo prašymas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės kalėjime vykdymą skaičiuoti nuo 2014 m. gegužės 5 d. (nuo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžio įsiteisėjimo) pasunkintų nuteistojo teisinę padėtį, nes jis, nesant tam teisinio pagrindo, ilgiau turėtų atlikti laisvės atėmimo bausmę griežtesnio režimo sąlygomis. Kitokia sulaikyme, suėmime ir atidavime sveikatos priežiūros įstaigai išbūto laiko įskaitymo į bausmę tvarka baudžiamajame ir baudžiamojo proceso kodeksuose nenumatyta.“.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, grindžiamos subjektyvaus pobūdžio teiginiais, negali būti pripažintos išimtinėmis ir kliudančiomis jam atlikti bausmę Pravieniškių PN-AK. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK ir Departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo perkėlimas į kitą laisvės atėmimo įstaigą nėra būtinas, todėl nėra jokio pagrindo šuo aspektu konstatuoti neteisėtų atsakovų veiksmų. Kaip pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, šiuo atveju netenkinus pagrindinių skundo reikalavimų dėl ginčijamų aktų (Rašto ir Sprendimo) panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo Pravieniškių PN ir Departamentą tenkinti pareiškėjo prašymą perkelti jį iš Pravieniškių PN į kalėjimą. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs administracinės bylos medžiagą, daro išvadą, kad skundžiami atsakovų sprendimai ( Raštas ir Sprendimas) yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

36. Kaip jau buvo paminėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 500 Eur ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jis kildina prašomą priteisti žalą būtent iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, o ne iš formalaus atsisakymo perkelti jį į kalėjimą, kur pareiškėjas patyrė fizinį ir psichologinį smurtą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos dalykas pirmosios instancijos teisme buvo Rašto ir Sprendimo teisėtumo patikrinimas ir išvestinis pareiškėjo prašymas priteisti neturtinę žalą iš atsakovų, o ne netinkamos (nesaugios) kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK (b. l. 21–26). Apeliaciniame skunde pareiškėjui keičiant skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis jis grindžia reikalavimą priteisti neturtinę žalą, tokios aplinkybės taip pat dėl minėto teisinio reguliavimo (žr. šios nutarties 32 punktą) negali būti nagrinėjamos apeliacine tvarka, kadangi jos nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Žalos atlyginimas dėl Pravieniškių PN-AK ir Departamento veiksmų šiuo atveju galimas tik įrodžius, jog susiklosčiusios laisvės atėmimo vietoje išimtinės aplinkybės suteikė pagrindą išvadai, kad Pravieniškių PN-AK turėjo parengti ir pateikti Departamentui motyvuotą išvadą dėl pareiškėjo perkėlimo. Šioje byloje nenustačius tokių aplinkybių ir atitinkamai neteisėtų Pravieniškių PN-AK ir (ar) Departamento veiksmų, deliktinė atsakovų atsakomybė yra negalima.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė