e3f211f7-b489-4e33-91cd-e21529f05cdd · Lietuvos apeliacinis teismas

 Civilinė byla Nr. 2A-398-943/2015 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03298-2010-0 Procesinio sprendimo kategorijos: (S)  38.; 44.5.2.16.; 44.8. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS S P r E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. balandžio 2 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Rasos GudžiÅ«nienės, Dalios Kačinskienės ir Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1639-553/2012 pagal nurodyto ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, bylos nagrinėjime dalyvaujantis trečiasis asmuo – R.

P. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Jonavos skyrius kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 141 400 Lt žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise. IeÅ¡kovas nurodė, kad VSDFV Jonavos skyrius 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 14D-21 „Dėl D. K. nelaimingo atsitikimo pakeliui iÅ¡ darbo“ apdraustajai įvykusį mirtinÄ nelaimingÄ atsitikimÄ pripažino draudiminiu įvykiu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDÄ®) 27 straipsniu, apdraustosios D. K. motinai A. E. K. ir tėvui J. K. buvo iÅ¡mokėta po 70 700 Lt dydžio vienkartinė draudimo iÅ¡moka. Draudiminis įvykis – apdraustosios mirtis pakeliui į darbÄ atsirado dėl R. P. kaltės, o jos civilinę atsakomybę pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymÄ (toliau – TPVCAPDÄ®) buvo apdraudęs atsakovas AB „Lietuvos draudimas“.

Todėl ieÅ¡kovas, remdamasis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, 6.290 straipsnio 3 dalimi bei TPVCAPDÄ®, praÅ¡o iÅ¡ieÅ¡koti žalÄ iÅ¡ atsakovo atgręžtinio reikalavimo teise. Atsakovas atsisakė atlyginti žalÄ motyvuodamas tuo, kad prievolės mokėti tokias iÅ¡mokas atsiradimas nėra siejamas su deliktinės atsakomybės dėl asmens sužalojimo ar mirties kilimu žalÄ padariusiam asmeniui, tačiau, ieÅ¡kovo teigimu, pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį civilinės atsakomybės draudimo atveju subrogacija nėra taikoma, t. y. draudikas tiesiogiai atsako draudimo suma, tai taikytina ir regresinio reikalavimo atveju.

IeÅ¡kovas taip pat nurodė, kad socialinio draudimo iÅ¡mokos yra priskiriamos prie deliktinės civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ių, jos nėra ir negali bÅ«ti traktuojamos kaip socialinė parama, nes iÅ¡mokamos įvykus draudiminiam įvykiui dėl kalto asmens (R. P.) kaltės. Tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – iÅ¡mokėtina draudimo iÅ¡moka apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus. Dėl to turėtų bÅ«ti preziumuojama, kad iÅ¡mokėtas draudimo atlyginimas visiÅ¡kai kompensuoja nukentėjusiosios (jos Å¡eimos narių) žalÄ . 2012 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1639-553/2012 ieÅ¡kovas VSDFV Jonavos skyrius buvo pakeistas jo teisių perėmėju VSDFV Kauno skyriumi.Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ su pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu nesutiko ir nurodė, kad deliktinės civilinės atsakomybės atveju dėl asmens mirties atlyginama neturtinė žala (CK 6.250 str.), žala, netekus maitintojo (CK 6.284 str.), laidojimo iÅ¡laidos (CK 6.291 str.).

Tik neturtinės žalos įvertinimas nėra paremtas tiksliu padarytos žalos įvertinimu, tačiau net ir nustatant neturtinės žalos dydį, visais atvejais atsižvelgiama į konkrečias žalos padarymo aplinkybes. Ieškovo išmokėtos žuvusiosios tėvams vienkartinės socialinio draudimo išmokos mokėjimas visiškai nėra siejamas su objektyviai įrodytu ir konstatuotu išlaikymo praradimo faktu ir dėl asmens gyvybės atėmimo padarytos žalos įvertinimu. Todėl, atsakovo vertinimu, šios išmokos negali būti laikomos žalos atlyginimu deliktinės civilinės atsakomybės prasme, kadangi jų dydis nėra pagrįstas konkrečiu atveju padarytos žalos dydžio nustatymu, apskaičiavimu ir išreiškiamu piniginiu ekvivalentu, ir laikytinos valstybės teikiama socialine parama.

Atsakovo teigimu, valstybės pareigos teikti socialinę paramÄ perkėlimas žalÄ padariusiam asmeniui neatitinka Lietuvos Respublikos konstitucijos 52 straipsnio nuostatų, taip pat proporcingumo principo, kadangi žalÄ padaręs asmuo tokiu atveju privalėtų atlyginti daugiau žalos nei realiai jos padarė. Pagal CK 6.113 straipsnį, trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Jeigu ieÅ¡kovas, iÅ¡mokėdamas vienkartinę socialinio draudimo iÅ¡mokÄ , atlygino daugiau žalos nei jos buvo padaryta, įgydamas regreso teisę į tÄ iÅ¡mokėtos socialinio draudimo iÅ¡mokos dalį, kuri virÅ¡ija nukentėjusiojo patirtus nuostolius, jis įgytų daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius.Trečiasis asmuo R.

P. su pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu nesutiko, nurodė, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-813/2010 buvo priteista turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiems L. K. ir V. K. (žuvusiosios sÅ«nums). Žuvusiosios tėvams A. E. K. ir J. K. buvo iÅ¡mokėtos netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Socialinio draudimo įstaigos, iÅ¡mokėjusios draudimo iÅ¡mokas, regreso teisė į žalÄ padariusį asmenį nėra absoliuti.

Å ios teisės suabsoliutinimas tam tikrais atvejais reikÅ¡tų, kad atsakingam už žalos padarymÄ asmeniui nustatoma prievolė sumokėti sumas, kurios nėra atlyginimas už jo, jo valdomų daiktų ar kitų asmenų, dėl kurių veiksmų atsiradusiÄ Å¾alÄ jis privalo atlyginti, padarytÄ Å¾alÄ . Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, draudimo iÅ¡mokas iÅ¡mokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo iÅ¡mokos, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiajam asmeniui ar jo Å¡eimos nariams padaryta turtinė žala.

Todėl ieÅ¡kovas, praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo visÄ iÅ¡mokėtÄ socialinės iÅ¡mokos sumÄ , turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad žuvusiosios tėvai patyrė 141 400 Lt turtinę žalÄ . Tokių įrodymų ieÅ¡kovas nepateikė, todėl ieÅ¡kinys turi bÅ«ti atmestas. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu ieÅ¡kinio netenkino. Vadovaudamasis vyraujančia teismų praktika bei remiantis nagrinėjamÄ situacijÄ reglamentuojančiais teisės aktais pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ draudimo iÅ¡mokas iÅ¡mokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo iÅ¡mokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo Å¡eimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo iÅ¡moka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl visos draudimo iÅ¡mokos, o tuo atveju, kai draudimo iÅ¡moka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl socialinio draudimo iÅ¡mokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo Å¡eimos nariams padaryta turtinė žala.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ , pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas regresinį reikalavimÄ grindė tik aplinkybėmis, susijusiomis su valstybinio socialinio draudimo iÅ¡mokos paskyrimo pagrindais, jos apskaičiavimu bei iÅ¡mokėjimo faktu. Reikalavimo atlyginti 141 400 Lt turtinę žalÄ , remiantis tuo pagrindu, kad atitinkamo dydžio turtinę žalÄ dėl draudiminio įvykio patyrė žuvusiosios tėvai, ieÅ¡kovas nereiÅ¡kė ir neįrodė. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Remiantis teismine praktika, vienkartinė draudimo iÅ¡moka nėra valstybės parama, o negautų pajamų dėl darbuotojo žūties kompensavimas, kuris pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį, įskaitomas į atlygintos žalos dydį.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad D. K. tėvams vienkartinė draudimo iÅ¡moka kompensavo jų patirtÄ Å¾alÄ negautų pajamų forma, nes jie abu yra pensinio amžiaus ir galėjo bÅ«ti finansiÅ¡kai remiami savo dukros.

Vienkartinė iÅ¡moka buvo iÅ¡mokėta įstatymų pagrindu, todėl laikytina pagrįsta ir įrodyta. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ nesutiko su apelianto argumentais. Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Socialinio draudimo iÅ¡mokos paskirtis inter alia kompensuoti turtinę žalÄ , tačiau kartu ir atlikti valstybės socialinę funkcijÄ dėl paramos skyrimo. Regreso teisė nėra absoliuti, nes atitinkamais atvejais turi bÅ«ti įrodinėjamos aplinkybės, kokia yra paskirtos ir iÅ¡mokėtos valstybinio socialinio draudimo iÅ¡mokos dalis, kuri atitiktų AB „Lietuvos draudimas“ draudėjo kaltais veiksmais padarytÄ turtinę žalÄ .

Apeliantas turėtų reikalavimo teisę į visÄ draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡ AB „Lietuvos draudimas“ tik tokiu atveju, kai draudimo iÅ¡moka bÅ«tų lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydžiui arba bÅ«tų mažesnė už jį. Atsakovo teigimu, iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka žuvusiosios tėvams yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, todėl apeliantas nepagrįstai reikalauja visos iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos, nes jis neįgyja reikalavimo teisės į kaltÄ ar už jį atsakingÄ asmenį visa apimtimi.2.

Negautos pajamos taip pat yra pripažįstamos žala, tačiau jos nėra ir negali bÅ«ti preziumuojamos, o jų apskaičiavimui taikomos konkrečios teisės normos. Negautų pajamų faktÄ ir dydį turi įrodyti ieÅ¡kovas, negautos pajamos turi bÅ«ti realios, o ne tikėtinos. Duomenų, kad D. K. tėvai buvo jos iÅ¡laikomi, ar buvo reikalingi paramos, bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pateikta. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl faktinės bylos situacijos ir byloje vertintinų klausimų nustatymoNustatyta, kad 2008 m. gegužės 21 d. D. K. eidama namo iÅ¡ darbo apie 18.20 val., pėsčiųjų perėjoje buvo pertrenkta ir mirtinai sužalota R. P. vairuojamo automobilio. Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu R. P. buvo pripažinta kalta padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 281 straipsnio 5 dalyje, jai paskirta bausmė, nukentėjusiesiems (žuvusiosios vaikams) L. K. priteista 6 973,60 Lt, V. K. – 3 973,60 Lt neturtinei žalai atlyginti, o iÅ¡ AB „Lietuvos draudimas“ V.

K. naudai buvo priteistas 8 106,66 Lt turtinės žalos atlyginimas. 2008 m. gegužės 21 d. įvykį pripažinus draudiminiu, VSDFV Jonavos skyrius žuvusiosios tėvams A. E. K. ir J. K., vadovaudamasis NADPLSDÄ® 27 straipsnio bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo iÅ¡mokų nuostatų 86, 88, 99 straipsniais paskyrė ir iÅ¡mokėjo kiekvienam po 70 700 Lt dydžio vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ . Apeliantas 2010 m. birželio 16 d. kreipėsi į R. P. civilinę atsakomybę apdraudusiÄ draudimo bendrovę – atsakovÄ AB „Lietuvos draudimas“ ir pareikalavo atlyginti patirtÄ 141 400 Lt žalÄ , tačiau Å¡is atsisakė tenkinti pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ .

Apeliantas pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė. Teismas nusprendė, kad ieÅ¡kovui regresinį reikalavimÄ grindžiant tik teisės aktų, nustatančių draudiminės iÅ¡mokos apskaičiavimo ir paskyrimo pagrindus, nuostatomis, byloje neįrodyta, jog praÅ¡omÄ atlyginti draudiminę iÅ¡mokÄ sudaro žuvusiosios tėvų patirta turtinė žala, neįrodytas ir jos dydis, todėl ieÅ¡kinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 2A-101/2014 pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai ir paliko nepakeistÄ skundžiamÄ Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimÄ , tačiau kasacinės instancijos teismas pažymėjo, jog socialinio draudimo įstaigos įgyvendinant atgręžtinio reikalavimo teisę pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys negali bÅ«ti atmetamas vien todėl, kad nenustatytas tikslus apdraustojo (ar jo Å¡eimos narių) patirtos žalos dydis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014 iÅ¡skyrė, jog Å¡iuo atveju, vertinant ieÅ¡kovo pareikÅ¡tų reikalavimų pagrįstumÄ turi bÅ«ti nustatyta, ar socialinio draudimo iÅ¡mokos padengė visÄ turtinę žalÄ , kuri buvo padaryta dėl asmens žūties, ir iÅ¡spręsta, ar žuvusiosios tėvams iÅ¡mokėta suma visa apimtimi privalo bÅ«ti atlyginta draudimo bendrovės, vadovaujantis TPVCAPDÄ®. Todėl civilinę bylÄ pagal apelianto (ieÅ¡kovo) VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo perdavus pakartotinai nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, turi pasisakyti, kokiÄ paskirtį atlieka socialinio draudimo įstaigos iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka ir kokia apimtimi socialinio draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡mokėjusi įstaiga turi regresinio reikalavimo teisę į žalÄ padariusio asmens draudimo bendrovę;

įvertinti, kuri vienkartinės iÅ¡mokos dalis (ar visa iÅ¡moka), nagrinėjamu atveju, apdraustajai mirus kompensuoja jos Å¡eimos narių patirtÄ Å¾alÄ , o kuri virÅ¡ija patirtos žalos atlyginimo sumÄ ir apibrėžti, kokiais kriterijais remiantis ji nustatytina. Dėl naujų papildomų paaiÅ¡kinimų priėmimo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui bylÄ pagal ieÅ¡kovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1639-553/2012 pakartotinai grÄ Å¾inus nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2015 m. vasario 27 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimÄ 2015 m. kovo 3 d. ir iÅ¡aiÅ¡kino bylos Å¡alims teisę iki 2015 m. vasario 27 d. pateikti kasacinės instancijos teismo sprendime iÅ¡vardintas ir pakartotinai bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme vertintinas aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Teismo nustatytu terminu, t. y. iki 2015 m. vasario 27 d., bylos Å¡alys papildomų įrodymų ir paaiÅ¡kinimų teismui nepateikė, todėl 2015 m. kovo 3 d. vykusiame teismo posėdyje teisėjų kolegija civilinę bylÄ iÅ¡nagrinėjo remiantis byloje esančiais Å¡alių paaiÅ¡kinimais, pateiktais įrodymais ir atidėjo teismo procesinio sprendimo priėmimÄ ir paskelbimÄ 2015 m. balandžio 2 d. BylÄ iÅ¡nagrinėjus iÅ¡ esmės, Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. kovo 4 d. buvo gauti papildomi atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ paaiÅ¡kinimai.

Jais atsakovas siekia įrodyti, jog byloje nėra įrodyta, kad ieÅ¡kovo iÅ¡mokėta suma nukentėjusiosios tėvams vertintina žalos atlyginimu, kadangi nesant duomenų ir įrodymų apie tai, jog nukentėjusiosios tėvai buvo reikalingi iÅ¡laikymo, ieÅ¡kovo iÅ¡mokėtos sumos vertintinos kaip atliekančios socialinę, bet ne žalos atlyginimo funkcijÄ . CPK 251 straipsnis numato, jog papildomi įrodymai ar Å¡alių paaiÅ¡kinimai, kuriais grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai byloje, gali bÅ«ti prijungiami prie bylos medžiagos iki bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos ir tik tuo atveju jei toks praÅ¡ymo tenkinimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Å iuo atveju atsakovo papildomi duomenys teismui pateikti jau po bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės. Papildomai po bylos iÅ¡nagrinėjimo teikiamų dokumentų prijungimas lemtų bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės atnaujinimÄ ir dar ilgesnę bylos nagrinėjimo trukmę, todėl siekiant nevilkinti bylos nagrinėjimo, papildomai teikiamus atsakovo paaiÅ¡kinimus atsisakoma priimti ir vertinti kartu su kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsisakymas priimti papildomus paaiÅ¡kinimus atsakovo teisės bÅ«ti iÅ¡klausytam ir teisės į teisminę gynybÄ nepažeis, kadangi atsakovas turėjo galimybę savo pozicijÄ byloje nagrinėjamais klausimais iÅ¡dėstyti pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundÄ , o aptariami duomenys apie nukentėjusiosios ir jos tėvų gaunamas pajamas, kaip įrodymai pagrindžiantys atsakovo atsikirtimus, teismui pasiekiami vieÅ¡uosiuose registruose (CPK 179 str. 3 d.).

             Dėl vienkartinės draudimo iÅ¡mokos apdraustajam mirus, socialinio draudimo įstaigos mokamos pagal NADPLSDÄ®, paskirties ir socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalÄ padariusio asmens draudikÄ apimties Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas, iÅ¡reikÅ¡damas nesutikimÄ su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, jog jo iÅ¡mokėta vienkartinė draudimo iÅ¡moka, priskirtina vienam iÅ¡ CK 6.249 straipsnyje iÅ¡vardintų žalos elementų, todėl jos tikslas ne valstybės parama, bet negautų pajamų, dėl darbuotojo žūties, kompensavimas.Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žalos sÄ voka apima asmens turto netekimÄ arba sužalojimÄ , turėtas iÅ¡laidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu nebÅ«tų buvę neteisėtų veiksmų.

Pagal NADPLSDÄ® 2 straipsnio 1 dalį nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas (NADPLSDÄ® nustatytais atvejais) kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbÄ ar iÅ¡ darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas Å¡ios rÅ«Å¡ies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų Å¡eimos nariams. Be periodinių iÅ¡mokų (NADPLSDÄ® 26 str.), apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbÄ ar iÅ¡ darbo arba Å«mios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, jo Å¡eimai iÅ¡mokama vienkartinė draudimo iÅ¡moka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbÄ ar iÅ¡ darbo arba Å«mios profesinės ligos mėnesį (27 str. 1 d.).

NADPLSDÄ® paskirtis yra reglamentuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo santykius, nustatyti asmenų, kurie draudžiami Å¡ios rÅ«Å¡ies socialiniu draudimu, kategorijas, teises į Å¡io draudimo iÅ¡mokas, iÅ¡mokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sÄ lygas, apibrėžti draudžiamuosius bei nedraudžiamuosius įvykius (NADPLSDÄ® 1 str.). Taigi, Å¡ios pagal NADPLSDÄ® mokamos draudimo iÅ¡mokos yra vienas iÅ¡ CK 6.249 straipsnio 1 dalyje iÅ¡vardytų žalos elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2014), kadangi kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad Å¡ios socialinio draudimo rÅ«Å¡ies paskirtis – kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo prarastas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2014).Tačiau vien aplinkybė, kad NADPLSDÄ® 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiÅ¡kia, kad remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis negalima Å¡ių iÅ¡mokų vertinti kaip atliekančių ir kitokiÄ funkcijÄ .

Å iuo įstatymu įgyvendinama valstybinės socialinės politikos dalis, nes, be žalos atlyginimo, draudimo iÅ¡mokos mokėjimas atlieka ir socialinę funkcijÄ . PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas, kad socialinio draudimo įstaigos iÅ¡mokėta vienkartinė draudimo iÅ¡moka apdraustajam mirus (NADPLSDÄ® 27 str.) besÄ lygiÅ¡kai turi bÅ«ti laikoma negautų pajamų kompensacija apdraustųjų Å¡eimos nariams, vien dėl tos priežasties, kad NADPLSDÄ® 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis, neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo iÅ¡aiÅ¡kinimų.

Pagal juos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, draudimo iÅ¡moka gali bÅ«ti didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį ir tokiu atveju socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį tik dėl tokios socialinio draudimo iÅ¡mokos dalies, kuria padengta žala nukentėjusiam asmeniui. Taigi, CK 6.290 straipsnio 3 dalies norma aiÅ¡kintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltÄ dėl žalos atsiradimo asmenį tik Å¡io asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu.

Kitaip tariant, jeigu apdrausto darbuotojo Å¡eimai dėl jo žūties iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka virÅ¡ija Å¡eimai padarytos žalos dydį, tai socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iÅ¡ kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo iÅ¡mokos dalies, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014).Taigi susiformavusioje kasacinio teismo praktikoje yra vienareikÅ¡miÅ¡kai pripažinta, kad socialinio draudimo įstaigos iÅ¡mokėta vienkartinė draudimo iÅ¡moka apdraustajam mirus (NADPLSDÄ® 27 str.) ta dalimi, kuria ji virÅ¡ija mirusiojo dėl nelaimingo atsitikimo darbe, Å¡eimos patirtÄ Å¾alÄ , atlieka valstybės socialinės politikos funkcijÄ ir dėl Å¡ios sumos iÅ¡mokėjimo socialinio draudimo įstaigai regreso teisė į žalÄ padariusio asmens draudimo bendrovę neatsiranda.

Vienkartinės iÅ¡mokos dalis (ar visa iÅ¡moka), kuri apdraustajam mirus kompensuoja apdraustojo Å¡eimos narių patirtÄ Å¾alÄ , atlieka netektų pajamų (turtinės žalos) kompensavimÄ ir dėl Å¡ios dalies socialinio draudimo įstaiga gali įgyvendinti regreso teisę į žalÄ padariusį asmenį ar jo draudikÄ . Tačiau pažymėtina, kad iÅ¡vadÄ dėl vienkartinės draudimo iÅ¡mokos (jos dalies) kvalifikavimo kaip turinčios ne žalos (negautų pajamų) kompensavimo, o kitÄ paskirtį, teismas gali padaryti tik tinkamai iÅ¡tyręs ir įvertinęs bylos duomenis bei nustatęs, kokiÄ Å¾alÄ dėl apdraustojo mirties patyrė Å¡eimos nariai, turintys teisę į jos atlyginimÄ , ir koks Å¡ios žalos santykis su vienkartinės draudimo iÅ¡mokos suma.

                          Dėl socialinio draudimo įstaigai atlygintinos sumos dydžio nustatymo ir įrodinėjimo naÅ¡tos tarp bylos Å¡alių paskirstymo Kasacinis teismas formuoja praktikÄ , pagal kuriÄ Å¾alÄ padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sÄ lygas, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalÄ ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245–6.250 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-388/2013).

Å iuo atveju vertinama viena iÅ¡ civilinės atsakomybės taikymo sÄ lygų - atlygintinos žalos dydžio klausimas. Byloje kilo ginčas, kuri vienkartinės iÅ¡mokos dalis (ar visa iÅ¡moka), apdraustajai D. K. žuvus, kompensuoja jos tėvų J. K. ir A. E. K. patirtÄ turtinę žalÄ , o kuri virÅ¡ija patirtÄ Å¾alos atlyginimo sumÄ .Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims – kiekviena Å¡alis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas reikalavimÄ byloje grindė duomenimis apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas draudimo iÅ¡mokas (b. l. 5-12), kurie kasacinio teismo praktikoje vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).

Tačiau toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusiojo asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalÄ padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad iÅ¡mokėta kompensacija virÅ¡ija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei iÅ¡mokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 str.). Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieÅ¡kovo praÅ¡omos priteisti regresinės prievolės dydis reikÅ¡mingai neatitinka iÅ¡mokėtų socialinio draudimo iÅ¡mokų dydžio, įrodymus dėl to, kokiÄ konkrečiÄ Å¾alÄ patyrė apdraustasis (jo Å¡eimos nariai), teikia abi proceso Å¡alys (CPK 179 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013).

Å iuo atveju atsakovas atsikirtimuose į pareikÅ¡tus reikalavimus teigė, jog byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji dar gyva bÅ«dama teikė tėvams iÅ¡laikymÄ , jog jos finansinė padėtis leido teikti paramÄ ir jie buvo jos reikalingi, tačiau Å¡ių teiginių nepagrindė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas pasisako dėl Å¡ių atsakovo argumentų.Jeigu Å¡alis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-130/2014).

Kai akivaizdu, kad tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į Å¡alių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje vienu iÅ¡ teisiÅ¡kai reikÅ¡mingų kriterijų, apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo Å¡eimos nariams padarytÄ Å¾alos dydį, yra laiko kriterijus (pvz., kasacinio teismo praktikoje teisiÅ¡kai reikÅ¡mingu kriterijumi apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo sutuoktinio patirtos žalos dydį, pasireiÅ¡kiantį negautomis pajamomis, buvo pripažintas laikotarpis, per kurį pergyvenęs sutuoktinis iÅ¡laikymÄ bÅ«tų gavęs, jei sutuoktinis nebÅ«tų žuvęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-313/2015).

Teisėjų kolegijos vertinimu Å¡iuo atveju nustatant atlygintinos patirtos žalos dydį, laiko kriterijus taip pat yra esminis, tačiau, prieÅ¡ingai nei nurodytu atveju, skaičiuotina ne žuvusiojo asmens tikėtina gyvenimo trukmė, per kuriÄ jis bÅ«tų teikęs iÅ¡laikymÄ , pvz., savo sutuoktiniui, tačiau turtinę žalÄ dėl nukentėjusiosios mirties patyrusių asmenų (žuvusiosios tėvų) vidutinė gyvenimo trukmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovautis statistine žuvusiosios tikėtina gyvenimo trukme, per kuriÄ ji savo tėvams sukurtų turtinę naudÄ , įvertinus žuvusiosios tėvų amžių (D.

K. žūties metu ji buvo 74 metai) netikslinga, kadangi vidutinė Lietuvos Respublikoje vyrų ir moterų gyvenimo trukmė 2008 metais (nukentėjusiosios žūties metai) buvo vidutiniškai 72 metai (Lietuvos statistikos departamento elektroninio tinklalapio duomenys http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3010801&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3228&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14).Statistikos departamento viešai skelbiamais duomenimis vyrų ir moterų, gyvenančių mieste (nukentėjusiosios tėvai gyvena Jonavos mieste (b. l. 11-12), vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė sulaukus 74 metų amžiaus apytiksliai sudarė (galėjo tęstis) apie 10,87 metų).

Toks laiko tarpas, teisėjų kolegijos vertinimu, apibrėžia žuvusiosios, tikėtina, tėvams teiktinos paramos laikotarpį. Atsižvelgtina ir į tai, jog Å¡iuo laiko tarpu žuvusioji, įvertinus moterų pensinį amžių Lietuvos Respublikoje, vis dar bÅ«tų darbingo amžiaus. Atsakovo nuomone, teiginiai apie tai, jog žuvusioji teiktų tėvams iÅ¡laikymÄ iki jų gyvenimo pabaigos yra hipotetiÅ¡ki, kadangi byloje ieÅ¡kovas nėra įrodęs, jog ir bÅ«dama gyva ji teikė savo tėvams iÅ¡laikymÄ , tuo labiau, jog jie buvo reikalingi iÅ¡laikymo.

Tokie atsakovo argumentai atmetami kaip teisiÅ¡kai nepagrįsti. Å iuo atveju, spręsdama byloje kilusios atlygintos žalos dydžio klausimÄ , teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad toks iÅ¡laikymas tiek pinigais, tiek kita forma senyvo amžiaus nedarbingiems tėvams žuvusios bÅ«tų teikiamas. Pirmiausia tokio pobÅ«džio pareiga yra moralinė pareiga, dėl kurios nevykdymo žuvusiajai esant gyvai nagrinėjamos bylos kontekste jokių duomenų nėra. Be to teisėjų kolegija pažymi, jog, sprendžiant dėl tėvų, žuvus jų dukrai, patirtos žalos dydžio nustatymo, CK 3.205 straipsnio nuostatos, numatančios pilnamečių vaikų pareigÄ iÅ¡laikyti nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus, taikytinos tik tiek, kiek padeda nustatyti kriterijus patirtos turtinės žalos sumai įvertinti, tačiau sÄ lygų, kuriomis remiantis vertintina pilnamečių vaikų pareiga iÅ¡laikyti iÅ¡laikymo reikalingus tėvus, vertinant socialinio draudimo įstaigos reiÅ¡kiant regresinį reikalavimÄ patirtos žalos dydžiui nustatyti, negalima tapatinti.Atsakovas taip pat teigė, jog byloje net nėra duomenų, jog žuvusiosios pajamos galėjo leisti jai prisidėti prie tėvų iÅ¡laidų dengimo.

Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi vieÅ¡uosiuose registruose teikiamÄ informacijÄ , mano prieÅ¡ingai. VSDFV duomenimis, iki mirties D. K. gavo darbines pajamas, kurios atskaičius mokesčius sudarė apie 1 400 Lt per mėnesį. Nors VSDFV duomenys taip pat rodo, jog žuvusiosios tėvų senatvės pensija per mėnesį kartu sudėjus siekė apie 1 900 Lt, tačiau žuvusiosios teiktinÄ iÅ¡laikymÄ / paramÄ reikėtų vertinti ne tik finansine iÅ¡raiÅ¡ka. IÅ¡laikymas gali bÅ«ti teikiamas įvairiomis formomis, įskaitant iÅ¡laikymÄ natÅ«ra, kasdieniu rÅ«pesčiu ir pagalba buityje ar Å«kyje, kurios, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014).

Atkreiptinas dėmesys, jog A. E. K. be senatvės pensijos mokamos ir transporto iÅ¡laidų kompensacijos. Transporto iÅ¡laidų kompensacijos skiriamos ir mokamos neįgaliesiems, turintiems sutrikusiÄ judėjimo funkcijÄ ir kuriems nustatytas specialusis transporto iÅ¡laidų kompensacijos poreikis. Tai reiÅ¡kia, jog A. E. K.buvo bÅ«tina pagalba ne tik buityje, bet ir siekiant įsigyti maisto produktų, apsilankant pas gydytojus. Ä®vertinus jos sutuoktinio amžių ir turimÄ negaliÄ , akivaizdu, jog kasdienių poreikių patenkinimui buvo bÅ«tina kito žmogaus parama.

Konstitucijos 38 straipsnyje numatyta vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimÄ . Å ios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirÅ«pinti savo tėvais. Vaikai savo veiksmais privalo visapusiÅ¡kai padėti, paremti ar teikti deramÄ iÅ¡laikymÄ savo tėvams. Tam tikra bendražmogiÅ¡ka prasme tai atlygis tėvams, kurie savo laiku tinkamai rÅ«pinosi, auklėjo ir parengė savarankiÅ¡kam gyvenimui savo vaikus. Todėl nesant byloje duomenims ir įrodymams apie tai, kad žuvusioji buvo visiÅ¡kai atsiribojusi nuo bendravimo su tėvais, bei pareigÄ paremti senatvėje savo tėvus laikydami kiekvieno pilnamečio vaiko ne tik konstitucine, bet ir bendražmogiÅ¡ka pareiga, teisėjų kolegija pritaria ieÅ¡kovo pozicijai, jog žuvus D.

K. jos tėvai patyrė nuostolius, kuriuos iÅ¡ dalies kompensavo ir socialinio draudimo įstaigos iÅ¡mokėta suma. Be to, plėtodamas anksčiau aptartÄ praktikÄ (tuo aspektu, jog draudimo bendrovė turi įrodyti, jog socialinio draudimo įstaigos iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka virÅ¡ija nukentėjusiosios (jo Å¡eimos narių) patirtÄ Å¾alÄ ), kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyta įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklė leidžia priimti sprendimÄ ieÅ¡kovo naudai tais atvejais, kai atsakovas neteikia patikimų argumentų ir įrodymų, ginčydamas nukentėjusiojo patirtos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014).

Tokių duomenų atsakovas Å¡ioje byloje nepateikė.Tačiau tai, kad teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieÅ¡kovo iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka padengė ir žuvusiosios tėvų netektÄ turtinę žalÄ , nereiÅ¡kia, jog teismas laiko, jog ji visa apimtimi atlygintina iÅ¡ žalÄ sukėlusio asmens draudimo bendrovės. Å iuo atveju nustatyta, jog tikėtina žuvusiosios tėvų vidutinė gyvenimo trukmė (skaičiuojant nuo D. K. žūties momento, kadangi Å¡iÄ dienÄ jie neteko iÅ¡laikymÄ teikusio asmens) sudaro apytiksliai 10,87 metų.

Todėl įvertinus galimÄ Å¾uvusios tėvams teiktÄ iÅ¡laikymo pobÅ«dį (socialinė parama, pagalba buityje ir kt.), jos gautas pajamas, tokios paramos ekonominė iÅ¡raiÅ¡ka, teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienam iÅ¡ tėvų sudarytų po 78,20 Eur (270 Lt) per mėnesį. Todėl teisėjų kolegija mano, jog pagrįsta ir teisėta iÅ¡ draudimo bendrovės, apdraudusios žalÄ sukėlusio asmens civilinę atsakomybę, socialinio draudimo įstaigai, iÅ¡mokėjusiai draudimo iÅ¡mokÄ priteistina suma sudarytų 20 389 Eur (70 400 Lt) (teisėjų kolegija mano, jog žuvusiosios tėvams teiktos paramos piniginė iÅ¡raiÅ¡ka sudarytų po 270 Lt per mėnesį kiekvienam, tokiu atveju įvertinus tėvų tikėtinÄ gyvenimo trukmę (10,87 metai) bendra jų netekta turtinė žala įvertintina 20 389 Eur (70 400 Lt; (270 Lt*10,87*12*2)).

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidųPanaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priėmus naujÄ , kuriuo ieÅ¡kovo reikalavimai tenkinami iÅ¡ dalies, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Å¡alių patenkintų ir atmestų reikalavimų procentinę iÅ¡raiÅ¡kÄ , paskirsto ir bylos nagrinėjimo teisme metu patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovas prašė priteisti 141 400 Lt, o jo reikalavimas tenkintinas iÅ¡ dalies ir priteistina 70 400 Lt, laikytina, kad patenkinta 49 proc. ieÅ¡kovo reikalavimų.

IeÅ¡kovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio (3828 Lt) mokėjimo byloje, tačiau, ieÅ¡kinį patenkinus iÅ¡ dalies, proporcinga suma, kuriÄ turėtų apmokėti už ieÅ¡kinį nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų neatleistas asmuo, priteistina iÅ¡ atsakovo (CPK 96 str. 1 d.). Å i suma, atsižvelgiant į ieÅ¡kovo atmestų reikalavimų dalį (51 proc.), sudaro 565 Eur (1 952 Lt). Pirmosios instancijos teismas patyrė 36 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, 51 proc. Å¡ių iÅ¡laidų, t. y. 5,3 Eur (18,36 Lt). priteistina iÅ¡ atsakovo.

Taigi, iÅ¡ viso valstybės naudai iÅ¡ atsakovo priteistina 570,60 Eur (1 970,36 Lt). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,              n u t a r i a :              Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ .             IeÅ¡kinį tenkinti.Priteisti ieÅ¡kovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, įmonės kodas 188677437, iÅ¡ atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, 20 389 Eur (dvideÅ¡imt tÅ«kstančių tris Å¡imtus aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt devynis eurus) žalos atlyginimo.Priteisti iÅ¡ atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, valstybės naudai 570,60 Eur (penkis Å¡imtus septyniasdeÅ¡imt eurų ir 60 euro centų) žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų įteikimo iÅ¡laidų.

             Teisėjos                                                                           Rasa Gudžiūnienė           Dalia Kačinskienė Egidija Tamošiūnienė