A-520-3021-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-3021/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00691-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.5, 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Viktorui Onačko,

atsakovo atstovei I. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl fakto pripažinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „Senamiesčio ūkis“, Kultūros departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) I. M. 2012 m. vasario 8 d. surašytą savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00040 (toliau – ir Aktas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja 2012 m. gegužės 22 d. patikslino skundo reikalavimą ir prašė pripažinti, kad atsakovas įvykdė jos skundo reikalavimą dėl savavališkos statybos akto panaikinimo, kad panaikintą 2012 m. vasario 8 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00040 surašė nepagrįstai ir neteisėtai, pažeisdamas nesudėtingo statinio paprastojo remonto darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus.

Paaiškino, kad 2012 metų sausio-vasario mėnesiais Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – ir Skyrius), vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010, (duomenys neskelbtini), atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje dėl kieme esančių medinių statinių. I. M. 2012 m. vasario 8 d. buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. (23.31)FAK-357 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kurio pagrindu 2012 m. vasario 8 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120208-00040 bei Reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-00-120208-00039 (toliau – ir Reikalavimas). Nurodė, jog Inspekcijos viršininkas 2012 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. IV-49 (toliau – ir Įsakymas) panaikino Aktą.

Pareiškėja patikslino pirminį skundą remdamasi tuo, kad Aktas panaikintas po jos kreipimosi į teismą ir jos skunde nurodytu pagrindu (t. y. kad atliktam paprastajam statinio remontui nereikia statybą leidžiančių dokumentų). Nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 4 dalimi, teismas, priimdamas sprendimą, gali išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu, o pagal ABTĮ 3 straipsnį teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjos patikslintą skundą atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėja atliko statybos darbus, atitinkančius kapitalinio, o ne paprastojo, remonto požymius, todėl Aktu buvo konstatuoti atlikti statybos darbai. Pažymėjo, jog, nustačius, kad pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 23 straipsnio l dalies 4 punktą kapitalinio remonto aprašas nesudėtingo statinio kapitaliniam remontui reikalingas tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, Aktas Įsakymu buvo panaikintas.

Atsakovas pažymėjo, jog administraciniai teismai turi nagrinėti tas bylas, kurios priskirtos jų kompetencijai pagal ABTĮ 15 straipsnį. Byla, kuria siekiama pasitikrinti, kas buvo teisus buvusiame ginče, pasibaigusiame pareiškėjai laisva valia pripažinus, kad viešojo administravimo subjekto surašytas Aktas yra panaikintas ir dėl to ginčo nėra, į ABTĮ 15 straipsnio sąrašą nepatenka, todėl yra nepriskirtina administracinio teismo kompetencijai. Nurodė, kad ABTĮ 5, 22 straipsnių nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Atsakovas teigė, kad šiuo atveju nėra tokių nurodytų aplinkybių, todėl teismas turi atmesti skundą ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pažymėjo, jog kiekvienas teismo sprendimas turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (administracinės bylos Nr. A14-261/2007, AS146-669/2009).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė dėl pareiškėjos patikslinto skundo spręsti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjos I. M. 2012 m. gegužės 22 d. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad I. M. ir L. M. bendrosios nuosavybės teise priklauso 79/3811 0,3811 ha ploto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos), ir sklype esantis ūkinis pastatas Nr. (duomenys neskelbtini) (pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio), pažymėtas plane 6I1p. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010 įpareigojo Inspekciją patikrinti kieme pastatytus ir rekonstruotus medinius kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Vykdydama minėtą sprendimą, Skyriaus vyr. specialistė 2012 m. vasario 8 d. patikrino sandėliuką, esantį namo ((duomenys neskelbtini)) kieme, ir statytojai (užsakovei) I. M. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00040, kuriuo, vadovaudamasi Statybos įstatymo 28 straipsniu, nustatė, kad sandėliukas kapitaliai suremontuotas savavališkai, nesant kapitalinio remonto aprašo (Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Skyriaus vedėjas 2012 m. vasario 8 d. surašė reikalavimą Nr. REI-00-120208-00039 I. M. ne vėliau kaip iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius: išardyti savavališkai pertvarkytas ir perstatytas statinio dalis. Inspekcijos laikinasis viršininkas 2012 m. kovo 22 d. priėmė įsakymą Nr. 1V-49, kurio 1.6 punktu panaikino I. M. surašytus 2012 m. vasario 8 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00040 ir 2012 m. vasario 8 d. reikalavimą Nr. REI-00-120208-00039.

Teismas sprendė, jog pareiškėja patikslintu skundu siekia ne išspręsti administracinį ginčą, bet konstatuoti tam tikrus juridinius faktus, t. y. nustatyti, kad pareiškėja atliko ginčo sandėliuko paprastąjį, o ne kapitalinį remontą. Pažymėjo, kad patikslinto skundo motyvas, jog tokiu reikalavimu siekiama išvengti panašių aktų surašymo, yra menamas, nukreiptas į ateitį, t. y. ginama subjektinė teisė, kuri dar nėra pažeista.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog, sistemiškai vertinant ABTĮ normas, darytina išvada, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Tai reiškia, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Konstatavimas, kad administracinis aktas yra neteisėtas ir naikintinas, gali būti motyvu, pagrindžiančiu teismo sprendimą dėl šio administracinio akto panaikinimo, tačiau negali būti sprendimu dėl bylos esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A469-261/2007). Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS146-669/2009 konstatavo, kad pareiškėjo nurodytų faktų (procesinių pažeidimų) konstatavimas galėtų būti motyvu, pagrindžiančiu atitinkamą teismo sprendimą nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, tačiau negali būti laikomas atskiru skundo reikalavimu. Pažymėjo, jog pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką skundai dėl reikalavimų, kuriais pareiškėjai siekia ne pažeistų teisių gynybos, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ir faktų nustatymo, turi būti atmetami (administracinė byla Nr. AS520-175/2012).

Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas pažymėjo, jog pagal susiformavusią teismų praktiką ir ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį teismo išlaidos yra priteisiamos pareiškėjui atsisakius nuo skundo, kai atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą teismui. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėja, atsakovui panaikinus skundžiamą aktą, nuo skundo neatsisakė, o pasinaudojo teise tikslinti reikalavimą.

III. Pareiškėja I. M. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo tenkinti patikslinto skundo reikalavimo, nes jis nukreiptas į ateitį, t. y. ginama subjektinė teisė, kuri dar nėra pažeista, prieštarauja įstatymams. Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnio 3 punkte vienu iš civilinių teisių gynimo būdų nurodoma teismo teisė užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams. Mano, jog, kadangi savavališkos statybos aktas naujaisiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais pripažintas administracinio ginčo dalyku (administracinė byla Nr. AS520-175/2012), administracinė byla, pradėta dėl tokio akto nuginčijimo, turi būti nagrinėjama ir dėl asmens teisių pažeidimo, jeigu jis išlieka net ir pačiam atsakovui panaikinus ginčijamą aktą. Pažymi, kad šioje byloje tarp šalių išliko ginčas dėl teisės, o būtent, kokios kategorijos statybos darbus (pagal Statybos įstatymo klasifikavimą) atliko pareiškėja: paprastojo remonto ar kapitalinio statinio remonto. Teigia, kad teismas savo sprendime nepasisakė nei dėl atliktų statybos darbų kategorijos, nei dėl Akto panaikinimo teisinio pagrindo. Mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo ir privalėjo spręsti išlikusį tarp šalių ginčą dėl teisės, tuo panaikindamas galimybę atsakovui ateityje, piktnaudžiaujant savo dominuojančia padėtimi, manipuliuoti įstatymais ir surašyti pareiškėjai neteisėtus ir nepagrįstus administracinius aktus dėl atlikto statinio remonto.

2) Teismas neteisingai vertino patikslintą skundo reikalavimą, laikydamas, kad pareiškėja siekia ne pažeistų teisių gynimo, o juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ir faktų nustatymo. Teigia, kad patikslintu skundo reikalavimu buvo siekiama spręsti ginčą dėl teisės statybos srityje ir su tuo tiesiogiai susijusį reikalavimą apginti pareiškėjos asmeninę pažeistą teisę į teisinį tikrumą ir apsaugą, neteisėtai ją apkaltinus įstatymo pažeidimu. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, ABTĮ 5 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009. Teigia, jog, turint omenyje, kad darbų atlikimo metu nesudėtingo statinio kapitaliniam remontui reikėjo leidžiamųjų dokumentų, anot atsakovo, pareiškėja laikoma pažeidusia teisės normas statybos darbų atlikimo metu. Tai suteikia jai teisę gintis teisme nuo nepagrįstų valstybės institucijos kaltinimų teisės pažeidimu.

3) Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja pažymi, kad net ir tuo atveju, jei atsakovas įvykdo skundo reikalavimą, o pareiškėjas skundo neatsisako, siekdamas prisiteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, teismas turi priimti sprendimą pareiškėjo naudai. Teigia, jog būtent tokia bylos baigtis yra aptarta ABTĮ 88 straipsnio 4 dalyje.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto faktines bylos aplinkybes. Teigia, kad panaikinus ginčijamą Aktą ginčo dalyko nebeliko, taip pat nebeliko ir pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą. Mano, kad teismas tinkamai savo sprendime pažymėjo, kad pareiškėja patikslintu skundu nesiekė išspręsti administracinio ginčo, nes ginčijamą aktą panaikinus geruoju ginčo dalyko nebeliko. Teigia, jog tais atvejais, kai ginčas kyla dėl paties savavališkos statybos fakto, jis nėra priskirtinas nagrinėti administracinio teismo kompetencijai. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A14-261/2007, AS146-669/2009, AS520-175/2012). Pažymi, jog pareiškėja pateikdama patikslintą reikalavimą byloje atsisakė nuo pradinio reikalavimo savo noru, todėl už jo surašymą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas neturėtų net būti svarstomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai I. M. ir L. M. bendrosios nuosavybės teise priklauso 79/3811 0,3811 ha ploto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) ir sklype esantis ūkinis pastatas Nr. (duomenys neskelbtini) (pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio), pažymėtas plane 6I1p. Atsakovas 2012 m. vasario 8 d. patikrino sandėliuką, esantį namo (duomenys neskelbtini), kieme, ir pareiškėjai surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00040, kuriuo, vadovaudamasis Statybos įstatymo 28 straipsniu, nustatė, kad sandėliukas, maždaug 3 m pločio ir apie 5 m gylio, kapitaliai suremontuotas savavališkai, nesant kapitalinio remonto aprašo (Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Aktu pareikalauta nevykdyti jokių sandėliuko statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Taip pat 2012 m. vasario 8 d. buvo surašytas reikalavimas Nr. REI-00-120208-00039 pareiškėjai I. M. ne vėliau kaip iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas Aktas, padarinius: išardyti savavališkai pertvarkytas ir perstatytas statinio dalis.

Pagal bylos duomenis pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2012 m. kovo 1 d. padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2012 m. vasario 8 d. surašytą savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00040. Skundas buvo grindžiamas tuo, kad Aktas neteisėtas, nes sandėliuko remontas nebuvo atliktas savavališkai, kad pareiškėja ir kiti pareiškėjai, kurie taip pat padavė skundus (D. J., R. M., O. R., J. B., M. M., E. K.-G.), sandėliuko remontus vykdė 2004 ir 2008 metais, ir atsakovas nepagrįstai Aktą grindė vėliau įsigaliojusių teisės normų reikalavimais. Pareiškėja teigė, kad atliko sandėliuko remonto darbus, kurie priskirtini paprastojo remonto kategorijai, o ne statybos darbus, kurie priskirtini kapitalinio remonto darbams.

Pažymėtina, kad pareiškėjai adresuotame ir jos skundžiamame Akte buvo nurodytas patvarkymas – nevykdyti jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugant statybvietę ir aplinką. Pagal bylos duomenis pareiškėjos ginčijamas Aktas buvo surašytas, kai sandėliuko remonto darbai jau buvo atlikti ir pareiškėja nebevykdė jokių statybos (remonto) darbų, pareiškėjai Aktu nebuvo duotas privalomasis nurodymas – sustabdyti sandėliuko statybos (remonto) darbus. Kaip jau buvo minėta, tą pačią dieną, kai buvo surašytas pareiškėjos ginčijamas Aktas, t. y. 2012 m. vasario 8 d., buvo surašytas reikalavimas Nr. REI-00-120208-00039 pareiškėjai ne vėliau kaip iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas Aktas, padarinius, t. y. buvo duotas privalomasis nurodymas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja skundo dėl reikalavimo Nr. REI-00-120208-00039 panaikinimo nepadavė. Be to, reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, priimtas viešojo administravimo subjekto, yra nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, nes šis reikalavimas pagal savo esmę yra susijęs su civiliniais teisiniais santykiais (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2012 m. liepos 17 d. nutartį (teisminio proceso Nr. 3-66-3-00060-2012-9) ir kt., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2009).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl Akto panaikinimo priėmė ir nagrinėjo. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimo metu Inspekcija 2012 m. kovo 22 d. priėmė įsakymą Nr. 1V-49, kurio 1.6 punktu panaikino I. M. surašytus 2012 m. vasario 8 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00040 ir reikalavimą Nr. REI-00-120208-00039 (b. l. 120-121). Inspekcija nurodė, kad įsakymas Nr. 1V-49 buvo priimtas nustačius, jog pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą nesudėtingo statinio kapitaliniam remontui reikalingas kapitalinio remonto aprašas, tačiau tik Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, t. y. šis įsakymas buvo priimtas ne dėl to, kad buvo nustatyta, jog pareiškėja atliko statybos darbus, atitinkančius paprastojo remonto požymius (b. l. 151-152).

Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja, įgyvendindama jai ABTĮ 52 straipsnyje suteiktą teisę tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą ar dalyką, 2012 m. gegužės 22 d. teismo posėdyje pateikė pareiškimą dėl skundo reikalavimo patikslinimo (b. l. 141-143), kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovas įvykdė pareiškėjos skundo reikalavimą dėl savavališkos statybos akto panaikinimo, panaikintą 2012 m. vasario 8 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00040 surašydamas nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidžiant nesudėtingo statinio paprastojo remonto darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjos pareiškimą dėl skundo reikalavimo patikslinimo ir išnagrinėjo pareiškėjos skundą su pakeistu dalyku, o išnagrinėjęs – skundą atmetė.

ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę ir kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.).

Be to, pažymėtina, kad bylos dėl tam tikrų faktų pripažinimo nėra priskirtos nagrinėti administracinio teismo kompetencijai. Kaip minėta, administraciniai teismai turi nagrinėti tas bylas, kurios priskirtos jų kompetencijai pagal ABTĮ 15 straipsnį. Įstatymų leidėjo ABTĮ 15 straipsnyje nustatytas sąrašas yra išsamus. Kiekvienas teismo sprendimas turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A469-261/2007, Nr. AS146-669/2009, AS858-516/2012). Teiginiai dėl faktų pripažinimo galėtų būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvacijos dalis, tačiau negali būti vertinami atskirai kaip savarankiškas reikalavimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje AS858-516/2012).

Pareiškėjos reikalavimas pripažinti, kad atsakovas įvykdė jos skundo reikalavimą dėl savavališkos statybos akto panaikinimo, kad panaikintą 2012 m. vasario 8 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00040 surašė nepagrįstai ir neteisėtai, pažeisdamas nesudėtingo statinio paprastojo remonto darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus, negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, nes jis nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, skundai, kuriuose suformuluotas reikalavimas dėl faktų nustatymo, nenagrinėjami administraciniame teisme. Toks reikalavimo išnagrinėjimas nepakeis atsakovo 2012 m. kovo 22 d. priimto įsakymo Nr. 1V-49. Be to, pagal atsakovės atstovės paaiškinimus, duotus apeliacinės instancijos teisme, ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis šis atsakovo priimtas įsakymas yra apskųstas ir jo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (administracinė byla Nr. I-3906-281/2012).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimą pripažinti, kad atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įvykdė jos skundo reikalavimą dėl savavališkos statybos akto panaikinimo, kad panaikintą 2012 m. vasario 8 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00040 surašė nepagrįstai ir neteisėtai, pažeisdamas nesudėtingo statinio paprastojo remonto darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus, nenutraukdamas bylos rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. AS520-175/2012. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigdama, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo iš esmės išnagrinėti šį reikalavimą, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimtas administracinėse bylose Nr. AS520-175/2012, A662-1157/2009.

Pažymėtina, kad nei pirmosios instancijos teismo, nei pareiškėjos nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nėra išaiškinta, kad pareiškėjos suformuluotas skundo reikalavimas dėl fakto nustatymo yra nagrinėtinas administraciniuose teismuose.

Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Būtina vadovautis įtvirtintais bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008). Be to, pažymėtina, kad teismai nagrinėdami atitinkamas bylas turi remtis dominuojančia teismų praktika atitinkamu klausimu ir atsižvelgti į kiekvienos situacijos faktines aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012).

Būtina pažymėti, kad teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis, priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstenės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-175/2012 priimta, sprendžiant klausimą, ar administraciniame teisme nagrinėtina byla dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus surašyto savavališkos statybos akto, kuriuo buvo duotas privalomojo pobūdžio nurodymas dėl statinio statybos sustabdymo (akte buvo nurodyta: tuoj pat sustabdyti sandėliavimo paskirties pastato statybą), kai pagal statytojo (pareiškėjo) byloje nurodomas aplinkybes, jis nebuvo atlikęs statybos darbų savavališkos statybos akto surašymo metu, panaikinimo. Pažymėtina, kad byloje nebuvo formuluojamas skundo reikalavimas dėl tam tikro fakto nustatymo, o buvo ginčijamas konkretus aktas, nurodomos akto sukeltos ir, pareiškėjo nuomone, jam reikšmingos aplinkybės (pareiškėjas nurodė, kad tam tikrą laiką negalėjo atlikinėti darbų, todėl yra galimybė reikalauti žalos atlyginimo, aplinkybes apie savavališkos statybos akto poveikį bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamai civilinei bylai (pagal bylos duomenis bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjama byla dėl pareiškėjui surašyto savavališkos statybos padarinių pašalinimo panaikinimo)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pažymėta, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ginčai dėl savavališkos statybos aktų, kurie nenustato valinio pobūdžio patvarkymų, nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai, tačiau aktai dėl statybos sustabdymo gali būti administracinės bylos dalyku (nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-77/2012).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutarties administracinėje bylioje Nr. A662-1157/2009 matyti, kad pareiškėja skundu prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažymą ir pripažinti negaliojančiu Nekilnojamojo turto registro įrašą, t. y. nebuvo formuluojami skundo reikalavimai dėl tam tikro fakto, susijusio su atsakovo veiksmais, nustatymo.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra nepagrįstos ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas nepanaikintinas. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinis skundas yra netenkinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas tuo pagrindu, jog nustatyta, kad yra ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas bylai nutraukti (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis. Byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėja 2012 m. vasario 29 d. sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį už skundą (b. l. 11) ir 2012 m. birželio 27 d. sumokėjo 50 Lt už apeliacinį skundą (b. l. 177). Kadangi byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, todėl pareiškėjai grąžintina 150 Lt žyminio mokesčio suma iš valstybės biudžeto.

ABTĮ nuostatos nenumato, kad tuo atveju, kai byla nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, pareiškėjui iš atsakovo yra priteisiamos advokato atstovavimo išlaidos. Pagal ABTĮ 44 straipsnį, kuris reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų priteisimą, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai byla nutraukiama dėl to, kad proceso šalis pareiškė skundo reikalavimą, kuris nenagrinėtinas administraciniame teisme, ir byla dėl to nutraukta, nelaikytina, kad procesinis sprendimas priimtas tos proceso šalies naudai. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neatsisakė savo pradinio reikalavimo, o savo reikalavimą pakeitė. Dėl to darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma priteisti advokato atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą pagal pareiškėjos I. M. skundą, kuriuo prašoma pripažinti, kad atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įvykdė jos skundo reikalavimą dėl savavališkos statybos akto panaikinimo, kad panaikintą 2012 m. vasario 8 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00040 surašė nepagrįstai ir neteisėtai, pažeisdamas nesudėtingo statinio paprastojo remonto darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus, nutraukti.

Grąžinti pareiškėjai I. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio iš valstybės biudžeto. Žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė