2016-05-17 Nr. AB-10820-3-61-3-01436-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-45-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01436-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. B., E. M., A. O., S. Š., D. V., D. Z. ir P. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai O. B., E. M., A. O., S. Š., D. V., D. Z. ir P. Ž. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. XI-227 redakcija, 2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 redakcija) ir 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. Xl-363 redakcija) neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) priteisti iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos (toliau – ir Kanceliarija) darbo užmokesčio nepriemoką už trejus metus (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d.), susidariusią tarp jiems faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį jiems buvo privalu apskaičiuoti ir išmokėti nepritaikius ginčijamomis įstatymų nuostatomis pakeisto teisinio reguliavimo: O. B. – 40 981 Lt, E. M. – 21 026 Lt, A. O. – 19 831 Lt, S. Š. – 11 339 Lt, D. V. – 19 173 Lt, D. Z. – 17 485 Lt, P. Ž. – 20 284 Lt;

3) priteisti iš atsakovo pareiškėjams įstatymo nustatyto dydžio delspinigius – 0,07 procento nuo priteistos darbo užmokesčio nepriemokos sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjai rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsniu (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija; 2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcija), šio įstatymo 1 priedu, Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2008 metais, įstatymo 3 straipsniu, Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimtu šio įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu ir darė išvadą, kad visi iš valstybės biudžeto finansuojamų institucijų valstybės tarnautojai sumažėjusiu jų darbo užmokesčiu dalijosi visiems tenkančia našta dėl tuo metu iš esmės pablogėjusios valstybės ekonominės ir finansinės būklės ir prisidėjo prie jos padarinių šalinimo. Pareiškėjai neginčijo šiuose įstatymuose nustatytų bazinių dydžių, kurie nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) buvo ir yra taikomi apskaičiuojant jų darbo užmokestį. Pareiškėjai rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu (2009 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. XI-227 redakcija), 2009 m. liepos 17 d. priimtu Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu (Nr. XI-363, Žin., 2009, Nr. 91-3918), pažymėjo, kad jų darbo užmokestis sumažėjo ir dėl priedų už kvalifikacinę klasę mažinimo. Pareiškėjai pabrėžė, kad jų darbo užmokestis sumažėjo labiau nei žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojų. Toks valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) mažinimo mastas, pareiškėjų nuomone, buvo netolygus ir diskriminacinis. Pareiškėjų nuomone, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki šiol jų darbo užmokestis buvo ir yra apskaičiuojamas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį (prieštaravusį) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą (2009 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. XI-227 redakcija, 2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 redakcija) ir šio įstatymo 25 straipsnio 3 dalį (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 redakcija), ir taip yra pažeidžiama pareiškėjų konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str. 1 d.), taip pat teisėti lūkesčiai, visų asmenų lygybės įstatymui principas (Konstitucijos 29 str. 1 d.).

Atsakovai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija darbo užmokestį skaičiavo ir mokėjo laikydamasi Lietuvos Respublikos įstatymais nustatyto darbo užmokesčio dydžio. Įstatymai, kuriais remiantis pareiškėjams buvo skaičiuojamas darbo užmokestis, nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Valstybei įsipareigojus sukurti kompensavimo mechanizmą ir pradėjus jo rengimą, teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta, todėl, atsakovų vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų teisė į neišmokėto darbo užmokesčio dalies išmokėjimą yra pažeista ir turi būti ginama teisminiu keliu, nes nėra žinomas ir pats praradimų mastas. Atsakovai rėmėsi Darbo kodekso 301 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir prašė taikyti 3 metų senaties terminą bei jį skaičiuoti nuo pareiškėjų skundo padavimo teismui dienos, t. y. nuo 2013 m. gegužės 3 dienos. Atsakovai atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymėjo, kad Vyriausybei nurodyta parengti ir pateikti Seimui kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą iki 2014 m. gegužės 1 d., nurodė, kad, atsižvelgiant į šalies finansinę padėtį, tai, kad nėra sukaupta pakankamai lėšų, reikalingų nesumažintiems atlyginimams mokėti bei į tai, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. atkuriamoms valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginėms algoms (atlyginimams) mokėti reikėtų didinti 2013 metų valstybės biudžeto išlaidas ir toks išlaidų padidinimas, nemažinant kitų išlaidų, pažeistų Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatas, o 2013 metais mažinant kitas išlaidas valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojai negalėtų tinkamai užtikrinti jiems priskirtų funkcijų vykdymo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, pareiškėjams: O. B. – 40 981,20 Lt, E. M. – 21 026,30 Lt, A. O. – 19 831,10 Lt, S. Š. – 11 338,67 Lt, D. V. – 19 173,19 Lt, D. Z. – 17 484,82 Lt, P. Ž. – 20 282, 68 Lt nesumokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų dalies už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 dienos. Teismas atidėjo sprendimo vykdymą iki 2015 m., kovo 1 dienos. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir darė išvadą, kad, kol egzistavo valstybės sunki ekonominė, finansinė būklė, koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę galėjo būti teisėtai mažinami, tačiau toks mažinimas turėjo būti proporcingas visiems valstybės tarnautojams, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų. Teismo vertinimu, nėra objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų įmanoma nustatyti (apskaičiuoti), kokia konkrečia vieninga proporcija turėjo būti visiems valstybės tarnautojams, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų, sumažinti atlyginimai (koeficientai, priedai už kvalifikacinę klasę ar kt.). Teismas konstatavo, kad šioje byloje, sprendžiant šalių individualų teisinį ginčą, neįmanoma nustatyti, kokia „teisinga proporcija“ pareiškėjams turėjo būti sumažinti pareiginių algų (atlyginimų) koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjų, kurių pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti, pažeistos teisės negali būti ginamos jų pareiginių algų koeficientų sumažinimo proporciją teismo sprendimu individualiai sumažinant iki kitiems asmenims, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų, taikytų mažiausių pareiginės algos (atlyginimo) koeficiento sumažinimo proporcijų, nes tokiu atveju pareiškėjams mažiausia koeficientų mažinimo proporcija reikštų nulį procentų arba netgi reikštų pagrindą nustatyti didesnį negu iki sumažinimo buvusį koeficientą. Kadangi nurodytos „teisingos proporcijos“ neįmanoma nustatyti individualiai, tai pareiškėjų pažeistos teisės, teismo vertinimu, gali būti arba ginamos visiškai (taikant iki teisių pažeidimo buvusius koeficientus), arba visiškai neginamos (konstatuojant egzistavusio teisėto pagrindo mažinti koeficientus prioritetą ir (arba) konstatuojant įstatymų leidėjo padaryto pažeidimo mažareikšmiškumą).

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų teises pažeidė ir pareiginės algos koeficientus neteisėtai neproporcingai sumažino valstybės institucijos, kurios negalėjo nežinoti Lietuvos Respublikos teisės, įstatymų ir kurioms taikytini gerokai griežtesni atidumo reikalavimai bei atsakomybės kriterijai. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota ir išplėtota Konstitucijos normų aiškinimo ir taikymo jurisprudencija įstatymų leidėjui galėjo ir turėjo būti žinomos dar iki priimant norminius teisės aktus, kuriais pažeistos pareiškėjų teisės. Todėl socialinio teisingumo prasme pareiškėjų teisės pažeistos ne tik neproporcingai mažinant koeficientus ir priedus už kvalifikacinę klasę, bet ir tuo pačiu metu tam tikrai pareigūnų grupei netgi padidinant koeficientus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų teisių pažeidimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ir kad konstatuotas teisių pažeidimas negali būti pateisinamas socialinio teisingumo interesais, todėl atsakovas (Lietuvos valstybė) turi prisiimti visą neigiamų padarinių riziką dėl neteisėto (neproporcingo) pareiginių algų koeficientų mažinimo.

Teismas pažymėjo, kad šalys neginčijo Kanceliarijos pateiktų pažymų, jose nenustatęs akivaizdžių netikslumų, teismas jomis vadovavosi priteisdamas pareiškėjams atitinkamą dalį neišmokėtų atlyginimų ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, įstatymų leidėjui dar iki priimant norminius teisės aktus, kuriais pažeistos pareiškėjų teisės, galėjo ir turėjo būti žinomos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota ir išplėtota Konstitucijos normų aiškinimo ir taikymo jurisprudencija, įskaitant draudimą neproporcingai mažinti atlyginimus. Teismas įvertino Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo motyvus ir darė išvadą, kad pareiškėjams negali atsirasti teisinė pareiga „laukti“, kol bus priimti norminiai teisės aktai dėl pažeistų teisių gynimo, be to, šiuo metu tokių teisės norminių aktų dar nėra priimta. Pareiškėjų skundo reikalavimai, teismo vertinimu, pagrįsti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, todėl tenkintini.

Teismas, įvertinęs nustatytąsias faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą bei susiklosčiusią teismų praktiką bylose dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų nepriemokų, sprendė, kad nekonstituciniais pripažintų teisės aktų (teisės normų) priėmimu pažeistos pareiškėjų teisės turi būti ginamos. Įvertinęs, kad pareiškėjų konstitucinė teisė į teisingą atlyginimą už darbą pažeista ne neteisėtais darbdavio veiksmais (neveikimu), o Seimui priėmus įstatymo pataisas, darbo užmokesčio nepriemoką teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos.

Teismas rėmėsi Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad vien šioje byloje iš atsakovo nuspręsta priteisti beveik 150 000 Lt, nustatė, kad bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose iškelta nemažai analogiško pobūdžio bylų, kuriose atitinkamus skundus pareiškė ne tik valstybės tarnautojai, pareigūnai, teisėjai, bet ir kiti asmenys, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kurių pareiginių algų (atlyginimų) koeficientų neteisėtas (neproporcingas) sumažinimas konstatuotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Teismas sprendė, kad šio sprendimo vykdymas atidėtinas kitiems biudžetiniams metams, t. y. iki 2015 m. kovo 1 dienos.

Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1, 3 dalimis, Darbo kodekso 207 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir netenkino pareiškėjų reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės delspinigius nuo priteistos darbo užmokesčio nepriemokos sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsakovai atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nurodo, kad Seimas įstatymu nukėlė kompensacijų mokėjimo terminą anksčiausiai iki 2014 m. gegužės 1 d. ir nustatė mokėjimo tvarką. Atsakovai daro išvadą, kad teismas neturi teisinio pagrindo priteisti dėl neproporcingo mažinimo iki 2013 m. spalio 1 d neišmokėtų darbo užmokesčio sumų. Atsakovų teigimu, teismo sprendimas priteisti atitinkamas sumas, nepaisant įstatymų leidėjo valios, pagal kurią siekiant užtikrinti valstybės fiskalinę drausmę ir stabilumą, atidedamas kompensacijų mokėjimas, reikštų valdžių padalijimo principo pažeidimą. Atsakovai atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą ir daro išvadą, kad teismo sprendimas galimai neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Atsakovai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 20 d. pateikė Konstituciniam Teismui prašymą dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimo.

Pareiškėjai O. B., E. M., A. O., S. Š., D. V., D. Z. ir P. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė, jog šio nutarimo nuostatų, kiek jos susijusios su darbo užmokesčio praradimų kompensavimu įstatymu nustatant kompensavimo tvarką, galia yra nukreipta į ateitį. Pareiškėjai pažymi, kad į teismą dėl savo teisių gynimo kreipėsi prieš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimą. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą, Pareiškėjai pažymi, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas neišmokėti dalies darbo užmokesčio dar nėra įvykdytas. Pareiškėjų teigimu, įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Pareiškėjai remiasi Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2, 3 dalimis, Valstybės tarnybos įstatymo 1, 4, 5, 16 straipsniais, Darbo kodekso XV, XIX skyriais ir daro išvadą, kad Civilinio kodekso 6.33, 6.35 straipsnių nuostatos šioje byloje netaikytinos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos darbuotojai, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, reikalaudami priteisti iš atsakovų tą dalį darbo užmokesčio, kuri jiems 2010–2013 metais buvo neišmokama įstatymo, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus tenkino ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 dienos, taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas.

Atsakovų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija vykdė tuo metu galiojančius įstatymus, įstatymų leidėjas nėra parengęs darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarkos, o tik pagal tokią tvarką visos šalies mastu ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, susijusį su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu 2010 – 2013 metais. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 dienos buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi pareiškėjams turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriame buvo papildomai išaiškintos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, pabrėžta, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi šioje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė, todėl nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkinta dalis pareiškėjų skundo ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ši pareiškėjų skundo dalis atmetama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, pareiškėjams priteista nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. nesumokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų dalis: O. B. – 40 981,20 Lt, E. M. – 21 026,30 Lt, A. O. – 19 831,10 Lt, S. Š. – 11 338,67 Lt, D. V. – 19 173,19 Lt, D. Z. – 17 484,82 Lt, P. Ž. – 20 282, 68 Lt ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų O. B., E. M., A. O., S. Š., D. V., D. Z. ir P. Ž. skundą atmesti .

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan Skirgailė Žalimienė