2025-01-29 Nr. AB-1686-3-61-3-07438-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-220-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07438-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2022 m. spalio 27 d. sprendimą dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo / nepratęsimo Nr. 2D-19563 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. spalio 21 d. prašymą pratęsti 2019 m. lapkričio 14 d. privalomojo nurodymo įvykdymo terminą (toliau – ir Prašymas) bei priimti dėl šios prašymo dalies naujus sprendimus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad:

2.1. Inspekcija 2019 m. lapkričio 14 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-191114-00048 (toliau – ir Privalomasis nurodymas). Pareiškėjas, matydamas, kad dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių neturės galimybės per nustatytus terminus pašalinti nustatytų savavališkos statybos padarinių, įteisinti savavališką statybą, įvertinęs taikomas pandemijos valdymo priemones, ribojančias pareiškėjo ir valdžios institucijų veiklą, bei situacijos (susijusios su savavališkos statybos padarinių šalinimu) kompleksiškumą, sudėtingumą pateikė atsakovui prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2022 m. gruodžio 30 d. Sprendimu nuspręsta nepratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino. Atsakovas Sprendime konstatavo, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra pasibaigęs, o pareiškėjas su Prašymu kreipėsi jau praleidęs terminą, kuriam pasibaigus jo pratęsti nėra pagrindo.

2.2. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, iš esmės keičiančias pareiškėjo teisinę padėtį, į viešojo administravimo principus, todėl Sprendimas yra nepagrįstas. Sprendimas užkrauna neproporcingai didelę naštą pareiškėjui, nes dėl objektyvių aplinkybių pareiškėjui yra praktiškai neįmanoma įvykdyti Privalomojo nurodymo nepratęsus termino.

2.3. Pareiškėjas objektyviai negalėjo surasti rangovo, kuris galėtų nugriauti esamą statinį dėl sudėtingos situacijos statybų sektoriuje. Sudėtingą situaciją statybų sektoriuje lėmė nepalanki epideminė COVID-19 ligos situacija, visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 2021 m. birželio 30 d. buvo paskelbtas karantinas, o nuo 2021 m. liepos 1 d. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija. Taip pat dėl karo Ukrainoje sumažėjo galinčių atlikti darbus rangovų (kadangi daugelio jų darbuotojai buvo Ukrainos piliečiai). Šios aplinkybės yra visiškai nepriklausančios nuo pareiškėjo ir turi įtakos darbų įvykdymui, o Inspekcija visiškai neatsižvelgė į šias aplinkybes ir dėl jų Sprendime net nepasisakė.

2.4. Pareiškėjas stengiasi, kad galėtų įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Sprendimas užkrauna pernelyg didelę naštą pareiškėjui, t. y. įpareigoja įvykdyti statybos padarinių pašalinimo darbus visiškai neįvertinant faktinių aplinkybių ir realios situacijos statybų sektoriuje.

2.5. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme (toliau – ir Priežiūros įstatymas) nėra nustatytas terminas, per kiek laiko turi būti įteisinti statiniai, pastatyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atsakovas, nepagrįstai konstatavęs, jog Privalomojo nurodymo įvykdymo termino yra negalima pratęsti, nevertino, ar pareiškėjo pateiktame Prašyme nurodytos priežastys laikytinos svarbiomis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies prasme, t. y. ar jos sudarytų sąlygas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminus.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo vykdymo terminą pateikė Inspekcijai pasibaigus Privalomojo nurodymo vykdymo terminui, todėl vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką pratęsti pasibaigusio Privalomojo nurodymo vykdymo termino Inspekcija negalėjo, o atnaujinti šį terminą teisės aktai Inspekcijai galimybės taip pat nenumato.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo pateiktas praėjus daugiau nei 29 mėnesiams nuo Privalomajame nurodyme nurodyto termino pabaigos (2020 m. gegužės 13 d.), o Inspekcija asmens rašytiniu prašymu Privalomojo nurodymo vykdymo terminą gali pratęsti tik 3 mėnesiams ir tik vieną kartą (Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjas prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo vykdymo terminą pateikė praleidęs taip pat ir terminą, iki kurio Inspekcija būtų turėjusi teisę Privalomojo nurodymo vykdymo terminą pratęsti.

6. Atsakovas remiasi viešojoje teisėje galiojančiu principu, kad viešojo administravimo subjektas gali daryti tik tai, kas jam tiesiogiai yra leidžiama. Inspekcija, būdama viešojo administravimo subjektu, nustačiusi, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2020 m. gegužės 13 d., o pareiškėjo prašymas Inspekcijai pateiktas tik 2022 m. spalio 21 d., t. y. pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, STR 1.05.01:2017 143 punktu neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, todėl konstatavus, kad pareiškėjas prašymą Inspekcijai pateikė jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, pareiškėjo prašyme pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nurodyti motyvai dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nebuvo vertinami, dėl jų Inspekcijos Sprendime pagrįstai nebuvo pasisakyta.

7. Inspekcijos vertinimu, pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad ėmėsi aktyvių veiksmų surasti rangovą, gauti statybą leidžiantį dokumentą. Pareiškėjas skunde teismui įrodinėdamas, kad siekia pašalinti savavališkos statybos padarinius, nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, kliudžiusių prašymą Inspekcijai dėl termino pratęsimo pateikti iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

9.1. Inspekcija pagal Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos „Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija“ 2019 m. lapkričio 5 d. pranešimą „Dėl galimų pažeidimų adresu (duomenys neskelbtini)“ Nr. 3D-3539 dėl galimai neteisėtai vykdomų statybos darbų 2019 m. lapkričio 6 d. patikrino statinį sklype (duomenys neskelbtini), ir surašė Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-2285. Patikrinimo metu Inspekcija nustatė, jog „statomas vieno aukšto su rūsiu pastatas iš monolitinio betono. Jį sudaro du sujungti tūriai, kurie plane yra stačiakampio formos. Pirmasis yra apie 14,00 x 5,70 m, o antras – apie 6,80 x11,50 m dydžio. Pirmo aukšto aukštis pirmajame tūryje apie 3,45m (dalis šio tūrio apie 2,85m aukščio). Antro tūrio lubos – neįrengtos. Fasado frontono aukštis ties kraigu šioje dalyje yra apie 5,36 m. Antrajame tūryje, po visu pirmu aukštu, yra apie 6,80 x 11,50m rūsys. Jo aukštis apie 2,60m. <...> Statyba nebaigta. Išlietos sienos, įrengtos langų/durų angos. Įrengti klojiniai monolitiniai perdangai, tačiau ji dar neišlieta. Įrengta metalinė sija. Viena pastato fasado siena sumūryta iš silikato blokelių“.

9.2. Inspekcija 2019 m. lapkričio 11 d. surašė pareiškėjui Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-191111-00042, kuriame nurodė, jog „vykdomos neypatingojo statinio statybos neturint teisės aktų nustatyta tvarka gauto statybos leidimo.“ Inspekcija 2019 m. lapkričio 12 d. surašė pareiškėjui Privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-00-191112-00038, o 2019 m. lapkričio 14 d. – Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-191114-00048, kuriuo nurodė iki 2020 m. gegužės 13 d. „nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę: išardyti perdangas, sienas ir pamatus statinio adresu (duomenys neskelbtini), sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini), susidedančio iš dviejų sujungtų dalių: pirmos dalies matmenys: ilgis - ~14,00 m, plotis - ~5,70 m, aukštis nuo žemės paviršiaus- ~3,45 m; antros dalies esančios su rūsiu, kurio ilgis - ~6,80 m, plotis - ~11,50, aukštis nuo žemės paviršiaus - ~3,45 m bei rūsio, kurio ilgis - ~6,80 m, plotis - ~11,50, aukštis nuo žemės paviršiaus - ~2,60 m. Statinio užstatytas plotas: ~150 kv. m.“.

9.3. Inspekcija 2019 m. lapkričio 26 d. surašė Privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų patikrinimo aktą Nr. PNSDP-00-191126-00049, kuriuo konstatavo, jog 2019 m. lapkričio 12 d. Privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-00-191112-00038 yra įvykdytas.

9.4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 2 d. nutarimu pripažino M. D. padariusį administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 351 straipsnio 7 dalyje ir paskyrė jam 1000 Eur dydžio baudą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutarimą paliko nepakeistą.

9.5. Inspekcija patikrino Privalomojo nurodymo vykdymą ir 2020 m. liepos 31 d. surašė Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSSA-00-200731-00127, kuriame konstatavo, jog Privalomasis nurodymas neįvykdytas.

9.6. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 31 d. gavo statybos leidimą Nr. LSNS-01-201231-01687, tačiau 2021 m. vasario 4 d. patikrinus vietoje vienbučio gyvenamosios paskirties ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų, (duomenys neskelbtini), atitiktį projekto sprendiniams, 2021 m. vasario 8 d. surašytame Statinio (-ių) atitikties statinio projektui patikrinimo akte Nr. (23.54 Mr.) SPA-16 nustatyta, kad statinys neatitinka esminių statinio projekto sprendinių, kadangi statomi ne du atskiri statiniai, kaip yra numatyta projekte, o vienas statinys, t. y. vienbutis gyvenamosios paskirties ir pagalbinio ūkio paskirties pastatai yra sujungti. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes Inspekcija 2021 m. vasario 11 d. surašė Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSSA-00-210211-00013, kuriame konstatavo, kad Privalomasis nurodymas neįvykdytas.

9.7. 2021 m. kovo 19 d. Inspekcijai pateikus Privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstolei Astai Stanišauskaitei, užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugsėjo 2 d. Inspekcija atliko Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimą vietoje ir 2021 m. rugsėjo 9 d. surašė Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSSA-00-210909-000121, kuriame užfiksuota, jog Privalomasis nurodymas neįvykdytas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-1644-918/2022 skyrė pareiškėjui 2 Eur dydžio baudą už kiekvieną uždelstą vykdyti Privalomąjį nurodymą dieną, pradedant skaičiuoti nuo 2021 m. rugsėjo 14 d. iki Privalomojo nurodymo numatyto įpareigojimo įvykdymo valstybės naudai.

9.8. Inspekcijoje 2022 m. spalio 21 d. gautas pareiškėjo prašymas Nr. PRE-351 atnaujinti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą bei jį pratęsti iki 2022 m. gruodžio 30 d., kurį Sprendimu atsisakyta tenkinti.

10. Teismas, vadovaudamasis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu; Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimu, kad maksimalus terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti yra 9 mėnesiai, o ilgesnio termino nustatymas priskirtas tik teismo kompetencijai pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi, taip pat bendrąja taisykle, kad pratęsti galima tik nepasibaigusius terminus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017), konstatavo, kad Inspekcija, nustačiusi, jog prašymas pateiktas jau pasibaigus nustatytam Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui ginčijamu Sprendimu pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą bei jį pratęsti.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis praleido terminą įvykdyti Privalomąjį nurodymą, teisinio vertinimo nekeičia ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad Inspekcija, neįvertinusi termino praleidimo priežastį pagrindžiančių aplinkybių, pažeidė viešojo administravimo principus.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais:

13.1. Tai, kad Priežiūros įstatyme nėra reglamentuotas privalomojo nurodymo termino atnaujinimo klausimas yra laikytina teisinio reguliavimo spraga, kuri šalintina taikant teisės aiškinimo metodus ir kitus teisės aktus. Kadangi Priežiūros įstatymas nustato asmens interesus ribojančias priemones, jis aiškintinas asmens interesų ribojimo mažinimo, o ne didinimo būdu, t. y., jei iš Priežiūros įstatymo nėra aišku, ar asmeniui suteikiama tam tikra galimybė, jis aiškintinas kaip suteikiantis tokią galimybę. Be to, Priežiūros įstatyme apskritai nėra nustatytas terminas, per kiek laiko turi būti įteisinti statiniai, pastatyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

13.2. Galimybė atnaujinti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą išplaukia iš kitų įstatymų – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ). Neatnaujinus termino būtų pažeistas VAĮ įtvirtintas proporcingumo principas.

13.3. Pareiškėjas elgėsi sąžiningai, laiku ėmėsi aktyvių veiksmų surasti rangovą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių šis procesas užtruko. Asmens teisių ribojimas remiantis vien formaliais procedūriniais pažeidimais yra ydinga praktika.

13.4. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje nagrinėjant neteisėtų statybų ir jų teisinių padarinių klausimus akcentuojamas taikytinų priemonių proporcingumo aspektas, kurį vertinant, be kita ko, svarbi pažeidimo reikšmingumo aplinkybė, konstatuota, kad turi būti paisoma pareigos nustatyti teisingą susikirtusių visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyrą, nuosavybės teisę ribojanti priemonė turėtų nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą, kuria nebus nustatyta, jei asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Allard prieš Švediją, peticijos Nr. 35179/97 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje taip pat išaiškinta, kad teisiniai neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus (žr., pvz., LAT 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2013).

13.5. Priėjus prie išvados, kad buvo teisinis ir faktinis pagrindas spręsti termino atnaujinimo klausimą, šis klausimas ir turėjo būti sprendžiamas.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovo laikosi pozicijos, kad viešojo administravimo subjektas gali daryti tik tai, ką jam tiesiogiai leidžia teisės aktų nuostatos. Inspekcijos, kaip viešojo administravimo subjekto, įgaliojimai pratęsti savavališkos statybos padarinių šalinimo terminą yra griežtai reglamentuoti Priežiūros įstatyme, kuriame nėra numatyta, kad Inspekcija gali atnaujinti praleistą Privalomojo nurodymą terminą ar jį pratęsti. Inspekcija, būdama viešojo administravimo subjektu, nustačiusi, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2020 m. gegužės 13 d., o apelianto prašymas pateiktas 2022 m. spalio 21 d., t. y. pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, neturėjo teisės nesivadovauti Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs konkrečių teisės aktų normų, kuriomis vadovaujantis būtų galimybė atnaujinti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Konstatavus, kad apeliantas prašymą pateikė jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu nusprendė, jog Inspekcijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

16. Atsakovo teigimu, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos akivaizdu, kad teismas laikosi vieningos pozicijos, jog asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, gali kreiptis į Inspekciją su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Priežiūros įstatyme yra numatytas maksimalus 9 mėnesių laikotarpis, per kurį Inspekcija turi teisę pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Apelianto prašymas dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo pateiktas praėjus daugiau nei 29 mėnesiams nuo Privalomajame nurodyme nurodyto termino pabaigos, o Inspekcija asmens rašytiniu prašymu Privalomojo nurodymo vykdymo terminą gali pratęsti tik 3 mėnesiams ir tik vieną kartą (Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalis). Todėl Inspekcijai pratęsus apeliantui Privalomojo nurodymo terminą iki jo prašomo termino – 2022 m. gruodžio 30 d., Inspekcija pažeistų Priežiūros įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą.

17. Inspekcija pažymi, kad vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, kuris yra vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. 2021 m. kovo 19 d. Inspekcijai pateikus Privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstolei Astai Stanišauskaitei užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini). Teisės aktuose nėra numatyta teisė Inspekcijai keisti Privalomojo nurodymo vykdymo terminą po jo įvykdymo termino pasibaigimo.

18. Apeliantui nuo pat Privalomojo nurodymo surašymo puikiai buvo žinomos jo įvykdymo galimybės, terminai ir jų pratęsimo teisė bei pasekmės, jei Privalomasis nurodymas nebūtų įvykdytas. Privalomasis nurodymas apeliantui surašytas 2019 m. lapkričio 14 d., taigi prieš daugiau nei 3 metus. Nors apeliantas teigia, kad ėmėsi aktyvių veiksmų surasti rangovą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau nepateikė teismui jokių šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Nesant jokių duomenų, pagrindžiančių teiginius apie neva objektyvias kliūtis, sutrukdžiusias įvykdyti Privalomojo nurodymo reikalavimus, tokie apelianto teiginiai laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Be to, Inspekcijos nuomone, apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, kliudžiusių prašymą Inspekcijai dėl termino pratęsimo pateikti iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos.

19. Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nustatyti terminai yra skirti užtikrinti operatyvų ir savalaikį valstybės institucijų reagavimą, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo (užsakovo) interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo (užsakovo) pareigos atlikti atitinkamus veiksmus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017 ir LVAT 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje eA-1671-624/2020).

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

20. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatų taikymu, aiškinama, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016 ir kt.).

22. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

23. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose (šios nutarties 25 p.), kuriomis priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl, kaip teigiama, formalaus taikytinos materialiosios teisės normų aiškinimo, neturi pagrindimo, o aptariamos administracinio ir civilinio proceso normos nėra taikytinos, kadangi reglamentuoja procesinius terminus.

24. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

25. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiami privalomojo nurodymo termino atnaujinimo taikymo teisės spragos teisiniais pagrindais, nepagrįstumo.

25.1. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra nurodęs, kad legislatyvinę omisiją, kaip atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo padarinį, būtina skirti nuo teisės spragų, atsiradusių dėl to, kad reikalingų teisėkūros veiksmų apskritai nebuvo imtasi – nei tas, nei koks nors kitas teisėkūros subjektas apskritai neišleido tam tikriems visuomeniniams santykiams reguliuoti skirto teisės akto ir dėl to tie visuomeniniai santykiai liko teisiškai nesureguliuoti. Tam tikromis aplinkybėmis, būtent tada, kai Konstitucija reikalauja, kad tie visuomeniniai santykiai būtų teisiškai sureguliuoti (o kai kada ir eksplicitiškai nurodo, kad jie turi būti sureguliuoti ne bet kokiu teisės aktu, o konstituciniu įstatymu arba įstatymu), toks teisėkūros veiksmų nebuvimas iš tikrųjų gali sudaryti prielaidas susidaryti antikonstitucinei situacijai – tokiai visuomeninių santykių būklei, kai šie santykiai klostosi ne teisės pagrindu, nors, kaip minėta, Konstitucija reikalauja, kad jie būtų teisiškai reguliuojami.

25.2. Bendrasis teisės principas ubi ius, ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė), Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, konstitucinis atsakingo valdymo principas, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės, laisvės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti aiškinant Konstituciją ir tiesiogiai taikant jos nuostatas, bet ir tai, kad tokią gynybą turi užtikrinti teismai (žr. ten pat).

25.3. Ginčo teisinių santykių situacijoje teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad įstatymo leidėjas, nenustatęs privalomojo nurodymo termino atnaujinimo galimybės, teisinių santykių reguliavime paliko teisės spragą.

25.4. Teisės pažeidimų, padarytų statant statinius, ypač atvejais, kai konstatuojama savavališka statyba, šalinimas per įstatyme įtvirtintus protingai trumpiausius terminus atitinka viešąjį interesą, o, įvertinant padarytų pažeidimų pobūdį, galutinis 9 mėnesių terminas savavališkų statybų padarinių šalinimui yra proporcinga priemonė, skatinanti teisę pažeidusį asmenį taikyti tokius atidumo bei rūpestingumo standartus, kurie užtikrintų operatyvų ir tinkamą privalomo nurodymo įvykdymą.

25.5. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo vykdymo terminą Inspekcijai pateikė praėjus daugiau nei 29 mėnesiams nuo Privalomajame nurodyme nurodyto termino pabaigos (2020 m. gegužės 13 d.), taigi veikė akivaizdžiai nerūpestingai.

26. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis