2021-04-07 Nr. AB-6815-3-62-3-01529-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-723-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01529-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. VPE SP1-880 „Dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo V. M.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Kauno skyriaus, 415,01 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu sprendimu buvo paskirta 207 Lt per mėnesį kompensacija už ypatingas darbo sąlygas nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. Skundžiamu sprendimu kompensacijos dydis buvo apskaičiuotas pagal 2000 metų gegužės mėnesį galiojusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį – 138 Lt (39,97 Eur). Kadangi skundžiamas sprendimas skirti kompensaciją priimtas tik 2019 m. balandžio 3 d., todėl turėjo būti taikytas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ministerijos 2018 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. DO-2-16 „Dėl 2019 metų indeksavimo koeficiento, socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio, socialinio draudimo našlių pensijos bazinio dydžio ir apskaitos vieneto vertės dydžio“ patvirtintas socialinio draudimo bazinės pensijos dydis, kuris sudaro 164,59 Eur.

Pasikeitus pragyvenimo lygiui ir atsižvelgiant į infliaciją, pareiškėja, gaudama kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, apskaičiuotą pagal 2000 metų gegužės mėnesį galiojusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį (39,97 Eur), patyrė 415,01 Eur turtinę žalą. Pareiškėja nurodė, kad ne dėl jos kaltės, praėjus beveik 19 metų, tik 2019 m. balandžio 3 d. buvo priimtas sprendimas skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. Taip pat pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad sprendime neteisingai nurodytas laikotarpis nuo 2000 m. gegužės 1 d. skaičiuoti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Kompensacija už ypatingas darbo sąlygas turėjo būti skaičiuojama nuo 2000 m. balandžio 25 d., t. y. nuo tada, kai pareiškėja tapo pensininke. Pareiškėjos teigimu, kompensacijos nepriemoka turėjo būti skaičiuota už laikotarpį nuo 2000 m. balandžio 25 d. iki 2000 m. liepos 1 d. taikant 2019 metais galiojantį bazinės pensijos dydį, o ne 2000 metų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Kauno skyriaus, pareiškėjos nuomone, privalo patirtą turtinę žalą atlyginti dėl neteisingai skaičiuotos kompensacijos. Pareiškėja teigė, kad dėl atsakovo VSDFV Kauno skyriaus kaltės patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjos darbo sąlygos buvo pripažintos kenksmingomis dėl didelio triukšmo ir dulkių. Pareiškėja ryžosi dirbti kenksmingą darbą (liejiko), kad kuo anksčiau dėl kenksmingų darbo sąlygų turėtų teisę išeiti į pensiją ir galėtų prižiūrėti bei slaugyti sergančius artimuosius.

Dėl VSDFV Kauno skyriaus kaltės neteisingai buvo apskaičiuotas pareiškėjos stažas, todėl jai teko ieškotis darbo, dirbti įmonėje, kuri liko neatsiskaičiusi su pareiškėja, dėl to ji patyrė emocinių ir dvasinių išgyvenimų – neturtinę žalą. Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Kauno skyriaus, pareiškėjos teigimu, privalo atlyginti pareiškėjos patirtą neturtinę žalą, kurią pareiškėja įvertino 100 000 Eur.

3. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas iki 2017 m. gruodžio 31 d. yra skiriamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 67 straipsniu (kompensacijos skyrimo metu galiojusios redakcijos 56 straipsnis) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintu Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, asmenims, turintiems teisę gauti kompensaciją ar jos dalį, kompensacija pradedama mokėti likus tiek mėnesių, iki jiems sukaks Pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso.

Pareiškėjai kompensacija už ypatingas darbo sąlygas buvo paskirta VSDFV Santakos pensijų poskyrio 2000 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 58778 pagal tuo metu galiojusią Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Šiame sprendime buvo nustatyta, kad dirbtų ypatingomis sąlygomis metų skaičius 7,0833. Kompensacija pradėta mokėti nuo 2000 m. liepos 1 d. ir mokėta 113 mėnesių. VSDFV Santakos pensijų poskyrio 2000 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 58778 buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. kovo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019 ir VSDFV Kauno skyrius buvo įpareigotas įtraukti į V.

M. bendrą darbo stažą ypatingomis darbo sąlygomis išdirbtą laiką nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. bei perskaičiuoti pareiškėjai priklausančios kompensacijos dydį ir jį išmokėti. VSDFV Kauno skyrius, vykdydamas LVAT 2019 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019 skundžiamu sprendimu paskyrė 207 Lt per mėnesį kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d., įtraukdamas papildomai du mėnesius į pareiškėjos bendrą darbo stažą ypatingomis darbo sąlygomis išdirbtą laiką ir išmokėdamas 119,90 Eur (414 Lt) kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemoką.

Mokėtina suma apskaičiuota už laikotarpį nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2000 m. birželio 30 d., taikant 2000 metais galiojusios bazinės pensijos dydį, patvirtintą Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382, kuris buvo 138 Lt. Atsakovas pažymėjo, kad teisiniai santykiai dėl pareiškėjai mokėtinos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas atsirado jos teisės į šią kompensaciją atsiradimo laikotarpiu, todėl pareiškėjos atveju taikytos teisės normos, galiojusios jos teisės į kompensaciją atsiradimo laikotarpiu. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja prašė priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, tačiau toks prašymas nepagrįstas.

VSDFV Kauno skyrius, vykdydamas LVAT 2019 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019, paskyrė pareiškėjai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas už laikotarpį nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. ir išmokėjo 119,90 Eur (414 Lt) kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemoką. VSDFV Kauno skyrius veikė pagal teisės aktus, reglamentuojančius teisinius santykius, atsiradusius pareiškėjos teisės į kompensaciją metu, todėl teisės aktų ir pareiškėjos teisių nepažeidė. Atsakovo teigimu, nesant VSDFV Kauno skyriaus neteisėtų veiksmų nėra sąlygų civilinei atsakomybei kilti bei neturtinei žalai atlyginti.

Be to, pareiškėjai buvo apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už papildomą darbo stažą (du mėnesius) kenksmingomis darbo sąlygomis, todėl nėra pagrindo atlyginti pareiškėjai ir turtinę žalą (nuostolius).

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjos V. M. patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai kompensacija už ypatingas darbo sąlygas buvo paskirta VSDFV Santakos pensijų poskyrio 2000 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 58778 pagal tuo metu galiojusią Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Kompensacija pareiškėjai pradėta mokėti nuo 2000 m. liepos 1 d. ir mokėta 113 mėnesių. Tačiau VSDFV Santakos pensijų poskyrio 2000 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 58778 buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019. Minėtu teismo sprendimu VSDFV Kauno skyrius buvo įpareigotas įtraukti į pareiškėjos V. M. bendrą darbo stažą ypatingomis darbo sąlygomis išdirbtą laiką nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. bei perskaičiuoti pareiškėjai priklausančią Kompensaciją ir ją išmokėti. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu VSDFV Kauno skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. VPE SP1-880 Kompensacija pareiškėjai skaičiuota ir paskirta nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. ir Kompensacija apskaičiuota pagal 2000 metų gegužės mėnesį galiojusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį (138 Lt), t. y. pareiškėjai Kompensacija skaičiuota papildomai dar už du mėnesius (iš viso 115 mėnesių) pagal 2000 metais galiojusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį – 138 Lt (39,97 Eur), vykdant LVAT 2019 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019.

7. Teismo vertinimu, skundžiamu sprendimu pareiškėjai buvo paskaičiuota Kompensacija papildomai už du mėnesius, įtraukiant į pareiškėjos bendrą darbo stažą liejikės mokinės darbą nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. Kauno elektromechaninėje gamykloje „(duomenys neskelbtini)“ ypatingomis darbo sąlygomis. Kadangi Kompensacija pareiškėjai buvo paskirta VSDFV Santakos pensijų poskyrio 2000 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 58778 ir pradėta mokėti nuo 2000 m. liepos 1 d., todėl skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai Kompensacija už liejikės mokinės darbą nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. buvo skaičiuota taikant 2000 metais galiojusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį – 138 Lt (39,97 Eur), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 381, būtent taikant tuos teisės aktus, kurie galiojo pareiškėjos teisės įgijimo į kompensaciją metu.

8. Teismas nurodė, kad Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimą reglamentavo galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo redakcija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintas Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas. Pareiškėjos Kompensacijos skyrimo metu 2000 metais (pareiškėjai kompensacija už ypatingas darbo sąlygas buvo paskirta VSDFV Santakos pensijų poskyrio 2000 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 58778) galiojusi Pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 dalis numatė, kad asmenims, turintiems teisę gauti kompensaciją ar jos dalį, kompensacija pradedama mokėti likus tiek mėnesių, iki jiems sukaks Pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso.

9. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamo ginčo atveju, pagal galiojusią Pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, pareiškėja teisę į Kompensaciją įgijo 2000 m. gegužės 1 d., likus 115 mėnesių iki senatvės pensijos amžiaus (60 metų) sukakties mėnesio. Todėl atsakovas pagrįstai taikė konkrečias materialias teisės normas, galiojusias pareiškėjos teisės į Kompensaciją atsiradimo laikotarpiu (teisę į Kompensaciją pareiškėja įgijo 2000 m. gegužės 1 d.), kurios reglamentavo materialinį teisinį santykį, būtent atsakovas pareiškėjai priklausančią išmokėti Kompensaciją už pareiškėjos darbą laikotarpiu nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. ypatingomis darbo sąlygomis apskaičiavo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 381 patvirtintą valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos 138 Lt dydį, galiojusį pareiškėjos teisės į Kompensaciją atsiradimo laikotarpiu 2000 m. gegužės 1 d. Nors Kompensacija pareiškėjai už darbą laikotarpiu nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. buvo perskaičiuota tik 2019 metais skundžiamu sprendimu, tačiau teisę į Kompensaciją pareiškėja įgijo 2000 metais, tuo metu, kai galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 381 patvirtintas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos 138,00 Lt (39,97 Eur) dydis, todėl skundžiamu sprendimu Kompensacija už darbą ypatingomis sąlygomis nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. buvo pagrįstai skaičiuota pagal teisės į Kompensaciją atsiradimo 2000 metais galiojančias materialias teisės normas.

10. Teismas paaiškino, kad pagal teisės teoriją ir teisės tradiciją, teisės aktai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi jau įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo, materialinės teisės normos taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda šių teisės normų galiojimo metu. Todėl nagrinėjamo ginčo atveju, 2019 metais skaičiuojant pareiškėjai Kompensaciją už 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. laikotarpį dirbtą darbą ypatingomis darbo sąlygomis, t. y. už du papildomus mėnesius, negalėjo būti taikomas 2019 metais galiojantis valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis – 164,59 Eur, patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. DO-2-16 „Dėl 2019 metų indeksavimo koeficiento, socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio, socialinio draudimo našlių pensijos bazinio dydžio ir apskaitos vieneto vertės dydžio“, nes, kaip pirmiau buvo minėta, teisę į Kompensaciją pareiškėja įgijo 2000 m. gegužės 1 d., likus 115 mėnesių iki senatvės pensijos amžiaus (60 metų) sukakties mėnesio.

11. Dėl Kompensacijos paskyrimo nuo 2000 m. balandžio 25 d., teismas nurodė, kad Kompensacijos skyrimo 2000 metais galiojusi Pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 dalis numatė, jog asmenims, turintiems teisę gauti visą kompensaciją arba jos dalį, kol jiems sukaks šio įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius, kompensacija pradedama mokėti likus tiek mėnesių, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso, bei skundžiamo sprendimo priėmimo metu 2019 metais galiojanti Pensijų įstatymo 62 straipsnio 8 dalies redakcija iš esmės analogiškai numatė, jog kompensacija pradedama mokėti likus tiek visų kalendorinių mėnesių, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso. Taigi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, Kompensacija apskaičiuojama ir mokama už visus kalendorinius mėnesius, kitokio Kompensacijos skaičiavimo ir mokėjimo būdo teisės aktai nenumato.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjai priklausančios Kompensacijos apskaičiavimas patvirtina, jog Kompensacija pareiškėjai skaičiuota už 115 mėnesių, likusių iki pareiškėjos 60 metų senatvės pensijos amžiaus sukakties 2009 m. gruodžio 11 d. Teismui nekilo jokių abejonių, jog VSDFV Kauno skyrius skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 8 dalimi, paskyrė pareiškėjai Kompensaciją nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d., likus 115 mėnesių iki senatvės pensijos amžiaus sukakties. Taip pat atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Pensijų įstatymo minėtomis nuostatomis, paskyrė pareiškėjai Kompensaciją nuo 2000 m. gegužės 1 d., todėl naikinti skundžiamą sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo.

13. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji patyrė 415,01 Eur turtinę žalą, nes skundžiamu sprendimu neteisingai skaičiuota Kompensacija taikant ne 2019 metais galiojantį bazinės pensijos dydį, o 2000 metais galiojusį bazinės pensijos dydį, todėl, pareiškėjos teigimu, nepriemokos suma sudaro 534,91 Eur, kurią pareiškėja vertina kaip nuostolius, kuriuos prašė priteisti, taip pat prašė atlyginti 100 000 Eur neturtinę žalą, kilusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, neteisingai skaičiuojant pareiškėjai priklausančią Kompensaciją.

14. Teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, jog skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant galiojusių teisės normų. Taigi, byloje nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų (neteisėtų administracinių aktų), kurie būtų teisinė prielaida viešajai civilinei atsakomybei kilti pagal CK 6.248 straipsnį ir neturtinei žalai atlyginti (CK 6.250 str.). Be to, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių kitų atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, skaičiuojant pareiškėjai Kompensaciją.

15. Teismo vertinimu, atsakovo veiksmai, neįtraukiant pareiškėjos darbo laikotarpiu nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. Kauno elektromechaninėje gamykloje „(duomenys neskelbtini)“ liejiko mokine į darbo ypatingomis sąlygomis stažą, nebuvo akivaizdžiai neteisėti, kadangi nebuvo aiškiai reglamentuoti materialinių teisės normų, kurios pareiškėjos darbą liejiko mokine neabejotinai leistų vertinti kaip darbą ypatingomis darbo sąlygomis. Tik LVAT 2019 m. kovo 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019 konstatavo, jog sprendžiant, ar laikotarpis nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d., kai pareiškėja dirbo elektromechaninėje gamykloje liejiko mokine, turėtų būti įtrauktas į darbo ypatingomis sąlygomis stažą, atsižvelgtina į tai, kad liejiką mokinį tokiu pačiu intensyvumu veikia tokie patys kenksmingi faktoriai, kaip ir liejiką. Teismas, minėtoje administracinėje byloje pažymėjo, jog profesijos mokymasis darbo vietoje skiriasi nuo profesinio mokymo specialiose mokymosi įstaigose, kuriose derinami praktiniai ir teoriniai užsiėmimai, jie vyksta ne gamybos sąlygomis. Teismas įvertinęs, jog pareiškėja iš karto po apmokymo darbo vietoje buvo paskirta dirbti liejike, išaiškino, jog toks mokymosi laikotarpis įskaitytinas į darbo ypatingomis sąlygomis stažą. Teismas sprendė, jog pareiškėjos darbas nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. liejiko mokine atitinka ar gali būti prilyginamas liejiko darbui ypatingomis sąlygomis, todėl įskaitytinas į darbo ypatingomis sąlygomis stažą.

16. Nurodytos aplinkybės teismui leido teigti, jog atsakovo veiksmai, neįtraukiant pareiškėjos darbo laikotarpiu nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. Kauno elektromechaninėje gamykloje „(duomenys neskelbtini)“ liejiko mokine į darbo ypatingomis sąlygomis stažą, negali būti vertinami kaip netinkamas pareigų atlikimas ar imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimas, todėl deliktinei atsakovo atsakomybei konstatuoti taip pat nėra faktinių pagrindų.

17. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovas, vykdydamas LVAT 2019 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019, skundžiamu sprendimu pareiškėjos darbą laikotarpiu nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. Kauno elektromechaninėje gamykloje „(duomenys neskelbtini)“ liejiko mokine įskaičiavo į darbo ypatingomis sąlygomis stažą ir skaičiavo už šį darbą pareiškėjai priklausančią Kompensaciją. Pareiškėjai už darbą ypatingomis darbo sąlygomis nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. Kauno elektromechaninėje gamykloje „(duomenys neskelbtini liejiko mokine buvo atlyginta apskaičiuojant ir išmokant 119,90 Eur (414 Lt) Kompensacijos nepriemoką.

18. Įvertinęs nurodytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, teismas skundo reikalavimą priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą, nes nebuvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) ir todėl nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai jos nurodytą turtinę ir neturtinę žalą.

19. Teismas konstatavo, jog nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą bei priteisti pareiškėjai turtinę (nuostolius) ir neturtinę žalą.

20. Pareiškėjos atstovė advokato padėjėja pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, tačiau, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamo ginčo atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl prašymas dėl išlaidų atlyginimo teismo netenkintas.

III. 21. Pareiškėja V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jos skundą tenkinti – priteisti 415 Eur turtinės žalos ir 100 000 Eur neturtinės žalos. Taip pat pareiškėja prašo priteisti neturtinę žalą už prarastą 4 metų darbo užmokestį ir už sugadintą sūnaus ir savo gyvenimą.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad jai priklausanti kompensacijos dalis už kenksmingas liejiko darbo sąlygas buvo išmokėta tik 2019 metais po teismo sprendimo, taikant 2000 metų kainas. Jeigu šiuos pinigus pareiškėja būtų gavusi 2000 metais, jai nebūtų reikėję badauti ir sūnus nebūtų susirgęs. Be to, pareiškėja nurodo, kad 4 metus negavo atlyginimo ir pažymi, kad kompensacija jai turėjo būti mokama nuo liepos 1 d., tačiau ją gavo tik rugsėjo 10 d. Pareiškėjos tvirtinimu, kompensacija buvo mokama į indėlininko sąskaitą iki 2002 m. balandžio 5 d., t. y. iki jos uždarymo, tačiau neaišku kas šia sąskaita disponavo. Pareiškėja teigia, kad teismui pateikė informaciją apie 4 metus neišmokėtą atlyginimą ir įmonės bankrotą, tačiau į tai nebuvo kreipiama dėmesio. Turėtų būti priteisiama neturtinė žala, nes pareiškėjai reikėjo žiūrėti kaip iš bado suserga jos sūnus ir pareiškėja nieko negalėjo padėti.

23. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovo nuomone, pareiškėja apeliaciniame skunde kelia klausimus, nesusijusius su nagrinėjama byla. Pareiškėjos teigimu, jai kompensacija už ypatingas darbo sąlygas nėra pilnai išmokėta, nes ji nėra gavusi kompensacijos už 2000 m. liepos ir rugpjūčio mėnesius. Tuo pačiu pareiškėja teigia, kad jai dėl neišmokėtos kompensacijos teko badauti, o jos sūnus dėl to susirgo. Atsakovas pažymi, kad šie pareiškėjos argumentai jau buvo nagrinėti administracinėje byloje Nr. 1-626-428/2017 ir administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019, kurioje VSDFV Kauno skyrius buvo įpareigotas įtraukti į V. M. bendrą darbo stažą ypatingomis darbo sąlygomis išdirbtą laiką nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. bei perskaičiuoti pareiškėjai priklausančios kompensacijos dydį ir jį išmokėti. VSDFV Kauno skyrius teismo sprendimą įvykdė priimdamas 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. VPE SP1-880.

25. VSDFV Kauno skyrius nurodo, kad nepagrįsti pareiškėjos teisiniai dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų ir sprendimų patyrė 415,01 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje konstatavo, jog VSDFV Kauno skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. VPE SP1-880 yra pagrįstas ir teisėtas, taigi nėra nustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie būtų teisinė prielaida viešajai civilinei atsakomybei kilti pagal CK 6.248 straipsnį ir neturtinei žalai atlyginti (CK 6.250 str.). Be to, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, skaičiuojant kompensaciją pareiškėjai ir priimant skundžiamą sprendimą. Atsakovo nuomone, visi pareiškėjos motyvai apeliaciniame skunde arba prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms šioje byloje, arba yra nesusiję su ginčo dalyku, todėl turėtų būti atmesti.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

27. VSDFV nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė V. M. patikslintą skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. VPE SP1-880 bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Kauno skyriaus, 415 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, atmesti kaip nepagrįstą. Teismo sprendimas priimtas pareikštų reikalavimų ribose, išnagrinėjus proceso šalių paaiškinimus ir rašytinius įrodymus, tinkamai pritaikius ir išaiškinus materialiosios ir proceso teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

28. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėja 2020 m. balandžio 1 d. pateikė prašymą, kuriame dėsto buvo privatizavimo faktines aplinkybes ir Hansa banko sąskaitos 18984 atidarymo aplinkybes ir galimą paskirtį. Bei prašo jos rašytą prašymą perduoti ikiteisminio tyrimo teisėjams ar kitiems asmenims, kurie ištirtų aplinkybes dėl sąskaitos 18994 atidarymo ir pinigų pervedimo.

29. Taip pat Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėja 2021 m. kovo 30 d. pateikė kitą prašymą (pavadinusi jį atskiruoju skundu dėl pensijos perskaičiavimo), kuriame nurodo naują prašymą „sugrąžinti neišmokėtą pensijos dalį nuo 2009 m. iki 2021 m. mėnesio, nuo kurio pareiškėja pradės gauti didesnę pensiją“. Pareiškėja tvirtina, kad iš priedų prie apeliacinio skundo išrašų iš knygelės 18984 už 2000 m. ir 2001 m. aiškiai matyti, kad kompensacija pareiškėjai buvo mokama ne Sodros, bet soc. rūpybos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjai paskirta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas.

31. Pareiškėja kreipėsi į teismą nesutikdama su VSDFV Kauno skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. VPE SP1-880, kuriuo paskirta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d., paskirtos kompensacijos dydžiu ir skyrimo terminu. Pareiškėja nesutiko, kad skundžiamu VSDFV Kauno skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu, kuriuo kompensacija apskaičiuota pagal 2000 metų gegužės mėnesį galiojusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį – 138,00 Lt (39,97 Eur). Pasak pareiškėjos, kadangi skundžiamas VSDFV Kauno skyriaus sprendimas priimtas tik 2019 m. balandžio 4 d., kompensacijos dydžio apskaičiavimui turėjo būti taikytas šio sprendimo priėmimo metu galiojęs 164,59 Eur bazinės pensijos dydis, taip pat pareiškėja teigė, kad kompensacija jai turėjo būti paskirta ne nuo 2000 m. gegužės 1 d., o nuo 2000 m. balandžio 25 d., kad kompensacijos nepriemoka turėjo būti skaičiuota už laikotarpį nuo 2000 m. balandžio 25 d. iki 2000 m. liepos 1 d. taikant 2019 metais galiojantį bazinės pensijos dydį, o ne 2000 metais galiojusį bazinės pensijos dydį. Taip pat reikalavo atlyginti dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų patirtą 100 000 Eur neturtinę žalą.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjai priklausančios kompensacijos apskaičiavimas patvirtina, jog kompensacija pareiškėjai skaičiuota už 115 mėnesių, likusių iki pareiškėjos 60 metų senatvės pensijos amžiaus sukakties 2009 m. gruodžio 11 d. Teismui nekilo jokių abejonių, jog VSDFV Kauno skyrius skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 8 dalimi, paskyrė pareiškėjai kompensaciją nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d., likus 115 mėnesių iki senatvės pensijos amžiaus sukakties. Taip pat atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Pensijų įstatymo minėtomis nuostatomis, paskyrė pareiškėjai kompensaciją nuo 2000 m. gegužės 1 d. Teismas skundo reikalavimą priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą, nes nebuvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) ir todėl nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai jos nurodytą turtinę ir neturtinę žalą.

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde ir vėliau pateiktuose prašymuose kelia teismui naujus reikalavimus (priteisti neturtinę žalą už prarastą 4 metų darbo užmokestį ir už sugadintą sūnaus ir savo gyvenimą; sugrąžinti neišmokėtą pensijos dalį nuo 2009 m. iki 2021 m.) ir dėsto su byla nesusijusius faktus ir aplinkybes dėl buto privatizavimo ir sąskaitos 18984 disponavimo, bei prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jos skundą patenkinti – priteisti turtinę žalą ir neturtinę žalą, priteisti „valstybei išmokėti neturtinę žalą 100 000 Eur <...> už sugadintą sūnaus ir savo gyvenimą“.

34. ABTĮ 135 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Pareiškėjos apeliaciniame skunde ir prašymuose pareikšti nauji reikalavimai priteisti neturtinę žalą už prarastą 4 metų darbo užmokestį ir už sugadintą sūnaus ir savo gyvenimą, bei sugrąžinti neišmokėtą pensijos dalį nuo 2009 m. iki 2021 m., nebuvo pareikšti ir priimti nagrinėti pirmosios instancijos teisme, taip pat aplinkybės dėl buto privatizavimo ir sąskaitos 18984 disponavimo nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme ir nėra susijusios su nagrinėjama byla, todėl apeliacinės instancijos teisme jie negali būti nagrinėjami.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Be kita ko, dėl apeliacinės instancijos teismui tenkančios pareigos patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą kontekste, būtina pažymėti ir tai, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimą aspektu, ar buvo išnagrinėtos visos aplinkybės, kurių nustatymas patenka į nagrinėjamo ginčo ribas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kompensacija už ypatingas darbo sąlygas paskirta vadovaujantis Pensijų įstatymo nuostatomis. Teismas nustatė, kad kompensacija pareiškėjai buvo paskirta VSDFV Kauno skyriaus Santakos pensijų poskyrio 2000 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 58778 pagal tuo metu galiojusią Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką (b. l. 56). Kompensacija pradėta mokėti nuo 2000 m. liepos 1 d. ir mokėta 113 mėnesių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019 VSDFV Kauno skyrius buvo įpareigotas į pareiškėjos stažą ypatingomis darbo sąlygomis įtraukti laikotarpį nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1987 m. lapkričio 30 d. (Kauno elektromechaninėje gamykloje „(duomenys neskelbtini)“ liejiko mokinės laikotarpį) bei perskaičiuoti pareiškėjai priklausančią kompensaciją ir ją išmokėti. VSDFV Kauno skyrius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą, skundžiamu 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. VPE SP1-880 paskyrė pareiškėjai kompensaciją nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. (iš viso už 115 mėnesių) pagal 2000 metais galiojusį bazinės pensijos dydį – 138 Lt (39,97 Eur). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad teisę į kompensaciją pareiškėja įgijo 2000 m. gegužės 1 d., likus 115 mėnesių iki senatvės pensijos mažiaus (60 metų) sukakties mėnesio, teisingai nusprendė, kad atsakovas pagrįstai taikė Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 381 patvirtintą 138 Lt bazinės pensijos dydį, galiojusį pareiškėjos teisės į kompensaciją atsiradimo laikotarpiu, t. y. 2000 m. gegužės 1 d.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos teisės į kompensaciją atsiradimo laikotarpiu galiojusias teisės normas dėl kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimo ir mokėjimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos kompensacija už ypatingas darbo sąlygas apskaičiuota ir išmokėta teisingai, todėl nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad turėtų būti taikomas socialinio draudimo bazinės pensijos dydis, patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės pasaugos ir darbo ministerijos 2018 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. DO-2-16.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą, jog kompensacija apskaičiuojama ir mokama už visus kalendorinius mėnesius, taip pat pagrįstai atmetė nepagrįstą pareiškėjos reikalavimą paskirti kompensaciją nuo 2000 m. balandžio 25 d. ir teisingai nusprendė, jog į bylą pateiktas pareiškėjai priklausančios kompensacijos apskaičiavimas patvirtina, jog kompensacija jai skaičiuota už 115 mėnesių, likusių iki pareiškėjos 60 metų senatvės pensijos amžiaus sukakties 2009 m. gruodžio 11 d., todėl VSDFV Kauno skyrius skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai paskyrė pareiškėjai kompensaciją nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d., t. y. likus 115 mėnesių iki senatvės pensijos amžiaus sukakties (b. l. 52–53).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad ji dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų ir sprendimų patyrė 415 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje nustatęs, jog VSDFV Kauno skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. VPE SP1-880 yra pagrįstas ir teisėtas, konstatavo, kad nėra nustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų , kurie būtų teisinė prielaida viešajai civilinei atsakomybei kilti pagal CK 6.248 straipsnį ir neturtinei žalai atlyginti (CK 6.250 str.). Be to, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, skaičiuojant kompensaciją pareiškėjai ir priimant skundžiamą sprendimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl 415 Eur turinės žalos, kuri galimai atsirado dėl netinkamo 2000 metais galiojusio 138 Lt bazinės pensijos dydžio taikymo, ir, nenustatęs neteisėtų VSDFV Kauno skyriaus veiksmų, pagrįstai ir argumentuotai atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl prašomos 100 000 Eur neturtinės žalos priteisimo.

41. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan