2025-12-10 Nr. AB-22380-3-62-3-02276-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-653-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02276-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.4; 7.2.5; 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir R. A.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir pareiškėjas, Kauno AVPK) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) Panevėžio skyriaus 2023 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (10.16) VPA_SP9-3 (toliau – ir Skyriaus sprendimas) ir VSDFV 2023 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-8824 (toliau – ir Valdybos sprendimas) (toliau kartu – ir sprendimai).

2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas R. A. (toliau – ir R. A., Pareigūnas) buvo atleistas iš vidaus tarnybos Kauno AVPK viršininko 2019 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 20-TE-68 „Dėl R. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir 2019 m. sausio 19 d. įsakymas), pasibaigus įstatymų nustatytam tarnybos einant tam tikras pareigas laikotarpiui, kai jis nesutinka eiti jam pasiūlytų kitų pareigų. VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (10.16E) VPE_SP6E-128 128 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo R. A.“ (toliau – ir 2019 m. kovo 15 d. sprendimas) R. A. buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (toliau – ir pensija) – 749,14 Eur per mėnesį neterminuotai nuo 2019 m. vasario 4 d.

2.2. 2019 m. sausio 30 d. įsakymas buvo panaikintas Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu ir atsakovas įpareigotas grąžinti R. A. į iki atleidimo eitas pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3166-415/2020 (toliau – ir Nutartis) patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį (toliau – ir Taikos sutartis), kuria Kauno AVPK įsipareigojo per 3 dienas atleisti R. A. iš vidaus tarnybos; per 5 dienas išmokėti 3 vidutinių R. A. darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių išeitinę kompensaciją; per 5 dienas išmokėti R. A. už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną po 132,85 Eur neatskaičius mokesčių vidutinį vienos darbo dienos darbo užmokestį nuo 2019 m. vasario 3 d. dienos iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (išskaičiuojant išmokėtą 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką); taip pat per 5 dienas išmokėti R. A. 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; įskaityti priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2019 m. vasario 3 d. iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos į vidaus tarnybos stažą. Vykdant teismo nutartį, Kauno AVPK viršininko 2020 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-106 „Dėl R. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir 2020 m. vasario 7 d. įsakymas) R. A. atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2020 m. vasario 10 d.

2.3. VSDFV Utenos skyrius, 2021 m. sausio 5 d. atlikęs perskaičiavimą, priėmė sprendimą Nr. (10.16E) VPE_SP6E-2 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo R. A.“ (toliau – ir 2021 m. sausio 5 d. sprendimas), kuriuo R. A. buvo paskirta ir mokama pensija už tarnybą – 804,33 Eur per mėnesį neterminuotai nuo 2020 m. vasario 11 d., o taip pat pripažino 2019 m. kovo 15 d. sprendimą netekusiu galios. VSDFV Utenos skyrius 2020 m. sausio 7 d. priėmė sprendimą Nr. (10.16) VPE_SP8-2 „Dėl R. A. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permokos nustatymo“, kuriuo nustatė R. A. susidariusią 9 167,74 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoką (toliau – ir Permoka).

2.4. VSDFV Utenos skyrius 2021 m. vasario 26 d. raštu kreipėsi į Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), prašydamas atlyginti VSDF biudžetui padarytą 9 167,74 Eur žalą, atsiradusią Pareigūnui mokant pensiją nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2020 m. vasario 10 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Policijos departamentas 2021 m. balandžio 21 d. raštu atsakė VSDFV Utenos skyriui, nurodydamas, kad susidariusi Permoka turėtų būti reikalaujama ir išieškoma iš ją be pagrindo gavusio R. A., atsižvelgiant į tai, kad teisinis pagrindas gauti pensiją buvo panaikintas, o pareigūnas nevykdė įstatymuose įtvirtintos pareigos pranešti VSDFV apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijai mokėti.

2.5. VSDFV Utenos skyrius 2021 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu, prašydamas iš atsakovo Policijos departamento priteisti 9 167,74 Eur Permoką, kaip žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimą. Administracinė byla buvo nutraukta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartimi, gavus pareiškėjo VSDFV Panevėžio skyriaus (po VSDFV teritorinių skyrių reorganizacijos VSDFV Utenos skyriaus procesinės teisės perėjo VSDFV Panevėžio skyriui) pareiškimą, dėl prašymo atsisakymo.

2.6. VSDFV Panevėžio skyrius priėmė skundžiamą 2023 m. gegužės 30 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Kauno AVPK R. A. 9 167,74 Eur pensijos permoką už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2020 m. vasario 10 d., kuri susidarė patikslinus Kauno AVPK pateiktus duomenis už praėjusį laikotarpį apie R. A. atleidimą iš tarnybos. Sprendime nurodoma, kad permoka nustatyta VSDFV Utenos skyriaus 2021 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. VPE_SP8-2 „Dėl R. A. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permokos nustatymo“.

2.7. Kauno AVPK apskundus Skyriaus sprendimą, VSDFV 2023 m. liepos 27 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė.

2.8. Skyriaus sprendimas yra nemotyvuotas faktais ir teisės aktų normomis, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Šiuo atveju nėra Kauno AVPK kaltės dėl susidariusios pensijos permokos, o atsakovas skundžiamais sprendimais nepagrindė Kauno AVPK kaltės dėl VSDFV Utenos skyriaus išmokėtos sąlyginai didelės sumos (9 167,74 Eur) R. A. bei neįrodė neteisėtų veiksmų.

2.9. R. A. pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama nuo 2019 m. vasario 4 d., Kauno AVPK ar Policijos departamentas VSDFV priimto sprendimo dėl pensijos skyrimo su VSDFV nederino, be to jis nebuvo informuoti apie priimtus sprendimus ir objektyviai negalėjo jų skųsti, daryti kitokios įtakos jų priėmimui.

2.10. Apie mokamą ir gaunamą pensiją už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą žinojo VSDFV Utenos skyrius ir pats R. A., kuris administracinėse bylose Nr. eI-3959-428/2019 ir Nr. eA-3166-415/2020 nepranešė tokios informacijos nei teismui nei vienai iš proceso šalių. R. A. nuslėpė faktą dėl gaunamos pensijos, dėl ko šios gautos pajamos nebuvo apskaitytos ir aptartos Taikos sutartyje taip, kaip buvo aptarta ir išskaityta R. A. gauta 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Todėl tokie veiksmai negali būti laikomi kaip sąžiningi ir atitinkantys geros moralės ir teisingumo principus. Nagrinėjamu atveju VSDFV privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 151 straipsnio 2 dalimi ir spręsti klausimą dėl R. A. atsakomybės ir pareigos grąžinti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoką.

2.11. Šioje situacijoje aktualios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos, susijusios su be pagrindo įgytu turtu. Nagrinėjamu atveju pareigūnui R. A. pensija buvo paskirta ir tam tikrą laikotarpį mokama esant teisiniam pagrindui, t. y. jį atleidus iš vidaus tarnybos, tačiau teismo sprendimu panaikinus Kauno AVPK viršininko 2020 m. vasario 7 d. įsakymą, šis pagrindas išnyko. Pripažinus pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos neteisėtu, pareigūnui išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį (atlygintinos negautos pajamos), socialinio draudimo įmokos už priverstinės pravaikštos laikotarpį. Taigi, susidarė situacija, pagal kurią R. A. vienu metu gavo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei pareigūnų valstybinę pensiją. Šiuo atveju R. A. buvo išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį bei pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kurios mokėjimo pagrindas buvo panaikintas. Todėl laikytina, kad R. A. be pagrindo įgijo turtą, kuris turi būti grąžinamas.

3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame keliamais reikalavimais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama tik išėjusiems iš tarnybos pareigūnams, o tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos, išskyrus našlių pensijas.

3.2. R. A. atleidus iš vidaus tarnybos, VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. kovo 15 d. sprendimu R. A. buvo paskirta ir nuo 2019 m. vasario 4 d. mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

3.3. VSDFV Utenos skyrius 2020 m. rugsėjo 7 d. gavo Policijos departamento persiųstą R. A. prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (perskaičiavimo) bei parengtus pensijos skyrimui reikalingus dokumentus.

3.4. VSDFV Utenos skyrius 2021 m. sausio 7 d. sprendimu, atsižvelgdamas į tai, kad pasikeitė R. A. atleidimo iš vidaus tarnybos data iš 2019 m. vasario 3 d. į 2020 m. vasario 10 d., nustatė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2020 m. vasario 10 d. susidarė 9 167,74 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoka. Permoka susidarė dėl to, kad minimas laikotarpis įskaitytas į R. A. vidaus tarnybos laiką.

3.5. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) nuostatas, bet kokios (socialinio draudimo ar kitos) išmokos permokos, kurios išieškojimo terminas nėra praėjęs, išieškojimas iš draudėjo, dėl kurio veiksmų / neveikimo atsirado permoka, turėtų būti vykdomas pagal VSDĮ 21 straipsnio 3 dalį, t. y. šio įstatymo 20 straipsnyje numatytais būdais.

3.6. Atsižvelgiant į tai, kad 9 167,74 Eur dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą permoka susidarė dėl nuo Kauno AVPK priklausančių priežasčių (Pareigūnas buvo neteisėtai atleistas iš pareigų, o po to grąžintas į tarnybą, o tarnaujantiems pareigūnams pareigūnų ir karių valstybinė pensija nemokama), Skyriaus sprendimas susidariusią permoką išieškoti iš Kauno AVPK priverstine tvarka yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti šį sprendimą nėra teisinio pagrindo.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. A. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Taikos sutartyje visą kaltę su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis dėl neteisėto atleidimo prisiėmė pareiškėjas ir Policijos departamentas. Pasirašydamos Taikos sutartį, šalys išreiškė ir garantavo savo rūpestingumą ir sąžiningumą, bei tai, kad turtinių ginčų nekils ateityje, tačiau pareiškėjas sutartinių įsipareigojimų nesilaiko. Pareiškėjas slepia Taikos sutarties pasirašymo aplinkybes. Pareiškėjas ir Policijos departamentas buvo informuoti apie jam paskirtą valstybinę pensiją, dėl kurios permokos šioje byloje vyksta ginčas, tačiau sąmoningai vengė Taikos sutartyje tai aptarti. Be to, Policijos departamentas, skiriant R. A. valstybinę pensiją, skaičiavo jo stažą ir atlyginimą, jo prašymus teikė VSDFV, todėl galėjo ir turėjo suprasti, jog valstybinė pensija jam buvo paskirta ir bus perskaičiuota. Policijos departamentas ir pareiškėjas yra pavaldumo ir veiklos santykiais susiję juridiniai asmenys, kurie veikia kartu. Iš paaiškėjusių ginčo aplinkybių matyti, kad pareiškėjas ir Policijos departamentas, iš anksto žinodami ir siekdami ateityje atsikratyti materialinės atsakomybės, sąmoningai pasirašė su R. A. Taikos sutartį, kurioje materialinę ir teisinę atsakomybę perdavė pareiškėjui.

II. 5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

6.1. Kauno AVPK pareigūnas R. A. buvo atleistas iš vidaus tarnybos Kauno AVPK viršininko 2019 m. sausio 30 d. įsakymu, pasibaigus įstatymų nustatytam tarnybos einant tam tikras pareigas laikotarpiui, kai jis nesutinka eiti jam pasiūlytų kitų pareigų. VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. kovo 15 d. sprendimu R. A. buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą.

6.2. Kauno AVPK viršininko 2019 m. sausio 30 d. įsakymas buvo panaikintas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu, o Kauno AVPK įpareigotas grąžinti R. A. į iki atleidimo eitas pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartimi patvirtinta Taikos sutartimi Kauno AVPK įsipareigojo per 3 dienas atleisti R. A. iš vidaus tarnybos; per 5 dienas išmokėti 3 vidutinių R. A. darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių išeitinę kompensaciją; per 5 dienas išmokėti R. A. už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną po 132,85 Eur neatskaičius mokesčių vidutinį vienos darbo dienos darbo užmokestį nuo 2019 m. vasario 3 d. dienos iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (išskaičiuojant išmokėtą 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką); taip pat per 5 dienas išmokėti R. A. 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; įskaityti priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2019 m. vasario 3 d. iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos į vidaus tarnybos stažą.

6.3. Kauno AVPK viršininko 2020 m. vasario 7 d. įsakymu R. A. atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2020 m. vasario 10 d.

6.4. VSDFV Utenos skyrius, gavęs patikslintus duomenis apie R. A. atleidimą iš tarnybos, nustatė, kad R. A. atleidimo iš tarnybos data pakeista iš 2019 m. vasario 3 d. į 2020 m. vasario 10 d., taigi minimą laikotarpį pensija už tarnybą Pareigūnui buvo paskirta ir mokama neteisėtai. VSDFV Utenos skyriaus 2021 m. sausio 5 d. sprendimu minimas laikotarpis buvo įskaitytas į pareigūno tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir R. A. paskirta bei mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą.

6.5. VSDFV Utenos skyrius, atlikęs perskaičiavimą, 2020 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. (10.16) VPE_SP8-2 nustatė R. A. susidariusią 9 167,74 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoką.

6.6. VSDFV Panevėžio skyrius skundžiamu Skyriaus sprendimu nusprendė iš Kauno AVPK priverstine tvarka išieškoti į Lietuvos Respublikos biudžetą R. A. pensijos 9 167,74 Eur Permoką už ginčo laikotarpį, kuri susidarė patikslinus Kauno AVPK pateiktus duomenis už praėjusį laikotarpį apie R. A. atleidimą iš tarnybos.

6.7. Nesutikdamas su Skyriaus sprendimu, pareiškėjas jį išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka apskundė Fondo valdybai, kuri Valdybos sprendimu Kauno AVPK skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl Permokos dydžio.

8. Teismas įvertino Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 ir 7 dalių nuostatas ir pažymėjo, kad teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimas siejamas su tarnybos santykių pasibaigimu. Nustačius, kad Įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

9. Teismas konstatavo, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad R. A. 2019 m. vasario 3 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, pagrįstai ir teisėtai 2019 m. kovo 15 d. sprendimu R. A. paskyrė ir mokėjo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

10. Teismas nurodė, kad, patvirtinus Taikos sutartį, R. A. atleidimo data perkelta į 2020 m. vasario 10 d., todėl R. A. laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2020 m. vasario 10 d. gavo ir darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei pareigūnų valstybinę pensiją, kurios jis neturėjo teisės gauti, ir už šį laikotarpį susidarė Permoka, kurią atsakovas įgijo teisę išsiieškoti iš asmens, dėl kurio veiksmų ši permoka susidarė.

11. Teismas, įvertinęs Įstatymo 151 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriomis pareiškėjas grindžia nesutikimą sumokėti Permoką, nurodė, kad ši Įstatymo nuostata būtų aktuali tuo atveju, jei valstybinės pensijos gavėjas (R. A.) būtų privalėjęs pranešti jam pensiją mokančiai įstaigai apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijai ar šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytam priedui mokėti.

12. Teismas akcentavo, kad iki Nutarties priėmimo bei Kauno AVPK viršininko 2020 m. vasario 7 d. įsakymo priėmimo, t. y. ginčo laikotarpiu, R. A. teisėtai ir pagrįstai gavo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes tuo metu jis buvo atleistas tarnybos, ir tik patvirtinus Taikos sutartį bei priėmus Kauno AVPK 2020 m. vasario 7 d. įsakymą situacija pasikeitė ir buvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu R. A. nepagrįstai gavo pareigūnų valstybinę pensiją. Teismas nurodė, kad iki Nutarties priėmimo R. A. neturėjo jokios prievolės nei teisinio pagrindo pranešti jam pensiją mokančiai įstaigai apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijai mokėti, nes jis negalėjo žinoti, kaip baigsis teisminis procesas dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 151 straipsnio 2 dalimi, turi išsiieškoti permoką iš R. A..

13. Teismas, remdamasis VSDĮ 21 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, nurodė, kad VSDĮ 21 straipsnio 3 dalis suteikia VSDFV Panevėžio skyriui teisę iš draudėjo, patikslinusio duomenis, kai dėl šios priežasties susidaro išmokos permoka, išieškoti tą permoką VSDĮ 20 straipsnyje nustatyta tvarka (būdais).

14. Teismas konstatavo, kad VSDF Panevėžio skyrius teisėtai ir pagrįstai Skyriaus sprendimu susidariusią 9 167,74 Eur dydžio Permoką nutarė išieškoti iš Kauno AVPK priverstine tvarka, nes ši permoka susidarė tik dėl pareiškėjo kaltės (Pareigūnas buvo neteisėtai atleistas iš pareigų, o po to buvo pakeista jo atleidimo iš vidaus tarnybos data), patikslinus Kauno AVPK pateiktus duomenis už praėjusį laikotarpį apie R. A. atleidimą iš tarnybos.

15. Teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Skyriaus sprendimą.

17. Pareiškėjas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

17.1. Vadovaujantis Įstatymo 151 straipsnio 2 dalimi, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjas turi pareigą iš anksto pranešti apie bet kokias aplinkybes, dėl kurių gali pasikeisti paskirtos pensijos dydis, arba gali būti prarandama teisė ją gauti.

17.2. R. A. 2019 m. kovo 30 d. kreipėsi į teismą dėl Kauno AVPK 2019 m. sausio 30 d. įsakymo panaikinimo. Kadangi R. A. pareigūnų ir karių valstybinė pensija paskirta 2019 m. kovo 15 d. sprendimu, jis, kreipdamasis į teismą ir siekdamas būti grąžintas į vidaus tarnybą, žinojo, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, todėl, priėmus jam palankų sprendimą, susidarys permoka, tačiau tokios informacijos nepateikė nei teismui, nei atsakovams, nei VSDFV. Tokios aplinkybės laikytinos turinčiomis įtakos pensijos mokėjimui ir apie jas turėtų būti pranešama pensijas mokančiai įstaigai.

17.3. Patvirtinus Taikos sutartį, R. A. buvo išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį bei pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kurios mokėjimo pagrindas buvo panaikintas. Tokiu būdu R. A. be pagrindo įgijo turtą, kuris turi būti grąžinamas. Šios aplinkybės buvo nurodytos Kauno AVPK skunde teismui, tačiau į jas nebuvo atsižvelgta.

17.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Permoka susidarė dėl pareiškėjo kaltės, kadangi, skiriant ir mokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją R. A., nei Kauno AVPK nei Policijos departamentas sprendimo dėl pensijos dydžio ar kt. su VSDFV nederino, be to, jie nebuvo informuoti apie atsakovo priimtus sprendimus ir objektyviai negalėjo jų skųsti, daryti kitokios įtakos jų priėmimui.

17.5. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo kaltę išimtinai siejo su aplinkybe, kad R. A. buvo neteisėtai atleistas iš pareigų, o vėliau jį grąžinus, buvo patikslinti duomenys apie jo atleidimą iš vidaus tarnybos, tačiau tokios išvados padarytos detaliai neįvertinus administracinės bylos, kurioje buvo sprendžiama dėl R. A. atleidimo teisėtumo, aplinkybių.

17.6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3959-428/2019 buvo panaikintas Kauno AVPK 2019 m. sausio 30 d. įsakymas, kuriuo R. A. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi patvirtino tarp šalių sudarytą Taikos sutartį, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukė. Taikos sutartimi buvo sutarta R. A. atleisti iš vidaus tarnybos per 3 dienas nuo taikos sutarties patvirtinimo, išmokėti jam išeitinę kompensaciją, neturtinę žalą bei kompensaciją už priverstinę pravaikštą, įskaityti priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2019 m. vasario 3 d. iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos į vidaus tarnybos stažą. Nutartimi nebuvo atmestas Kauno AVPK apeliacinis skundas, nebuvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo R. A. atleidimas iš tarnybos pripažintas neteisėtu. Klausimai, susiję su gauta pareigūnų ir karių valstybine pensija, nebuvo aptarti Taikos sutartyje taip, kaip buvo aptarta ir išskaityta R. A. gauta 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, nes R. A. šios informacijos nenurodė. Todėl negalima kategoriškai teigti, kad pareiškėjas yra kaltas dėl Permokos.

17.7. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad VSDFV Utenos skyrius 2021 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu, prašydamas iš atsakovo Policijos departamento priteisti 9 167,74 Eur Permoką, kaip žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimą, tačiau iškelta administracinė byla buvo nutraukta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-465-561/2023, pareiškėjui atsisakius prašymo. VSDFV Utenos skyrius nurodė, kad prašymo atsisakoma atsižvelgus į Policijos departamento 2021 m. birželio 17 d. atsiliepime į pareiškimą išdėstytus argumentus ir susipažinus su 2023 m. sausio 26 d. teismo posėdžio metu pateiktų dokumentų turiniu. Tokiu būdu atsakovas pripažino, kad nėra pagrindo išieškoti Permokos iš Policijos departamento, kaip pateikusio patikslintus duomenis apie R. A. stažą ir kalto dėl jo atleidimo iš pareigų.

17.8. Vykdant Nutartimi patvirtintą Taikos sutartį, Kauno AVPK 2020 m. vasario 7 d. įsakymu Pareigūnas atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2020 m. vasario 10 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2020 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. (24.4E56)SD-6432 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ rekomendavo VSDFV skirti Pareigūnui pensiją nuo 2020 m. vasario 11 d. bei atsižvelgti į nuo 2019 m. vasario 4 d. jau išmokėtą pensijos sumą, tačiau į šias rekomendacijas nebuvo atsižvelgta.

18. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas, aptaręs faktines bylos aplinkybes, nurodo, kad Taikos sutarties 1.4 punkte yra įvardinta, kad Kauno AVPK įsipareigoja įskaityti į R. A. vidaus tarnybos stažą priverstinės pravaikštos dėl neteisėto atleidimo iš pareigų laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 3 d. (nuo atleidimo dienos) iki pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos šalių susitarimo dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo kaltę pagrįstai siejo su aplinkybe, kad R. A. buvo neteisėtai atleistas iš pareigų.

20. Atsakovo teigimu, kadangi R. A. ginčo laikotarpiu gavo ir darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir pensiją, kurios jis neturėjo teisės gauti, už šį laikotarpį susidarė 9 167,74 Eur Permoka, kurią Valdyba įgijo teisę išsiieškoti iš asmens, dėl kurio veiksmų ši permoka susidarė.

21. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju netaikoma Įstatymo 151 straipsnio 2 dalies nuostata, kadangi iki Nutarties priėmimo R. A. neturėjo jokios prievolės nei teisinio pagrindo pranešti jam pensiją mokančiai įstaigai apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijai mokėti, nes jis negalėjo žinoti kaip baigsis teisminis procesas dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Skyriaus sprendimo ir Valdybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

24. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno AVPK 2019 m. sausio 30 d. įsakymu R. A. 2019 m. vasario 3 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. kovo 15 d. sprendimu R. A. buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 2019 m. vasario 4 d. 2019 m. sausio 30 d. įsakymas buvo panaikintas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. Nutartimi patvirtino tarp šalių sudarytą Taikos sutartį, kuria Kauno AVPK įsipareigojo per 3 dienas atleisti R. A. iš vidaus tarnybos, bei per 5 dienas išmokėti 3 vidutinių R. A. darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių išeitinę kompensaciją; per 5 dienas išmokėti R. A. už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną po 132,85 Eur neatskaičius mokesčių vidutinį vienos darbo dienos darbo užmokestį nuo 2019 m. vasario 3 d. dienos iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (išskaičiuojant išmokėtą 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; taip pat per 5 dienas išmokėti R. A. 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; įskaityti priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2019 m. vasario 3 d. iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos į vidaus tarnybos stažą. Vykdant Nutartį, Kauno AVPK viršininko 2020 m. vasario 7 d. įsakymu R. A. atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2020 m. vasario 10 d. VSDFV Utenos skyriaus 2021 m. sausio 5 d. sprendimu ginčo laikotarpis buvo įskaitytas į pareigūno tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir R. A. paskirta bei mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 2020 m. vasario 11 d. VSDFV Utenos skyrius, atlikęs perskaičiavimą, 2020 m. sausio 7 d. sprendimu nustatė Permoką. Skundžiamu Sprendimu atsakovas nusprendė iš Kauno AVPK priverstine tvarka išieškoti į Lietuvos Respublikos biudžetą R. A. pensijos Permoką. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Valdybai, kuri 2023 m. liepos 27 d. sprendimu Kauno AVPK skundą atmetė kaip nepagrįstą.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad VSDFV Panevėžio skyrius teisėtai ir pagrįstai Skyriaus sprendimu susidariusią 9 167,74 Eur dydžio Permoką nutarė išieškoti iš Kauno AVPK priverstine tvarka, nes ši permoka susidarė tik dėl pareiškėjo kaltės (R. A. buvo neteisėtai atleistas iš pareigų, o po to buvo pakeista jo atleidimo iš vidaus tarnybos data), patikslinus Kauno AVPK pateiktus duomenis už praėjusį laikotarpį apie R. A. atleidimą iš tarnybos.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, nurodo, kad Permoka susidarė ne dėl pareiškėjo, o dėl R. A. kaltės.

28. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama tik išėjusiems iš tarnybos pareigūnams, o 7 dalis nustato, kad tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos, išskyrus našlių pensijas. Atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. sausio 30 įsakymas įsigaliojo jo priėmimo dieną, ir Pareigūnas, pateikęs atsakovui 2019 m. vasario 4 d. prašymą dėl pareigūnų ir karių pensijos mokėjimo, nuo 2019 m. vasario 3 d. nedirbo, t. y. atitiko Įstatymo nuostatas, jam teisėtai ir pagrįstai atsakovo 2019 m. kovo 15 d. sprendimu buvo paskirta ir mokama pensija. Kadangi pensija Pareigūnui buvo paskirta, be kita ko, atsižvelgiant į Policijos departamento Personalo administravimo valdybos parengtą ir atsakovui pateiktą R. A. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą ir darbo užmokesčio atestatą (pažymą), teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nepaneigė aplinkybės, kad jam buvo žinoma, jog Pareigūnas kreipėsi į atsakovą dėl pensijos skyrimo.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos Įstatymo 151 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjas privalo pranešti jam pensiją mokančiai įstaigai apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijai ar šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytam priedui mokėti, per 10 darbo dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Jeigu apie tai laiku nepranešama ir dėl to permokama pensija ar nurodytas priedas, permokėta suma šią pensiją mokančios įstaigos vadovo arba jo įgalioto šios įstaigos valstybės tarnautojo sprendimu išieškoma iš bet kurios asmens gaunamos išmokos, kurią moka Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos (išskyrus tas išmokas, iš kurių išskaitos negalimos vadovaujantis Civilinio proceso kodekso nuostatomis), ne ginčo tvarka.

30. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog Pareigūnas ginčijo atsakovo 2019 m. sausio 30 d. įsakymą, nepaneigia aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu jam teisėtai ir pagrįstai buvo mokama pensija, nes minimu laikotarpiu R. A. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Kadangi Pareigūnas ginčo laikotarpiu netarnavo vidaus tarnyboje, negavo pajamų, jam nekilo pareiga, vadovaujantis Įstatymo 151 straipsnio nuostatomis, pranešti atsakovui apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijai ar šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytam priedui mokėti. Tik patvirtinus Taikos sutartį bei atsakovui priėmus 2020 m. vasario 7 d. įsakymą (kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios 2019 m. sausio 30 d. įsakymas, Pareigūnas atleistas iš vidaus tarnybos 2020 m. vasario 10 d., ir jam, be kita ko, už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną ginčo laikotarpiu buvo išmokėtas vidutinis darbo užmokestis) atsirado aplinkybės, lėmusios Permokos susidarymą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išsiieškoti permoką iš R. A., vadovaudamasis Įstatymo 151 straipsnio nuostatomis.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Permoka susidarė ne dėl to, kad Pareigūnas neinformavo atsakovo apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijai mokėti (Įstatymo 151 str. 2 d.) (šios aplinkybės atsisaro tik 2020 m. vasario 7 d.), bet dėl to, kad buvo pripažintas negaliojančiu 2019 m. sausio 30 d. įsakymas dėl R. A. atleidimo ir Pareigūno atleidimo data buvo perkelta iš 2019 m. vasario 3 d. į 2020 m. vasario 10 d. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad R. A. elgėsi nesąžiningai ir neinformavo atsakovo apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijai mokėti. Šios išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad Taikos sutartyje nebuvo aptarti klausimai, susiję su Pareigūno gaunama pensija. Atsižvelgiant į tai, kad pensija R. A. buvo paskirta pagal Policijos departamento parengtus bei atsakovui pateiktus dokumentus, ir į tai, kad būtent pareiškėjas, kaip su tarnyba susijusias išmokas mokantis subjektas, turėjo įvertinti, ar, sudarant Taikos sutartį, Pareigūnui nebus išmokėtos didesnės sumos, nei numatyta teisės aktuose, darytina išvada, kad pareiškėjas nepaneigė aplinkybės, jog jam buvo žinoma, kad Pareigūnui ginčo laikotarpiu buvo mokama pensija, tačiau jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir neįvertino šios aplinkybės pasirašant Taikos sutartį. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuotu, kad pensijos Permoka susidarė būtent dėl R. A. kaltės.

32. Vadovaujantis VSDĮ 21 straipsnio 1 dalimi, juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal VSDĮ 21 straipsnio 3 dalį, jeigu patikslinus draudėjo pateiktus duomenis už praėjusį laikotarpį arba dėl kitų nuo draudėjo priklausančių priežasčių susidaro socialinio draudimo išmokų ir (ar) kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, permoka, ji iš draudėjo taip pat gali būti išieškoma šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytais būdais.

33. Nagrinėjamu atveju, atsakovui priėmus 2020 m. vasario 7 d. įsakymą, buvo patikslinti draudėjo (pareiškėjo) pateikti duomenys už praėjusį laikotarpį, t. y. patikslinta Pareigūno atleidimo data, ginčo laikotarpiu Pareigūno gautos draudžiamosios pajamos, ir būtent šis duomenų patikslinimas lėmė aplinkybes, dėl kurių ginčo laikotarpiu susidarė Permoka (t. y. Pareigūnui už tą laikotarpį, už kurį jam buvo mokama pensija, buvo sumokėtas ir darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką).

34. VSDĮ 21 straipsnio 3 dalis suteikia Fondo valdybos Panevėžio skyriui teisę iš draudėjo, patikslinusio duomenis, kai dėl šios priežasties susidaro išmokos permoka, išieškoti tą permoką VSDĮ 20 straipsnyje nustatyta tvarka (būdais). Bet kokios (socialinio draudimo ar kitos) išmokos permokos, kurios išieškojimo terminas nėra praėjęs, išieškojimas iš draudėjo, dėl kurio veiksmų / neveikimo atsirado permoka, turėtų būti vykdomas pagal VSDĮ 21 straipsnio 3 dalį, t. y. 20 straipsnyje numatytais būdais. Nagrinėjau atveju, atsakovui panaikinus 2019 m. sausio 30 d. įsakymą ir pateikus patikslintus duomenis apie R. A. atleidimą ir jo draudžiamąsias pajamas, būtent dėl atsakovo pateiktų duomenų susidarė išmokos permoka, taigi atsakovas skundžiamu Skyriaus sprendimu pagrįstai nusprendė išieškoti Permoką iš pareiškėjo. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis negalėjo daryti įtakos pensijos R. A. skyrimui ir mokėjimui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pensija Pareigūnui buvo paskirta atsižvelgiant į pareiškėjo teiktus duomenis, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo veiksmai (įsakymo dėl atleidimo pripažinimas netekusiu galios, Pareigūno atleidimo datos perkėlimas ir kt.) neturėjo įtakos Permokos susidarymui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiamu Skyriaus sprendimu teisėtai ir pagrįstai nuspręsta Permoką išieškoti iš Kauno AVPK priverstine tvarka, nes ši permoka susidarė tik dėl pareiškėjo kaltės (R. A. buvo neteisėtai atleistas iš pareigų, o po to buvo pakeista jo atleidimo iš vidaus tarnybos data), patikslinus Kauno AVPK pateiktus duomenis už praėjusį laikotarpį apie R. A. atleidimą iš tarnybos.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos Civilinio kodekso 6.237 straipsnio nuostatos, numatančios pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus (CK 6.237 str. 2 d.). Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalį, negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos (4 p.). Pirmiausia, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, jog pensijos gavėjas (R. A.) veikė nesąžiningai, antra, taip pat nėra nustatyta, kad, mokant Pareigūnui pensiją, buvo padaryta sąskaitybos klaidos, todėl Pareigūnui ginčo laikotarpiu mokėta pensija negali būti prilyginama be pagrindo įgytam turtui. Be to, atsakovas vadovaujasi neaktualia teismų praktika, nes pareiškėjo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. e3K-3-370-313/2015 aplinkybės ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020 ir kt.). Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, o vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, savo poziciją motyvavo teisės normomis ir faktinėmis bylos aplinkybėmis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių byloje esančių įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas.

38. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nagrinėjamu atveju pagrįstai sprendė, kad R. A. ginčo laikotarpiu išmokėtos pensijos Permoka susidarė dėl pareiškėjo kaltės, todėl pagrįstai skundžiamu Skyriaus sprendimu nutarė išieškoti ją iš Kauno AVPK priverstine tvarka. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

39. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys