2020-12-16 Nr. AB-23859-3-61-3-03369-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-833-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03369-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. O. (S. B. O.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. B. O. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-238/(15/5-5)41PR-32/4U-590) (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą ir bylos nagrinėjimo metu S. B. O. leisti teisėtai būti Lietuvos Respublikoje, nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, arba tuo atveju, jeigu prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų tenkinamas, 30 dienų pratęsti išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminą.

Prašymą S. B. O. grindė aplinkybėmis, kad jis Lietuvos Respublikoje studijuoja Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje ir yra antro kurso studentas. Pareiškėjo teigimu, dėl studijų Lietuvoje susiformavo svarbus socialinis ryšys, todėl jo išsiuntimas iš Lietuvos gali sukelti itin neigiamų padarinių S. B. O. studijoms (praleidžiant paskaitas, seminarus, atsiskaitymus ar nutraukiant studijas ir panašiai). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis yra Lietuvos Respublikoje įsteigtos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „BOS Group“ (toliau – ir Bendrovė) direktorius bei vienintelis akcininkas, o tai patvirtina, kad S. B. O. turi ekonominį ryšį su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis Bendrovės vardu sudaro įvairias sutartis. S. B. O. nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad Bendrovė faktiškai vykdo veiklą ir yra būtina, jog pareiškėjas, kaip Bendrovės vadovas ir akcininkas, būtų Lietuvos Respublikoje. S. B. O. pabrėžė, kad jo faktinis buvimas Lietuvos Respublikoje ginčo nagrinėjimo metu yra svarbus ir dėl to, kad prireikus, teismo posėdžio metu galėtų teikti žodinius paaiškinimus ir kita. Pareiškėjo nuomone, jo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad S. B. O. su Lietuvos Respublika turi ekonominių ir socialinių ryšių. Jis su Migracijos departamento argumentais, kad kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nesutiko, nurodė, kad nebevykdo neteisėtų veiksmų, o už padarytus administracinius nusižengimus skirtas baudas yra sumokėjęs. S. B. O. nuomone, įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos yra neproporcinga priemonė jo padarytiems nusižengimams.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkinti.

Atsakovo nuomone, ginčijamo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti leidimą gyventi galiojimą, sustabdymas S. B. O. nesuteiks pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl nebus užtikrinami ir reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai. Migracijos departamentas taip pat pažymėjo, kad S. B. O. dalyvavimas, vystant verslą, nėra būtinas. Pareiškėjas turi galimybę savo įmonei vadovauti ir kitas paslaugas teikti pasinaudodamas elektroninių ryšių priemonėmis arba įgaliodamas savo vardu veikti kitą asmenį. Dėl S. B. O. studijų Lietuvoje atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.2.9.5 punktu, nurodė, kad nuo 2020 m. lapkričio 7 d. aukštojo mokslo studijos vykdomos nuotoliniu būdu, todėl pareiškėjas gali sėkmingai studijuoti ir nebūdamas Lietuvoje. Dėl S. B. O. dalyvavimo nagrinėjamos bylos procese atsakovas pažymėjo, kad šis teiginys nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kadangi pareiškėjas savo interesus gali ginti per atstovą, kaip ir nagrinėjamu atveju jis savo teisę į atstovavimą teismo procese įgyvendina byloje turėdamas atstovus. Migracijos departamentas nesutiko, kad S. B. O. nebevykdo veiksmų, už kuriuos jam buvo paskirtos administracinės baudos, todėl jis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsakovas teigė, kad sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir visą Šengeno erdvę priėmė remdamasis tuo, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas pažymėjo, kad 2020 m. spalio 28 d. S. B. O. atstovė jau kreipėsi į jį ir prašė pratęsti pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminą iki tos dienos, kai teismas išspręs reikalavimo užtikrinimo priemonės klausimą ir priims sprendimą, nustatantį pareiškėjo teisinę padėtį nagrinėjamu laikotarpiu. Atsakovas 2020 m. spalio 30 d. sprendimu S. B. O. pratęsė savanoriško išvykimo terminą 15 dienų, t. y. iki 2020 m. lapkričio 14 d. Įvertinęs aplinkybių visumą, Migracijos departamentas manė, kad nėra poreikio taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi pareiškėjo S. B. O. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 ir 3 dalių bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 28 straipsnio 3 dalies nuostatas ir aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2020 m. rugpjūčio 30 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę sustabdyti ginčijamo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti leidimą gyventi galiojimą, ši priemonė S. B. O. nesuteiks pagrindo teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Teismas akcentavo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas privalo pagrįsti reikalavimo pagrįstumą ir įrodyti, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Teismo nuomone, S. B. O. prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodė ir rašytiniais įrodymais nepagrindė, kokią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą jis patirs, jeigu teismas nesustabdys Sprendimo galiojimo. Pareiškėjo argumentai, susiję su jo išsilavinimu, verslu ir dalyvavimu teisminiame procese teismo buvo vertinami kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad kaip teisingai atsiliepime į pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodė atsakovas, S. B. O. turi galimybę Bendrovei elektroninių ryšių priemonėmis vadovauti pats arba įgalioti savo vardu veikti kitą asmenį. Tai, kad pareiškėjas faktiškai nebus Lietuvos Respublikoje, netrukdo jam sėkmingai valdyti įmonę per atstumą. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Teismas taip pat pritarė Migracijos departamento atsiliepime išdėstytiems argumentams dėl pareiškėjo mokymosi nuotoliniu būdu. Nurodė, kad vadovaujantis Vyriausybės nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.2.9.5 punktu, nuo 2020 m. lapkričio 7 d. aukštojo mokslo studijos vykdomos nuotoliniu būdu, todėl S. B. O. gali tęsti studijas net ir nebūdamas Lietuvoje.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu gali atstovauti pasirinktas advokatas. Teismas nustatė, kad S. B. O. šioje byloje atstovauja advokatas Giedrius Abromavičius bei advokato padėjėja Giedrė Cesiulytė, ir sprendė, kad vien tai, jog pareiškėjas pats asmeniškai nori dalyvauti bylos nagrinėjime, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas atkreipė dėmesį, kad S. B. O. dalyvavimas teismo posėdyje nagrinėjamoje byloje nebuvo pripažintas būtinu, o jo interesus, pareiškėjui nesant, gali atstovauti pasirinkti atstovai.

Teismas pažymėjo, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu atitinkamam administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pateikdamas argumentus dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, jog tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai, tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės ir kelio ją taikyti neužkerta, nes Administracinių bylų teisenos įstatymas tiesiogiai nenustato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui neįvykdžius Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmės – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, todėl nebūtų pagrįsta, jeigu pareiškėjas negalėtų sustabdyti ir ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymo. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų apie pradėtą S. B. O. išsiuntimo procedūrą bei priimtą sprendimą jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas atkreipė dėmesį, kad jam nėra suteikti įgaliojimai spręsti klausimus dėl asmenų išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminų pratęsimo, šiuos klausimus nagrinėja Migracijos departamentas.

III. Pareiškėjas S. B. O. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kol bus baigtas teismo procesas, pradėtas pagal pareiškėjo skundą šioje administracinėje byloje, sustabdyti Sprendimo vykdymą bei nustatyti S. B. O. teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas teigia, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, neatsižvelgė į jo nurodytas reikšmingas aplinkybes ir argumentus, todėl nepagrįstai sprendė, jog S. B. O. nurodyta reikalavimo užtikrinimo priemonė neturėtų būti taikoma. Akcentuoja, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog Spendimas yra neproporcinga priemonė ir kad S. B. O. su Lietuvos Respublika turi reikšmingų socialinių bei ekonominių ryšių. Teigia, kad pareiškėjo fizinis buvimas Lietuvoje yra reikalingas valdant UAB „BOS Group“, S. B. O. yra Bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas, taigi jis turi ekonominį ryšį su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas Bendrovės vardu sudaro sutartis, kad būtų galima tinkamai vykdyti jos veiklą, todėl jo buvimas Lietuvoje yra reikalingas kasdienei Bendrovės veiklai ir tam, kad verslas išliktų, kadangi Bendrovė yra nesenai įsteigta ir tik pradėjo savo veiklą. S. B. O. teigia, kad jis nuolat užsakinėja reikalingus produktus ir prekes, atlieka administracinius bei valymo darbus, bendrauja su klientais, užsiima fizine rinkodara, todėl jam išvykus, valdyti verslo būtų praktiškai neįmanoma, nes tai yra mažas, naujas ir vis dar labai nestabilus verslas. Be to, verslas yra vystomas pagal Lietuvos įstatymų reikalavimus ir pareiškėjas į jį yra įsitraukęs, todėl jo buvimas Lietuvoje yra būtinas. S. B. O. teigia, kad jam išvykus, visi Bendrovėje dirbantys asmenys iš karto prarastų pragyvenimo šaltinį, nes tai nėra verslas, kurį galima valdyti nuotoliniu būdu. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai vertino, kad jis savo verslą valdyti ir jam vadovauti gali nuotoliniu būdu ir kad S. B. O. išvykimas jam ir kitiems nuo jo priklausantiems asmenims nesukeltų itin neigiamų padarinių bei žalos.

Pareiškėjas nurodo, kad jis studijuoja Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje ir studijas baigs 2021 m. birželio 30 d., o tai patvirtina, kad jis turi svarbų socialinį ryšį su Lietuvos Respublika. S. B. O. nurodo, kad šiais metais aukštojoje mokykloje jis turės atlikti savo praktikos programą, kuriai yra reikalingas pareiškėjo fizinis buvimas, tai yra paskutiniai S. B. O. mokslo metai ir ne visos paskaitos vyksta nuotoliniu būdu, todėl nuotolinis studijavimas nebūtų įmanomas. Pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog studijos galės būti tęsiamos nuotoliniu būdu ir kad S. B. O. išvykimas nepaveiktų jo studijų ir nesutrukdytų tinkamai jas pabaigti Lietuvoje.

Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino, jog pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, tai nesuteiks pagrindo jam teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje. S. B. O. pažymi, kad teismas tai nurodė vadovaudamasis atsakovo nuomone bei nutartyje nurodyta teismų praktika, kurioje nėra pagrįstai išaiškinta, kodėl taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismas savo iniciatyva negali Migracijos departamento įpareigoti nustatyti pareiškėjo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ginčo metu. Nors teismas pacitavo teismų praktiką, tačiau ja nepagrįstai nesivadovavo. S. B. O. įsitikinimu, teismas klaidingai nusprendė, kad jam reikalavimo užtikrinimo priemonė neturėtų būti taikoma, kadangi pačioje teismų praktikoje yra nustatyta, jog savanoriškas išvykimas netrukdo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, o taip pat reikalavimas savanoriškai išvykti ir to reikalavimo nepaisymas, neprašant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui gali sukelti neigiamų pasekmių. Teigia, kad priverstinis išsiuntimas gali sukelti dar griežtesnes pasekmes, todėl S. B. O. jau pateikdamas skundą prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir išvengti kuo blogesnių pasekmių.

Pareiškėjas akcentuoja, kad išvykęs, jis netektų pajamų, nes nebegalėtų būti Bendrovės direktoriumi, o darbuotojai prarastų darbą ir pajamas. Pažymi, kad byloje nebuvo nustatyta, jog teismas S. B. O. argumentus, susijusius su jo socialiniais ir ekonominiais ryšiais Lietuvos Respublikoje, vertina kritiškai. Nurodo, kad pareiškėjo studijos nėra tik prasidėjusios, jis turi daug įsipareigojimų, susijusių su buvimu Lietuvoje tam, kad studijos būtų sėkmingai pabaigtos.

Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, kaip nurodyta Sprendime ir skundžiamoje teismo nutartyje. Teigia, kad nebevykdo veiksmų, už kuriuos jam buvo paskirtos administracinės baudos, o tai reiškia, kad nėra sistemiškumo ir S. B. O. iš savo padarytų pažeidimų pasimokė. Jis taip pat atsiskaitė už visus padarytus administracinius nusižengimus, todėl mano, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos yra neproporcinga priemonė pareiškėjo padarytiems nusižengimams.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas sutinka su teismo vertinimu, kad S. B. O. prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodė ir rašytiniais įrodymais nepagrindė, kokią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą patirs tuo atveju, jeigu teismas nesustabdys Sprendimo galiojimo. Pareiškėjo argumentus, susijusius su jo išsilavinimu, verslu ir dalyvavimu teisminiame procese teismas įvertino kaip nepagrįstus.

Migracijos departamento nuomone, S. B. O. nurodyti argumentai nėra pakankamai pagrįsti, kad būtų taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, jis nenurodė, kokią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą, nesustabdžius sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, patirs. Pareiškėjas nenurodė, kokio pobūdžio jo dalyvavimas yra būtinas, siekiant šiuo metu vystyti verslą. Jis taip pat neįrodė, kokios ekonominės pasekmės galėtų kilti dėl S. B. O. negalėjimo tiesiogiai dalyvauti minėtoje veikloje, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pateiktos sutartys yra neterminuotos, jis patalpas yra išsinuomojęs trejiems metams, 2020 m. birželio mėnesį nusipirko baldus ir jau yra gavęs reikiamus dokumentus, kad jo įmonėje asmenys galėtų vykdyti veiklą. Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas turi galimybę Bendrovei vadovauti ir paslaugas teikti pasinaudodamas elektroninių ryšių priemonėmis arba įgaliodamas jo vardu veikti kitą asmenį, ypač atsižvelgiant į šiuo metu susiklosčiusią situaciją, kai įmonės savo veiklą perorganizuoja į nuotolinį būdą. Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones.

Remdamasis Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.2.9.5 punktu, atsakovas teigia, kad pareiškėjas gali sėkmingai studijuoti ir nebūdamas Lietuvoje, o jo pateiktas Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos 2020 m. lapkričio 13 d. raštas Nr. S-121, kuriame nurodyta, kad visuotinio karantino metu studijos vykdomos nuotoliniu būdu, tačiau pasikeitus situacijai, 2021 m. (nurodyti 2020 m. laikytini rašymo apsirikimu) sausio mėnesį egzaminai gali būti organizuojami studentus prašant atvykti į mokyklą, situacijos nekeičia, nes pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2020 m. rugpjūčio 30 d.

Vadovaudamasis Įstatymo 28 straipsnio 3 dalimi, Migracijos departamentas nurodo, kad net ir pritaikius pareiškėjui reikalavimo užtikrinimo priemonę, tai S. B. O. nesuteiks pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslai. Atsakovas pažymi, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Migracijos departamentas nesutinka, kad pareiškėjas nebevykdo veiksmų, už kuriuos jam buvo paskirtos administracinės baudos, todėl jis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Pažymi, kad sprendimas atsisakyti S. B. O. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir visą Šengeno erdvę buvo priimtas remiantis tuo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, ja negalima piktnaudžiauti bei naudotis ne pagal paskirtį. Atsakovo nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo prašymu nustatyti jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, kol bus baigtas teismo procesas. Pažymi, kad Sprendimu S. B. O. buvo nustatytas 30 dienų savanoriško grįžimo į Kamerūno Respubliką terminas. Atsižvelgęs į pareiškėjo atstovės pateiktą prašymą bei įvertinęs, kad S. B. O. kelia grėsmę viešajai tvarkai bei tai, kad dėl objektyvių aplinkybių (COVID-19 pandemijos) grįžimas į kilmės šalį yra sudėtingas, atsakovas 2020 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą pratęsti pareiškėjui savanoriško išvykimo terminą 15 dienų, t. y. iki 2020 m. lapkričio 14 d. S. B. O. atstovei antrą kartą kreipusis su prašymu pratęsti jo išvykimo iš Lietuvos terminą, atsakovas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tai kad jis į Kamerūno Respubliką negalėjo išvykti dėl objektyvių priežasčių – nėra skrydžių bilietų, tai kad užsienietį su Lietuvos Respublika sieja socialiniai ir ekonominiai ryšiai, nors šie ryšiai nėra laikomi reikšmingais, dėl kurių buvimo savanoriško išvykimo terminas galėtų būti pratęstas, pratęsė S. B. O. savanoriško išvykimo terminą dar 15 dienų, t. y. iki 2020 m. lapkričio 30 d. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui nustatytas savanoriško grąžinimo į kilmės valstybę terminas buvo pratęstas iki maksimalaus įstatyme nustatyto laikotarpio – 60 dienų, todėl daugiau nebegali būti pratęsiamas. Migracijos departamento nuomone, ši institucija buvo nustačiusi pakankamą terminą, kad S. B. O. galėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymi, kad aktualiais duomenimis, skrydžiai į Kamerūno Respubliką yra organizuojami ir pareiškėjas netrukdomai gali išvykti iš Lietuvos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutarties, kurioje buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kol įsiteisės sprendimas šioje administracinėje byloje sustabdyti Sprendimo vykdymą bei nustatyti S. B. O. teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą bei ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo S. B. O. nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti jo prašymą.

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (15-01)3I-238/(15/5-5)41PR-32/4U-590). Šiuo sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jis buvo įpareigotas savanoriškai per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos išvykti į Kamerūno Respubliką. Sprendime S. B. O. buvo įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, ir buvo nutarta jam uždrausti 1,5 metų nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų savanoriško išvykimo terminą atvykti į Lietuvos Respubliką.

Prašymą taikyti jo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės argumentuoja tuo, kad jos nepritaikius, jis turės palikti Lietuvos Respubliką ir dėl to galbūt sužlugs jo verslas, kiti asmenys liks be darbo, jis negalės baigti studijų. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad jo faktinis buvimas Lietuvos Respublikoje ginčo nagrinėjimo metu yra svarbus ir dėl to, kad prireikus, teismo posėdžio metu jis galėtų teikti žodinius paaiškinimus ir kita. S. B. O. nuomone, įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos yra neproporcinga priemonė jo padarytiems nusižengimams.

Įvertinusi byloje pateiktus duomenis bei pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog netaikius S. B. O. nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Sprendimas, be kita ko, buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Sistemiškai vertinant šią įstatymo nuostatą su Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu reguliavimu, darytina išvada, kad sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo priimamas ir vykdomas, kai užsienietis savo valia nevykdo sprendimo grąžinti jį į užsienio valstybę pagal Įstatymo 125 straipsnio nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas argumentus dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-592-756/2020).

Pažymėtina, kad Migracijos departamento sprendimas, kuriuo atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja pareiškėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl tokio sprendimo galiojimas siekiamų pasekmių (likti Lietuvos Respublikoje) nesukelia ir negali sukelti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-492/2018).

Be to, teisėjų kolegijos nuomone, S. B. O. nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Aplinkybė, kad pareiškėjas su Lietuvos Respublika turi tam tikrų ekonominių ir socialinių ryšių, pati savaime nepagrindžia būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. S. B. O., pateikdamas argumentus dėl UAB „BOS Group“ funkcionavimo, gaunamų pajamų ir darbų organizavimo, nepateikė jokių jo teiginius bei galimas kilti neigiamas pasekmes patvirtinančių įrodymų. Jis taip pat nepagrindė, kad pareiškėjo dalyvavimas Bendrovės veikloje yra būtinas, siekiant šiuo metu vystyti verslą, ir nedetalizavo, kokios konkrečiai ekonominės pasekmės galbūt kils dėl jo negalėjimo tiesiogiai dalyvauti minėtoje veikloje, kai dauguma darbų verslui vykdyti jau yra padaryti, ir nepateikė tokias pasekmes pagrindžiančių įrodymų.

Kiti pareiškėjo nurodyti argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (galimas darbuotojų atleidimas ir veiklos nutraukimas) yra nukreipti į ateitį ir grindžiami prielaidomis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos nuomone, S. B. O. šiuo metu gali tęsti studijas nuotoliniu būdu ir nebūdamas Lietuvoje. Aplinkybės, kad pasikeitus situacijai 2021 m. sausio mėnesį egzaminai gali būti organizuojami studentus prašant atvykti į mokyklą, situacijos nekeičia, nes pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2020 m. rugpjūčio 30 d. Aplinkybė, kad pareiškėjas asmeniškai negalėtų dalyvauti teismo posėdžiuose, nagrinėjant administracines bylas pagal jo skundus, nėra teisiškai reikšminga, nes S. B. O. išvykimo iš šalies atveju jo interesams teismo proceso metu galėtų atstovauti jo pasirinktas advokatas. Teisėjų kolegijos nuomone, S. B. O. skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas savo iniciatyva negali įpareigoti Migracijos departamentą nustatyti pareiškėjo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ginčo metu, pats to padaryti teismas taip pat negali.

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymo suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti bei naudotis ne pagal paskirtį. Teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad nėra jokio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Įvertinus S. B. O. nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės yra pagrįsta ir teisėta. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo S. B. O. atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. B. O. (S. B. O.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė