e3d2a332-6923-468e-9d4f-e59542ac34f5 · Klaipėdos apygardos teismas

Prane??jas Stasys Valu?is Baud?Pranešėja Edita Lapinskienė                                  Baudžiamoji byla Nr. 1A-107-606/2018Teisėja Lina Šakarnienė                                 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29503-2016-1                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

                  1.2.26.2.; 1.1.8.1.1 (S)                                                                                            KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS        N U T A R T I S                            LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gegužės 3 d.

Klaipėda                           Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės,              Lino Pauliukėno,sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorei Irinai Valadkienei,gynėjams advokatams Mirandai Kunickienei, Edvardui Staponkui,nuteistiesiems L. K., J. M.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų L.

K. ir J. M. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Å ilalės rÅ«mų 2018 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:             L. K., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme.             Taikant BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 70 straipsnyje – 60 (Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt) valandų nemokamų darbų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriuos iÅ¡dribti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įpareigotas keturis mėnesius bÅ«ti namuose nuo 22 val. iki 6 val., ir neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo.             J.

M., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį 10 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kurias išdribti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir keturis mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.             Iš L.

K. ir J. M. priteista solidariai nukentėjusiajam L. M. 911,95 Eur turtinei ir 1500 Eur neturtinei žaloms atlyginti, 1106,84 Eur patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų bei Valstybinei ligonių kasai prie SAM 88,54 Eur turtinei žalai atlyginti ir 287,53 Eur proceso iÅ¡laidų valstybei.             Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :                           1. L. K. ir J. M. nuteisti už tai, kad 2016 m. birželio 24 d., apie 3.30 val., (duomenys neskelbtini), vieÅ¡oje vietoje, prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini) “, esančioje automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje, veikdami bendrininkų grupe su Ž.

S., kuriam tyrimas atskirtas, bei tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kuriems tyrimas atskirtas, Å¡iurkščiai pažeisdami vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , demonstruodami nepagarbÄ aplinkiniams, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarkÄ , kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, Ž. S., kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia kumščiais sudavė 2-3 smÅ«gius L. M. į veidÄ , dėl to pastarasis nugriuvo ant betonuoto grindinio, tada L. K. ir J. M. kartu su Ž. S. bei tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia spyrė 3-4 kartus L.

M. į nugarÄ , kairįjį petį. Po to L. K. tyčia spyrė 3 kartus R. K. į Å¡onÄ , pilvÄ , krÅ«tinę, 1 kartÄ Ä¯ kaktÄ , dėl to pastaroji nugriuvo ant betonuoto grindinio, tada spyrė jai 2 kartus į krÅ«tinę. L. M. atsistojus ir bėgant, jį prisivijęs, L. K. kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis tyčia kumščiais sudavė 3-4 kartus į veidÄ bei keliu spyrė 1 kartÄ L. M. į pilvÄ . Tuo pačiu metu, tyrimo metu nenustatytas asmuo, tyčia spyrė 1 kartÄ V. K. į krÅ«tinę, 1 kartÄ Ä¯ veidÄ .

Tokiais veiksmais sumušė L. M., padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymÄ , R. K., sukėlė jai fizinį skausmÄ , V. K., sukėlė jam fizinį skausmÄ , bei tuo pačiu metu L. K., J. M., Ž. S., kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia vandaliÅ¡kais veiksmais, sugadino L. M. priklausantį turtÄ â€“ automobilį BMW 525, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rankinį laikrodį, grandinėlę su pakabuku, mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ â€žiPhone-5“, marÅ¡kinėlius, padarydami nukentėjusiajam L.

M. bendrÄ 268 Eur turtinę žalÄ , L. K., sugadino R. K. priklausantį turtÄ â€“ akinius, grandinėlę, padarydamas nukentėjusiajai R. K. bendrÄ 63 Eur turtinę žalÄ .                          2. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. K. praÅ¡o skundžiamÄ nuosprendį panaikinti ir bylÄ perduoti prokurorui, nes kaltinamasis aktas suraÅ¡ytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir tai trukdo nagrinėti bylÄ .                          2.1.

Apeliaciniame skunde nuteistasis L. K. savo kaltę pagal jam pareikÅ¡tÄ Ä¯tarimÄ pripažįsta iÅ¡ dalies, t. y. kad įvykio vietoje buvusius du asmenis, iÅ¡ jų – V. K., jis pastÅ«mė nuo savęs, nes pastarasis, kaip ir F. J., buvo labai agresyvÅ«s. Daugiau jokių veiksmų prieÅ¡ nukentėjusiuosius neatliko. Nurodo, kad kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo dokumentas, todėl nuo tikslaus jo suraÅ¡ymo priklauso ir tolimesnis bylos nagrinėjimas teisme. Apelianto teigimu, iÅ¡ jam pareikÅ¡to kaltinimo, galima suprasti, kad be jo Å¡iame įvykyje dalyvavo Ž.

S., kuriam tyrimas iÅ¡skirtas, J. M. ir kiti tyrimo metu nenustatyti asmenys, su kuriais jis, paminėti kiti nenustatyti asmenys spyrė 3-4 kartus L. M., po to jis spyrė R. K. 3 kartus į Å¡onÄ , pilvÄ , krÅ«tinę, kaklÄ , o jai nugriuvus – 2 kartus į krÅ«tinę. Vėliau su nenustatytais asmenimis sudavė 3-4 smÅ«gius L. M. į pilvÄ . Apelianto nuomone, iÅ¡ kaltinimo galima suprasti, kad jis atsakingas už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų spyrius V. K. ir R. K.. Nepatraukus baudžiamojon atsakomybėn visų galbÅ«t bendrininkų ir netiriant kiekvieno iÅ¡ jų dalyvavimo nusikaltime apimties, neįmanoma pasiekti BPK ir BK nustatytų tikslų.

Baudžiamosios bylos iÅ¡skyrimas Ž. S. pakenkė bylos faktinių aplinkybių iÅ¡samiam konstatavimui. Teismas priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį privalėjo pasisakyti ir dėl bendrininko įtariamojo Ž. S.. Teismas konstatuodamas, kad nusikaltimo daryme dalyvavo dar ir kiti nenustatyti asmenys, o jam daug inkriminuojamų veikų nepripažįstant, nustačius Å¡iuos asmenis ir jiems duodant parodymus teisme, jo (L. K.) duoti parodymai pasitvirtintų. To neatlikus, jam priimtas nuosprendis yra visiÅ¡kai neobjektyvus, nepagrįstas, nes jis nuteistas už tai, ko nepadarė.

Todėl, apelianto tvirtinimu, kaltinamasis aktas jam suraÅ¡ytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus.                          2.2. Nuteistojo L. K. teigimu, teismo padaryta iÅ¡vada, jog nukentėjusieji viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, jie nesikeitė, todėl jais netikėti nėra pagrindo, yra niekiniai ir rodo teismo negaliÄ , bejėgiÅ¡kumÄ nustatant tiesÄ . Nurodo, kad viso proceso metu jo parodymai taip pat buvo nuoseklÅ«s. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių jo kaltę, iÅ¡skyrus nukentėjusiųjų ir jų giminaičių, draugų, kurie suinteresuoti bylos baigtimi, parodymus, nėra.

Apeliantas neigia sudavęs smÅ«gius R. K., jo teigimu, to nepatvirtina ir specialisto iÅ¡vada Nr. G.13.24/2016/03), nes jÄ atlikusiai specialistei nebuvo objektyvaus pagrindo vertinti R. K. sveikatos sutrikdymo masto, kadangi nebuvo objektyvių mechaninių sužalojimų jos kÅ«ne. Nuteistojo tvirtinimu, teismas padarė visiÅ¡kai niekuo nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad jo kaltę įrodo liudytojų L. K., R. K., P. A., įtariamojo Ž. S. parodymai. PrieÅ¡ingai, Å¡ie asmenys tik patvirtino, kad jis neatliko veiksmų, dėl kurių yra kaltinamas.

Be to, apelianto teigimu, jis neturi nieko bendro dėl L. M. priklausančio automobilio sugadinimo.                           3. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. M. praÅ¡o priimti jam iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, motyvuodamas tuo, kad jis su teismais jokių reikalų nėra turėjęs, buvo baustas tik administracine tvarka. Nagrinėjamoje byloje turėjo bÅ«ti tik kaip liudytojas, kadangi jokių veiksmų neatliko. Nukentėjusysis L. M. neparodė, jog jis (J. M.) prieÅ¡ jį bÅ«tų vartojęs smurtÄ .

Du liudytojai davė melagingus parodymus, o kiti liudytojai parodė, kad nematė, jog jis (J. M.) bÅ«tų vartojęs smurtÄ .                           4. Atsiliepimuose į nuteistųjų L. K. ir J. M. apeliacinius skundus nukentėjusysis L. M. ir jo atstovas advokatas P. O. praÅ¡o nuteistųjų L. K. ir J. M. apeliacinius skundus atmesti, iÅ¡ nuteistųjų L. K. ir J. M. priteisti 500 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų.                          5.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistieji, jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.                          6. Apeliaciniai skundai atmestini.                           7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ apeliacinės instancijos teismas bylÄ patikrina tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo iÅ¡dėstyti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo apraÅ¡omojoje dalyje privalo iÅ¡dėstyti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymÄ Ä¯ kiekvienÄ argumentÄ . Å ios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013,          2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015).

Taigi bÅ«tent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto praÅ¡ymų apimtis, pobÅ«dis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.                          8. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. K. teigė, kad kaltinamasis aktas suraÅ¡ytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir tai trukdo nagrinėti bylÄ . Nuteistojo L. K. tvirtinimu, jis įvykio vietoje buvusius du asmenis, iÅ¡ jų – V.

K., tik pastūmė nuo savęs, nes pastarasis, kaip ir F. J., buvo labai agresyvūs. Daugiau jokių veiksmų prieš nukentėjusiuosius neatliko. Apelianto nuomone, iš kaltinimo galima suprasti, kad jis atsakingas už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų spyrius V. K. ir R. K.. Todėl nepatraukus baudžiamojon atsakomybėn visų galbūt bendrininkų ir netiriant kiekvieno iš jų dalyvavimo nusikaltime apimties, neįmanoma pasiekti BPK ir BK nustatytų tikslų. Baudžiamosios bylos išskyrimas Ž.

S. pakenkė bylos faktinių aplinkybių iÅ¡samiam konstatavimui.                          9. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. M. tvirtino, kad jis jokių veiksmų prieÅ¡ nukentėjusiuosius neatliko iÅ¡ viso.                           10. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. SuraÅ¡ydamas kaltinamÄ jį aktÄ prokuroras suformuluoja kaltinimÄ , pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme.

BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Nusikalstamos veikos apraÅ¡ymas turi atitikti BK normoje, pagal kuriÄ nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, bÅ«das, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-319/2014 ir kt.).                          10.1.

BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad suraÅ¡ytas iÅ¡ esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylÄ , byla perduodama prokurorui. Pažymėtina, kad byla perduodama prokurorui naujam kaltinamajam aktui suraÅ¡yti, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesÄ byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139/2006, 2K-487/2010).

Å iuo atveju nenustatyta, kad kaltinamasis aktas suraÅ¡ytas netinkamai, nesilaikant BPK reikalavimų, todėl grÄ Å¾inti bylÄ prokurorui nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad teisme Å¡i byla buvo nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tos nusikalstamos veikos, dėl kurios ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis).                          10.2. Atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia prokurorui atskirti ikiteisminio tyrimo dėl konkrečių įtariamųjų padarytų veikų (BPK 170 straipsnio 4 dalis).

Å is prokuroro sprendimas savaime neapriboja galimybės iÅ¡samiai iÅ¡tirti bylos aplinkybes ir nesuvaržo įtariamojo, kaltinamojo teisės į gynybÄ .                           10.3. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis (kaltinamasis) dėl jam pareikÅ¡to kaltinimo nepripažįsta kaltės ar jÄ pripažįsta tik iÅ¡ dalies, nepatvirtina deklaratyvaus nuteistojo teiginio apie kaltinamojo akto trÅ«kumus. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nuteistasis L.

K. patvirtino suprantantis, kuo yra kaltinamas, dėl pareikÅ¡to kaltinimo savo kaltę pripažino iÅ¡ dalies bei sutiko duoti parodymus (t. 3, b. l. 24). Taigi, nėra jokio pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad kaltinamasis aktas Å¡ioje byloje neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir tai suvaržė nuteistojo teisę į gynybÄ . Kartu pažymėtina, kad Å¡iuo atveju nuteistojo L. K. apeliacinio skundo argumentai rodo, kad jis nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo iÅ¡vadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu.                          11.

Akcentuotina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo iÅ¡vadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Å iame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Kita sÄ lyga įrodymams vertinti – įrodymai turi bÅ«ti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus Å¡iuo požiÅ«riu, pirmiausia turi bÅ«ti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra iÅ¡dėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Pagal teismų praktikÄ tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomÄ jÄ vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ Ä¯rodymai turi bÅ«ti tik teisėtais bÅ«dais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iÅ¡ skirtingų Å¡altinių.                          12.

Pažymėtina, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vieÅ¡oje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiÅ¡kai tyčiodamasis arba vandaliÅ¡kais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarkÄ . AiÅ¡kinant Å¡iÄ normÄ teismų praktikoje yra pažymėta, kad Å¡io nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi bÅ«ti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas.

Å ie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar vieÅ¡oje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto Å¡iurkščiai pažeminti ar Å¡okiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis iÅ¡gÄ stis, ar kilo sumaiÅ¡tis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė Å¡iuos padarinius, turi bÅ«ti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.    2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011,                 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016).

AiÅ¡kinant vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymius, teismų praktikoje pažymima, kad Å¡is nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi bÅ«tina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir Å¡ių padarinių norėtų. Tačiau padariniams kaltininko tyčia gali bÅ«ti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, vieÅ¡osios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta.

Veikos motyvai ir tikslai nėra bÅ«tini vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat iÅ¡vadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimÄ ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas. Kita vertus, asmeninio pobÅ«džio paskatų buvimas savaime nepaneigia veikos prieÅ¡ingumo vieÅ¡ajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka vieÅ¡Ä vietÄ ir bÅ«dÄ , juo demonstruoja nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarkÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-242/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-54-222/2017).                          12.1.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis vienodÄ bendrosios kompetencijos teismų praktikÄ aiÅ¡kinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, savo nutartyse ne kartÄ yra konstatavęs, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, kai tai daroma dėl aiÅ¡kaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iÅ¡Å¡Å«kis visuomeninei tvarkai, siekiant prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamÄ požiÅ«rį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstÄ savo veiksmams mažareikÅ¡mę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009,                2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-383-895/2015).                          13.

Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde nuteistasis L. K. tvirtino, kad jis įvykio vietoje pastūmė V. K. ir F. J., ir daugiau jokių veiksmų prieš nukentėjusiuosius neatliko, o nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde tvirtino, kad jis prieš nukentėjusiuosius jokių veiksmų neatliko iš viso.                           13.1. Teisiamajame posėdyje, kaip ir apeliaciniame skunde, nuteistasis L. K., teigė, kad jis tik nustūmė V. K. ir F. J., o F. J. nusivilko marškinėlius ir paklausė, ar norima muštynių.

Tačiau jokių muÅ¡tynių nebuvo, įvyko tik konfliktas. Nuteistojo L. K. teigimu, Ž. S. jam sakė, kad kažkam sudavė kelis kartus į veidÄ (t. 3, b. l. 24).                          13.2. Teisiamajame posėdyje nuteistasis J. M. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nepripažino. Teigė, kad jis konflikte nedalyvavo, jį tik stebėjo iÅ¡ Å¡ono. L. K. kažkurį pastÅ«mė, o Ž. S. sudavė moteriai ranka ar spyrė koja (t. 3, b. l. 24–25).                          13.3.

Tačiau tokius nuteistųjų L. K. ir J. M. parodymus dėl to, jog jie nusikalstamos veikos, už kuriÄ nuteisti skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį, padaryme nedalyvavo, paneigia byloje surinkti, teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai.                                        14. Apeliaciniame skunde, nuteistojo tvirtinimu, teismas padarė visiÅ¡kai niekuo nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad jo kaltę įrodo liudytojų L.

K., R. K., P. A., įtariamojo Ž. S. parodymai.                          14.1. IÅ¡ teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų liudytojo L. K. parodymų nustatyta, kad pirmasis prie nukentėjusiųjų priėjo Ž. S. papraÅ¡yti cigarečių, prasidėjo konfliktas. Liudytojas taip pat matė, kaip vienas iÅ¡ nepažįstamų vyriÅ¡kių artėjo link L. K.. L. K. jį pastÅ«mė, Å¡is nugriuvo ant žemės. Kad tÄ vyriÅ¡kį bÅ«tų kas spardęs, nematė (t. 3, b. l. 61, t. 1, b. l. 154–155).                          14.2.

IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojo R. K. parodymų nustatyta, kad, jo teigimu, jis konflikto pradžios nematė. Liudytojo tvirtinimu, buvo labiau ne muÅ¡tynės, bet apsistumdymas. L. K. nustÅ«mė vaikinÄ , pribėgusį prie Ž. S. (t. 3, b. l. 27–28).                          14.3. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojo P. A. parodymų nustatyta, kad jis patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 27). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. A. teigė, kad jis nematė, jog kuris nors iÅ¡ vaikinų bÅ«tų sudavęs smÅ«gius nukentėjusiesiems, tačiau nepaneigė, kad L.

K. kelis vaikinus nuo savęs nustÅ«mė. Prie nukentėjusiųjų pirmasis priėjo Ž. S. (t. 1, b. l. 164–165).                          14.4. IÅ¡ teisiamojo posėdžio metu perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų įtariamojo Ž. S., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas (t. 2, b. l. 21–22), parodymų nustatyta, kad įvykio dienÄ , bÅ«damas kartu su J. M., L. K., L. K., pastebėjo, kad kitoje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje, parduotuvės „ (duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje stovi automobilis, prie automobilio stovėjo dvi moterys ir trys vyriÅ¡kiai, jis juos pažinojo iÅ¡ matymo.

Tuo metu L. K. automobilyje grojo muzika, dainavo „kas neÅ¡okinės“. Ž. S. vienas perėjo į kitÄ gatvės pusę, dainuodamas „kas neÅ¡okinės, tas pyderas“, ir nuėjo prie minėtų iÅ¡ matymo pažįstamų asmenų, nes norėjo papraÅ¡yti, kad pridegtų cigaretę. Prieidamas prie minėtų asmenų, jis visiÅ¡kai nesiruošė su jais konfliktuoti. Vieno iÅ¡ vyriÅ¡kių paklausė, ar negali pridegti cigaretės, tačiau jį „pasiuntė“. Kartu su vyriÅ¡kiais buvusi jam nepažįstama moteris, pripuolusi prie jo, jį grubiai pastÅ«mė.

Kadangi tokių moteriÅ¡kės veiksmų nesitikėjo, todėl neiÅ¡laikęs pusiausvyros nugriuvo ant trinkelėmis grįstos aikÅ¡telės. Staiga atsikėlęs, jis ėmė gintis nuo aikÅ¡telėje buvusių asmenų, tai yra vienam iÅ¡ jų, su kuriuo turėjo žodinį konfliktÄ , kumščiu sudavė 2-3 smÅ«gius. Å is vaikinas nuo jo suduotų smÅ«gių nugriuvo ant grindinio, dar jam koja spyrė gal 1-2 smÅ«gius į nugarÄ . Pastebėję konfliktÄ , atbėgo L. K., J. M. bei atvažiavo L.

K. automobiliu L. K., jis sustojo prie Å¡ių asmenų automobilio. Ä®vyko konfliktas, jo metu vyko muÅ¡tynės. MuÅ¡tynėse dalyvavo ir jo minėti draugai L. K. ir J. M., kÄ jie konkrečiai mušė, Ž. S. neatkreipė dėmesio, nes viskas vyko greitai. Ä® konflikto vietÄ kažkas iÅ¡kvietė policijÄ , tada visi pabėgo (t. 3, b. l. 62, t. 2, b. l. 15–16).                          14.5. IÅ¡ liudytojų L. K., R. K., P. A., įtariamojo Ž. S. parodymų nenustatyta, kad jie matė, jog L.

K. ir J. M. bÅ«tų sudavę nukentėjusiesiems smÅ«gius ar juos spardę. IÅ¡ jų parodymų nustatyta, kad pirmasis prie nukentėjusiųjų priėjo Ž. S., jo teigimu, praÅ¡ydamas prisidegti cigaretę, o liudytojo L. K. teigimu, – cigarečių. Taip pat iÅ¡ jų parodymų aiÅ¡kiai nustatyta, kad konflikte dalyvavo ir nuteistieji L. K. bei J. M.. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog nuteistieji L. K. bei J. M. bÅ«tų veikę taip, jog numalÅ¡intų Ž. S. pradėtÄ konfliktÄ , bet prieÅ¡ingai, jie patys elgėsi chuliganiÅ¡kai.

Liudytojas L. K. nepaneigė to, jog nuteistasis L. K. pastÅ«mė vienÄ iÅ¡ nukentėjusiųjų, Å¡is nugriuvo ant žemės. TÄ pačiÄ aplinkybę patvirtina ir liudytojų R. K. bei P. A. parodymai. Kad konflikte dalyvavo L. K. ir J. M., patvirtina ir teisiamajame posėdyje duoti liudytojo L. V. parodymai (t. 3, b. l. 28). Å ios aplinkybės nepaneigia ir teisiamajame posėdyje duoti paties nuteistojo L. K. parodymai, kur jis pripažino, jog stÅ«mė V. K. ir F. J. ir Å¡ie nugriuvo ant žemės (t. 3, b. l. 24).

Tačiau nukentėjusieji V. K., R. K., L. M., liudytojai D. M., F. J. iÅ¡samiai ir nuosekliai parodė ne tik aplinkybę, kaip prasidėjo konfliktas, bet ir aiÅ¡kiai parodė, kuris iÅ¡ nuteistųjų kokius veiksmus atliko, kiek kiekvienas iÅ¡ nuteistųjų sudavė smÅ«gių ir kuriam nukentėjusiajam.                                       14.6. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios R. K. parodymų nustatyta, kad įvykio dienÄ prie parduotuvės „ (duomenys neskelbtini)“, kitoje gatvės pusėje, prie parko, stovėjo du automobiliai ir daugiau kaip 5 jaunuoliai, jie Å¡okinėjo ir dainavo „kas neÅ¡okinės tas pideras“.

Å okinėdamas priėjo Ž. S., jis paklausė: „ko neÅ¡okinėjate, bÅ«site piderais“. Tada visi atbėgo Å¡okinėdami ir, matant nukentėjusiajai, pradėjo muÅ¡ti L. M.. Jaunuoliai nukentėjusiajai buvo žinomi iÅ¡ matymo, vėliau sužinojo, kad tai Ž. S., L. K., jie mušė L. M., kitų neįsidėmėjo. J. M. nukentėjusioji nematė. Pradėjus rėkti, kad baigtų muÅ¡ti, supuolė visi, o atsisukusi, nukentėjusioji pajuto smÅ«gį į pilvÄ . Nors ir nepažinojo, nukentėjusioji pati tiksliai matė, kad smÅ«gį jai sudavė L.

K.. L. K. ant kairės rankos buvo tatuiruotė, jis buvo su marÅ¡kinėliais ant petnešėlių, jo veidas buvo matomas aiÅ¡kiai. Jis kelis kartus spyrė į pilvÄ , o susirietus, dar į galvÄ . Nukentėjusioji prarado sÄ monę. Kai atsipeikėjo, kažkoks vaikinukas jÄ kėlė, pribėgo sesuo, vyras, buvo atvažiavusi policija, greitoji. Ä® teisėjos klausimÄ nukentėjusioji patikslino, kad L. K. jai spyrė mažiausiai 4-5 kartus. L. K. sudavė jai stovinčiai, o paskui kai ji nugriuvo, du kartus spyrė.

Kai atsipeikėjo, nukentėjusiajai skaudėjo pilvo apačiÄ , kojos, buvo nubrozdintos rankos. Be to, sesuo nukentėjusiajai sakė, kad jai atgavus sÄ monę, L. K. sudavė dar 2 kartus gulinčiai į krÅ«tinę, o vyras sakė, kad mažas vyrukas, tamsaus gymio, pribėgo ir kumščiu sudavė į pilvÄ ir žandikaulį, bet jis jo nepažinojo, nes ne vietinis (t. 3, b. l. 25). AnalogiÅ¡kus parodymus nukentėjusioji R. K. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 91–93). Akistatos metu su nuteistuoju L.

K. nukentėjusioji R. K. taip pat patvirtino savo parodymus (t. 1, b. l. 80–81, 82).                          14.7. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo V. K. parodymų nustatytos analogiÅ¡kos aplinkybės dėl to, kaip prasidėjo konfliktas, kad tai buvo pasityčiojimas ir siekimas, jog bÅ«tų paklÅ«sta juos užpuolusių vaikinų valiai. Nukentėjusysis prisiminė, kad vienas iÅ¡ užpuolusių vaikinų trenkė jam į veidÄ ir pilvÄ , jie puolė kaip žvėrys.

Užpuolusių asmenų buvo daugiau kaip penki, iÅ¡ jų L. K. ir J. M., kitų neįsidėmėjo. D. M. paskambino į policijÄ , jie iÅ¡girdę, kad atvažiuos policija, pabėgo. Ä® teisėjos klausimÄ nukentėjusysis patikslino, kad jam smÅ«gį trenkė asmuo su violetiniais marÅ¡kinėliais, kuris yra už durų, tačiau stumdė ir abu kaltinamieji, kiti asmenys, viskas vyko staigiai. Nukentėjusysis parodė į nuteistÄ jį L. K. kaip asmenį, muÅ¡usį jo žmonÄ R. K., patvirtino, kad jis jÄ spardė.

Nukentėjusysis V. K. taip pat parodė, kad po suduotų smÅ«gių jam skaudėjo žandikaulis, krÅ«tinė, pilvas. Pas ekspertus nebuvo, nes reikėjo ryte iÅ¡skristi. Žmonai skaudėjo galvÄ , pilvÄ , buvo nubrozdinimai ant kojų. KÄ darė J. M., nukentėjusysis nematė (t. 3, b. l. 25–26). AnalogiÅ¡kus parodymus nukentėjusysis V. K. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 102–103).                          14.8. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo L.

M. parodymų taip pat nustatytos analogiÅ¡kos įvykio pradžios aplinkybės. Patvirtino, jog prie stovinčių jo su žmona, V. K. ir R. K., F. J. pirmasis pribėgo Ž. S. ir puolė muÅ¡tis. Tada atbėgo ir kiti vaikinai. Nukentėjusysis nukrito, pamatė gulinčiÄ R. K., norėjo prie jos pribėgti, bet vaikinai vėl puolė muÅ¡tis. Po to atvažiavo greitoji, jį nuvežė į priėmimo skyrių. Nukentėjusiajam L. M. buvo sumuÅ¡tas veidas, nugara, bėgo iÅ¡ nosies pÅ«liai, buvo nustatytas nosies pertvaros sumuÅ¡imas.

Nukentėjusysis pažįsta Ž. S., L. K., J. M. iš matymo. Nukentėjusiajam žmona D. M. sakė, kad ant jo puolė L. K. ir J. M., kitų vardų nepasakė. Įvykio metu taip pat buvo apibraižytas automobilis, nutraukta grandinėlė, sudaužyti laikrodis ir telefonas, sudraskyti marškinėliai (t. 3, b. l. 59–60). Teismui perskaičius nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 59), nukentėjusysis L. M. juos patvirtino. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo L.

M. parodymų nustatyta, kad prie jo pribėgę keli vaikinai sudavė jam 2-3 smÅ«gius į veidÄ ir jis nugriuvo ant betoninio grindinio. Gulėdamas juto, kad jam dar spyrė 3-4 kartus į nugarÄ , kairį petį. Kai norėjo prieiti prie R. K., jam keliÄ pastojo 3-4 vaikinai, jie pastÅ«mė nukentėjusįjį į tvorÄ , jam užkibo už tvoros diržas, tada vėl vaikinai sudavė jam 3-4 smÅ«gius į veidÄ , o kai pasilenkė į priekį, dar gavo smÅ«gį keliu į pilvÄ . Kai visi nubėgo, F.

J. padėjo nukentėjusiajam išsilaisvinti, nes pats nebegalėjo (t. 1, b. l. 34–35).                          14.9. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos D. M., kaip ir iš nukentėjusiųjų parodymų, nustatyta, kad pirmasis prie jų atbėgo Ž. S., šaukdamas, „kodėl nešokinėjate“. Ž. S. liudytoja atpažino iš nuotraukos. Tada atbėgo dar kokie 4-5 vaikinai, tarp jų buvo L. K., J. M., kitų liudytoja nepažinojo.

J. M. – sesers klasiokas. Ž. S. trenkė L. M. į galvÄ buteliu, prasidėjo muÅ¡tynės. Liudytoja bandė paskambinti policijai, bet pribėgo L. K. ir neleido, norėjo nuspirti telefonÄ , bet nepataikė. Tada liudytoja pamatė L. M. prikibusi prie tvoros, jis buvo visas buvo kruvinas, sesuo R. K. Å¡aukė, kad baigtų, ir tada L. K. spyrė R. K. į galvÄ , krÅ«tinę, sesuo prarado sÄ monę. Liudytoja D. M. L. K. prisiminė iÅ¡ tatuiruotės, jis buvo su marÅ¡kinėliais. J. M. spardė L. M..

L. K. irgi ne vienÄ kartÄ smÅ«giavo L. M.. Liudytoja tikrai pati matė kaip L. K. trenkė L. M. 4 kartus, o J. M. jį spardė. Kai atvažiavo policija, jie visi iÅ¡silakstė, liko R. K., paskui sužinojau kas buvo kiti (t. 3, b. l. 26–27). Liudytojos D. M. parodymai sutampa ir su jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 124–125, 127–128, 129–130), ji teisiamajame posėdyje patvirtino, kad davė teisingus parodymus (t. 3, b. l. 27). Akistatų su nuteistaisiais J. M. ir L. K. metu liudytoja D.

M. taip pat patvirtino savo parodymus (t. 1, b. l. 41, 43, 85–86, 87).                          14.10. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojo F. J. parodymų nustatyta, kad jis matė, kaip L. K. sudavė L. M. į veidÄ , o jam nuvirtus, jį spardė J. M.. Po to L. K. pradėjo spardyti sesę R. K., smÅ«giavo jai į pilvÄ . Liudytojas kaltinamuosius pažįsta, o J. M. yra jo klasiokas (t. 3, b. l. 27).                           14.11.

Pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog nukentėjusieji V. K., R. K., L. M., liudytojai D. M., F. J. būtų turėję pagrindo nuteistuosius L. K. ir J. M. apkalbėti. Priešingai, iš aptartų nukentėjusiųjų V. K., R. K., L. M. ir liudytojų D. M. bei F. J. parodymų nustatyta, kad jie labai išsamiai ir nuosekliai parodė tik tas aplinkybes, kurias patys matė, jų parodymai visiškai sutampa ir tarpusavyje.                           14.12.

Akcentuotina, kad nagrinėjamoje byloje skundžiamu nuosprendžiu nuteisti tiek L. K., tiek ir J. M., tačiau nukentėjusioji R. K. netvirtino, jog konflikto metu matė ir J. M.. Ji aiÅ¡kiai matė tik tai, kad L. M. mušė Ž. S. ir nuteistasis L. K., o kitų asmenų neįsidėmėjo. Juos užpuolusius jaunuolius pažinojo iÅ¡ matymo, vėliau tik sužinojo, kad tai Ž. S. ir L. K.. Nukentėjusioji pati tiksliai matė ir tai, kad smÅ«gį jai sudavė bei kelis kartus spyrė į pilvÄ , o susirietus, dar į galvÄ , bÅ«tent L.

K., bei nurodė pagal kÄ jį atpažino, t. y. kad L. K. ant kairės rankos buvo tatuiruotė, jis buvo su marÅ¡kinėliais ant petnešėlių, jo veidas buvo matomas aiÅ¡kiai. Teisiamajame posėdyje nuteistasis L. K. patvirtino, kad jis turi tatuiruotę ant rankos, dar patikslino, kad vieni nurodė, jog tatuiruotė yra ant deÅ¡inės, kiti, kad ant kairės rankos. Ä® teisėjos klausimÄ nukentėjusioji dar kartÄ patvirtino, kad nuteistasis L. K. jai spyrė mažiausiai 4-5 kartus. L. K. sudavė jai stovinčiai, o paskui kai ji nugriuvo, du kartus spyrė.

Kad sesuo jai sakė, jog jai atgavus sÄ monę, L. K. sudavė dar 2 kartus gulinčiai į krÅ«tinę, o vyras sakė, kad mažas vyrukas, tamsaus gymio, pribėgo ir kumščiu sudavė į pilvÄ ir žandikaulį, bet vyras jo nepažinojo, nes ne vietinis. Nukentėjusysis V. K. parodė, kad vienas iÅ¡ užpuolusių vaikinų trenkė jam į veidÄ ir pilvÄ , jie puolė kaip žvėrys. Užpuolusių asmenų buvo daugiau kaip penki, iÅ¡ jų L. K. ir J. M., kitų neįsidėmėjo. Pažymėtina, kad nukentėjusysis V.

K. netvirtino to, ko pats nematė, t. y. jog bÅ«tent nuteistieji L. K. ir J. M. jį mušė. Ä® teisėjos klausimÄ nukentėjusysis V. K. patikslino, kad jam smÅ«gį trenkė asmuo su violetiniais marÅ¡kinėliais, kuris yra už durų, kartu parodė, kad jį stumdė ir abu kaltinamieji, kiti asmenys. Akcentuotina, kad nukentėjusysis V. K. parodė į nuteistÄ jį L. K. kaip asmenį, muÅ¡usį jo žmonÄ R. K., patvirtino, kad bÅ«tent L. K., o ne kitas asmuo spardė R. K.. KÄ darė J. M., nukentėjusysis V.

K. nematė ir jo veiksmų nenurodė (t. 3, b. l. 25–26). IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo L. M. parodymų nustatyta, kad jam žmona D. M. sakė, kad ant jo puolė L. K. ir J. M., kitų vardų nepasakė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis L. M. parodė, kad prie jo pribėgę keli vaikinai sudavė jam 2-3 smÅ«gius į veidÄ ir jis nugriuvo ant betoninio grindinio. Gulėdamas juto, kad jam dar spyrė 3-4 kartus į nugarÄ , kairį petį. Kai norėjo prieiti prie R. K., jam keliÄ pastojo 3-4 vaikinai, jie pastÅ«mė nukentėjusįjį į tvorÄ , jam užkibo už tvoros diržas, tada vėl vaikinai sudavė jam 3-4 smÅ«gius į veidÄ , o kai pasilenkė į priekį, dar gavo smÅ«gį keliu į pilvÄ (t. 1, b. l. 34–35).

Nukentėjusiojo L. M. parodymus visiÅ¡kai patvirtina liudytojos D. M. parodymai, iÅ¡ kurių nustatyta, kad ji matė, kaip L. K. spyrė ne tik R. K. į galvÄ , krÅ«tinę, ir nuo to sesuo prarado sÄ monę, bet kaip L. K. sudavė L. M. 4 smÅ«gius, o J. M. jį spardė. Liudytoja D. M. L. K. prisiminė taip pat iÅ¡ tatuiruotės, kad jis buvo su marÅ¡kinėliais. Teisiamajame posėdyje liudytojas F. J. taip pat patvirtino, kad jis matė, kaip L. K. sudavė L. M. į veidÄ , o jam nuvirtus, jį spardė J.

M.. Po to L. K. pradėjo spardyti sesę R. K., smÅ«giavo jai į pilvÄ . Pažymėtina, kad liudytojas F. J. parodė, jog nuteistuosius pažįsta, o J. M. yra jo klasiokas, todėl akivaizdu, kad liudytojas nuteistųjų veiksmų su kitų asmenų veiksmais supainioti negalėjo ir nesupainiojo.                           14.13. Aptarti nukentėjusiųjų V. K., R. K., L. M., liudytojų D. M., F. J. parodymai nekelia jokių abejonių dėl jų teisingumo ir visiÅ¡kai patvirtina tai, jog nuteistieji L.

K. ir J. M. elgėsi chuliganiÅ¡kai, vartojo fizinį smurtÄ . Kaip jau buvo minėta, nukentėjusieji V. K., R. K., L. M., liudytojai D. M., F. J. parodė tik tai, kÄ patys matė, iÅ¡ ko atpažino nuteistuosius, o jų parodymai visiÅ¡kai sutampa ir tarpusavyje. Tai, jog nėra pagrindo netikėti jų parodymais, patvirtina ir asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotraukÄ protokoluose užfiksuoti duomenys. Liudytoja D. M. atpažino įvykio metu buvusį asmenį L. V., kuris, jos teigimu, užsimojo ir trenkė V.

K., tačiau ji neparodė, jog matė, kad tikrai V. K. pataikė (t. 1, b. l. 132–133). Taip pat liudytoja D. M. atpažino įvykio dienÄ matytus asmenis – L. K. ir P. A., tačiau nenurodė, kad jie dalyvavo konflikte (t. 1, b. l. 135–136, 139–140).                          14.14. Specialisto iÅ¡vadoje Nr. G 1325/2016(03) užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam L. M. dėl sumuÅ¡imo ir patirtų sužalojimų nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 59–60).

IÅ¡ specialisto iÅ¡vados Nr. G 1324/2016(03) nustatyta, kad tyrimÄ atlikusiai specialistei nebuvo objektyvaus pagrindo vertinti R. K. sveikatos sutrikdymo mastÄ , nes nebuvo objektyvių mechaninių sužalojimų jos kÅ«ne, tačiau veika gali bÅ«ti kvalifikuojama kaip fizinio skausmo sukėlimas pagal BK 140 straipsnį, jei byloje yra duomenų, patvirtinančių muÅ¡imo faktÄ . Å iuo atveju kartu akcentuotina, jog specialisto iÅ¡vados tiriamojoje dalyje iÅ¡ medicininių dokumentų nurodyta preliminari diagnozė – pilvo, nugaros sužalojimai bei galutinė diagnozė – krÅ«tinės, dubens, pilvo srities sumuÅ¡imas (t. 1, b. l. 87), todėl akivaizdu, jog teismui nėra jokio pagrindo netikėti medicininiuose dokumentuose užfiksuotais pirminiais duomenimis ir nustatyta diagnoze.

Nukentėjusysis V. K. į medicinos specialistus nesikreipė, nes, kaip jis pats parodė, kitÄ dienÄ turėjo iÅ¡vykti, tačiau Å¡iuo atveju aplinkybę, kad įvykio metu tiek L. M., tiek R. K., tiek ir V. K. sužalojimai buvo padaryti, visiÅ¡kai nepaneigia ir aptarti pačių nukentėjusiųjų V. K., R. K., L. M., be to, liudytojų D. M. ir F. J. parodymai.                          14.15. Kartu akcentuotina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ teismų praktikÄ , bÅ«tent visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas yra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padariniai.

VieÅ¡osios tvarkos pažeidimas dėl visumos ir dalies konkurencijos apima fizinio skausmo sukėlimÄ bei nežymų sveikatos sutrikdymÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007). Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas nėra bÅ«tinasis nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymis, nes chuliganiÅ¡kos paskatos apibÅ«dina veikos motyvÄ . Tačiau Å¡iuo atveju aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog prieÅ¡ nukentėjusiuosius L.

M., R. K. ir V. K. buvo pavartotas ir fizinis smurtas.                          14.16. Atsižvelgdamas į aptartų įrodymų visumÄ , apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio iÅ¡vada, jog nuteistieji L. K. ir J. M., veikdami bendrininkų grupe su Ž. S. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl Ž. S. sugalvotos priežasties, jog jam reikia cigarečių ar prisidegti cigaretę, bÅ«tent jis, o paskui jį ir nuteistieji L.

K. bei J. M., kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys nuėję prie nukentėjusiųjų L. M., R. K., V. K., liudytojų F. J. ir D. M., vieÅ¡oje vietoje keldami konfliktÄ ir smurtaudami, neabejotinai elgėsi chuliganiÅ¡kai. Akivaizdu, kad suduodami smÅ«gius nukentėjusiesiems suvokė, jog bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiųjų žeminimo ir jų žalojimo procese, elgiasi itin įžūliai, nes smurtas buvo pavartotas ir prieÅ¡ moterį, ir taip veikti norėjo bei veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors nuteistųjų L. K. ir J. M., jų draugų liudytojų L. K., R. K., P. A. teigimu, Ž. S. neva priėjo prie nukentėjusiųjų papraÅ¡yti cigaretės ar prisidegti jÄ , tačiau iÅ¡ parodymų visumos nepaneigta, jog Ž. S. jau prieidamas prie nukentėjusiųjų, norėjo iÅ¡ jų pasityčioti, liepdamas Å¡okinėti, o nuteistieji L. K. ir J. M. vienareikÅ¡miÅ¡kai tokiam Ž. S. elgesiui pritarė. Vėliau L. K., pamatęs, jog D. M. norėjo paskambinti policijai, neprašė jos, jog Å¡i tiesiog neskambintų, bet norėjo nuspirti jos telefonÄ .

Akivaizdu, jog viešoje vietoje, matant aplinkiniams suduodami smūgius nukentėjusiesiems, nuteistieji L. K. ir J. M. numatė, jog visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta, kartu asmenys patirs ir sužalojimų, todėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistieji L. K. ir J. M. pagal BK 284 straipsnį nuteisti pagrįstai ir teisėtai.                           15. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis L. K. teigė, kad jis neturi nieko bendro dėl L. M. priklausančio automobilio sugadinimo.

Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad L. K. nusikalstamÄ veikÄ , už kuriÄ nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė veikdamas bendrininkų grupe. Pagal teismų praktikÄ , įrodinėjant bendrininkų susitarimo buvimÄ , nėra bÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai yra iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. NebÅ«tina netgi tai, kad visi bendrÄ sumanymÄ Ä¯gyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitÄ , palaikytų tarpusavio ryÅ¡ius ir panaÅ¡iai.

Pakanka abipusio supratimo, kad nusikalstamos veikos padarymo planÄ jie realizuoja bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-9/2009). Å iuo atveju neginčytinai nustatyta, jog nuteistasis L. K. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 284 straipsnyje, veikdamas bendrininkų grupe su J. M., Ž. S. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, o nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apgadintas ir L. M. priklausantis automobilis „BMW 525“.                          16.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje įvertino teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias iÅ¡vadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visiÅ¡kai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų iÅ¡vadų ir yra tik nuteistųjų pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta versija, ir tai nėra pagrindas, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamÄ nuosprendį.                          17.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji L. K. ir J. M., neigdami savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo iÅ¡ esmės, neprašė peržiÅ«rėti jiems paskirtų bausmių griežtumo, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis L. K. neprašė naikinti skundžiamo nuosprendžio, bet užsiminė dėl jam paskirtos bausmės sumažinimo, o nuteistasis J. M. prašė suteikti jam progÄ pasitaisyti.                           17.1. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Visos paminėtos aplinkybės turi vienodÄ reikÅ¡mę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi bÅ«ti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę suÅ¡velninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiÅ¡kiai per griežta arba aiÅ¡kiai per Å¡velni.                          17.2.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingÄ bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo virÅ¡enybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumÄ . Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje.

Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos KonstitucijÄ teisingumas gali bÅ«ti įgyvendintas užtikrinant tam tikrÄ interesų pusiausvyrÄ , iÅ¡vengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų prieÅ¡prieÅ¡os. Baudžiamojoje teisėje tai reiÅ¡kia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡iÄ veikÄ numatytos bausmės turi bÅ«ti teisinga pusiausvyra.                          17.3.

IÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmes nuteistiesiems L. K. ir J. M. už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ bei rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nuteistųjų asmenybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ (BK 59 straipsnis) bei jų atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), į tai, kad nuteistieji padarė nusikaltimÄ , priskiriamÄ nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis J. M. anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka už panaÅ¡aus pobÅ«džio veikas, t. y. už smulkų chuliganizmÄ , neblaivaus pasirodymÄ vieÅ¡oje vietoje, kai tokiais veiksmais įžeidė žmogaus orumÄ ir visuomenės dorovę, tyčinį turto sužalojimÄ (t. 2, b. l. 60–63). Nuteistasis L. K. anksčiau teistas net du kartus, iÅ¡ jų ir už analogiÅ¡ko nusikaltimo padarymÄ , nusikalstamÄ veikÄ , už kuriÄ nuteistas skundžiamu nuosprendžiu padarė teistumui neiÅ¡nykus, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, melagingų parodymų davimÄ (t. 1, b. l. 107–111).

Kaip jau minėta, skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).                          17.4.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamÄ bausmės paskirtį – sulaikyti nuteistuosius L. K. ir J. M. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai juos nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismo nuteistajam L. K. parinkta bausmės rÅ«Å¡is – laisvės atėmimas, o nuteistajam J.

M. – laisvės apribojimas tinkamai. Nuteistiesiems už jų padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ parinktos bausmės rÅ«Å¡ys ir nustatyti konkretÅ«s Å¡ių bausmių dydžiai atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, todėl laikyti tokias bausmes aiÅ¡kiai per griežtomis ir jas mažinti, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam L. K. nustatytos laisvės atėmimo bausmės dydis yra mažesnis nei BK 284 straipsnio sankcijoje numatytas Å¡ios bausmės dydžio vidurkis, jos vykdymÄ atidedant bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimÄ , kurie neabejotinai turėtų teigiamai paveikti nuteistojo elgesį.

Nuteistajam J. M. paskirta tik laisvės apribojimo bausmė, nustatant jos dydį mažesnį nei numatytas šios bausmės vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis), taip pat paskiriant įpareigojimus, kurie neabejotinai turėtų teigiamai paveikti nuteistojo elgesį. Todėl nuteistųjų L. K. ir J. M. manymas, kad jiems netinkamai parinktos bausmės rūšys ar neteisingai nustatyti jų dydžiai, yra visiškai nepagrįstas. Kartu akcentuotina, kad nuteistieji jokių argumentų dėl paskirtų bausmių sumažinimo ar netinkamos bausmės rūšies parinkimo ir nepateikė.

                          18. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. sausio 9 d. nuosprendis apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.                          Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija n u t a r i a :                          nuteistųjų L.

K. ir J. M. apeliacinius skundus atmesti.             Teisėjai                                                                                                                                                 Edita Lapinskienė                                                                                                                                                         Dalia Kursevičienė                                                                                                                                                              Linas Pauliukėnas