2017-11-20 Nr. AB-21492-3-61-3-01097-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2842-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01097-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. N. (S. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus –kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Skunde nurodė, kad jis visą jo gyvenimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpį buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, žeminusiomis jo garbę ir orumą, sukėlusiomis jam nežmoniškus ir traumuojančius išgyvenimus, patyrimus, dvasinius ir fizinius skausmus, depresiją, sužalojusiomis jo sveikatą. Pareiškėjas buvo kalinamas itin mažo ploto kamerose kartu su dar 3 ir daugiau asmenų. Tualetas, kriauklė kamerose buvo pasenę ir pavojingi sveikatai. Kartą pareiškėjas susižalojo į surūdijusią kriauklę, todėl jam iškilo pavojus užsikrėsti infekcine liga.

Kameroje esantys tualetai neatskirti nuo bendros patalpos. Pareiškėjui valgant, kitas žmogus tuo pačiu metu naudodavosi tualetu. Kamerose nebuvo veidrodžių, nebuvo lentynėlių skutimosi priemonėms susidėti. Kamerose buvo nepakankamas apšvietimas: natūrali šviesa beveik nepatekdavo, o 30 W galios vienintelė lemputė nepakankamai apšviesdavo patalpas. Kamerose nebuvo efektyvios ventiliacijos, todėl buvo nuolat drėgna. Kadangi nebuvo tinkamų sąlygų išsiskalbti rūbus ir juos išdžiovinti, kamerose džiovinami išskalbti drabužiai pūdavo.

Šiltu vandeniu ir dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Per 15 minučių po vienu dušu turėjo nusiprausti 4 ar daugiau asmenų. Dušuose nebuvo veidrodžių, lentynėlių skutimosi priemonėms susidėti, nėra pakabų drabužiams ar rankšluosčiams pasikabinti. Pakabų drabužiams ir rankšluosčiams pasikabinti taip pat kamerose nebuvo. Pareiškėjui neužtekdavo visam mėnesiui išduodamo tualetinio popieriaus, muilo, dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliuko. Kamerose buvo tarakonų, žiurkių, pelių. Čiužiniai, užklotai, pagalvės ir kitas inventorius buvo labai seni, purvini, smirdėjo, užkrėsti blakėmis, erkutėmis, utėlėmis.

Dėl to pareiškėjas susirgo niežais, užsikrėtė utėlėmis. Jam teko nusikirpti plaukus, išmesti savo drabužius. Kiekvieną dieną po 1 valandą jam buvo leidžiama pasivaikščioti gryname ore, kas pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą praktiką yra laikoma viena iš nežmoniško elgesio formų. Manė, kad Lietuvos valstybė jo atžvilgiu pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnį, Europos socialinės chartijos 4 straipsnį bei nacionalinės teisės normas.

Dėl neturtinės žalos dydžio pareiškėjas prašė teismo spręsti ne pagal minimalios mėnesinės algos dydį Lietuvoje, kad jis nepatirtų socialinės nelygybės prieš kitose Europos valstybėse laikomus asmenis, kuriose minimalios mėnesinės algos dydis yra didesnis. Taip pat prašė teismo netaikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino laikotarpiui nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. iki skundo padavimo dienos.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 16,08 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą. Prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

5. Pažymėjo, kad už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

6. Paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

7. Nurodė, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Visose gyvenamosiose kamerose yra įrengta nuo 4 iki 12 vienetų pakabų.

8. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, kas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus.

9. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus.

10. Teigė, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, paprastajai grupei priskirti nuteistieji – 1,5 val., drausmės grupei priskirti nuteistieji – 1 val., nuteistieji, kurie kalėjime yra laikinai – 2 val. Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų (nuteistųjų) teisė, bet ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengtos rakinamos kameros. Pasivaikščiojimų kiemų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims. Išilgai pasivaikščiojimų kiemų kamerų sienų, įrengti 1,2 m pločio stogeliai, kad asmenys galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemai nuolat valomi. Pasivaikščiojimo kiemų plotis: I korpuse – nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m; II korpuse – nuo 34,16 kv. m iki 37,40 kv. m; III korpuse – nuo 15,55 kv. m iki 31,05 kv. m.

11. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas (toliau – ir Materialinio buitinio aprūpinimo normos) ir pažymėjo, kad jose nėra nurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis. Nurodė, kad šiuo metu Lukiškių TI-K yra nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių, kurie yra klijuojami remontuojamose gyvenamosiose kamerose.

12. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisės nusiprausti duše ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus.

13. Lukiškių TI-K laikomiems vyrams du kartus per mėnesį išduodamas muilas, tualetinis popierius, vieną kartą per mėnesį – dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai, ir tai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (toliau – ir Aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos).

14. Nurodė, kad kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Jei suimtasis (nuteistasis) neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali raštu kreiptis dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo S. N. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 360 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas įvertinęs pareiškėjo skundo reikalavimus, priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. kovo 14 d., atsižvelgė į CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, ir į tai, kad Lukiškių TI-K atsiliepime pareiškėjo skundo daliai teismo prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį. Nustatęs, kad pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų teismui padavė tik 2016 m. kovo 16 d., t. y. praėjus daugiau nei 11 metų nuo galimo savo teisių pažeidimo pradžios, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas per šiuos 11 metų būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises.

17. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pažymėjo, kad patirdamas dvasinius išgyvenimus, pareiškėjas turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nenustatęs objektyvių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (lot. pagal pareigas). Todėl pareiškėjo skundo dalį, kuria pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. iki 2013 m. kovo 15 d., teismas atmetė.

18. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 16 d.) Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 103 dienas. Įvertinęs Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkto nuostatą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 73 dienas, vadinasi, 30 dienų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido, pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

19. Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, teismas sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokią išvadą padarė įvertinęs, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleido jų vertinti kaip vienkartinių, todėl valstybė 30 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

20. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

21. Teismas pažymėjo, kad į minimalią vienam asmeniui tenkančią 3,6 kv. m kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas nurodė, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.

22. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog kameroje esantis sanitarinis mazgas buvo netinkami įrengtas (neatskirtas, tualetas ir kriauklė pasenę, surūdiję, nebuvo įrengta veidrodžių, lentynėlių skutimosi priemonėms susidėti), juo naudojantis nebuvo privatumo, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

23. Atsižvelgęs į Europos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, ir į EŽTT praktiką, teismas pažymėjo, jog konstatavus, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų, teismas atskirai nebepasisakys dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kriauklės, tualeto pavojumi sveikatai, veidrodžių, lentynėlių neįrengimu.

24. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos reikalavimų, jose buvo buitinių kenkėjų ir parazitų (tarakonų, pelių, žiurkių, blakių erkučių ir utėlių), teismas atsižvelgė į HN 76:2010 6 ir 60 punktų nuostatas, į atsakovo pateiktas sutartis sudarytas su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo Lukiškių TI-K, ir jose nustatytus įsipareigojimus, tai pat į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių jo teiginius dėl netinkamos kamerų būklės patvirtinančių įrodymų, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

25. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl patalynės užkrėtimo blakėmis, erkutėmis, utėlėmis dėl aukščiau nurodytų argumentų. Įvertinęs Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies ir HN 76:2010 66 punkto reikalavimus bei atsakovo atstovo byloje pateiktus įrodymus – Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. pažymą, armatūrinių kortelių duomenis, su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarytas sutartis, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktus, pareiškėjo argumentus dėl Lukiškių TI-K patalynės ir minkštojo inventoriaus antisanitarinės būklės atmetė kaip nepagrįstus.

26. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad drabužius jam teko skalbti bei džiauti kamerose, kur jie dėl didelės drėgmės pūdavo, pagrįstumo, teismas įvertino Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. pažymoje tuo klausimu pateiktą informaciją, taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu nemokamai išskalbti drabužius, ir kad Lukiškių TI-K šio jo prašymo netenkintų. Konstatavo, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos tinkamos sąlygos suimtiesiems ir nuteistiesiems skalbti ir džiovinti drabužius.

27. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo antisanitarinės sąlygos: nebuvo efektyvios ventiliacijos, buvo drėgna, nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, elektros lemputė nepakankamai apšviesdavo patalpas, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 22–24, 26, 28, 54, 58 punktų reikalavimus.

28. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog S. N. dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas.

29. Teismas įvertinęs atsakovo atstovo teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinį, pažymėjo, kad byloje pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose yra nurodyti duomenys apie laikymo sąlygų kontrolę, vykdytą ir tais laikotarpiais, kai pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, arba kuriems teismas taiko senaties terminą. Todėl, vadovaudamasis protingumo principu, teismas rėmėsi tik tų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenimis, kuriuose kamerų patikros aplinkybės buvo fiksuojamos per protingai trumpiausią laiko tarpą nuo ginčo laikotarpio. Atitinkamai, atsižvelgęs į byloje pateiktus įrodymus, taip pat į tai, jog daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu būtų nustatyti kokie nors higienos normų reikalavimų pažeidimai, byloje nėra, pareiškėjo argumentus dėl netinkamos Lukiškių TI-K kamerų būklės atmetė kaip nepagrįstus.

30. Įvertinęs Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatas, nustatęs, kad ginčo byloje dėl to, jog pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore nėra, šį pareiškėjo teiginį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto.

31. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su prausimosi po dušu trukmės, netinkamo dušų įrengimo (nebuvo veidrodžių, lentynėlių skutimosi priemonėms susidėti, nėra pakabų drabužiams ar rankšluosčiams pasikabinti), pagrįstumo, teismas atsižvelgė HN 76:2010 68 punktą. Nustatė, kad ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybė nusiprausti po šiltu dušu, byloje nėra, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis būtų nespėjęs nusiprausti po dušu tam skirtu metu, ar kad jis su skundais dėl naudojimosi dušu tvarkos, jo buvimo Lukiškių TI-K metu, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir (ar) kitas institucijas. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tačiau sprendė, kad ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo.

32. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato veidrodžių įrengimo dušuose, kamerose.

33. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl pakabų kamerose, teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime yra paneigęs šį argumentą, paaiškindamas, jog visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtos pakabos: nuo 4 iki 12 vienetų.

34. Atsižvelgęs į Aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, į atsakovo atstovo pateiktą pažymą, kad pareiškėjui buvo išduodamas tualetinis popierius, muilas, dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad šių priemonių išduodamų mėnesiui jam nepakako, teismas pažymėjo, jog papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai dėl higienos priemonių kiekio negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.

35. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K buvo sutrikdyta jo sveikata: pareiškėjas susirgo niežais, užsikrėtė utėlėmis, susirgo depresija, teismas įvertino byloje esančią asmens sveikatos istoriją, ir pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti susirgimai jam diagnozuoti nebuvo. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata, taigi byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

36. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 360 Eur.

37. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų nenurodė, nedetalizavo, nepagrindė įrodymais, todėl šį jo prašymą paliko nenagrinėtu. Pareiškėjui išaiškino teisę pateikti detalizuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. 38. Pareiškėjas S. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtim.

39. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nurodo, kad sprendimas yra neteisingas ir pažeidžia žmogaus teises, o Lietuvos įstatymai, tokie kaip HN 76:2010 ir kiti, prieštarauja Europos kalinimo įstatymui ir Konvencijai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

40. Nesutinka su skundo reikalavimams taikytu ieškinio senaties terminu, nurodydamas, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, administracija jo neiformavo apie jo teises, apie tai, kokiomis sąlygomis jis turi būti laikomas, apie jo teisių pažeidimus, nors pagal įstatymą tą privalėjo padaryti. Pažymi, kad konstatavus Konvencijos 2 ir 3 straipsnio nuostatų pažeidimą, joks senaties terminas negali būti taikomas.

41. Pareiškėjas nurodo, kad jo teisės buvo nuolat pažeidžiamos, tiek jį laikant perpildytose kamerose, tiek neužtikrinant privatumo, naudojantis tualetu, kuris yra atviras ir įrengtas prie pat kameros durų, todėl juo naudojantis, tai galėjo stebėti tiek kameroje esantys asmenys, tiek pareigūnai.

42. Pažymi, kad atsakovo pateikta sutartis nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta su UAB „Dezinfa“ ir sutartis nuo 2015 m. sausio 2 d. sudaryta su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ patvirtina pareiškėjo teiginius, kad gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, pelių ir kitokių gyvių. Atsižvelgęs į tai, kad sutartys buvo sudarytos nuo 2013 metų ir nuo 2015 metų, pareiškėjas kelia klausimą, kokia situacija buvo iki to laiko.

43. Teigia, kad galimybė nusiprausti po dušu tik kartą per savaitę prieštarauja Konvencijai.

44. Atkreipia dėmesį, kad Europos įkalinimo įstaigų įstatymas numato, jog sergantis ar infekuotas asmuo turi būti laikomas atskirai nuo sveikųjų, taip užkertant kelią ligos ar viruso plitimui, tačiau Lietuvos įkalinimo įstaigose minėta nuostata nesivadovaujama, tokiu būdu padidinama ligų plitimo rizika.

45. Pareiškėjo teigimu, higienos reikmenys turėtų būti išduodami kelis kartus per mėnesį. Nurodo, kad jis iš viso nėra gavęs skalbimo muilo, prausimosi muilo (gaudavo tik pusę gabalėlio per mėnesį), dantų pastos ar šepetėlio, vienkartinių skustuvų.

46. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

47. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes ir byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, bei pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

48. Pažymi, kad teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Jis savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, jis tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

49. Mano, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmą sąlygos, o pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 50. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

51. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

52. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

53. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu bei senaties termino taikymu, nurodo, kad jo teisės buvo pažeidžiamos visą kalinimo laikotarpį.

54. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo reikalavimams pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį, todėl nagrinėjamoje byloje teismas sprendė dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 16 d., pagrįstumo.

55. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškinio senaties taikymo, jų nekartoja ir plačiau tuo klausimu nepasisako.

56. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

57. Byloje pateiktų įrodymų pagrindu pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, įvertinus senaties terminą, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 103 dienas. Atsižvelgiant į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostatą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, byloje nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, nebuvo užtikrintas 30 dienų, o pažeidžiant higienos normos 21 punktą, t. y. akivaizdžiai nepakankamai užtikrinant sanitariniame mazge esančio asmens privatumą, visą įkalinimo laiką. Konstatuojama, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

58. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja.

59. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

60. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

61. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

62. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

63. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

64. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

65. Įvertinusi pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Lukiškių TI-K, atsižvelgdama į jų trukmę, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas taikė tinkamą nustatytam pažeidimui neturtinės žalos atlyginimo dydį – 360 Eur.

66. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju

apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. N. (S. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė