2018-04-25 Nr. AB-8342-3-61-3-03644-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3932-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03644-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. V. (M. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. V. (M. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. V. (M. V.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1640(01743) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjai, Rusijos Federacijos pilietei M. V., panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantis iki 2018 m. spalio 21 d.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Migracijos departamento skundžiamo Sprendimo teiginiai (išvados) yra nepagrįsti, nes atsakovui atlikus patikrinimą nebuvo nustatyta, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) neužsiima deklaruota veikla. Priešingai, UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai dirba įmonėje: darbuotojas D. V. ir darbuotoja K. V. patvirtino, kad įmonėje dirba, nurodė darbo vietos adresą, darbo laiką bei darbo funkcijas. Tai, kad darbuotojas D. V. nežino įmonės akcininkų, negali sudaryti pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja teisėta veikla Lietuvoje neužsiima, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato, kad kiekvienas darbuotojas privalo žinoti visus įmonės akcininkus, tokia kasdienė verslo praktika. Be to, tokia informacija yra konfidenciali, nėra pagrindo ją atskleisti kiekvienam darbuotojui (juo labiau, dirbančiam vos kelis mėnesius). Pareiškėja yra deklaruotą veiklą vykdančios UAB (duomenys neskelbtini) akcininkė ir valdybos narė.

3. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas, išnagrinėjęs jos 2016 m. liepos 12 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, patikrino visus pareiškėjos pateiktus duomenis ir dokumentus, 2016 m. rugpjūčio 31 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, kurį vėliau panaikino, todėl, priimdamas skirtingus sprendimus, iš esmės prieštaraujančius vienas kitam, pažeidė pareiškėjos teises, šios aplinkybės liudija požiūrio arba vykdomos politikos pasikeitimą. Sprendime nėra nurodyta duomenų apie pareiškėjos padarytus įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, todėl pareiškėja negali priklausyti nuo atskirų valstybės institucijų požiūrio ar politikos pasikeitimo. Tokiu būdu, skundžiamas Sprendimas prieštarauja teisėtų lūkesčių principui.

4. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad, nors pareiškėja, pateikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, buvo nurodžiusi, kad veiklą vykdys adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau tyrimo metu nustatyta, kad šiuo adresu veikla nėra vykdoma, pareiškėja šios aplinkybės neneigė, įrodymų, paneigiančių Sprendimo išvadas nepateikė. Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad UAB (duomenys neskelbtini) dirbantys asmenys yra įdarbinti tik formaliai, siekiant atitikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti.

Nepaisant to, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamentas, vykdydamas Įstatymo 4 straipsnyje numatytą pareigą kontroliuoti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, esant įtarimų, kad pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas, nei oficialiai deklaruotas, pagrįstai inicijavo UAB (duomenys neskelbtini) veiklos patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėja teisėta veikla Lietuvoje neužsiima, todėl leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, paaiškėjus, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs visus surinktus duomenis, ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Pareiškėja siekė formaliai atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas tam, kad gautų leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuotų savo buvimą Šengeno zonoje, o ne tam, kad užsiimtų realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti teisėtą veiklą UAB (duomenys neskelbtini) (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu, atvykstant į įmonę su galiojančia viza).

Ginčijamas Sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad 2016 m. liepos 12 d. pareiškėja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) tuo pagrindu, kad ji yra Lietuvoje įregistruotos UAB (duomenys neskelbtini) dalyvė. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėja pateikė galiojantį kelionės dokumentą, UAB (duomenys neskelbtini) įstatus, akcininkų sąrašą, balansą, dokumentus, patvirtinančius vykdomą įmonės veiklą, trijų įmonės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartis, dokumentus, patvirtinančius turimas pragyvenimo lėšas bei gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, ir kitus dokumentus.

8. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktą prašymą ir dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nenustatęs pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, 2016 m. rugpjūčio 31 d., priėmė sprendimą išduoti jai leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, o Migracijos valdyba 2016 m. spalio 10 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. spalio 21 d.

9. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, kilus pagrįstų įtarimų dėl UAB (duomenys neskelbtini) veiklos Lietuvos Respublikoje, manydamas, kad pareiškėja yra atvykusi kitu, negu deklaruota tikslu, patikrino UAB (duomenys neskelbtini) veiklą Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad pareiškėja, pateikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, buvo nurodžiusi, jog veiklą vykdys (duomenys neskelbtini), Vilnius. Tyrimo metu išaiškėjo, kad šiuo adresu veikla nėra vykdoma, pareiškėja šios aplinkybės neneigė, įrodymų, paneigiančių sprendimo išvadas nepateikė, dėl adreso pasikeitimo į atsakovą nesikreipė.

10. Teismas nustatė, kad atsakovas išsiaiškino, jog bendrovė savo veiklą vykdo adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau minėtu adresu jokių iškabų, skelbiančių apie UAB (duomenys neskelbtini) veiklą, ant pastato nėra, patikrinimo metu patalpos durys buvo užrakintos. Atsakovas, apklausęs darbuotojus pažymėjo, kad bendrovėje dirbantys asmenys yra įdarbinti formaliai, nes darbuotojas D. V. negalėjo paaiškinti kokias konsultacijas teikia, negalėjo paaiškinti kainodaros ypatumų, vykdomos veiklos, teigė, jog kartais jam pavedama į sutartis įrašyti klientų rekvizitus, tačiau kiek, kokių klientų turi įmonė, jam nėra žinoma, iš bendrovėje dirbančių asmenų pažįsta K. V., D. D., įmonės akcininkų nepažįsta, niekada nėra matęs. Kita bendrovės darbuotoja K. V. atsakovui paaiškino, jog bendrovėje dirba nuo 2013 metų, jos pareigos – verslo vystymo vadybininkė, tačiau papasakoti apie įmonės veiklą atsisakė. Bendrovės darbuotojai L. J. buvo išsiųstas šaukimas atvykti į apklausą, tačiau ji neatvyko, susisiekti pareigūnams su ja nepavyko. Todėl atsakovas, įvertinęs tyrimo metu nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėja yra atvykusi kitu negu deklaruota tikslu, nes darbuotojai įdarbinti formaliai, bendrovės adresas, siekiant gauti leidimą gyventi, nurodytas (duomenys neskelbtini), Vilnius, o veikla vykdoma kitu adresu – (duomenys neskelbtini), Vilnius, nei vienas įmonės darbuotojas negalėjo paaiškinti apie įmonės vykdomą veiklą.

11. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėja teisėta veikla Lietuvos Respublikoje neužsiima, bendrovėje dirbantys asmenys yra įdarbinti formaliai, siekiant atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti. Teismas nurodė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl atsakovas 2017 m. spalio 12 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

12. Teismas konstatavo, kad UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes paaiškėjo, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka tikrovės. Be to, pareiškėja nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes (pasikeitusį bendrovės adresą), taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Todėl Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, pateiktus dokumentus, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. sausio 6 d.

13. Teismas nurodė, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Teismas aptarė Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kuomet leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas. Teismas nurodė, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Įvertinęs minėtas nuostatas, teismas sprendė, kad, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ne dėl to, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų (pareiškėja siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikslą). Todėl pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

15. Teismas nurodė, kad atsakovas, vykdydamas Įstatymo 4 straipsnyje numatytą pareigą kontroliuoti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, turint įtarimų, jog pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas, nei oficialiai deklaruotas, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą inicijuoti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos patikrinimą. Atsakovui nustačius, kad pareiškėja neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes paaiškėjo faktai, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikina gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad vien formalus Įstatymo 45 straipsnio numatytų sąlygų egzistavimas nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A-3329-662/2017, Nr. A-3331-662/2017).

16. Teismas nurodė, kad ginčijamas sprendimas neprieštarauja teisėtų lūkesčių principui, nes pareiškėjos teisė atvykti į Lietuvos Respubliką, joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

17. Teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendime pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

18. Teismas pažymėjo, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, be kita ko, paaiškėjus, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Teismas nurodė, kad šiuo atveju aktualūs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktai, numatantys, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, arba pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikslą, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų. Teismas nurodė, kad būtent šiuo pagrindu rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėja ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo padarytų išvadų. Leidimo panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus).

20. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, laikė, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

21. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jį paliko nepakeistą ir pareiškėjos skundą atmetė.

III. 21. Pareiškėja M. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2017 m. spalio 12 d. sprendimą „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei M. V., panaikinimo“ Nr. (15/5-7)11U-1640(01743).

22. Pareiškėja nurodo, kad pačiame skundžiamame Sprendime nurodyta, kad patikrinimo metu buvo bendrauta su įmonės darbuotojais, kurių vienas dirba du mėnesius, kita – trejus metus, todėl vien ta aplinkybė, kad įmonėje dirba nuolatiniai darbuotojai, paneigia atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad bendrovė, kurioje ji yra valdybos narė ir akcininkė, yra iš tikrųjų veikianti, o ne fiktyvi. Bendrovės realaus egzistavimo ir veiklos vykdymo nepaneigia ir tas faktas, kad bendrovė veiklą vykdo kitu, nei deklaruota, adresu.

23. Pareiškėja, siekdama pagrįsti aplinkybę, kad bendrovė yra realiai veikiantis asmuo, kartu su apeliaciniu skundu teikia valstybės įmonės Registrų centro viešai prieinamą informaciją, jog bendrovė buvo įsteigta 2007 m., be kasmetinių finansinės atskaitomybės dokumentų, Juridinių asmenų registrui teikia įvairius kitus dokumentus, pagrindžiančius jos realią veiklą: akcininkų sprendimus, ir kt. Be to, pareiškėja, siekdama pagrįsti realų jos dalyvavimą įmonės veikloje, teikia 2016 m. rugsėjo 7 d. įmonės valdybos susirinkimo dėl patalpų pardavimo protokolą, 2016 m. spalio 11 d. įmonės valdybos susirinkimo dėl kreditavimo sutarties pasirašymo protokolą, kurie patvirtina ne tik pareiškėjos faktinio dalyvavimo bendrovės veikloje aplinkybę, bet ir tai, kad bendrovė yra realiai veikiantis, o ne fiktyvus juridinis asmuo. Pareiškėja neketino ir nepateikė atsakovui tikrovės neatitinkančių duomenų apie save ir UAB (duomenys neskelbtini) įmonė realiai veikė ne tik prašymo gauti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu, bet ir vėliau, todėl skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu – paaiškėjus, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

25. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) kurios akcininkė ir valdybos narė ji yra, veiklą realiai vykdė, todėl atsakovas nepagrįstai sprendė, jog ji, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad atsakovas skundžiamame Sprendime pagrįstai nustatė, jog pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, kadangi byloje surinkta įrodymų visuma (bendrovėje dirbantys asmenys yra įdarbinti tik formaliai, pasikeitus bendrovės adresui nebuvo pranešta atsakovui) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje.

27. Pareiškėja apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka teigdama, kad aplinkybė, jog įmonėje dirba nuolatiniai darbuotojai, paneigia atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o bendrovė, kurioje ji yra valdybos narė, yra iš tikrųjų veikianti, o ne fiktyvi; bendrovės realaus egzistavimo ir veiklos vykdymo nepaneigia ir tas faktas, kad bendrovė veiklą vykdo kitu, nei deklaruota, adresu.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Pagal Įstatymo (ginčui aktualios redakcijos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti alternatyvūs pagrindai, vienas jų, kai išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (nagrinėjamu atveju – leidimas laikinai gyventi panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

30. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu pasikeičia Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens buveinės adresas, kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytu pagrindu.

31. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja, teikdama 2016 m. liepos 12 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje – UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Vilnius, pateikė duomenis, kad yra šios bendrovės valdybos narė nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d., pateikė 2015 m. rugpjūčio 25 d. sudarytą darbo sutartį, iš kurios matyti, kad pareiškėja minėtoje bendrovėje priimta dirbti pagal neterminuotą darbo sutartį ekonomistės analitikės pareigoms nuo dienos, kai jai bus išduota leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kortelė, mokant 81,5 Eur darbo užmokestį, nustatant 10 val. per savaitę darbo laiko trukmę. Darbo sutartis pakeista nuo 2016 m. sausio 1 d., nustatant ¼ Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos ir galiojančios minimalios mėnesinės algos darbo užmokesčio dydį (I t., b. l. 24–32, 41–48).

32. Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2018 m. spalio 21 d., buvo išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip UAB (duomenys neskelbtini) dalyvei.

33. Byloje esanti atsakovo atlikto patikrinimo medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos deklaruotu UAB (duomenys neskelbtini) kurioje ji nurodė ketinanti vykdyti veiklą, adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, įmonės buveinės nerasta, apklausti įmonės darbuotojai negalėjo arba atsisakė paaiškinti apie tai, kokias konkrečiai paslaugas teikia įmonė, kiek kainuoja teikiamos paslaugos, pažįsta tik du iš 8 deklaruojamų įmonės veikloje dalyvaujančių asmenų, tiksliau paaiškinti apie savo vykdomą veiklą negalėjo, nurodė, kad darbas vyksta biure (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau ir šiuo adresu nėra jokių iškabų ar kitokios reklamos skelbiančios apie įmonės veiklą (I t., b. l. 158–159). Taigi, minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė įmonės registracijos adresą, kuriuo ji neketino vykdyti jokios veiklos, susijusios su UAB (duomenys neskelbtini) Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja aplinkybę, kad bendrovė veiklos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nevykdė, iš esmės patvirtina ir savo apeliaciniame skunde (II t., b. l. 2), o byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių ir tai, kad įmonės veikla realiai buvo vykdoma adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius.

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojo D. V. paaiškinimus apie įmonės veiklą, kad reklama vykdoma internete, tinklalapyje (duomenys neskelbtini), nustatė, kad minėtu interneto adresu nėra jokių duomenų apie UAB (duomenys neskelbtini) veiklą, jame reklamuojama teisinių paslaugų kontoros (duomenys neskelbtini) veikla, kurioje nurodomi dirbantys D. D. (teisininkas, partneris) ir K. V. (verslo vystymo vadybininkė). Be to, iš atlikto patikrinimo medžiagos (I t., b. l. 158-159) matyti, kad kiti UAB (duomenys neskelbtini) valdybos nariai – A. R. ir O. R. deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) niekada negyveno, tik deklaravo savo gyvenamąją vietą, o kitas valdybos narys – V. B. taip pat negyvena deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiuo adresu savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę 36 asmenys.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu pagrįstai nustatė, jog pareiškėja, prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi, nurodė įmonės registracijos adresą, kuriuo neketino vykdyti įmonės veiklos, o adreso, kuriuo ketino vykdyti veiklą, nenurodė. UAB (duomenys neskelbtini) realios veiklos deklaruotu ir Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, nevykdė, taigi atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pažymėtina, kad tokios praktikos dėl užsieniečio nurodomo įmonės registracijos adreso, kuriuo veikla realiai nevykdoma, vertinimo kaip tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose išnagrinėtose administracinėse bylose dėl užsieniečiams išduotų leidimų laikinai gyventi panaikinimo (žr., pvz., 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017). Kita vertus, pripažintina, kad kelia abejonių ir UAB (duomenys neskelbtini) veiklos vykdymo realumas kitu adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu patikrinus Juridinių asmenų registre duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) matyti, kad bendrovės adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), Vilnius.

36. Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė dokumentus, įrodančius jos dalyvavimą UAB (duomenys neskelbtini) veikloje (2016 m. rugsėjo 7 d. ir 2016 m. spalio 11 d. valdybos susirinkimų protokolus) bei viešai prieinamus duomenis apie įmonę iš Juridinių asmenų registro apie tai, kad įmonė veikia nuo 2007 m., nuolat teikia finansinės atskaitomybės dokumentus. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodo, kodėl negalėjo minėtų dokumentų pateikti anksčiau, nes pvz., valdybos protokolai buvo sudaryti dar iki skundžiamo Sprendimo priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjos su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų netiria ir plačiau dėl jų nepasisako.

37. Teisėjų kolegija byloje esančių įrodymų kontekste konstatuoja, kad pareiškėjos kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitų išrašai, balansas, darbuotojų darbo sutartys bei pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog UAB (duomenys neskelbtini) buvo veikianti įmonė, nepaneigia fakto, kad įmonės veikla pareiškėjos deklaruotu adresu vykdoma nebuvo, o pareiškėja neįvykdė Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos pareigos pranešti atsakovui, jei pasikeičia Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens buveinės adresas, kai leidimas laikinai gyventi jai išduotas šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytu pagrindu. Akcentuotina, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne tuo pagrindu, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo fiktyvi įmonė, o dėl to, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą gyventi, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, t. y. deklaravus apie tai, kad įmonės, narystės kurioje pagrindu jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, veikla bus vykdoma vienu adresu, tačiau įmonė minėtu adresu veiklos nevykdė.

38. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad vien formalus Įstatymo 45 straipsnio numatytų sąlygų egzistavimas nereiškia, jog užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų. Šiuo aspektu akcentuotina ir suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad teisė atvyti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014). Todėl nagrinėjamoje byloje, įvertinus jos faktines aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos atžvilgiu galėjo būti pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. V. (M. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė