2023-11-15 Nr. AB-20157-3-65-3-00212-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-488-1188/2023

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00212-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Svaita“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Svaita“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Svaita“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir Tarnybos Panevėžio departamentas, atsakovas) direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. V1( 19.4)-2144 „ Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą skirti pareiškėjui subsidiją darbo užmokesčiui už 2020 m. birželio–lapkričio mėnesius, pagal 2021 m. sausio 6 d. ir 2021 m. sausio 29 d. pasiūlymus (toliau – ir Pasiūlymai).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. sausio 6 d. ir 2021 m. sausio 29 d. pateikė Tarnybos Panevėžio departamentui Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos apraše nustatytos formos Pasiūlymus įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui už 2020 m. birželio–gruodžio mėnesius gavimo. Skundžiamu Įsakymu pareiškėjo Pasiūlymai buvo atmesti, nurodant, kad subsidija darbo užmokesčiui už 2020 m. birželio-lapkričio mėn. neskiriama, kadangi Pasiūlymai Tarnyboje buvo gauti 2021 m. sausio mėn., t. y. pavėluotai. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalimi, subsidija darbo užmokesčiui yra mokama kas mėnesį už praėjusį kalendorinį mėnesį.

3. Pareiškėjo vertinimu, ginčijamas Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ėmėsi priemonių ir pritarė naujoms subsidijoms gyventojams ir darbdaviams, taip pat daugiau kaip pusė šalyje veikiančių ūkio subjektų įtraukė į Valstybinės mokesčių inspekcijos sudarytus nukentėjusių nuo COVID-19 įmonių sąrašus. Užimtumo įstatyme įtvirtintos remiamojo įdarbinimo priemonės bei jų įgyvendinimo sąlygos ir tvarka. Šio įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta, kad darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui. Subsidijos darbo užmokesčiui, mokamos kas mėnesį už praėjusį kalendorinį mėnesį, dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui darbdavio priskaičiuotų draudžiamųjų pajamų, nuo kurių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos ir privalo būti įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, įrašytų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre. Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 16 punktas nustato, kad darbo rinkoje papildomai remiamais laikomi užimti asmenys, kurių darbdaviai yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19, sąrašą. Daugiau jokių reikalavimų ar sąlygų darbdaviui Užimtumo įstatymas nenumato.

4. Pareiškėjas teigė, kad Bendrovė yra įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, 2020 m. nukentėjusių dėl COVID-19, sąrašą, todėl ji turi teisę gauti subsidiją darbo užmokesčiui. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies nuostata, kad subsidija darbo užmokesčiui yra mokama kas mėnesį už praėjusį kalendorinį mėnesį, nenumato ribojimo teikti Pasiūlymą subsidijai gauti už kelių mėnesių laikotarpį ir neįtvirtina darbdavio teisės į šią subsidiją ribojimo laike. Aplinkybę, jog subsidija darbo užmokesčiui mokama ne vien tik už praėjusį kalendorinį mėnesį, bet gali būti mokama ir už ilgesnį praėjusį laikotarpį, patvirtina Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 (toliau – ir Aprašas), 2021 punktas.

5. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba be pagrindo ir neteisėtai apribojo Bendrovės teisę į subsidiją darbo užmokesčiui už 2020 m. birželio–lapkričio mėnesius skyrimą ir išmokėjimą, pažeisdama pareiškėjo teisinio reguliavimo pagrindu įgytą teisėtą ir pagrįstą lūkestį į valstybės teikiamą paramą.

6. Pareiškėjas taip pat pateikė pareiškimą, kuriuo atsisako nuo 2021 m. birželio 3 d. skunde ir 2021 m. liepos 7 d. patikslintame skunde keliamų reikalavimų panaikinti Tarnybos Panevėžio departamento 2021 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-1367 ir 2021 m. birželio 4 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-1694.

7. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Spendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teigė, kad nors Užimtumo įstatyme nėra konkrečiai nurodyta kada darbdaviai, siekiantys gauti 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją, turi pateikti Pasiūlymą, tačiau sistemiškai vertinant minėto įstatymo nuostatą, jog subsidijos darbo užmokesčiui yra mokamos kas mėnesį už praėjusį kalendorinį mėnesį, ir įgyvendinimo tvarką detalizuojančio Aprašo nuostatas, darytina išvada, jog darbdaviai negali prašyti subsidijos daugiau nei už vieną praėjusį mėnesį. Taigi darbdaviams yra pareiga pateikti Pasiūlymą, kuriuo būtų prašoma subsidijos už ne vėlesnį nei praėjusį mėnesį.

9. Atsakovas pažymėjo, kad Aprašo 2021 punkto nuostatos, kuriomis remiasi pareiškėjas, taikomos esant visai kitoms aplinkybėms, t. y., kai darbdavys laiku pateikia Tarnybai reikalingus dokumentus subsidijai gauti, tačiau iš pateiktų dokumentų nustatoma, jog darbuotojui yra neišmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, o ne tais atvejais, kai dokumentai pateikiami daugiau nei už praėjusį kalendorinį mėnesį. Be to, tame pačiame Aprašo 2021 punkte nustatyta, kad subsidija darbo užmokesčiui išmokama už praėjusį mėnesį iki einamojo mėnesio pabaigos. Pareiškėjui buvo skirta ir išmokėta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta subsidija už 2020 m. gruodžio mėn. dirbusius darbuotojus, kadangi Bendrovė atitiko visus Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies reikalavimus. Jei pareiškėjas būtų laiku pateikęs Užimtumo tarnybai Aprašo 2014 punkte nurodytus dokumentus, nebūtų buvę kliūčių gauti subsidiją už 2020 m. birželio–lapkričio mėnesiais dirbusius darbuotojus. Šiuo atveju pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Bylą dalyje dėl Tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 2021 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-1367 ir 2021 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-1694 panaikinimo nutraukė.

11. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas UAB „Svaita“ yra įtrauktas į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, 2020 metais nukentėjusių dėl COVID-19, sąrašą, todėl turi teisę gauti subsidiją darbo užmokesčiui.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Tarnybai 2021 m. sausio 6 d. ir 2021 m. sausio 29 d. pateikė Pasiūlymus įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą bei darbo užmokesčio išmokėjimą pagrindžiančius dokumentus už 2020 m. birželio-gruodžio mėnesiais dirbusius darbuotojus. Tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V1-(19.4)-1367 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ UAB „Svaita“ buvo skirta subsidija darbo užmokesčiui už 2020 m. gruodžio mėn. dirbusius darbuotojus.

13. Atsakovas ginčijamu Įsakymu atsisakė skirti pareiškėjui subsidiją už 2020 m. birželio–lapkričio mėnesius pagal Pasiūlymus, kadangi pareiškėjas pateikė Pasiūlymus ir darbo užmokesčio išmokėjimą pagrindžiančius dokumentus pavėluotai, t. y. 2021 m. sausio mėn.

14. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Užimtumo įstatymo, Aprašo nuostatomis. Pažymėjo, kad teisės aktuose neįtvirtinta, jog subsidijos darbo užmokesčiui gali būti mokamos už daugiau nei vieną praėjusį kalendorinį mėnesį.

15. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog šioje ginčo situacijoje taikytinas Aprašo 2021 papunktis, kuriame taip pat numatyta, kad tais atvejais, kai iš darbdavio pateiktų Aprašo 2020 punkte nurodytų dokumentų nustatoma, jog darbuotojui neišmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis už praėjusį mėnesį, subsidija darbo užmokesčiui einamąjį mėnesį nėra mokama iki kol darbdavys pateiks dokumentus, patvirtinančius viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio išmokėjimą. Taigi ši norma taikytina, kai darbdavys pateikia darbo užmokesčio išmokėjimą už praėjusį mėnesį įrodančius dokumentus, tačiau Tarnyba nustato, jog darbuotojui nėra išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis už praėjusį mėnesį ir tokiu būdu darbdaviui suteikiama galimybė ištaisyti trūkumus.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Tarnybai laiku nepateikė visų dokumentų subsidijai gauti, todėl neatitiko Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos sąlygos. Taigi Tarnyba skundžiamu Įsakymu pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjui subsidijos pagal Pasiūlymus, todėl nėra pagrindo naikinti Įsakymą. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą skirti subsidiją pagal Pasiūlymus.

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą, kuriuo jis atsisako reikalavimų panaikinti Tarnybos Panevėžio departamento 2021 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-1367 ir 2021 m. birželio 4 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-1694, taip pat tai, kad atsakovas nepareiškė prieštaravimo dėl pareiškėjo atsisakymo nuo skundo dalies reikalavimų, pareiškėjo atsisakymas neprieštarauja įstatymams ar viešajam interesui, nepažeidžia kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir teisėtų interesų, pareiškėjui yra žinomos atsisakymo nuo prašymo ir bylos nutraukimo teisinės pasekmės, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 4 punktu, administracinės bylos dalį dėl Tarnybos Panevėžio departamento 2021 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-1367 ir 2021 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-1694 panaikinimo nutraukė.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė remiamojo įdarbinimo priemonių bei jų įgyvendinimo sąlygas ir tvarką reglamentuojančias nuostatas, tokiu būdu nepagrįstai išplėsdamas darbdaviui, siekiančiam gauti valstybės skiriamą subsidiją darbo užmokesčiui, įstatymo keliamus reikalavimus. Įtvirtintas teisinis reguliavimas apibrėžia aiškias sąlygas, kurias darbdavys turi atitikti, kad jam būtų skiriama subsidija: jis turi būti įtrauktas į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą. Daugiau jokių reikalavimų ar sąlygų darbdaviui, siekiančiam gauti valstybės skiriamą subsidiją darbo užmokesčiui, nei Užimtumo įstatymas, nei kiti teisės aktai, nenustato. Akivaizdu, kad įtraukimas į mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą yra besąlyginis pagrindas skirti subsidiją darbo užmokesčiui, todėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas subsidijos darbo užmokesčiui neskyrimo teisinis pagrindas (Užimtumo įstatymo 41 str. 24 d.) yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo neskirti pareiškėjui subsidijos darbo užmokesčiui už 2020 m. birželio–lapkričio mėnesius.

20. Pareiškėjas teigia, kad teismas, atmesdamas skundą ir tokį savo sprendimą grįsdamas tuo, jog Bendrovė, teikdama Tarnybai dokumentus, reikalingus po prastovų subsidijai gauti už 2020 m. birželio–lapkričio mėnesiais dirbusius darbuotojus, neatitiko Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos sąlygos, jog subsidijos darbo užmokesčiui mokamos už praėjusį mėnesį, priėmė neteisėtą ir prieštaringą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad byloje nėra ginčo, jog Bendrovė yra įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, 2020 metais nukentėjusių dėl COVID-19, sąrašą, todėl ji turi teisę gauti subsidiją darbo užmokesčiui, iš esmės patvirtino aplinkybę, kad papildomų reikalavimų ar sąlygų darbdaviui, siekiančiam gauti valstybės skiriamą subsidiją darbo užmokesčiui, įstatymų leidėjas nenumato.

21. Pareiškėjas vertina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai vertino Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies nuostatas (subsidija darbo užmokesčiui yra mokama kas mėnesį už praėjusį kalendorinį mėnesį) ir nepagrįstai sprendė, jog minėtoji norma įtvirtina sąlygą, kurią turi atitikti darbdavys, siekiantis gauti valstybės skiriamą subsidiją darbo užmokesčiui. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies nuostata, kad subsidija darbo užmokesčiui yra mokama kas mėnesį už praėjusį kalendorinį mėnesį, apsprendžia ne teisę į subsidiją, jos mokėjimo periodą ar sąlygas, kurioms esant (kurių nesant) darbdavys praranda arba įgyja teisę į šią remiamojo įdarbinimo priemonę. Ši nuostata įtvirtina subsidijos mokėjimo už praėjusį laikotarpį tvarką, kurios tikslas užtikrinti, jog darbdaviui bus periodiškai kompensuojamos tik jo faktiškai patirtos darbo užmokesčio išlaidos. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sieja Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies nuostatą su Bendrovės atitiktimi (neatitiktimi) keliamiems reikalavimas gauti subsidiją.

22. Nuostata, kad subsidija darbo užmokesčiui yra mokama kas mėnesį už praėjusį kalendorinį mėnesį, savo turiniu neįtvirtina sąlygos ar reikalavimo, kurį turi atitikti darbdavys, siekiantis gauti subsidiją darbo užmokesčiui ir nenumato ribojimo teikti paraišką subsidijai gauti už kelių mėnesių laikotarpį. Minėtos nuostatos negalima laikyti ir imperatyvu, draudžiančiu skirti subsidiją už kelių mėnesių laikotarpį. Minėtoje teisės normoje nėra vartojamos sąvokos „privalo būti“, „tik“ ir pan. Be to, minėtoje normoje nėra sakoma, kad subsidija mokama tik už „paskutinį“ kalendorinį mėnesį, t. y. teisės norma nenumato, kad subsidijos darbo užmokesčiui privalo būti mokamos kas mėnesį tik už paskutinį praėjusį kalendorinį mėnesį. Taigi minėta norma nėra imperatyvi, nenustato subsidijos mokėjimo sąlygos, o tik numato jos mokėjimą laike, t. y. kad mokama į praeitį/užpraėjusį laikotarpį, bet ne į ateitį/už ateinantį laikotarpį.

23. Pareiškėjas laikosi pozicijos kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog Bendrovė pateikė Pasiūlymus ir darbo užmokesčio išmokėjimą pagrindžiančius dokumentus 2021 m. sausio mėn., t. y. pavėluotai, visiškai nevertino aplinkybės, kad teisės aktuose nėra nustatyti terminai, kurie apibrėžtų paraiškų teikimo ribas laike ir kuriuos praleidę, darbdaviai prarastų teisę į subsidiją darbo užmokesčiui. Nei Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 25 dalis, nei kitos šio teisės akto normos, nei Aprašas nenumato termino, per kurį, arba datos, iki kurios darbdavys turi teikti paraiškas (pasiūlymus įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę). Akivaizdu, kad nesant nustatyto paraiškų pateikimo termino, Bendrovė objektyviai negalėjo pavėluotai pateikti paraiškos ar kitų su ja susijusių dokumentų ir dėl to netekti teisės į subsidiją darbo užmokesčiui už 2020 m. birželio–lapkričio mėnesius.

24. Atsižvelgiant į tai, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies nuostatos nenustato jokių papildomų sąlygų ar reikalavimų, kuriuos turi atitikti darbdavys, neįtvirtina paraiškų teikimo terminų bei nenumato darbdavio teisės į šią subsidiją ribojimo laike, Bendrovė įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą, Bendrovė turėjo teisę gauti subsidiją darbo užmokesčiui ne tik už praėjusį mėnesį, bet ir už kelis mėnesius ar daugiau.

25. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, tinkamai nevertino aplinkybės, jog skundžiamas Įsakymas yra ne tik nepagrįstas bei neteisingas, bet ir prieštaraujantis remiamojo įdarbinimo priemonės tikslui bei pažeidžiantis Bendrovės teisėtus lūkesčius. Pirmosios instancijos teismas objektyviai nevertino faktiškai susiklosčiusios situacijos, kad Bendrovė, kuri dirbo lygiai tokiomis pačiomis ekonominių sunkumų sąlygomis, kuri įgyvendino valstybės keliamus tikslus (išsaugoti darbo vietas), tą padarė išimtinai tik savo lėšomis, bei atitiko visus įstatyme įtvirtintus kriterijus subsidijai gauti, šios paramos negavo.

26. Pareiškėjas nurodo, kad Bendrovei, visiškai atitinkančiai įstatyme įtvirtintus reikalavimus darbdaviui, siekiančiam gauti valstybės skiriamą subsidiją darbo užmokesčiui, buvo sukurtas pagrįstas ir teisėtas lūkestis, jog atsakovas, laikydamasis valstybės prisiimtų įsipareigojimų, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, reguliuojančiais subsidijų darbo užmokesčiui suteikimo ir išmokėjimo tvarką, suteiks valstybės teikiamą paramą, tokiu būdu sušvelnindamas nuo COVID-19 nukentėjusios Bendrovės patirtus neigiamus finansinius padarinius.

27. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, nevertino, kad atsakovas, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas, be kita ko, ir gero administravimo principo.

28. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog UAB „Svaita“ įgijo teisę gauti subsidiją darbo užmokesčiui, tačiau netenkindamas skundo, aiškindamas teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo tvarką, skirtingai vertino tuos pačius teisinius santykius, tokiu būdu sukurdamas nelygiavertę subjektų padėtį, prieštaringą bei neaiškų tapačių santykių reguliavimą, nukrypo nuo šiuos teisinius santykius reglamentuojančių normų taikymo praktikos, tokiu būdu paneigdamas teisės sistemos nuoseklumą ir vidinę darną. Teismas, atmesdamas skundą, be pagrindo ir neteisėtai apribojo Bendrovės teisę į subsidiją darbo užmokesčiui už 2020 m. birželio–lapkričio mėnesius skyrimą ir išmokėjimą, tokiu būdu pažeisdamas pareiškėjo teisinio reguliavimo pagrindu įgytą teisėtą ir pagrįstą lūkestį į valstybės teikiamą paramą, o skundžiamą sprendimą priėmė netinkamai aiškindamas ir taikydamas teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą, neobjektyvų, nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, todėl jis turi būti panaikintas.

29. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas nurodo, kad visiškai palaiko pirmosios instancijos teismui pateiktame savo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus.

31. Atsakovas dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pažymi, kad pareiškėjas savaip interpretuoja ir teismo sprendime nurodytą teiginį, jog byloje nėra ginčo, kad UAB „Svaita“ yra įtraukta į mokesčių mokėtojų, nukentėjusių nuo COVID-19, sąrašą, ir neva teismas šiuo teiginiu patvirtino aplinkybę, jog papildomų reikalavimų ar sąlygų darbdaviui šiuo nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas nenumato ir visiškai neatsižvelgdamas į teismo išdėstytus skundo netenkinimo motyvus.

32. Atsakovas nurodo, kad Tarnyba neginčijo ir neginčija fakto, jog UAB „Svaita“ yra įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą. Tačiau tai nereiškia, jog darbdaviui, įtrauktam į minėtą sąrašą, besąlygiškai turi būti mokama subsidija, nors jis ir neatitinka visų Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytų reikalavimų subsidijai gauti. Užimtumo įstatyme imperatyviai yra nurodyta, jog subsidija darbo užmokesčiui mokama kas mėnesį už praėjusį mėnesį ir kitokia mokėjimo tvarka šiame įstatyme nėra numatyta. Taip pat Aprašo 2021 papunktyje nurodyta, kad subsidija darbo užmokesčiui yra išmokama už praėjusį mėnesį iki einamojo mėnesio pabaigos.

33. Atsižvelgdama į tai, kad UAB „Svaita“ dokumentus, reikalingus subsidijai gauti, pateikė pavėluotai, Tarnyba, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje įtvirtinta nuostata, jog subsidijos darbo užmokesčiui mokamos kas mėnesį už praėjusį mėnesį, atsisakė Bendrovei skirti subsidiją darbo užmokesčiui už 2020 m. birželio–lapkričio mėnesiais dirbusius darbuotojus, kadangi yra draudžiama viešojo administravimo subjektui laisvai interpretuoti ir plečiamai aiškinti viešosios teisės, kuriai būdingas imperatyvusis reguliavimo metodas, normas.

34. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog Bendrovė visų dokumentų, reikalingų subsidijai gauti, nustatytu laiku Tarnybai nepateikė, todėl ji neatitiko Užimtumo įstatyme nustatytų sąlygų. Teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

35. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. V1( 19.4)-2144, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti subsidiją darbo užmokesčiui už 2020 m. birželio–lapkričio mėnesiais dirbusius darbuotojus pagal Pasiūlymus, teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, nustatęs, kad pareiškėjas dokumentus, reikalingus subsidijai gauti, pateikė pavėluotai, todėl Tarnyba, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje įtvirtinta nuostata, pagrįstai skundžiamu Įsakymu atsisakė skirti subsidiją, pareiškėjo skundą atmetė.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo tvarką, todėl priėmė neteisėtą, neobjektyvų, nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Bendrovė įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą, taigi atitinka visas sąlygas subsidijai gauti. Teisės aktai nenumato ribojimo teikti paraišką subsidijai gauti už kelių mėnesių laikotarpį ir nedraudžia skirti subsidiją už kelių mėnesių laikotarpį.

39. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuriuo administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 2021 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. V1( 19.4)-1367 ir 2021 m. birželio 4 d. įsakymą Nr. V1( 19.4)-1694, nutraukta, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios sprendimo dalies nepasisakys.

40. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

41. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

43. Užimtumo įstatymo, nustatančio pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, remiamojo įdarbinimo priemones bei jų įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta, kad <...> darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui. Subsidijos darbo užmokesčiui, mokamos kas mėnesį už praėjusį kalendorinį mėnesį, dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui darbdavio priskaičiuotų draudžiamųjų pajamų, nuo kurių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos ir privalo būti įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, įrašytų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre <...>. Šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nustatyta, kad darbo rinkoje papildomai remiamais laikomi užimti asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju buvo paskelbta prastova, jų darbdaviams jų darbo vietoms išlaikyti buvo mokama šio įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodyta subsidija darbo užmokesčiui ir kurių darbdavys neatleido, ir užimti asmenys, kurių darbdaviai yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą.

44. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad UAB „Svaita“ yra įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, 2020 metais nukentėjusių dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą, tačiau siekdama gauti subsidiją, Bendrovė turėjo įvykdyti ir kitas teisės aktuose nustatytas sąlygas, t. y. laiku pateikti Apraše, be kita ko, nustatančiame darbdavių, pageidaujančių įgyvendinti aktyvios darbo rinkos politikos priemones, <...>, tvarką, nustatytus dokumentus. Vien tik aplinkybė, kad Bendrovė įtraukta į minėtą sąrašą, savaime nesuteikia teisės gauti pageidaujamą subsidiją.

45. Minėto Aprašo 2014 punkte nustatyta, kad darbdaviai, pageidaujantys gauti subsidiją darbo užmokesčiui pateikia Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir darbo užmokesčio už praėjusį mėnesį, išmokėjimą kiekvienam darbuotojui pagrindžiančius dokumentus.

46. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas UAB „Svaita“ pateikė Tarnybai 2021 m. sausio 6 d. ir 2021 m. sausio 29 d. Pasiūlymus įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą, taip pat darbo užmokesčio išmokėjimą pagrindžiančius dokumentus už 2020 m. birželio-gruodžio mėnesiais dirbusius darbuotojus. Tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V1-( 19.4)-1367 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ Bendrovei buvo skirta subsidija darbo užmokesčiui už 2020 m. gruodžio mėnesį dirbusius darbuotojus.

47. Skundžiamu Įsakymu Tarnyba atsisakė skirti UAB „Svaita“ subsidiją už 2020 m. birželio– lapkričio mėnesius pagal 2021 m. sausio 6 d. ir 2021 m. sausio 29 d. Pasiūlymus, kadangi Bendrovė Pasiūlymus ir darbo užmokesčio išmokėjimą pagrindžiančius dokumentus pateikė pavėluotai, t. y. 2021 m. sausio mėn.

48. Teisėjų kolegija šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma, t. y., kad subsidija darbo užmokesčiui mokama kas mėnesį už praėjusį mėnesį, ir kitokia mokėjimo tvarka šiame įstatyme nėra numatyta. Aprašo 2021 papunktyje numatyta, kad subsidija darbo užmokesčiui išmokama už praėjusį mėnesį iki einamojo mėnesio pabaigos. Tais atvejais, kai iš darbdavio pateiktų Aprašo 2020 punkte nurodytų dokumentų, nustatoma, kad darbuotojui neišmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis už praėjusį mėnesį, subsidija darbo užmokesčiui einamąjį mėnesį nėra mokama iki kol darbdavys pateiks dokumentus, patvirtinančius viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio išmokėjimą.

49. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad subsidija darbo užmokesčiui mokama kas mėnesį už praėjusį mėnesį. Teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad subsidijos darbo užmokesčiui gali būti mokamos už daugiau nei vieną praėjusį kalendorinį mėnesį. Todėl įvertinus tai, kad pareiškėjas, siekdamas gauti subsidiją, teisės aktuose nustatytus dokumentus pateikė ne laiku, dėl to neatitiko Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos sąlygos, kad subsidijos darbo užmokesčiui mokamos kas mėnesį už praėjusį mėnesį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Tarnyba skundžiamu Įsakymu pagrįstai atsisakė skirti Bendrovei subsidiją už 2020 m. birželio–lapkričio mėnesius.

50. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

51. Taip pat pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020 ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

52. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Svaita“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis