2024-02-28 Nr. AB-3484-3-61-3-09059-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1100-525/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09059-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „HQDS“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2023 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 23S180184 (toliau – ir Sprendimas). Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 9 d. dabar dirba Lietuvos Respublikoje, nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2024 m. vasario 29 d. jam yra išduota nacionalinė viza. Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „HQDS“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Bendrovė) pagrindu. Atsakovas ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

1.2. Šiuo atveju atsakovas tariamą pareiškėjo neatitikimą leidimui laikinai gyventi gauti, įvardijo aplinkybes, kad: 1) Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas), o vykdo vairavimo paslaugų veiklą, kas nėra tarptautinių krovinių pervežimas, t. y. Bendrovė nevykdo veiklos atitinkame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje ir tokiu būdu pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalis 2 punkte ir to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti; 2) Bendrovės veikla neatitinka teisinio reguliavimo – Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – ir Kodeksas) ir 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1072/2009 dėl bendrųjų patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisyklių (toliau – ir Reglamentas) reikalavimų, nes Bendrovė neturi reikiamo Bendrijos licencijų kroviniams vežti (toliau – ir EBKR licencija) kopijų ir transporto priemonių, skirtų kroviniams vežti.

1.3. Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, nes: 1) Bendrovės vykdoma veikla nuo pat jos veiklos pradžios iki skundžiamo Sprendimo priėmimo nepakito; 2) Įstatymo reguliavimas iš esmės buvo analogiškas tiek Bendrovei pradėjus veiklą, tiek ir dabar; 3) kelių transporto įmonių licencijavimo reguliavimas nepakito nuo Bendrovės veiklos pradžios iki Sprendimo priėmimo; 4) esant analogiškai faktinei situacijai ir teisiniam reguliavimui, valstybės institucijos, taip pat ir atsakovas, patvirtino Bendrovės veiklos modelio teisėtumą ir išduodavo Bendrovės darbuotojams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Be to, atsakovas viršijo savo kompetenciją priimdamas Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

1.4. Dėl to, jog Bendrovės vykdoma veikla nuo pat jos veiklos pradžios iki Sprendimo priėmimo nepakito, pažymėtina, jog atsakovui yra žinoma, kad Bendrovė nuo pat jos įsteigimo teikia vairavimo paslaugas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „IPUKIS“ įmonių grupės įmonėms bei kitiems ūkinės veiklos subjektams ir vairavimo paslaugas teikia per savo darbuotojus, tokius kaip pareiškėjas, kurie paslaugų teikimo metu vairuoja ne Bendrovės, bet kito asmens vilkikus. Tarp šalių nėra ginčo, jog nuo pat Bendrovės veiklos pradžios ji teikia vairavimo paslaugas ir toks jos veiklos modelis liko nepakitęs iki pat skundžiamo Sprendimo priėmimo. Atsakovo pozicija atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, jog Bendrovė neatitinka teisinio reguliavimo, nes neturi reikiamo kiekio EBKR licencijos kopijų ir transporto priemonių, nepagrįsta. Bendrovė savo veikloje nuo pat veiklos pradžios turėjo vieną EBKR licenciją ir didelį skaičių tolimųjų reisų vairuotojų. Vieną EBKR licenciją Bendrovė turėjo ir pareiškėjui pasikreipus išduoti leidimą laikinai gyventi.

1.5. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalies reguliavimas, kuriuo remiantis Bendrovės darbuotojams buvo išduodami (pakeičiami) leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, iš esmės liko nepakitęs nuo 2017 metų, be to, teisinis reguliavimas nuo Bendrovės įsteigimo iki dabar yra nepasikeitęs, todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, jog Bendrovė neatitinka teisinio reguliavimo, nes Bendrovė deklaruoja vykdanti krovininę kelių transporto veiklą, turi EBKR licenciją, tačiau neturi pakankamo šios licencijos kopijų skaičiaus.

1.6. Valstybės institucijos (Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI), Lietuvos transporto saugos administracija (toliau – ir LTSA), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija) dar 2017–2018 metais patvirtino, kad Bendrovė vykdo teisėtą veiklą, jos darbuotojai gali būti įdarbinami Lietuvoje ir jiems gali būti išduodami (pakeičiami) leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas dar 2018 metais, kilus analogiškiems ginčams, pasirašydamas 9 taikos sutartis, pripažino, kad Bendrovė verčiasi teisėta veikla. Taikos sutartimis buvo pripažinta, kad Bendrovės veiklos modelis neturi laikinojo įdarbinimo įmonės ir (ar) laikinojo darbo naudotojo požymių ir neprieštarauja kitiems teisės aktams, todėl pagrindo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimus Bendrovės darbuotojams laikinai gyventi Lietuvoje nėra. Taikos sutartimi šalys taip pat patvirtino, kad: 1) neturi ir neturės ateityje viena kitai jokių pretenzijų ar reikalavimų, susijusių su bylos dalyku ir (ar) dėl šalių procesiniuose dokumentuose byloje nurodytų aplinkybių; 2) supranta ir žino, kad patvirtinta taikos sutartis turi teismo sprendimo (res judicata) galią. Taigi nesuprantama, kaip daug metų valstybės institucijoms deklaruojant, jog pasirinktas veiklos vystymo modelis yra teisėtas, staiga atsakovas iš esmės ima tokią veiklą drausti (riboti), reikalauti iš Bendrovės EBKR licencijų kopijų ir atsisakyti išduoti pareiškėjui bei kitiems Bendrovės darbuotojams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, tokiu būdu atimant iš jų pragyvenimo šaltinį.

1.7. Nuo to laiko, kai 2018 metais atsakovas ir Bendrovė sudarė taikos sutartis iki pat 2023 metų, darbo Bendrovėje pagrindu būdavo sėkmingai išduodami (pakeičiami) leidimai laikinai gyventi Lietuvoje jos darbuotojams. Esant visiškai tokiai pačiai situacijai, atsakovas nemanė, kad Bendrovės veikla neatitinka teisės aktų reikalavimų, o kiti Bendrovės darbuotojai neatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų išduoti (pakeisti) leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, nors pagal Sprendimo logiką tariama neatitiktis teisiniam reguliavimui egzistavo nuo pat Bendrovės veiklos pradžios.

1.8. Sprendimas yra sąlygotas ne objektyvių aplinkybių, taikant teisės aktų reikalavimus ir sprendžiant, ar yra Įstatyme numatyti pagrindai atsisakyti išduoti (pakeisti) pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, bet dėl per atsakovą įgyvendinamų verslo grupių interesų, Departamentu pasinaudojant kaip priemone patenkinti savo komercinius interesus. Pareiškėjas neturi nieko bendro su atsakovo įsitraukimu į tam tikrų verslo grupių politinių interesų tenkinimą, yra fizinis asmuo, kuriam leidimas laikinai gyventi yra būdas turėti pragyvenimo šaltinį, užtikrinantį asmens ir jo šeimos narių orų pragyvenimo lygį. Atsakovo veiksmai negali būti laikomi suderinamais su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintais viešojo administravimo principais bei teisinio tikrumo, stabilumo ir teisėtų lūkesčių principais.

1.9. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, veikė ultra vires (viršydamas savo kompetenciją), nes Departamentas yra institucija, išduodanti užsieniečiams leidimus laikinai gyventi, jeigu jie atitinka teisės aktų reikalavimus. Teisės aktais Departamentui nėra pavesta prižiūrėti, kaip vežėjai laikosi teisės aktuose numatytų reikalavimų turėti EBKR licencijos kopijas ir ar jie turi pakankamai kroviniams skirtų vežti automobilių. Valstybinę vežimo krovinių keliais priežiūra vykdo ne Departamentas, bet LTSA bei Lietuvos kelių policija, šių institucijų pareigūnai yra įgalinti tikrinti ūkinės veiklos subjektus, tokius kaip Bendrovė, taip pat tikrinti kelių transporto priemones, ar yra šioms transporto priemonėms priskirtos Bendrijos veiklos licencijos. Departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjo teisių, neturėjo teisės Sprendimo grįsti ne leidimų laikinai gyventi išdavimo reikalavimais bei sąlygomis, bet krovinių vežimo kelių transportu reikalavimais.

1.10. Atsakovas taip pat veikė ultra vires, nes Sprendime nurodė, kad Bendrovės veikla turi laikinojo įdarbinimo požymių. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad VDI kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų laikymosi kontrolė. Departamento kompetencija apima leidimų laikinai gyventi išdavimą, panaikinimą, pakeitimą ir pan., todėl atsakovas viršijo įgaliojimus Sprendime nurodydamas, jog „įmonė, siekianti kitoms įmonėms teikti paslaugą susijusią su konkrečios darbo funkcijos atlikimu, turėtų įregistruoti laikinojo įdarbinimo veiklą, su užsieniečiais sudaryti laikinojo įdarbinimo sutartis“.

2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pagal Įstatymo 28 straipsnio 4 dalį sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Departamentas, kuriam yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo arba atsisakymo išduoti, o priimdamas šiuos sprendimus, jis privalo užtikrinti, kad šie sprendimai atitiktų Įstatymo, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, nuostatas, nacionalinių, Europos Sąjungos, tarptautinių teisės aktų reikalavimus. Dėl to atsakovas, spręsdamas pareiškėjo teisinės padėties klausimą, veikė ne valstybinės krovinių vežimo keliais priežiūros srityje, o atliko tyrimą leidimo laikinai gyventi panaikinimo kontekste.

2.2. Skundo argumentai, jog Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir pareiškėjo teisėtiems lūkesčiams, yra nepagrįsti. Pareiškėjas patvirtina Sprendimu nustatytas faktines aplinkybes, kad nuo Bendrovės veiklos pradžios, Bendrovė teikia vairavimo paslaugas ir toks jos veiklos modelis nepakito iki pat Sprendimo priėmimo. Pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, t. y. jo profesija įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą. Tam, kad užsieniečiui galėtų būti išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi kaip turinčiam profesiją, įtrauktą į Trūkstamų profesijų sąrašą, užsienietį darbui kviečianti įmonė turi vykdyti veiklą atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje. Tokiu būdu užsieniečio, kuris ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, profesija laikoma įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, jeigu šį užsienietį įdarbinti įsipareigojantis darbdavys vykdo veiklą paslaugų sektoriuje. Taigi priešingai, nei teigia pareiškėjas, atsakovas pagrįstai vertino, ar Bendrovė vykdo veiklą paslaugų sektoriuje (vykdo tarptautinius krovinių pervežimus). Pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių krovininis kelių transportas (ekonominės veiklos kodas 49.41) apima visą krovinių vežimo keliais transportą, pvz., sunkių krovinių vežimą, šaldytų produktų vežimą, miško medžiagos vežimą, automobilių vežimą. Į šią klasę taip pat patenka krovininių automobilių nuoma su vairuotojo samdymu, tačiau nepatenka vairavimo paslaugos teikimas.

2.3. Pažymėtina tai, jog krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis tarptautiniais maršrutais veikla yra licencijuojama. Krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos, veiklą už atlygį gali vykdyti tik vežėjai, turintys nustatyta tvarka išduotą EBKR licenciją. Vežėjas privalo turėti nuosavybės teise arba valdyti kitais teisėtais pagrindais, krovinių gabenimo veiklai, kelių transporto priemones ir kiekvienai transporto priemonei priskirtą EBKR licencijos kopiją. Atsakovo vertinimu, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu jis ketina dirbti (dirba) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju įmonėje, kuri turi EBKR licenciją ir šios licencijos kopijas, t. y. profesinę vežimo kelių transportu veiklą vykdo naudojant EBKR licenciją ir konkrečioms transporto priemonėms priskirtas šios licencijos kopijas. Nei Kodeksas, nei Reglamentas Lietuvos vežėjų neatleidžia nuo pareigos įsigyti EBKR licenciją, taip pat nesuteikia teisės tarptautinius krovinių pervežimus vykdyti naudojant kito savininko transporto priemonę su tam savininkui išduota EBKR licencijos kopija.

2.4. Atsakovas, nustatęs, kad Bendrovė deklaruoja vykdanti krovininę kelių transporto veiklą, turi EBKR licenciją, tačiau neturi pakankamo šios licencijos kopijų skaičiaus ir siekdamas sudaryti galimybę Bendrovei nepertraukiamai vykdyti veiklą, Bendrovei suteikė protingą ir pakankamą terminą išsiimti EBKR licencijos kopijas, kad užsieniečių kvietimas darbui ir leidimų laikinai gyventi išdavimas atitiktų Įstatymo nuostatas, tačiau Bendrovė trūkstamų EBKR licencijų kopijų neįsigijo. Dėl to, kad Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, kad galėtų vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal Kodekse nustatytus reikalavimus, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla), todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų ir yra pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.

2.5. Šiuo atveju nagrinėdamas klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, atsakovas, priešingai nei teigia pareiškėjas, vertino ne Bendrovės veiklos teisėtumą, o tai, ar Bendrovės veikla atitinka teisės aktų reikalavimus, norint kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi Bendrovėje įdarbintiems užsieniečiams išdavimo. Nesutiktina su skundo teiginiais, kad Sprendimas prieštarauja 2018 metais tarp Bendrovės, Departamento ir užsieniečių sudarytų taikos sutarčių nuostatoms. Šios taikos sutartys buvo sudarytos konkrečiose bylose pagal užsieniečių skundus dėl atsakovo priimtų sprendimų atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įvertinus tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą ir individualias bylų aplinkybes. Kadangi po taikos sutarčių sudarymo pasikeitė tiek Kodekso, tiek Įstatymo nuostatos, taikos sutarčių sudarymas savaime nepatvirtina skundo teiginių, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

2.6. 2022 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 44 ir 62 straipsnių pakeitimai, nustatantys užsieniečių įdarbinimą ir leidimų laikinai gyventi išdavimą darbo pagrindu, įskaitant ir galimybę užsieniečius įdarbinti pagal laikinojo įdarbinimo sutartis (iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymas draudė įdarbinti užsieniečius pagal laikinojo įdarbinimo sutartis, nenustatant jokių išlygų), taip pat 2022 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo ir Kodekso 8 straipsnio pakeitimai, t. y. Kodekso 8 straipsnis buvo papildytas 6 dalimi, pagal kurią šio straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytą galiojančią licenciją turintis vežėjas gali turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją.

2.7. Taigi pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir nustačius faktines aplinkybes, kad pareiškėją įdarbinusi Bendrovė neturi pakankamai Bendrijos licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, kad galėtų vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal Kodekse nustatytus reikalavimus, atsakovas Sprendimu pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančių teisės aktų normomis ir faktinėmis bylos aplinkybėmis, o skundo teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į skundą prašė tenkinti skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Sutiktina su skundo argumentais. Bendrovė nevykdo licencijuojamos veiklos, o nuo pat jos įsteigimo teikia vairavimo paslaugas UAB „IPUKIS“ įmonių grupės įmonėms. Kiekviena įmonė UAB „IPUKIS“ įmonių grupėje turi savo vaidmenį, o Bendrovė yra įmonė, kurioje yra įdarbinti visi vairuotojai ir kuri teikia vairavimo paslaugas grupės įmonėms, t. y. Bendrovė nevykdo licencijuojamos veiklos. Tokį paslaugų modelį iš esmės patvirtina Bendrovės 2023 m. birželio 29 d. atsakovui. Bendrovei pateikus įrodymus apie nuo pat 2018 metų teikiamas vairavimo paslaugas, nesuprantama, dėl ko atsakovas laikosi pozicijos, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla) ir dėl to nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Bendrovės veikla atitinka Reglamento reguliavimą. EBKR licencijos turėjimas nėra taikomas vežimo paslaugos teikėjui, o įmonei, kuri vykdo tarptautinių krovinių vežimo veiklą.

3.2. Ginčijamame Sprendime nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas, kuris yra įdarbintas Bendrovėje, teikiančioje vairavimo paslaugas, negali būti laikomas turinčiu profesiją, įtrauktą į Trūkstamų profesijų sąrašą, nes vairavimo paslaugos teikimas pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių nepatenka į krovininį kelių transportą. Duomenų, kad pareiškėjas neatitiktų šių reikalavimų ir atitinkamai jam negalėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnio 2 dalies pagrindu, byloje nėra. Byloje nėra pagrindo pritarti atsakovo pozicijai, jog vairavimo paslaugų veikla pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių negali būti priskiriama krovininiam kelių transportui ir atitinkamai todėl negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnio 2 dalis pagrindu.

3.3. Aplinkybę, kad Bendrovės vykdoma veikla atitinka teisinį reguliavimą leidimams laikinai gyventi Lietuvoje gauti, patvirtina tai, kad teisinis reguliavimas nuo Bendrovės įsteigimo iki dabar yra nepasikeitęs, o 2017 – 2018 metais valstybės institucijos patvirtino Bendrovės veiklos teisėtumą. Atsakovo nurodomas reikalavimas „viena galiojanti licencijos kopija naudojama vienai konkrečiai kelių transporto priemonei“, kuriuo remiantis teigiama, kad Bendrovė negali verstis veikla ir dėl to panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nėra naujai atsiradęs. Toks reikalavimas galiojo ir Bendrovės įsteigimo metu bei 2018 metais, kai valstybės institucijos patvirtino, kad Bendrovės veikla yra teisėta. Bendrovė, siekdama įsitikinti, kad jos vykdoma veikla teikiamos vairavimo paslaugos yra teisėta, kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, VDI, konsultavosi su LTSA, Ūkio subjektų priežiūros departamento direktoriumi, kurie patvirtino, kad vairavimo paslaugos teikimas yra legali ir teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

3.4. Didžioji dauguma UAB „IPUKIS“ darbuotojų (tolimųjų reisų vairuotojų) buvo užsieniečiai ir dirbo bei turėjo vizas ir leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „IPUKIS“ pagrindu, todėl iškilo klausimas dėl šių darbuotojų perkėlimo į Bendrovę įtakos jų turimų vizų ir leidimų laikinai gyventi galiojimo ir (ar) pratęsimo, nes UAB „IPUKIS“ darbuotojai, pereidami dirbti į Bendrovę, turėjo naujai kreiptis į atsakovą su prašymais dėl vizų arba leidimų laikinai gyventi Lietuvoje darbo Bendrovėje pagrindu. Todėl UAB „IPUKIS“ 2018 m. sausio 22 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri yra atsakinga už Departamento veiklą, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją, su prašymu suteikti išimtį ir leisti tolimųjų reisų vairuotojams dirbti UAB „IPUKIS“ tol, kol jie gaus vizas ir leidimus laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu. Vidaus reikalų ministerija 2018 m. vasario 9 d. įvertino Bendrovės veiklą ir UAB „IPUKIS“ įmonių grupės reorganizacijos (pertvarkymo) kontekste įvertino, kad Bendrovė gali teikti vairavimo paslaugas, t. y. nei Vidaus reikalų ministerija, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija niekada nekvestionavo ir nekėlė klausimo dėl tokios teisėtos ir logiškos darbuotojų perkėlimo iš UAB „IPUKIS“ į Bendrovę galimybės.

3.5. Nors teisinis reglamentavimas ir faktinė situacija išliko nepakitusi, atsakovas iki šiol nepaaiškina, kodėl iki pat 2023 metų sėkmingai išduodavo (pakeisdavo) leidimus laikinai gyventi Bendrovės darbuotojams Įstatymo 44 straipsnio 2 dalies pagrindu. Šiuo atveju pasikeitė tik atsakovo daugiau nei 5 metus vyravusi nuomonė, kad Bendrovės veikla visą laiką buvusi teisėta ir sudaranti pagrindą išduoti leidimus laikinai gyventi jos darbuotojams, staiga tapo neatitinkanti teisinio reguliavimo. Tačiau tokio netikėto nuomonės pasikeitimo, dėl kurio masiškai Bendrovės darbuotojų atžvilgiu priimami sprendimai, atimantys iš jų finansinį šaltinį ir kuriamą gyvenimą Lietuvoje, atsakovas nesiteikia paaiškinti. Tokia nesąžininga pareiškėjo ir Bendrovės interesus pažeidžianti pozicija negali būti suderinama nei su pareiškėjo teisėtais lūkesčiais, nei su teisinės valstybės principu, nei su atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareiga pagrįsti savo priimamus sprendimus.

4. Atsakovas Departamentas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą įdarbinus pareiškėją pagal darbo sutartį jis turi toje Bendrovėje dirbti būtent tą darbą, kurį darbdavys garantavo pasirašydamas su užsieniečiu darbo sutartį. Pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis).

Tačiau atlikus tyrimą nustatyta, kad Bendrovė nuo 2023 m. sausio 1 d. pateikė 200 tarpininkavimo raštų dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo / keitimo užsieniečiams, ketinantiems dirbti (dirbantiems) Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais, nors pagal viešai skelbiamus LTSA duomenis Bendrovė turi tik 1 Lietuvos Respublikoje išduotą Bendrijos licencijos kopiją (LIC-006062-EBKR), kuria suteikiama teisė vežti krovinius už atlygį tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos.

Bendrovės pateikti dokumentai patvirtina, kad Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruotos krovininio kelių transporto veiklos, pagal Bendrovės pasirinktą veiklos modelį, Bendrovėje įdarbintas darbuotojas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbo funkciją atlieka paslaugos užsakovui, o Bendrovė vairavimo paslaugos užsakovus tik aprūpina žmogiškaisiais ištekliais. Tai, kad pagrindinė Bendrovės veikla yra vairavimo paslaugų teikimas, patvirtina ir pačios Bendrovės valstybės įmonei Registrų centrui kartu su finansinių ataskaitų rinkiniu už 2022 metus pateiktas aiškinamasis raštas, kuriame tai yra nurodyta.

Tai, jog Bendrovės veikla yra vairavimo paslaugų teikimas Bendrovė taip pat patvirtino 2023 m. rugsėjo 29 d. raštu, nurodžiusi, kad Bendrovėje įdarbinti vairuotojai pagal sudarytas paslaugų teikimo sutartis kitoms įmonėms teikia vairavimo paslaugas. Taigi, atsakovo vertinimu, pareiškėjas pagal darbo sutartį negalėjo būti įdarbintas Bendrovėje krovinių vežimo transporto priemonių vairuotoju, nes Bendrovė neturi reikiamo licencijų kiekio, todėl nelaikytina, kad asmuo ketina dirbti pagal darbo sutartį (krovinių vežimo transporto priemonių vairuotoju), ir pareiškėjui pagrįstai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

5. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog pareiškėjas dirbo, dirba ir ateityje dirbs tarptautiniu kroviniu vežimo transporto priemonės vairuotoju, jis vykdo veiklą pagal ekonominę veiklos rūšį, kuriai ir buvo įdarbintas. Jokios kitos veiklos nei tarptautinių krovinių vežimo veikla pareiškėjas ir nevykdo. Byloje nėra nustatyta šį faktą paneigiančių aplinkybių. Pareiškėjas yra sudaręs darbo sutartį tik su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kuris ir pateikė tarpininkavimo raštą, sudarė darbo sutartį su pareiškėju ir išpildė kitas sąlygas, numatytas Įstatyme. Šiuo atveju pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo moka mokesčius Lietuvos Respublikoje, nėra jokių veiklos fiktyvumo ir (ar) laikinojo įdarbinimo požymių. Atsakovas klaidingai teigia, kad pareiškėjas negalėjo būti įdarbintas pas trečiąjį suinteresuotą asmenį krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, nes tokią teisę pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui suteikia Reglamento 5 straipsnio 1 dalies b punktas ir 2 dalis, kuri numato, kad tarptautinių krovinių vežimo vairuotojo liudijimas išduodamas ir tarptautinio krovinių vežimo veikla gali būti vykdoma vairavimo paslaugos forma. Tai yra įprasta Europos Sąjungos valstybių narių praktika. Taip pat pažymėtina tai, jog Kodekso 14 straipsnyje įtvirtintas baigtinis sąrašas institucijų spręsti dėl tarptautiniu kroviniu vežimo licencijavimo tvarkos. Nei viena iš įgaliojimus turinčių institucijų, taip pat ir LTSA, kuri yra tiesiogiai atsakinga užtikrinti tarptautinių krovinių vežimo licencijos sąlygų laikymąsi, nėra nustačiusi jokių pareiškėjo ar trečiojo suinteresuoto asmens veiklos trūkumų. Jei tokie trūkumai paaiškėtų, nedelsiant būtų sustabdytas tarptautinio krovinio vežimas ir trečiasis suinteresuotas asmuo būtų įpareigotas mokėti pareiškėjui prastovas. Bendrovės veikla yra teisėta, o 2018 metais buvo sudarytos ir teisme patvirtintos 9 taikos sutartys, kai galiojo analogiškas teisinis reguliavimas esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Departamento Sprendimą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 627,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

7. Teismas, įvertinęs nustatytas ginčo faktines aplinkybes, pažymėjo, jog Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, t. y., kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, o Sprendimas grįstas aplinkybėmis, kad Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų ir negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla), todėl pareiškėjas neturi realių galimybių dirbti Bendrovėje. Teismas atkreipė dėmesį, jog Sprendimas priimtas remiantis atsakovo įvertinta informacija, kad 2023 m. spalio 4 d. duomenimis Bendrovėje dirbo 377 darbuotojai, o Bendrovė turi tik 1 Lietuvos Respublikoje išduotą Bendrijos licencijos kopiją, ji neįvykdė atsakovo siūlymo – iki 2023 m. rugsėjo 1 d. išsiimti Bendrijos licencijos kopijas kiekvienai Bendrovės pervežimams naudojamai transporto priemonei.

8. Teismo vertinimu, nors atsakovas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų bei nurodė, jog Bendrovė turi 1 licencijos kopiją vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą, todėl, vadovaujantis Kodekso 8 straipsnio nuostatomis, Bendrovė turi teisę turėti 1 kelių transporto priemonę ir ne daugiau nei 5 vairuotojus ją vairuoti, o Bendrovėje dirbo 377 darbuotojai, t. y. galima suprasti, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčio reikalavimo (pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui), tačiau šiuo atveju atsakovas nesiaiškino visų reikšmingų faktinių aplinkybių pagrįstam sprendimui priimti.

9. Teismas pažymėjo, jog atsakovas neišsiaiškino konkrečių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo įdarbinimu, t. y. ar pareiškėjas buvo įdarbintas kaip Bendrovės, ar kaip UAB „IPUKIS“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, taip pat, kuri iš prieš tai nurodytų įmonių turi teisę pareiškėjui duoti nurodymus bei reikalauja vykdyti darbo funkcijas, moka atlyginimą ir kt. Teismo nuomone, tik išsiaiškinus aplinkybes su kuo pareiškėjas yra sudaręs darbo sutartį, koks šios darbo sutarties turinys, ar yra ir koks yra susitarimas tarp Bendrovės ir UAB „IPUKIS“ dėl darbuotojo funkcijų vykdymo, būtų galima nustatyti, ar pateiktas Bendrovės įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui yra tinkamas ir ar pareiškėjas atitinka ar neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

10. Teismas pažymėjo, jog nors Sprendime nurodyta, kad 2023 m. birželio 29 d. raštu Bendrovė informavo atsakovą, kad Bendrovėje įdarbinti vairuotojai pagal sudarytas paslaugų teikimo sutartis kitoms įmonėms teikia vairavimo paslaugas, tačiau šiuo atveju Sprendime neįvertinta, kurioje bendrovėje pareiškėjas buvo įdarbintas, kieno naudai konkrečiai (Bendrovei ar UAB „IPUKIS“) pareiškėjas dirbo, kam jis buvo pavaldus bei kieno nurodymus jis turėjo vykdyti. Teismas taip pat nurodė, kad į bylą pateiktas 2023 m. sausio–gegužės mėn. darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraštis bei pateiktos buhalterinės pažymos apie suteiktų valandų skaičių patvirtina, kad pareiškėjas būtent Bendrovėje išdirbo konkretų valandų skaičių, kas, teismo vertinimu, patvirtina, jog pareiškėjas buvo įdarbintas ir dirbo būtent Bendrovėje. Dėl to teismas sprendė, kad neįvertinęs šių aplinkybių, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

11. Teismas, vertindamas Sprendimo teiginį, jog Bendrovė turi 1 licencijos kopiją vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą, todėl, vadovaujantis Kodekso nuostatomis, Bendrovė turi teisę turėti 1 kelių transporto priemonę ir ne daugiau nei 5 vairuotojus ją vairuoti, o Bendrovėje dirba 377 darbuotojai, pažymėjo, jog pagal Kodekso 14 straipsnio 2 dalį, būtent LTSA pareigūnai turi teisę atlikti ūkio subjektų veiklos priežiūrą ir patikrinimus. Kodekso 14 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodyta, kad policijos pareigūnai turi teisę tikrinti krovininės kelių transporto priemonės ekipažo dokumentus, kroviniams vežti privalomus dokumentus. Taigi teismas nurodė, jog valstybinę vežimo krovinių keliais priežiūrą vykdo LTSA bei Lietuvos kelių policija, dėl to priimdamas Sprendimą atsakovas nepagrįstai vertino Bendrovės vykdomos veiklos neatitikimą Kodekso normoms, taip peržengdamas savo kompetencijos ribas, ir tik iš šio vertinimo konstatavo pareiškėjo neatitikimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytiems imperatyviems reikalavimams.

12. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, pažymėjo, kad nors Sprendime nurodytos tam tikros aplinkybės, susijusios su pareiškėju, ir atitinkami Įstatymo straipsniai, kuriais remiantis priimtas šis administracinis aktas, tačiau Sprendime neįvertintas nurodyto teisinio reglamentavimo taikymas susidariusios faktinės situacijos apsektu, o Sprendime iš esmės yra tik formali nuoroda į Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas konstatavo, kad Sprendimas neatitinka administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų (VAĮ 10 str. 5 d.), kadangi atsakovas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių, t. y. nenustatė ir nevertino reikšmingų aplinkybių pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Dėl to teismas pripažino, jog atsakovas neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų sprendimo priėmimui, nustatymo, todėl Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.). Tenkinęs pareiškėjo skundą ir panaikinęs Sprendimą, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 13. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog atsakovas nesiaiškino visų reikšmingų faktinių aplinkybių pagrįstam sprendimui priimti yra nepagrįstas bei prieštaraujantis Įstatymo nuostatų sisteminei analizei, pagal kurią užsienietis turi pareigą įsidarbinti būtent pas tą darbdavį ir toms funkcijoms, kurios buvo nurodytos tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį gali tik turėdamas atsakovo sutikimą.

13.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino to, jog pareiškėjas turėjo ne tik dirbti Bendrovėje, bet ir joje atlikti tas funkcijas, kurios nurodytos tarpininkavimo rašte – dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pagal Sprendime nustatytas aplinkybes Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla), todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

13.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog priimdamas Sprendimą atsakovas viršijo savo kompetenciją, nes valstybinę krovinių vežimo keliais priežiūrą atlieka ne Departamentas, o LTSA ir Lietuvos kelių policija, nes šiuo atveju spręsdamas pareiškėjo teisinės padėties klausimą atsakovas veikė ne valstybinės krovinių vežimo keliais priežiūros kontekste, o atliko tyrimą leidimo laikinai gyventi panaikinimo kontekste.

13.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nors Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nėra konkretizuota, kad darbdavys, ketinantis įdarbinti užsienietį pagal profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, privalo vykdyti veiklą atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje, tokią išvadą suponuoja Įstatymo 44 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal Įstatymo 571 straipsnį. Priešingu atveju susidarytų situacija, kad bet kokia įmonė, nevykdanti jokios veiklos tarptautinių krovinių pervežimo sektoriuje (pavyzdžiui, bandelių kepimu užsiimanti įmonė) galėtų įdarbinti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojus, tokiu būdu išnaudojant kvotą, o atsakovas neturėtų galimybių vertinti tokios įmonės galimybių suteikti įdarbintam užsieniečiui darbą, į kurį jis yra priimtas ir, atitinkamai, neturėtų jokių galimybių atsisakyti išduoti tokiam užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Tačiau tokia situacija prieštarauja Įstatymo 44 ir 62 straipsnių nuostatoms, pagal kurias užsieniečiai gali atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas darbdavį buvo įdarbinti, atitinkamai, darbdavys turi turėti galimybę aprūpinti užsienietį darbo sutartyje nurodytu darbu. Šiuo atveju teismas nevertino, ar Bendrovė vykdo veiklą paslaugų sektoriuje (vykdo tarptautinius krovinių pervežimus). Manytina, jog užsieniečiui leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu jis ketina dirbti (dirba) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju įmonėje, kuri turi EBKR licenciją ir šios licencijos kopijas, t. y. profesinę vežimo kelių transportu veiklą vykdo naudojant EBKR licenciją ir konkrečioms transporto priemonėms priskirtas šios licencijos kopijas.

13.5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje kilusią situaciją, t. y. jog pareiškėjas faktiškai negali dirbti Bendrovėje, kuri jį kvietė, nes Bendrovė neturi reikiamo kiekio licencijų kopijų. Taigi jei atsakovas elgtųsi priešingai – išduotų leidimus gyventi darbo pagrindu, nors Bendrovė aiškiai negali vykdyti tokios veiklos (nes neturi licencijų kopijų) – tai leistų piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir iškreiptų Įstatymo nuostatų tikslus.

14. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi išdavimui, nes pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą leidimą laikinai gyventi atsisakoma išduoti, jei užsienietis neatitinka tam tikrų Įstatyme nustatytų sąlygų, tačiau šiuo atveju Sprendimas grindžiamas ne tuo, jog ne pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų, bet aplinkybes, jog Bendrovės veikla neatitinka Kodekso reikalavimų. Sprendimas yra nemotyvuotas, nes jame nėra nurodyta, kurių Įstatymo numatytų sąlygų pareiškėjas neatitinka, dėl ko jam turėtų būti atsisakoma pakeisti (išduoti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

14.2. Teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas neatliko visapusiško aplinkybių vertinimo, nes Bendrovės vykdoma veikla atitinka teisinį reguliavimą leidimams laikinai gyventi Lietuvoje gauti, o pareiškėjas buvo įdarbintas ir dirba vykdydamas tokią veiklą (krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas), kokiai kreipėsi išduoti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas netyrė faktinės situacijos, apsiribodamas argumentu, kad pareiškėjas negali vykdyti ekonominės veiklos, kuriai buvo įdarbintas, kai faktiškai ir teisiškai pareiškėjas vykdo ekonominę veiklą, kuriai buvo įdarbintas, pas tą patį darbdavį, kuris pateikė tarpininkavimo raštą. Atsakovas neturi kompetencijos pasisakyti dėl kelių transporto veiklos ir jos licencijavimo klausimų. Teismas pagrįstai nurodė, jog priimant Sprendimą atsakovas turėjo vertinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo įdarbinimu, o ne vien tik tai, ar pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „IPUKIS“. Atsakovas neįvertino, jog pareiškėjas dirba tik pas darbdavį (Bendrovę), kuri pateikė tarpininkavimo raštą, ir neturi jokių kitų teisinių santykių su jokiais kitais asmenimis (darbo ar bet kokių kitų).

14.3. Ginčijamas Sprendimas pažeidžia teisinio saugumo principą, nes atsakovas nuo 2018 iki 2023 metų esant analogiškai faktinei ir teisinei situacijai išduodavo (pakeisdavo) Bendrovės darbuotojams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau, staiga atsakovo nuomonė dėl teisinio reguliavimo pasikeitė, o savo pasikeitusios pozicijos jis nepaaiškino. Sprendimas buvo siurprizinis, atsakovui nepasiteiravus pareiškėjo dėl jo veiklos Bendrovėje.

14.4. Bendrovės vykdoma veikla nuo pat jos veiklos pradžios iki Sprendimo priėmimo nepakito, o teisinis reguliavimas iš esmės buvo analogiškas tiek Bendrovei pradėjus veiklą, tiek ginčo metu. Esant analogiškai faktinei ir teisinei situacijai, valstybės institucijos jau yra patvirtinusios Bendrovės veiklos modelio teisėtumą. Be to, atsakovas dar 2018 metais, pasirašydamas 9 taikos sutartis, pripažino, kad Bendrovė verčiasi teisėta veikla, jos modelis neturi laikinojo įdarbinimo įmonės ir (ar) laikinojo darbo naudotojo požymių ir neprieštarauja kitiems teisės aktams. Apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog Bendrovė galimai užsiima laikinojo įdarbinimo veikla, yra nepagrįsti.

15. Atsakovas pateikė rašytinius paaiškinimus, prašydamas prie bylos prijungti LTSA Paslaugų departamento 2023 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. 15B-9362. Atsakovas nurodo, jog šiame rašte nurodoma informacija, kuri buvo nurodyta Sprendime, jog Kodekso 8 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad galiojančią licenciją turintis vežėjas gali turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją. Kadangi Bendrovė turi 1 krovininę transporto priemonę, susietą su Bendrijos licencijos vežti krovinius kopija, pagal Kodekso nuostatas Bendrovė gali turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus.

16. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė rašytinius paaiškinimus, prašydamas prie bylos prijungti pareiškėjo darbo sutartį ir vairuotojo liudijimą. Pareiškėjas nurodo, jog faktas, kad atsakovas pateikė LTSA raštą šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, po eilės neigiamų teismų sprendimų, patvirtina, kad priimdamas Sprendimą atsakovas nevertino visų reikšmingų individualių faktinių aplinkybių. Byloje ginčo dėl pateikto LTSA rašto turinio ir jame išdėstytų teiginių teisingumo nėra, o atsakovas LTSA uždavė netikslų klausimą. LTSA išduoda vairuotojo liudijimus tarptautinių krovinių vežimo veiklai vykdyti, vairuotojų liudijimai yra galiojantys, nepanaikinti ir išduoti LTSA atskleidžiant aplinkybę apie darbdavį.

17. Atsakovas pateikė rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, jog LTSA raštas patvirtina, kad Bendrovė gali turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus. Teisės aktuose nustatyta, kad vairuotojo liudijimas yra išduodamas vežėjui, kuris turi EBKR licenciją, tačiau vairuotojo liudijimų išdavimas nėra siejamas su šios licencijos kopijų skaičiumi. Kaip matyti iš pareiškėjui išduoto vairuotojo liudijimo, jis buvo išduotas ne Bendrovės, kuri yra pareiškėjo darbdavys ir tarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išdavimo, o UAB „IPUKIS“ pagal šios įmonės pateiktus duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo Migracijos departamentas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, kuris tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Migracijos departamento 2023 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 23S180184, pripažinęs, jog Sprendimas priimtas neobjektyviai įvertinus visas aplinkybes, Sprendime nėra pakankamai duomenų, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo reikalavimų.

20. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo ir netinkamo teisės normų aiškinimo bei taikymo aspektais.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Atsakovas taip pat prašė pridėti papildomą įrodymą – Lietuvos transporto saugos administracijos paslaugų departamento 2023 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. 15B-9362 „Dėl vairuotojų skaičiaus įmonėje“ (toliau – ir 2023 m. gruodžio 29 d. raštas). Tuo metu pareiškėjas pateikė prašymą pridėti prie bylos naujus įrodymus, t. y. vairuotojo liudijimą bei tarp pareiškėjo ir Bendrovės pasirašytą darbo sutartį.

23. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai pirmosios instancijos teismo sprendimą tikrina ta apimtimi, kuri užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo iš esmės metu nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, gali būti tiriami, tačiau tik tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.).

24. Migracijos departamentas ir pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau nenurodė jokių priežasčių, kodėl šie įrodymai negalėjo būti teikiami į bylą, nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme, taip pat nenurodė priežasčių, pagrindžiančių būtinybę vertinti šiuos įrodymus, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija nenustatė pagrįstų priežasčių tirti ir vertinti įrodymus, kurie nebuvo tirti ir vertinti pirmosios instancijos teisme, todėl atsisako pridėti prie bylos Migracijos departamento bei pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus.

25. Remiantis rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pateikė 2023 m. rugpjūčio 1 d. prašymą išduoti Leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Migracijos departamentas, vadovaudamasis, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 44 straipsnio 2 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiais Kodekso 8 straipsnio (2022 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XIV-1167 redakcija) pakeitimais, priėmė 2023 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 23S180184, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti Leidimą laikinai gyventi, padaręs išvadą, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininio kelių transporto, transportui būdingų paslaugų veikla), todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

26. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadas, kad Migracijos departamentas neįvardijo ir nenustatė, kokių konkrečiai sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnyje, neatitiko pareiškėjas, o Sprendime nurodytas faktinis pagrindas – Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių – nepatenka į Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto reguliavimo sritį, todėl nepagrindžia Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo, konstatavo, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 23S180184 yra neteisėtas.

27. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde patikslino, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje nustatytos sąlygos, nes dėl to, jog Bendrovė neturi pakankamai EBRK licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, pareiškėjas apskritai negali būti laikomas dirbančiu Bendrovėje pagal darbo sutartį.

28. Pirmiausia pažymėtina, kad Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontrolę (Įstatymo 4 str. 2 d. (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija)). Migracijos departamentui, be kita ko, suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi, be kita ko, darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija)), taip pat – panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi, paaiškėjus, kad yra atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija)). Vienas iš tokių pagrindų – nustatymas, kad užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija)). Migracijos departamentas, priimdamas tokio pobūdžio sprendimą, taiko Įstatymą ir kitus įstatymus (teisės aktus) tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja Įstatymas, išskyrus nustatytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nėra aktualios (Įstatymo 1 str. 4 d. (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3162 redakcija)).

29. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos aišku, kad Įstatyme, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje įtvirtintas reglamentavimas nereikalauja, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su užsieniečio profesija; Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius pagal darbo sutartį turi būti realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad šiuo atveju siekiama kitų nei Įstatyme nustatytų tikslų, kompetentinga institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019; 2019 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3440-602/2019; 2019 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3279-822/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5574-575/2019).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino ir tai, kad, siekiant taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, būtina įvardyti, nustatyti ir konstatuoti, jog užsienietis neatitinka bent vienos iš sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2023 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023).

31. Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų keisti ar kurti naujas aptartų Įstatymo reglamentuojančius teisinius santykius nustatančių teisės normų aiškinimo taisykles (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

32. Nustačius, kad Įstatyme nėra teisės normų, tiesiogiai nustatančių reikalavimus, kuriuos turi atitikti, pavyzdžiui, Migracijos departamento sprendimas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, tokiam sprendimui taikytinas VAĮ 10 straipsnis, kurio 5 dalies 5 punkte (administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės) ir 6 punkte (administraciniame sprendime turi būti nurodyti administracinio sprendimo motyvai) nustatyti imperatyvūs reikalavimai, taikytini administraciniams sprendimams, priimamiems migracijos kontrolės srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023).

33. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti vieša, t. y. žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013). Esminė administracinio sprendimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).

34. Nustačius, kad nėra pagrindo administracinį sprendimą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti administracinio sprendimo turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio administracinio sprendimo adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento 2023 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 23S180184 turinį, pritardama pirmosios instancijos teismui, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju iš Sprendimo motyvų, kuriais grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymas, nėra aišku, kurios pareiškėjui taikytinos sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir b papunkčiuose, pareiškėjas neatitiko tuo metu, kai pateikė prašymą išduoti Leidimą laikinai gyventi ir taip išreiškė ketinimą dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas, siekdamas įvardyti, nustatyti ir konstatuoti, kurių sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir (ar) b papunkčiuose, pareiškėjas neatitinka, nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių tai, kad pareiškėjo atliekamas darbas Bendrovėje neturi pakankamo ryšio su pačios Bendrovės atliekama veikla, pareiškėjo darbas Bendrovėje yra ekonomiškai nenaudingas, kad pareiškėją ir Bendrovę siejantys darbo santykiai nėra realūs, taip pat netyrė, ar konkrečiai pareiškėjo turima kvalifikacija atitinka jo darbo vietą, į kurią pareiškėjas buvo priimtas dirbti Bendrovėje. Todėl Migracijos departamento Sprendimo motyvuose nurodytas faktinis pagrindas – Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių – savaime nepagrindžia išvados, kad šiuo konkrečiu atveju būtent pareiškėjas, įdarbintas Bendrovėje dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuoju, neatitinka kurios nors Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir (ar) b papunkčiuose nustatytos sąlygos ir dėl to jam negali būti išduotas Leidimas laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas, užtikrindamas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę, privalo imtis visų reikiamų veiksmų, jog būtų nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, identifikuojančios tikruosius atitinkamą prašymą pateikusio užsieniečio ir jį ketinančio įdarbinti darbdavio ketinimus sukurti realius, individualius, ekonomiškai naudingus darbo teisinius santykius. Tačiau tuo pat metu Migracijos departamentas privalo laikytis ne tik Įstatyme, bet ir, kaip nustatyta, VAĮ nustatytų reikalavimų, taikytinų migracijos kontrolės srityje Migracijos departamento priimamiems atitinkamiems sprendimams.

37. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 23S180184, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui išduoti Leidimą laikinai gyventi, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų, šiame sprendime padaryti teisinio ir faktinio pagrindimo bei motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl ko pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jis neteisėtas, todėl naikintinas.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad administracinio sprendimo priėmimo motyvai privalo būti nurodyti pačiame administraciniame sprendime (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-990/2007); administracinis teismas neturi atsižvelgti į skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo teisinių ir faktinių pagrindų papildymus, nurodytus procesiniuose dokumentuose, jeigu tokie papildymai savo esme yra visiškai nauji administracinio sprendimo priėmimo teisiniai ir faktiniai pagrindai (žr., pvz., 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014).

39. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas apeliaciniame skunde nurodo naują teisinį ir faktinį Migracijos departamento 2023 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 23S180184 priėmimo pagrindus. Vadovaujantis aptarta praktika, atsižvelgus į teisinių santykių, dėl kurių kilo ginčas, pobūdį, jie nevertinami ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas netikrinamas, darant išvadą, kad jie niekaip nekeičia padarytos išvados dėl Sprendimo esminių teisinio ir faktinio pagrindimo bei motyvacijos trūkumų.

40. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl atsakovo Migracijos departamento apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

41. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikia teismui prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Ši teismo nutartis priimta pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas įgijo teisę į išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

42. Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė prašymą priteisti 605 Eur sumą, sumokėtą jo atstovui advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą, papildomų paaiškinimų ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą bei šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2024 m. sausio 17 d. sąskaita faktūra Nr. 2024-01-17/05, 2024 m. sausio 18 d. mokėjimo nurodymas Nr. 0118080652948.).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovo advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, bylos trukmę, nustačiusi, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nurodytų priteistinų maksimalių dydžių už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (Rekomendacijų 7 p., 8.11 p., 8.16 p.), tačiau įvertinusi ir tai, kiek analogiškų bylų, kuriose pareiškėjams ar Bendrovei atstovauja tas pats atstovas, nagrinėjama administraciniuose teismuose, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistiną jo apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo sumą iki 140 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Priteisti pareiškėjui H. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 140 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė