2016-05-03 Nr. AB-9822-3-61-3-00723-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-734-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00723-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ir Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, atstovaujamai Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. Š. su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimų Nr. 17R-2351 ir Nr. 17R-2352 (toliau – ir Komisijos Sprendimai) dalis, kuriose atsisakyta kompensuoti pareiškėjai po 60 000 Lt išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės 120 000 Lt pareiškėjos turėtų išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu.

Taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad ginčijamais Komisijos Sprendimais Komisija iš dalies patenkino pareiškėjos dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės plėtojimu, kompensavimo. Komisija sprendimu Nr. 17R-2351 nusprendė kompensuoti pareiškėjai 5,05 Lt už pašto paslaugas pagal prašymą Nr. 15R-3144 ir sprendimu Nr. 17R-2352 nusprendė kompensuoti pareiškėjai 201,55 Lt už pašto paslaugas bei notaro paslaugas pagal prašymą Nr. 15R-3174. Komisija nepagrįstai netenkino abiejų pareiškėjos prašymų dalyse, kuriose pareiškėja prašė kompensuoti jai po 60 000 Lt projektų vykdytojui sumokėtų, bet negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinių projektų plėtojimo.

Atsisakymą kompensuoti pareiškėjai jos sumokėtus, bet negrąžintus avansinius mokėjimus Komisija grindė: pirma, pareiškėja abiem atvejais sumokėjo po 60 000 Lt avansą tik 2013 m. sausio 8 d., t. y. likus nedaug laiko iki Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) įsigaliojimo 2013 m. vasario 1 d.; antra, pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, kad per trumpą laiką nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. vasario 1 d., kai įsigaliojo minėti teisės aktai, sutarties vykdytojas UAB „Meistera“ už gautus avansus atliko kokius nors realius, tokio dydžio sąnaudų pareikalavusius darbus arba patyrė realių nuostolių; trečia, UAB „Meistera“ ir pareiškėja nepagrįstai susitarė, jog sumokėti avansai nebus jai grąžinti.

Pareiškėjos nuomone, Komisijos sprendimų ginčijamos dalys yra neteisėtos iš esmės, nes prieštarauja Įgyvendinimo įstatymui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintam Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašui (toliau – ir Aprašas), garantuojančiam pareiškėjai teisę gauti jos prašomą kompensaciją. Priimant skundžiamus sprendimus buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Komisijos Sprendimai priimti netinkamai įvertinus pareiškėjos prašymų pagrindą sudarančias faktines aplinkybes. Komisija vertino tik tam tikras faktines aplinkybes ir nevertino prašymų pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumos. Komisijos Sprendimams turėjo įtakos aplinkybių, kurių pagal Įgyvendinimo įstatymą ir Aprašą ji neturėjo kompetencijos vertinti, vertinimas, t. y. Komisija veikė ultra vires. Pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjos išlaidos atitiko Aprašo 4 ir 5 punktuose įtvirtintus reikalavimus, t. y.

Komisija neatitikties Apraše įtvirtintiems reikalavimams pareiškėjos atžvilgiu nenustatė. Komisijos sprendimai motyvuojami argumentais, kurie visiškai nesusiję su pareiškėjos pateiktų prašymų ir juos pagrindžiančių įrodymų atitikties Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio ir / ar Aprašo 4 ir 5 punktų reikalavimams vertinimu. Nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas nesuteikia Komisijai teisės vertinti pareiškėjos prašymo faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių kitais nei Įgyvendinimo įstatymo ar Aprašo nustatytais aspektais, motyvuoti sprendimų prielaidomis ar samprotavimais, neturint jokių objektyvių tokias prielaidas ar samprotavimus pagrindžiančių įrodymų, reikalauti pateikti duomenis, susijusius su trečiaisiais asmenimis.

Pareiškėja su prašymais buvo pateikusi visus Aprašo 10 punkte nurodytus dokumentus. Apraše neįtvirtinta Komisijos teisė reikalauti papildomų įrodymų. Taigi reikalavimas pateikti papildomus dokumentus ar sprendimų motyvavimas tuo, kad nepateikti papildomi dokumentai, kurių pateikti Aprašas neįpareigoja, yra neteisėtas. Be to, pareiškėja nebuvo informuota Aprašo 26 punkto nustatyta tvarka, kad su jos prašymais nepateikti visi jiems patenkinti reikalingi dokumentai. Jei pareiškėja būtų buvusi tinkamai ir nepažeidžiant Aprašo 26 punkto reikalavimų informuota apie šią aplinkybę, ji būtų pateikusi Komisijos įvardijamus dokumentus, įrodančius, kad UAB „Meistera“ atliko darbų ar patyrė nuostolių už 60 000 Lt, nes UAB „Meistera“ iki 2013 m. vasario 1 d. atliko darbų už gautus avansus – užsakė ir avansu apmokėjo gamintojams už pareiškėjai skirtą elektrinių įrangą.

Abiem atvejais Komisija sprendimuose pareiškėjos nenaudai įvertino aplinkybę, kad pareiškėja sumokėjo avansą projekto vykdytojui UAB „Meistera“ tik 2013 m. sausio 8 d., tačiau neatsižvelgė į tai, kad jos įvardijamų teisės aktų pakeitimai buvo priimti tik 2013 m. sausio 17 d. Vadinasi, sudarydama sutartis su vykdytoju ir mokėdama avansą, pareiškėja negalėjo žinoti apie būsimą teisinį reglamentavimą. Komisija nepagrįstai nusprendė, kad UAB „Meistera“ ir pareiškėja nepagrįstai susitarė, jog sumokėti avansai nebus jai grąžinti, nes UAB „Meistera“, vykdydama savo įsipareigojimus pareiškėjai, turėjo realių išlaidų.

Tokios išlaidos buvo būtinos, nes UAB „Meistera“ buvo įsipareigojusi užsakyti ir sumontuoti pareiškėjai įrangą. Be to, pagal sutartis visi UAB „Meistera“ įsipareigojimai turėjo būti įvykdyti per sąlyginai trumpą laiką – iki 2013 m. spalio 8 d. Vadinasi, įranga turėjo būti užsakoma pakankamai anksti, t. y. UAB „Meistera“, nedelsiant užsakydama ir apmokėdama gamintojui už įrangą, pasielgė tinkamai. Šios išlaidos buvo ne tik būtinos, bet ir protingos, nes atitiko įrangos kainą rinkoje. Tai taip pat lėmė, kad pareiškėja sutiko, jog visas avansas liktų vykdytojui kaip suma, reikalinga UAB „Meistera“ nuostoliams dėl sutarčių nutraukimo kompensuoti.

Pareiškėja svarstė galimybę kreiptis į teismą prašant priteisti iš UAB „Meistera“ sumokėtus avansus, tačiau įvertinusi riziką, kad ieškinys gali būti nepatenkintas, suvokdama ieškinio atmetimo teisme finansines pasekmes, apsisprendė nesibylinėti su UAB „Meistera“. Tokiam apsisprendimui įtakos turėjo ir Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta galimybė, kuri detalizuojama Apraše, gauti išlaidų susijusių su elektrinės projekto vystymu kompensavimą iš valstybės. Pareiškėjos teisė gauti jos patirtų išlaidų kompensavimą kaip žalos atlyginimą yra specifinė, nes žala padaryta dėl pasikeitusio elektros energijos gamybos iš saulės šviesos energijos teisinio reglamentavimo, kuris pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pateisinamas viešuoju interesu, t. y. pareiškėjai žala padaryta teisėtais valdžios institucijų veiksmais.

Teisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas yra vienas iš žalos kompensavimo būdų, bet tai nėra civilinė atsakomybė. Egzistuoja aiškus teisinis pagrindas žalos, padarytos teisėtais valstybės veiksmais, atlyginimui (Įgyvendinimo įstatymo 3 str. ir Aprašas). Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas papildomai paaiškino, kad Komisija netinkamai kvalifikavo avanso išlaidas, jas priskyrė netinkamai kategorijai. Komisija netinkamai aiškino avanso esmę ir nepagrįstai kvestionavo galiojantį pareiškėjos ir rangovo susitarimą dėl avanso negrąžinimo, kuris remiasi sutarties dėl projekto plėtojimo nuostatomis.

Atsakovo atstovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime (b. l. 40–43) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Komisija, priimdama ginčijamus sprendimus, įvertino tai, jog pareiškėja sutartis dėl saulės elektrinės įrengimo sudarė ir avansus sumokėjo 2013 m. sausio 8 d., t. y. likus nedaug laiko iki Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo 2013 m. vasario 1 d., ir atsižvelgė į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad per trumpą laikotarpį (nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. vasario 1 d.) šių sutarčių vykdytojas UAB „Meistera“ už pagal 2013 m. sausio 8 d. sutartis gautus po 60 000 Lt dydžio avansus (bendra avansų suma pagal abi sutartis 120 000 Lt), atliko kokius nors realius tokio dydžio sąnaudų pareikalavusius darbus arba patyrė realių išlaidų. Vertino, kad G. Š. ir UAB „Meistera“, atstovaujama direktoriaus M. Š., 2013 m. balandžio 15 d. nepagrįstai susitarė, kad šie avansai pareiškėjai nebus grąžinti, todėl, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, šias išlaidas įvertino nepagrįstomis ir nusprendė jų nekompensuoti. Pabrėžė, kad nors pareiškėja teismui pateikė 2013 m. sausio 11 d. Įrangos tiekimo sutarties Nr. BIN-2013/01-1, pasirašytos tarp UAB „Meistera“ ir „Mr. Binmann Ltd.“, ir 2013 m. sausio 11 d. grynųjų pinigų priėmimo kvito Nr. 58750 kopijas, tačiau minėtoje sutartyje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad UAB „Meistera“ šią sutartį sudarė siekdama įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartis, sudarytas būtent su G. Š., o ne su kitais asmenimis. Atkreipė dėmesį, kad 2013 m. balandžio 15 d. tarp G. Š. ir UAB „Meistera“ pasirašytuose susitarimuose dėl sutarčių Nr. 2013/01-03 ir Nr. 2013/01-04 nutraukimo nurodoma, kad sumokėti avansai lieka UAB „Meistera“ kaip bauda už sutarties nesilaikymą, t. y. juose nieko neminima apie tai, kad sumokėti avansai negrąžinami dėl to, kad UAB „Meistera“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, patyrė kokių nors realių išlaidų ar nuostolių. Inspekcijos nuomone, ginčijami Komisijos Sprendimai yra teisingi ir pagrįsti, nes G. Š. ir UAB „Meistera“ susitarimai dėl tokio dydžio avansų negrąžinimo vertintini kaip neatitinkantys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu (b. l. 108-114) pareiškėjos G. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2013 m. sausio 8 d. pareiškėja (užsakovė) sudarė sutartis su UAB „Meistera“ (vykdytojas) dėl saulės elektrinės įrengimo Nr. 2013/01-3 ir Nr. 2013/01-4, kuriomis vykdytojas įsipareigojo pareiškėjai atlikti 30 kW saulės elektrinės statybos darbus (sutarčių 1.1 p.), o pareiškėja įsipareigojo už sutarčių 1.1 p. numatytus darbus sumokėti po 200 000 Lt su PVM (sutarčių 3.1 p.), sumokant: 30 procentų dydžio avansą (60 000 Lt) sutarties pasirašymo dieną (sutarčių 4.1 p.), 50 procentų dydžio avansą (100 000 Lt) iki 2013 m. balandžio 8 d. (sutarčių 4.2 p.).

Sutarčių 2.5 p. buvo nustatyta sąlyga, kad, pareiškėjai nesilaikant ar nutraukus sutartis dėl užsakovo kaltės, visos sumokėtos užsakovo avansinės įmokos lieka vykdytojui kaip bauda. Iš 2013 m. sausio 8 d. kasos pajamų orderio kvitų matyti, kad pareiškėja UAB „Meistera“ sumokėjo po 60 000 Lt avansus pagal sutartis Nr. 2013/01-3 ir Nr. 2013/01-4. Pareiškėja su vykdytoju 2013 m. balandžio 15 d. sudarė susitarimus dėl sutarčių Nr. 2013/01-3 ir Nr. 2013/01-4 nutraukimo, kuriose nurodyti sutarčių nutraukimo pagrindai (pareiškėja nesilaikė sutarčių 4.2 p.) ir pasekmės (pagal sutarčių 2.5 p. visos sumokėtos avansinės įmokos lieka UAB „Meistera“ kaip bauda už sutarties nesilaikymą).

Inspekcijoje 2013 m. rugpjūčio 30 d. gauti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymai dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo Nr. 15R-3144 ir Nr. 15R-3174. Minėtuose prašymuose pareiškėja, be kita ko, prašė kompensuoti po 60 000 Lt sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo. Pareiškėja avansinių mokėjimų išlaidas grindė kasos pajamų orderio kvitais, sutartimis dėl saulės elektrinės įrengimo ir susitarimais dėl sutarčių nutraukimo.

Inspekcija 2013 m. spalio 28 d. ir 2013 m. lapkričio 18 d. išvadose dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, pateiktų dokumentų įvertinimo pasiūlė Komisijai nekompensuoti avansinių mokėjimų ir nurodė, kad formaliai pateikti dokumentai pagrindžia galimai patirtas išlaidas, tačiau vertinant sutarčių pasirašymo ir pinigų sumokėjimo datą ir būdą, taip pat tai, kad sutartyse figūruoja iš vienos pusės Š. ir iš kitos pusės Š. (galimi giminystės, šeimyniniai ryšiai), kyla abejonių dėl to, ar sandoris neapsimestinis. 2013 m. gruodžio 23 d.

Komisija priėmė ginčijamus sprendimus Nr. 17R-2351 ir Nr. 17R-2352, kuriuose, be kita ko, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nusprendė nekompensuoti pareiškėjos atliktų avansinių mokėjimų (po 60 000 Lt), nes šias išlaidas vertino nepagrįstomis. Komisija, priimdama ginčijamus sprendimus, įvertino sutarčių sudarymo ir avansų sumokėjimo datą (2013 m. sausio 8 d.), t. y. likus nedaug laiko iki Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo 2013 m. vasario 1 d., ir atsižvelgė į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad per trumpą laikotarpį (nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. vasario 1 d.) šių sutarčių vykdytojas UAB „Meistera“ už pagal 2013 m. sausio 8 d. sutartis gautus po 60 000 Lt dydžio avansus (bendra avansų suma pagal abi sutartis 120 000 Lt) atliko kokius nors realius tokio dydžio sąnaudų pareikalavusius darbus arba patyrė realių nuostolių.

Be to, Komisija manė, kad G. Š. ir UAB „Meistera“ 2013 m. balandžio 15 d. nepagrįstai susitarė, kad šie avansai pareiškėjai nebus grąžinti, todėl, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, šias išlaidas įvertino nepagrįstomis ir nusprendė jų nekompensuoti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisinį reguliavimą (Įgyvendinimo įstatymo 3 str. 1 d., Aprašo 4, 5, 6, 20 p.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (2015 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-709-525/2015), konstatavo, kad Komisija, priimdama skundžiamus sprendimus, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar pareiškėjos prašymuose nurodytos po 60 000 Lt išlaidos yra susijusios su sumokėtais ir negrąžintais avansiniais mokėjimais pagal sutartis dėl saulės elektrinės įrengimo ir ar šios išlaidos neviršija 45 procentų visos pagal sutartį mokėtinos sumos ir yra kompensuotinos (t. y. patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., gali būti nustatytos, yra pagrįstos, yra patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais). Taip pat Komisija privalėjo įvertinti, ar pareiškėjos nurodyti avansiniai mokėjimai pagal sutartis tiesiogiai susiję su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtojimui. Teismo nuomone, nepagrįstas pareiškėjos teiginys, jog Komisija nagrinėjamu atveju vertino aplinkybes, kurių pagal Įgyvendinimo įstatymą ir Aprašą ji neturėjo kompetencijos vertinti, t. y. pareiškėja neįrodė ir teismas nenustatė Komisijos veikimo ultra vires.

Teisėjų kolegija sutiko su aplinkybe, jog nurodytos išlaidos apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., taigi atitinka kompensuotinų išlaidų patyrimo momento kriterijų. Tačiau nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia pareiškėja, išlaidų apmokėjimo momentas reikšmingas išlaidų pagrįstumo vertinimui. Teismo nuomone, Komisija pagrįstai ginčijamuose sprendimuose įvertino su avansų sumokėjimu ir negrąžinimu susijusių aplinkybių visumą (sutarčių ir mokėjimų datą, susitarimų nutraukti sutartis turinį, pareiškėjos elgesį nesiimant veiksmų susigrąžinti sumokėtus avansinius mokėjimusi ir duomenų apie realias vykdytojo išlaidas (nuostolius) nepateikimą). Teismas vertino, jog iš bylos duomenų matyti, kad avansai realiai buvo sumokėti likus nedaug laiko iki Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo (2013 m. sausio 17 d. priimtas, įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d.), lėmusio pareiškėjos sprendimą nebevystyti projektų, ir Įgyvendinimo įstatymo (2013 m. sausio 17 d. priimtas, įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d.), kuriame buvo nustatyta galimybė kompensuoti tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusias išlaidas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėja, sumokėjusi didelės vertės avansus, jokios įrangos ar paslaugų už juos neįgijo, tačiau laisva valia sutiko šią sumą palikti vykdytojui ir pati skunde pripažįsta, kad nesiekė bent dalies jų susigrąžinti. Teismas pritarė Inspekcijos pozicijai, kad nors pareiškėja teismui pateikė 2013 m. sausio 11 d. Įrangos tiekimo sutarties Nr. BIN-2013/01-1, pasirašytos tarp UAB „Meistera“ ir „Mr. Binmann Ltd.“, ir 2013 m. sausio 11 d. grynųjų pinigų priėmimo kvito Nr. 58750 kopijas, tačiau minėtoje sutartyje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad UAB „Meistera“ šią sutartį sudarė siekdama įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartis sudarytas būtent su G. Š., o ne su kitais asmenimis. Be to, pareiškėja, pagrįsdama savo prašymą kompensuoti patirtas išlaidas, Komisijai nebuvo pateikusi minėtų dokumentų, taigi Komisija patirtų išlaidų pagrįstumą vertino pagal turimus dokumentus. 2013 m. balandžio 15 d. susitarimuose vykdytojui paliekami avansai įvardijami kaip bauda už sutarčių nesilaikymą, o ne kaip kompensacija už realiai patirtas išlaidas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio byloje (2015 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-709-525/2015) yra nurodęs, kad ūkio subjektas, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo. Taigi yra pagrindas teigti, kad pareiškėja nesielgė taip, kaip būtų elgusis tuo atveju, jeigu nebūtų tikėjusis, kad šios išlaidos pagal Įgyvendinimo įstatymą ir Aprašą bus kompensuotos. Teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, patirtos dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų, nagrinėjamu atveju nekompensuotinos kaip nepagrįstos.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisinį reglamentavimą ir įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad Komisijos sprendimų ginčijamos dalys, susijusios su avansinių mokėjimų nekompensavimu, yra teisėtos ir pagrįstos, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

Teismas taip pat vertino tai, kad pareiškėja skunde suformulavo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės 120 000 Lt pareiškėjos turėtų išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu. Šią sumą pareiškėja įvardijo teisėtais valdžios institucijų veiksmais (pakeistu elektros energijos gamybos iš saulės šviesos energijos teisiniu reglamentavimu) padaryta žala. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad pati pareiškėja pripažįsta, kad nėra valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Taigi pareiškėjos patirtos išlaidos negali būti atlygintos remiantis dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų padarytos žalos atlyginimo institutu, nes nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. nėra valstybės institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo). Pažymėta, kad įstatymų leidėjas pareiškėjos patirtoms išlaidoms kompensuoti nustatė specialų mechanizmą (procedūrą), pagal kurį dėl tokių išlaidų kompensavimo sprendžia Komisija. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja yra pasinaudojusi minėta teise kreiptis į Komisiją dėl išlaidų kompensavimo. Teismas jau konstatavo, kad Komisija pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymų kompensuoti patirtas 120 000 Lt išlaidas. Taigi, nors pareiškėjos netenkina šis rezultatas, tačiau nėra pagrindo kompensuoti G. Š. patirtas 120 000 Lt išlaidas.

Pareiškėjos skundas atmestinas, atitinkamai netenkintinas ir pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja G. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 116-119), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą dėl Komisijos Sprendimų tenkinti.

Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą apie pareiškėjos sąžiningumą ir rūpestingumą, kas nėra pagrindas vertinant Įgyvendinimo įstatyme ir Apraše numatytų pareiškėjos teisių įgyvendinimo pagrįstumą.

Komisija, nustačiusi visas sąlygas pareiškėjos prašomoms išlaidoms kompensuoti, nustatytas Įgyvendinimo įstatyme, priėjo nepagrįstą išvadą, kad prašymas nepagrįstas. Nepalankus pareiškėjos pateiktų įrodymų, kurių nei vienas nebuvo pripažintas netinkamu ar nepakankamu Įgyvendinimo įstatyme numatytoms sąlygoms patvirtinti, vertinimas nereiškia, kad Komisija galėjo jų nepaisyti.

Teismas ir Komisija, vertindami pareiškėjos prašymo pagrįstumą, nepagrįstai ir neteisėtai vertino aplinkybes, susijusias su sutarčių ir mokėjimų data, susitarimų nutraukti sutartis turiniu, pareiškėjos elgesiu nesiimant veiksmų susigrąžinti sumokėtus avansinius mokėjimus ir duomenų apie realias vykdytojo išlaidas (nuostolius) nepateikimu, nors, minėta, pareiškėjos pateikti duomenys patvirtina Įgyvendinimo įstatyme numatytų išlaidų kompensuotinumo sąlygų egzistavimą. Teismas, vertindamas, kad Komisija neveikė ultra vires, nepateikė nuorodų į teisės aktų normas, kurios apima minėtų aplinkybių vertinimą.

Įgyvendinimo įstatymas ir Aprašas numatė baigtinį sąrašą sąlygų, kurioms esant išlaidos privalo būti pripažintos kompensuotinomis. Nei Komisija, nei teismas neturi teisės nustatyti papildomų pareigų ar apribojimų, nei tų, kuriuos nustato įstatymas. Komisijos reikalavimas pateikti įrodymus, jog pareiškėja įvykdė pareigą siekti susigrąžinti avansą, kuris sutartimi prilygintas nuostoliams, ir teismo pritarimas šiems reikalavimams, yra neteisėti.

Be to, teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėja nesielgė taip, kaip būtų elgusis tuo atveju, jeigu nebūtų tikėjusis, kad išlaidos bus kompensuotos. Prieidamas prie tokios išvados, teismas jos nepagrindė, nenurodė koks pareiškėjos elgesys turėjo būti, kad pareiškėja būtų laikoma suinteresuota patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo. Tai pareiškėjai neaišku iki šiol. Pažymi, pirma, sutarčių reikia laikytis, o sutartyje buvo numatyta, jog sumokėti avansai lieka rangovui, kaip bauda. Antra, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, tad civilinis reikalavimas rangovui sumažinti netesybas nebūtų pasibaigęs greičiau, nei suėjęs terminas pareiškėjai pasinaudoti jai suteikta teise pagal Įgyvendinimo įstatymą. Trečia, vien formalus pretenzijos rangovui pateikimas nesukelia jokių teisinių pasekmių rangovui, nes pareiškėja negali vienašališkai pakeisti ją ir rangovą siejusios sutarties nuostatų.

Atsakovo atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos pateikė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad Komisija nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas yra pagrįstas. Komisija, vadovaujantis Aprašo nuostatomis, turi pareigą patikrinti ir įsitikinti, ar prašomos kompensuoti išlaidos yra realiai pagrįstos ir tik tuomet priimti sprendimus dėl išlaidų kompensavimo. Pareiškėjos pateiktas siaurinamasis Komisijai suteiktų įgaliojimų ir diskrecijos aiškinimas nepagrįstas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-157-525/2015 pateiktu išaiškinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimų Nr. 17R-2351 ir Nr. 17R-2352 dalių, kuriomis nuspręsta pareiškėjai nekompensuoti 120 000 Lt dydžio avansų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamose Komisijos sprendimų dalyse nurodyta, kad Komisija, įvertinusi sutarčių sudarymo ir avansų sumokėjimo datą – 2013 m. sausio 8 d. (neužilgo iki Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo 2013 m. vasario 1 d.), tuo pačiu atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad per trumpą laikotarpį (nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. vasario 1 d.) šių sutarčių vykdytojas UAB „Meistera“ už gautus po 60 000 Lt dydžio avansus atliko kokius nors realius, tokio dydžio sąnaudų pareikalavusius darbus arba patyrė realių nuostolių, mano kad UAB „Meistera“ ir G. Š. 2013 m. balandžio 15 d. nepagrįstai susitarė, kad sumokėti avansai pareiškėjai nebus grąžinti, todėl, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, šios išlaidas vertintinos nepagrįstomis ir todėl nekompensuotinomis.

Pirmosios instancijos teismas, priėjęs prie išvados, kad ginčijamos Komisijos sprendimų dalys, susijusios su avansinių mokėjimų nekompensavimu, yra teisėtos ir pagrįstos, todėl nėra pagrindo jų naikinti, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, mano, jog tenkinti apeliacinio skundo ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą priimti naują sprendimą tenkinant pareiškėjos skundą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1820/2014).

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Pastebėtina, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos –Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, jog kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Prašymus dėl išlaidų kompensavimo nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, Komisija priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant aptartas Aprašo nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose.

Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo, reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties. Taigi Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjos nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Toks Aprašo nuostatų aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ankstesnėse šios kategorijos bylose (žr. pvz., 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-390-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1118-525/2015, 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2075-552/2015 ir kt.).

Nurodytų argumentų pagrindu, sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Komisija pagrįstai ginčijamuose sprendimuose įvertino su avansų sumokėjimu ir negrąžinimu susijusių aplinkybių visumą (sutarčių ir mokėjimų datą, susitarimų nutraukti sutartis turinį, pareiškėjos elgesį nesiimant veiksmų susigrąžinti sumokėtus avansinius mokėjimusi ir duomenų apie realias vykdytojo išlaidas (nuostolius) nepateikimą). Pareiškėjos argumentai, kad šių aplinkybių vertinti Komisija neturėjo teisės, bei, kad jos įvertintos netinkamai, atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja G. Š. (užsakovas) 2013 m. sausio 8 d. su UAB „Meistera“ (vykdytojas) sudarė sutartis dėl saulės elektrinės įrengimo Nr. 2013/01-3 ir Nr. 2013/01-4.

Pagal šias sutartis, vykdytojas įsipareigojo atlikti 30 kW saulės elektrinių statybos darbus, kurie susideda iš: elektrinių projektavimo, žemės sklypo aptvėrimo tinkline tvora, perimetro apsaugos signalizacijos įrengimo, 30 kW saulės elektrinių įrangos nupirkimo ir sumontavimo, 30 kW saulės elektrinių pridavimo (sutarčių 1.1, 2.1 p.), o pareiškėja įsipareigojo priimti pastatytas 30 kW saulės elektrines, pagal pridavimo-perdavimo aktus ir laiku sumokėti vykdytojui sutartyse numatytus mokėjimus (sutarčių 2.4 p.). Sutartinė darbų numatytų sutarčių 1.1 punkte kaina – po 200 000 Lt su PVM (sutarčių 3.1 p.), sumokant: 30 procentų dydžio avanso įmoką (60 000 Lt) sutarčių pasirašymo dieną (sutarčių 4.1 p.), 50 procentų dydžio avanso įmoką (100 000 Lt) iki 2013 m. balandžio 8 d. (sutarčių 4.2 p.), galutinę sumą – 20 procentų (40 000 Lt) pridavimo-perdavimo akto pasirašymo dieną (sutarčių 4.3 p.). Sutarčių 2.5 punkte buvo nustatyta sąlyga, kad, užsakovui nesilaikant ar nutraukus sutartis dėl užsakovo kaltės, visos sumokėtos užsakovo avansinės įmokos lieka vykdytojui kaip bauda.

Iš 2013 m. sausio 8 d. kasos pajamų orderio kvitų serija MEI Nr. 3 ir Nr. 4 matyti, kad pareiškėja 2013 m. sausio 8 d. UAB „Meistera“ sumokėjo po 60 000 Lt avansus pagal sutartis Nr. 2013/01-3 ir Nr. 2013/01-4.

2013 m. balandžio 15 d. pareiškėja ir UAB „Meistera“ sudarė susitarimus dėl sutarčių Nr. 2013/01-3 ir Nr. 2013/01-4 nutraukimo. Susitarimuose nurodyta, kad jos nutraukiamos pareiškėjai nesilaikant sutarties 4.2 punkto; pagal sutarties 2.5 punktą, visos sumokėtos avansinės įmokos lieka UAB „Meistera“ kaip bauda už sutarties nesilaikymą.

Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Meistera“ atliko (pradėjo atlikinėti) darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal sutartis. Nepaisant to, pareiškėja, sumokėjusi iš viso 120 000 Lt avansą, negavusi jokių prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo susitarta sutartimis, pasirašė minėto turinio susitarimus dėl sutarčių nutraukimo, sutikdama, kad minėto dydžio avansas liktų UAB „Meistera“, nesiėmė jokių veiksmų siekdama atgauti sumokėta avansą ar jo bent dalį – nesiderėjo dėl avanso ar jo dalies grąžinimo, nesiaiškino, ar UAB „Meistera“ dėl sutarčių nutraukimo realiai patyrė kokių nors sąnaudų ar nuostolių.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja, kaip subjektas, vykdantis ar planuojantis vykdyti komercinę veiklą, šiuo atveju – plėtoti saulės šviesos energijos elektrinės projektą, veikdama sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pati turėtų būti suinteresuota patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo, o tai, kad pareiškėja net nesiderėdama su UAB „Meistera“ dėl sutarčių nutraukimo sąlygų, nusprendė kreiptis dėl kompensacijos gavimo iš valstybės, vertintina kaip pačios pareiškėjos subjektyviai pasirinktas elgesio modelis, nepagrindžiantis kompensacijos reikalavimo.

Dėl argumentų, jog Komisija nepaprašė trūkstamų dokumentų, kuriuos pareiškėja būtų pateikusi, ir teismui pateiktų įrodymų – 2013 m. sausio 11 d. įrangos tiekimo sutarties Nr. BIN-2013/01-1 (b. l. 29-31) (pastebėtina, kad šios sutarties angliškame variante nurodytas kitas sutarties numeris BIN-2013/01-5 (b. l. 24-26)) tarp UAB „Meistera“ ir „Mr. Binmann Ltd.“ ir 2013 m. sausio 11 d. grynųjų pinigų priėmimo kvito Nr. 58750 kopijos, iš kurios matyti, kad UAB „Meistera“ „Mr. Binmann Ltd.“ sumokėjo 27 500 svarų sterlingų negrąžinamą avansinį mokėjimą pagal sutartį Nr. BIN-2013/01-5, pažymėtina, jog, kaip nurodė tiek Inspekcija, tiek pirmosios instancijos teismas, pastarojoje sutartyje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad UAB „Meistera“ šią sutartį sudarė ir avansinį mokėjimą atliko siekdama įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartis sudarytas būtent su G. Š., o ne su kitais asmenimis.

Pastebėtina ir tai, jog pareiškėja sutartis pasirašė ir nemažus avansus sumokėjo tuo metu, kai visuomenei tapo žinoma apie mažėsiančius elektros energijos tarifus, esant Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo projektams (pirmą kartą Energetikos ministerijos pateikti projektai teisės aktų projektų duomenyse užregistruoti 2013 m. sausio 7 d.; Vyriausybės posėdžiui abu projektai Energetikos ministerijos pateikti 2013 m. sausio 11 d., o Seimui Vyriausybės nutarimu Nr. 23 – 2013 m. sausio 14 d.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčijamos Komisijos sprendimų dalys yra teisėtos ir pagrįstos, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės 120 000 Lt pareiškėjos turėtų išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu.

Pareiškėja pati nurodo, kad šiuo atveju valstybės neteisėtų veiksmų nėra, žala pareiškėjai padaryta dėl pasikeitusio elektros energijos gamybos iš saulės šviesos energijos teisinio reguliavimo, kuris pateisinamas viešuoju interesu. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju negalima. Įstatymų leidėjas pareiškėjos patirtoms išlaidoms kompensuoti nustatė specialų mechanizmą (procedūrą), pagal kurį dėl tokių išlaidų kompensavimo sprendžia Komisija. Kaip matyti iš pačios bylos, pareiškėja šia teise naudojosi kreipdamasi į Komisiją. Teismui, kaip konstatuota šioje nutartyje, pripažinus, jog dalis pareiškėjos išlaidų pagrįstai pripažintos nekompensuotinomis, teisinio pagrindo šias išlaidas pareiškėjai kompensuoti nėra.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė