2019-06-19 Nr. AB-13150-3-62-3-02239-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1854-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02239-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. A. (U. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas U. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Kybartų PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad į Kybartų PN atvyko 2016 m. kovo mėnesį. Jis yra Kirgizijos Respublikos pilietis, išpažįsta islamą, todėl 2016 m. kovo 24 d. pateikė prašymą Kybartų PN direktoriui maitinti jį pagal islamo (halal) tradicijas. Prašyme nurodė, kad kalba tik dviem kalbomis – kirgizų ir rusų, todėl prašė rašytinį atsakymą pateikti viena iš šių kalbų. Kybartų PN direktorius 2016 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 7/1-489 informavo, kad pareiškėjas bus maitinamas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu nustatyta tvarka ir pagal šios institucijos patvirtintus valgiaraščius.

Atsakymas į prašymą pateiktas lietuvių kalba, kurios, pareiškėjo teigimu, jis nesuprato, todėl buvo priverstas prašyti paslaugos kito nuteistojo išversti šį atsakymą, taip pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 2 dalies 8 punktą, draudžiantį nuteistiesiems reikalauti paslaugų iš kitų nuteistųjų. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos susipažinti su teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų teises ir pareigas, nes dokumentai buvo surašyti lietuvių kalba.

Pagrindines teises jam paaiškino kiti nuteistieji. 2016 m. lapkričio mėnesį gavo rusų ir anglų kalbomis Kybartų PN vidaus tvarkos taisykles. Pareiškėjo teigimu, nuteistųjų maitinimo teisinius santykius nustatantis galiojantis teisinis reglamentavimas pažeidė jo teisę į tinkamą maitinimąsi, diskriminavo jį religijos, lyties ir socialiniu pagrindu (dirbantis / nedirbantis). Valstybė nevykdė pareigos maitinti pareiškėją pagal jo religinius įsitikinimus, todėl kankino jį badu. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo skirtas vegetarinis maitinimas, bet jo nepakako, jautė pastovų alkį.

Apsipirkti Kybartų PN veikiančioje parduotuvėje nepakako lėšų, nes prekės parduotuvėje yra labai brangios, artimieji finansiškai jam padėti negalėjo. Nurodė, kad į jo sąskaitą su juo kalėjusių nuteistųjų artimieji pervesdavo pinigines lėšas, tačiau už jas pareiškėjas pirkdavo maisto produktus ir kitas būtinas prekes ne sau, o kitiems nuteistiesiems. Kybartų PN administracijos elgesys, atsisakant bendrauti su pareiškėju jam suprantama kalba, pareigūnams tyčia tarpusavyje bendraujat lietuvių kalba, ignoruojant jo religinius maitinimosi poreikius, kankinant jį alkiu, žemino pareiškėjo orumą, jį diskriminavo.

Dėl tokio atsakovo elgesio pareiškėjas teigė patyręs stiprų dvasinį sukrėtimą, pasireiškusį įvairiais psichologiniais išgyvenimais: neviltimi, pažeminimu, bejėgiškumo, skriaudos jausmais, liūdesiu, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skundą surašė lietuvių kalba, todėl jo teiginys, kad jis nesupranta lietuvių kalbos, nepagrįstas. Dauguma įstaigos darbuotojų moka rusų kalbą, todėl jiems nekyla sunkumų tinkamai pateikti informaciją rusakalbiams nuteistiesiems jiems suprantama kalba. BVK 6 straipsnyje reglamentuotas nuteistųjų lygybės principas. Siekdamas užtikrinti nuteistiesiems jų teisę gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises ir pareigas, Kybartų PN esančioje bibliotekoje buvo sudarytos galimybės susipažinti su visais nuteistųjų laikymo pataisos namuose tvarką ir sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais.

Kiekvienas nuteistasis, tarp jų ir pareiškėjas, galėjo rasti jam reikalingą informaciją, susijusią su bausmių vykdymu, elektronine forma naudodamasis bibliotekoje esančiu kompiuteriu. Taip pat bibliotekoje buvo ir nuteistiesiems aktualios teisinės informacijos popieriniai variantai. Užsienio šalių piliečiams bibliotekoje buvo padauginta rašytinė informacija apie bausmės atlikimo sąlygas rusų ir anglų kalbomis. Be to, visa nuteistiesiems aktuali informacija buvo viešai skelbiama pagrindiniuose ir visų būrių nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose esančiuose informaciniuose stenduose.

Nuteistieji Kybartų PN maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie nėra sudaromi pagal religinius įsitikinimus. Atsakovas rėmėsi Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros Islamo ir Vidurio Rytų studijų profesoriaus E. R. išvada (2014-11-18 atsakymas į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos paklausimą Nr. (14)SN-211)S-620 „Dėl galimos diskriminacijos įsitikinimų pagrindu“), jog religinių ir pasaulėžiūrinių reikalavimų neatitinkančio maisto tiekimas netraktuotinas kaip diskriminacija kurių nors religinių konfesijų ar pasaulėžiūrinių grupių atžvilgiu.

Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr.14, jos nustatomos bendrai visiems asmenims pagal vidutinius duomenis. Niekas neįpareigotas atlikti mokslinių tyrimų tam, kad būtų nustatyta, kiek maisto turi būti tiekiama konkrečiam asmeniui. Vyrai ir moterys turi daug fiziologinių skirtumų, todėl natūralu, kad jų mityba taip pat yra skirtinga. Atsakovas pažymėjo, kad dirbantiems asmenims taip pat turi būti skiriama didesnė mitybos norma, nes jie išnaudoja daugiau energijos nei nedirbantieji, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminacijos pagal lytį ir socialinę padėtį nepagrįsti.

Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Kybartų PN pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo U. A. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kybartų PN sąlygas (teisė gauti informaciją gimtąja ar suprantama kalba), tačiau reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Kybartų PN atvyko 2016 m. kovo 17 d. Teismui pateiktame Kybartų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo inspektoriaus R. J. 2017 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 1/8-583 buvo nurodyta, kad 2016 m. kovo 17 d. pokalbio su naujai atvykusiu nuteistuoju U. A. metu minėtas nuteistasis nurodė, kad lietuvių kalba jam suprantama, pokalbis vyko lietuvių kalba, kurio metu supažindino pareiškėją su nuteistųjų teisėmis, pareigomis ir elgesio taisyklėmis. Kadangi pareiškėjas nurodė, kad supranta lietuvių kalbą, pateikė jam patvirtintos formos susipažinimą lietuvių kalba, kurį perskaitęs, pareiškėjas pasirašė, pretenzijų dėl supažindinimo lietuvių kalba pareiškėjas nereiškė.

Į bylą buvo pateiktas pareiškėjo 2016 m. kovo 17 d. susipažinimas, kuriame jis patvirtino, jog su BVK, Pataisos įstaigos vidaus tvarka ir dienotvarkės reikalavimais buvo supažindintas, apie apsaugos priemones, kurios gali kelti pavojų gyvybei ir sveikatai jam buvo pranešta. Liudytoju byloje apklaustas Kybartų PN 4 būrio, kuriame ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, viršininkas V. K. patvirtino, kad pareiškėjas jam sakė, jog supranta lietuviškai, su pareiškėju bendravo lietuviškai, pareiškėjas kalbėjo rusiškai, pareiškėjui ko nors nesupratus, buvo paaiškinama rusų kalba, pareiškėjas pretenzijų dėl tokio bendravimo nereiškė.

Prašymus už jį lietuvių kalba rašydavo kiti nuteistieji, pats pareiškėjas prašymus rašydavo rusų kalba. Taigi, teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad, atvykęs į Kybartų PN, pareiškėjas iš esmės suprato šnekamąją lietuvių kalbą, kilus neaiškumams, pareiškėjui buvo paaiškinama rusų kalba. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis buvo supažindintas žodžiu pokalbio su pareigūnu metu, nesant duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl supažindinimo su pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis lietuvių kalba, nebuvo pagrindo šiuo aspektu pripažinti, kad, pareiškėjui nurodžius, jog jis supranta lietuvių kalbą, supažindindamas pareiškėją su vidaus tvarkos taisyklėmis, nustatytomis nuteistųjų teisėmis ir pareigomis lietuvių kalba atsakovas pažeidė BVK 11 straipsnio 1 dalies ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 4 punkto nuostatas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamo jo supažindinimo su nuteistųjų teises ir pareigas reglamentuojančiais teisės aktais buvo teismo atmestos.

7. Teismas nustatė, kad byloje surinkti duomenys patvirtino, jog pareiškėjas 2016 m. kovo 24 d. pateikė prašymą Kybartų PN direktoriui, prašydamas skirti jam maitinimą pagal halal tradicijas. Šiame prašyme atsakymą prašė pateikti raštu jo gimtąja kirgizų arba jam suprantama rusų kalba. Kybartų PN direktorius 2016 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 7/1-489 į pareiškėjo prašymą atsakė lietuvių kalba, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 32 straipsniu, reglamentuojančiu, kad administracinės procedūros kalba – valstybinė lietuvių kalba.

8. Teismas pažymėjo, kad, nors nei Viešojo administravimo įstatyme, nei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, nei Taisyklėse tiesiogiai nebuvo įtvirtina, kad į lietuvių kalbos nesuprantančių nuteistųjų skundus turėtų būti atsakoma jų gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jie supranta, tačiau ypatingas šių asmenų teisinis statusas, taip pat valstybės prisiimti įsipareigojimai garantuoti, kad kiekvienas asmuo turėtų galimybę ginti galimai pažeistas teises, suponavo išvadą, kad kalinimo įstaiga turėtų užtikrinti galimybę suimtajam (nuteistajam) gauti informaciją, susijusią su jo laikymo kalinimo įstaigoje tvarka ir sąlygomis, jo teisėmis, pareigomis, taikomais draudimais, taip užtikrinant galimybę nuteistajam suprasti jo atžvilgiu priimto sprendimo motyvus, esmę, suvokti šiuo sprendimu jam sukuriamas teises bei pareigas. Šias savo išvadas teismas grindė nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiomis teisės normomis, įpareigojančiomis bausmės vykdymo instituciją informaciją nuteistajam apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, jų teises bei pareigas, taikomus draudimus pateikti lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta (BVK 11 straipsnio l dalis, Taisyklių 4 punktas), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1628/2014).

9. Teismo vertinimu, nors Kybartų PN, atsakydami į pareiškėjo prašymą lietuvių kalba netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, tačiau šio pažeidimo nustatymas nesudarė pagrindo teismui teigti, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje būtų buvęs diskriminuojamas.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog pareigūnai tyčia, norėdami, kad pareiškėjas nesuprastų, tarpusavyje kalbėjo lietuviškai, buvo hipotetinio pobūdžio, nes pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kuomet dėl pareigūnų kalbėjimo lietuvių kalba buvo pažeistos jo teisės, nenurodė konkrečių situacijų, jų datų, jose dalyvavusių pareigūnų duomenų, todėl bendro pobūdžio, abstraktūs, niekuo nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų elgesio tyčia bendraujant lietuvių kalba, nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo.

11. Teismas nagrinėdamas pareiškėjo teiginius, jog jis buvo Kybartų PN diskriminuojamas dėl religijos, kadangi nebuvo užtikrintas maitinimas pagal musulmoniškas halal tradicijas, nustatė, kad Kybartų PN 2016 m. balandžio 12 d. rašte Nr.7/1-489 buvo nurodyta, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, prašomo maitinimo nebuvo numatyta, todėl atsisakė skirti pareiškėjui maitinimą pagal halal tradicijas. Teismas įvertinęs galiojančias teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias suimtųjų ir nuteistųjų maitinimo tvarką laisvės atėmimo įstaigose nustatė, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas įkalinimo įstaigoms sudaryti specialų valgiaraštį islamo ar kitus tikėjimus išpažįstantiems asmenims. Teismo vertinimu, teisės aktų nuostatose įtvirtina, kad maistas, kiek tai įmanoma, turi atitikti asmenų religinius įsitikinimus ir sutiktina, kad valgymo taisyklės gali būti laikomos tam tikra tikėjimo išraiška. Šiame kontekste, teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) dėl kalinamų asmenų maitinimo, susijusio su religiniais įsitikinimais, yra nurodęs, kad turi būti siekiama teisingos pusiausvyros tarp skirtingų interesų (EŽTT 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Jakobski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18429/06)).

12. Teismas nurodė, kad Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 (įsigaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d.) „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laivės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtino valgiaraštį vegetarams. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo valgiaraštis veganams, patvirtintas Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laivės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Taigi, Kybartų PN yra patvirtinti valgiaraščiai vegetarams ir veganams, kuriuose nėra patiekalų iš kiaulienos, taip pat patvirtintas dietinio maitinimo valgiaraštis, todėl teismas padarė išvadą, kad asmenims yra sudaryta galimybė pasirinkti maitinimą, kiek įmanoma, atitinkantį religinius įsitikinimus. Be to, pareiškėjas nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, galėjo maitintis ir pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kuriuose yra kiaulienos, o trūkstamą kalorijų kiekį pakeisdamas iš parduotuvės tiekiamais produktais. Nors pareiškėjas tvirtino, kad tokios galimybės neturėjo, nes jo artimieji negalėjo jo paremti finansiškai, tačiau, teismas nustatė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčo laikotarpiu į pareiškėjo sąskaitą buvo pervedamos piniginės lėšos, pareiškėjas apsipirkdavo Kybartų PN veikiančioje parduotuvėje. Teismo vertinimu, nesant paneigtiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams apie pareiškėjui pervestas pinigines lėšas ir jo apsipirkimus Kybartų PN parduotuvėje, laikytina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas naudojosi BVK 92 straipsnyje įtvirtinta teise įsigydamas reikiamus maisto produktus.

13. Teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo teigti, jog Kybartų PN pažeidė BVK 173 straipsnio 4 dalies ir Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo taisyklės) 7 punkto nuostatas, įpareigojančias kalinamiems asmenims teikti maistą, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos maitintis pagal jo religinius įsitikinimus, bei nebuvo objektyvių duomenų, kad jis buvo diskriminuojamas religiniu pagrindu.

14. Teismas išnagrinėjęs pareiškėjo argumentus, siejamus su jo diskriminavimu lyties ir socialiniu pagrindu teikiant skirtingą maitinimą moterims ir vyrams bei dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, pažymėjo, kad Teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, paros maitinimo išlaidų normos yra diferencijuojamos tiek pagal lytį, tiek pagal fizinį aktyvumą, tiek pagal sveikatos būklę. Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 510 nustatytos rekomenduojamos paros maistinių medžiagų ir energijos normos, kurios parengtos remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos, Šiaurės šalių, Europos Sąjungos, Anglijos, Vokietijos, JAV, Lenkijos, Rusijos rekomendacijomis dėl paros maistinių medžiagų ir energijos normų bei orientuojantis į vidutinius poreikius, apskaičiuotus pagal faktišką maistinių medžiagų ir energijos suvartojimą, ir į rekomenduotinus paros poreikius, užtikrinančius sveikų asmenų fiziologines reikmes. Šiose rekomendacijose normos taip pat diferencijuojamos pagal lytį, amžių, fizinį aktyvumą. Analogiškas skirstymas nustatytas ir Europos Tarybos ministrų komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R(2006), priimtoje 2006 m. sausio 11 d., kurioje, be kita ko, nurodyta kad maisto racionas nustatomas nacionaliniais įstatymais. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtino, kad Lietuvos valstybė, minėtais teisės aktais nustatydama fiziologines mitybos normas ir maisto racioną diferencijuodama pagal atitinkamus kriterijus, atsižvelgė į šias rekomendacijas. Teismas pažymėjo, kad dienos maisto normų bei valgiaraščių skirtumai pagrįsti išimtinai skirtinga moterų ir vyrų fiziologija, specialiais poreikiais moterims nėštumo ir žindymo metu, taip pat dirbančių asmenų didesniu fiziniu aktyvumu, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl jo diskriminavimo šiame kontekste atmestinos.

15. Teismas įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį (netinkamai atsakyta į pareiškėjo 2016 m. kovo 24 d. prašymą), atsižvelgęs į tai, kad tokio atsakymo pateikimas nesukėlė reikšmingų pasekmių, nes atsakovo atsakymas pareiškėjui buvo išverstas kito nuteistojo, už šios paslaugos gavimą pareiškėjui nebuvo skirta drausminė nuobauda, lietuvių kalba surašyto atsakymo pateikimas neužkirto kelio pareiškėjui ginti jo teises teisme, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribota jo teisės gauti informaciją jo gimtąja ar suprantama kalba pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas remdamasis išdėstytais argumentais, pripažino, kad pareiškėjo teisė gauti informaciją gimtąja ar jam suprantama kalba buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas.

III. 16. Pareiškėjas U. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai arba grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 141–145).

17. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymais, jų nepatikrinęs ir neišnagrinėjęs. Pareiškėjas nurodo, kad lietuvių kalbos jis niekada nemokėjo ir dabar nemoka, o byloje liudijusių Kybartų PN pareigūnų R. J. ir V. K. parodymai yra melagingi. Be to, Kybartų PN pareigūnai nekalba rusų kalba, o reikalauja, kad būtų atvestas kitas nuteistasis, kuris lietuvių kalbos nesuprantančiam asmeniui pareigūnų žodžius išverčia į rusų kalbą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nesuteikė galimybės kalinamiems asmenims pasinaudoti kompiuteriu, kadangi pataisos namuose nedidelėje patalpoje esantys seni kompiuteriai (dviem kompiuteriais naudojasi 70 žmonių) nėra net prijungti prie interneto ar teisės aktų duomenų bazių. Taip pat nėra teikiama informacija kalintiems asmenims rusų kalba, atsakovo nurodytuose informaciniuose stenduose.

18. Pareiškėjas nurodo, kad BVK 173 straipsnio 4 dalyje pavirtinta teisė gauti tinkamą, pareiškėjo religinius įsitikinimus atitinkantį maitinimą negali būti apribota nei Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu, nei jokiu kitu norminiu aktu, kadangi tik įstatyme įtvirtintas skirtingas maitinimas tam tikrų kategorijų nuteistiesiems nėra laikomas diskriminacija ir tik tuo atveju, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Pareiškėjo nuomone, nei galimybės diferencijuoti kalinius pagal socialinį požymį – dirbantis / nedirbantis, nei galimybės diferencijuoti kalinius pagal lytį, įstatyme nėra numatyta, todėl toks diferencijavimas yra neteisėtas, be to, įstatyme nenumatyti kalinamų asmenų maitinimo skirtumai yra diskriminavimas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tokį diskriminavimą siekiama pateisinti, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

19. Pareiškėjo nuomone, teismų praktikoje dėl žalos atlyginimo, prašymas vien tik pripažinti teisės pažeidimo faktą, teismo negali būti priimamas nagrinėti, jei neprašoma pažeistos teisės gynimo priemonės, nes tiek Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio nuostatos reikalauja, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 13 straipsnis garantuoja, teisę į efektyvią, t. y. realią, teisinės gynybos priemonę. Todėl vien tik teisės pažeidimo fakto konstatavimas, pareiškėjo teigimu, negali būti laikomas efektyvia teisinės gynybos priemone, negali turėti jokio pozityvaus poveikio, neatitinka restitutio in integrum principo. Pareiškėjas nurodo, kad dėl pirmosios instancijos teismo konstatuoto pažeidimo patyrė nepatogumų, stresą, nerimą, kurie yra kompensuotini pareiškėjo prašoma pinigine suma, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija apsiriboti tik pažeidimo konstatavimo faktu yra nepagrįsta.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 159–162).

21. Atsakovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo objektyviai ištirti ir įvertinti. Kadangi pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė. Atsakovo nuomone, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto. Atsakovo teigimu, pareiškėjas pateikdamas apeliacinį skundą, nepateikė įrodymų, o tik abstrakčius teiginius. Be to, įvertinęs pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę ir mastą, atsakovas daro išvadą, kad nustatyti kalinimo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 163–164).

23. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus vertino, laikydamasis ABTĮ nuostatų. Teismas vadovavosi ABTĮ 56 straipsniu ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas, pateiktame skunde, nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Šiuo atveju, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, remdamasis teismų praktika priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

24. Pareiškėjas papildomai pateiktuose atsikirtimuose nesutinka su atsakovo ir trečiojo asmens atsiliepimuose pateiktomis pozicijomis ir nurodo, kad šie atsiliepimai yra neteisėti, t. y. tik tuščiažodžiavimas, juose pateikti išvedžiojimai ir faktų iškraipymai (b. l. 171–172).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, diskriminuojant jį tautiniu, religijos, lyties ir socialiniu pagrindais, nesupažindinant su teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų teises ir pareigas, atsakant į jo prašymą bei tyčia su pareiškėju bendraujant lietuvių kalba, kurios jis nemoka, neužtikrinant religinius įsitikinimus atitinkančio maitinimo bei kankinant badu, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino, kad Kybartų PN, atsakydami į pareiškėjo 2016 m. kovo 24 d. prašymą lietuvių kalba netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, tačiau šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribota jo teisės gauti informaciją jo gimtąja ar suprantama kalba pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Kitus pareiškėjo argumentus teismas atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad jis neįvertino visų bylos aplinkybių ir pateiktos medžiagos. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas įrodymų nepatikrino ir neišnagrinėjo, o rėmėsi pareigūnų melagingais teiginiais. Be to, pirmosios instancijos teismas, netinkamai rėmėsi ir taikė norminius aktus, kadangi tik įstatyme yra konkrečiai reglamentuotos pareiškėjo teisės gauti tinkamą, pareiškėjo religinius įsitikinimus atitinkantį maitinimą. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, pareiškėjas teigia, kad vien tik teisės pažeidimo fakto konstatavimas, negali būti laikomas efektyvia teisinės gynybos priemone.

29. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis taisyklėmis, patikrinusi bylos medžiagą, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Regionų apygardos administraciniam teismui nurodytų aplinkybių.

30. Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 24 d. pateikė prašymą Kybartų pataisos namų direktoriui, prašydamas skirti jam maitinimą pagal halal tradicijas ir prašė atsakymą pateikti raštu jo gimtąja kirgizų arba suprantama rusų kalba, tačiau Kybartų PN direktorius 2016 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 7/1-489 į pareiškėjo prašymą atsakė lietuvių kalba. Pirmosios instancijos teismas vertindamas dėl suimtojo teisės gauti informaciją jam suprantama kalba pagrįstai rėmėsi jau suformuota praktika Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1628/2014, nurodydamas, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, kuri iš esmės atitinka BVK 11 straipsnio l dalyje ir Taisyklių 4 punkte įtvirtintą normą dėl nuteistųjų asmenų teisės gauti informaciją suprantama kalba, suimtiesiems į jų prašymus dėl informacijos pateikimo turėtų būti atsakoma jų gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jie supranta, jeigu tai yra susiję su informacija apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarka ir sąlygomis, teisėmis, pareigomis ir jiems taikomais draudimais. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, pagrįstai padarė išvadą, jog Kybartų PN, atsakydamas į pareiškėjo prašymą lietuvių kalba, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, tačiau šio pažeidimo nustatymas nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui teigti, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje būtų buvęs diskriminuojamas.

31. Teisėjų kolegija, vertindama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

32. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr., 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį (neužtikrinus teisės gauti atsakymą pareiškėjo gimtąja ar suprantama kalba), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio, deklaratyvius teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Pareiškėjas patvirtino, kad atsakymas jam buvo išverstas kito kalinio ir netinkamo atsakymo pateikimas pareiškėjui galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl atsakymo pateikto lietuvių kalba pareiškėjui būtų kilę kokių nors reikšmingų pasekmių, be to, akivaizdu, kad tai neužkirto kelio ginti savo teises teisme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

34. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. birželio 18 d. pažyma Nr. (2.15) NTP-7-3691 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina 329,92 Eur pareiškėjui suteiktos antrinės teisinės pagalbos suma.

35. Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

36. Nagrinėjamu atveju U. A. apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, todėl jam suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma negali būti atlyginama.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo U. A. (U. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Milda Vainienė