2017-03-07 Nr. BB-1215-1-20-9-01128-2013-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-56-697/2017

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01128-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.8.1.2.; 2.1.7.; 2.4.2.1.; 2.4.7.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. U. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu S. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį (dėl 2012 m. birželio 7 d. padarytos nusikalstamos veikos) laisvės atėmimu vieneriems metams, taip pat nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (dėl 2013 m. sausio 23 d. padarytos nusikalstamos veikos) laisvės atėmimu vieneriems metams ir vienam mėnesiui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, S. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, S. U. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, per tris mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos viešai, paskelbiant per viešas informavimo priemones, atsiprašyti nukentėjusiųjų M. M. ir A. M..

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu atmestas nuteistojo S. U. apeliacinis skundas.

Šioje byloje taip pat D. T. nuteista pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, R. Š., D. B. ir S. U. išteisinti pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, N. S. V. išteisinta pagal BK 170 straipsnio 3 dalį, o bylos dalis dėl R. Š., E. S. ir N. S. V. pagal BK 313 straipsnio 2 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.1. S. U. nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis interneto tinklalapyje www.lrytas.lt po žurnalistės A. K. 2012 m. birželio 7 d. išspausdintu straipsniu „A (duomenys pakeisti)“ 2012 m. birželio 7 d., 9.05 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), pasivadinęs „B (duomenys pakeisti)“, iš kompiuterio, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), parašydamas ir išsiųsdamas komentarą: „O savo IP ir nusiraminkit usosisaliniai. Keli komentatoriai su L. ryto programėle (skaičiuokle) pakoreguota, pradeda propogandą prieš viena motere. O jei ka M. draugauja su A., vienu iš kiečiausiu Kauno banditėliu ir imones turi kartu. Cia apie vyra M. jjei ka. Vyras su banditais turi reikalų, tai ten ponicka ir žiūrėkite. O nestaukit ant viso svieto, kad violetiniai jus poula. Jau pati greitai violetava tapsi nuo snekos“, viešai raštu įžeidė M. M. teigdamas, kad „Jau pati greitai violetava tapsi nuo snekos“, ir paskleidė apie buvusį (duomenys neskelbtini) A. M. tikrovės neatitinkančią informaciją, siedamas jį su nusikalstamo pasaulio atstovais, taip pažemino ir paniekino jį per visuomenės informavimo priemonę.

1.2. Be to, S. U. nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis interneto tinklalapyje www.lrytas.lt po žurnalistės A. K. 2013 m. sausio 23 d. išspausdintu straipsniu „C (duomenys pakeisti)“ 2013 m. sausio 23 d., 1.31 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), pasivadinęs „D (duomenys pakeisti)“, iš kompiuterio, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), parašydamas ir išsiųsdamas komentarą: „A. norejo K. baudele uzdeti. O K. jam benzino kolonkej snukin sutrenke, tiek jie pazystami ir buvo. Bet M. su A. tai buvo geri draugai, turejo keleta imoniu, vienas is teiseju puses, kitas is nusikalteliu puses, tarpininkavo. Kodel Kauno teisejus pagavo imancius kysius ir klastojusius dokumentus. Viskas ejo per M. ir A.“, paskleidė apie buvusį (duomenys neskelbtini) A. M. tikrovės neatitinkančią informaciją, siedamas jį su nusikalstamo pasaulio atstovais, taip pažemino ir paniekino jį per visuomenės informavimo priemonę.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis S. U. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo S. U. apeliacinis skundas, ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius teigia, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

2.2. S. U. per visą baudžiamąjį procesą neigė parašęs komentarus. Nuteistojo kompiuterio kietajame diske nerasta informacijos apie komentarų rašymą. Įrodymų, patvirtinančių, kad būtent jis padarė tokius veiksmus, byloje nėra.

2.3. Kasatoriaus teigimu, komentaruose išdėstyti teiginiai nelaikytini apie kitą asmenį paskleistais neteisingais faktais, t. y. tikrovės neatitinkančia informacija. Net ir darant prielaidą, kad S. U. pateikta nuomonė yra klaidinga ar nevisiškai pagrįsta, tai neįrodo, kad nuteistojo veiksmai atitinka BK 154 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį. Būtina nustatyti, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015). Kiekvienas asmuo turi savo nuomonę dėl įvykių (situacijų) vertinimo, o kritika, kad A. M. turi ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovu pravarde „A“, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Suvaržymas pateikti nuomonę traktuotinas kaip saviraiškos laisvės, reglamentuotos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje, nepagrįstas ribojimas. Be to, asmuo, manantis, kad buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys, gali ginti savo teises civiline tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis). Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad kasatorius turėjo tiesioginę tyčią apšmeižti A. M. ir M. M., tačiau nuosprendžiuose neatskleistas šis šmeižimo sudėties subjektyvusis požymis, o ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl asmenų, rašiusių įžeidžiančius bei šmeižikiškus komentarus ir galimai paniekinusių mirusiojo V. M. atminimą.

2.4. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai neišnagrinėjo ir motyvuotai nepasisakė dėl jo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad jis niekada nepažinojo A. M. ir M. M. ar asmens pravarde „A“, todėl nuteistasis neturėjo asmeninių tikslų pažeminti nukentėjusiųjų, apie kuriuos nuomonę suformavo žiniasklaida. Dėl to buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatos, o tai sudaro pagrindą bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo nuteistojo S. U. kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokurorė nurodo, kad S. U. kasacinio skundo teiginys, kad jis neparašė interneto tinklalapyje komentarų, paliktinas nenagrinėtas, nes tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Nuteistojo kaltė paskleidus šmeižikišką, tikrovės neatitinkančią informaciją apie A. M. pagrįsta įrodymų visuma, įvertinta išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas svarbias bylos aplinkybes BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka.

3.2. Pasak prokurorės, S. U. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Abiejų instancijų teismai savo baigiamuosiuose aktuose tinkamai atskleidė šmeižimo sudėties turinį. Nuteistojo komentaruose parašyti teiginiai apie A. M. ryšius su nusikalstamo pasaulio asmenimis neatitinka tikrovės. Pats S. U. taip pat nepateikė paskleistos informacijos tikrumą patvirtinančių įrodymų.

3.3. Prokurorė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-451-895/2016, teigia, kad S. U. parašyti komentarai negali būti vertinami kaip nuomonės pareiškimas, nes nuteistojo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija yra konstatuojamojo pobūdžio. Neturėdamas jokiais realiais faktais patvirtintų duomenų apie informacijos tikrumą, nuteistasis suvokė, kad jo paskleista informacija pažemins A. M., gali pakirsti pasitikėjimą nukentėjusiuoju, neigiamai paveikti jo tolesnę karjerą, ir siekė to. Todėl abiejų instancijų teismų išvada, kad S. U. tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie A. M., yra teisinga.

4. Nuteistojo S. U. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir BK 154 straipsnio taikymo pagrindų

5.1. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendina bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

5.2. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar nagrinėjant bylą buvo laikomasi principinių nuostatų, numatytų BPK 7, 20, 242 straipsniuose, įtvirtinančiuose šalių lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus, ginčyti kitos proceso šalies pateiktus argumentus ir ar nebuvo padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

5.3. Kasacinio skundo teiginiai formuluojami dviem pagrindais – vienu atveju teigiama, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad S. U. parašė komentarus, kitu atveju apeliuojama į saviraiškos laisvę ir nurodoma, jog teismų nuosprendžiuose neatskleistas šmeižimo sudėties subjektyvusis požymis.

5.4. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuteisė S. U. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį byloje nesant neginčijamų jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir įvertino visus bylos proceso metu gautus įrodymus. Aiškindamasis S. U. versiją dėl pašalinių asmenų įsibrovimo į jo personalinio kompiuterio skaitmeninę programą teismas ne tik išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, bet siekdamas nuodugniai patikrinti nuteistojo versiją išsikvietė ir teismo posėdžio metu apklausė informacinių technologijų specialistą. Motyvuojamojoje baigiamojo akto dalyje teismas išdėstė išvadas, kurias pagrindė įrodymais, nurodė argumentus, kuriais remdamasis atmetė S. U. versiją dėl pašalinių asmenų įsibrovimo į jo personalinį kompiuterį.

5.5. Bylos duomenų įrodomoji vertė ir jų pakankamumo klausimas kaltei pagrįsti, kaip jau buvo minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo proceso nagrinėjimo sritis, todėl šie klausimai kasacine tvarka nenagrinėtini. Teismo baigiamajame akte yra išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir išvados, kurie atitinka įstatymo reikalavimus, todėl kasacinės instancijos teisėjų kolegija jų neturi pagrindo kvestionuoti ir plačiau šio klausimo nenagrinėja.

5.6. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės bendrabūvio principų. Saviraiškos laisvė negali būti įgyvendinama skleidžiant apie asmenį netikras jį žeminančias ir niekinančias žinias.

5.7. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios.

5.8. Teismų praktikoje apibrėžiant šmeižimo sąvokos turinį įtvirtinta, jog paskleisdamas informaciją kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija. Kvalifikuodamas veiką pagal BK 154 straipsnį teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-451-895/2016).

5.9. S. U. komentaruose paskleidė tokią informaciją dėl interneto tinklalapyje www.lrytas.lt išspausdintų straipsnių: „O savo IP ir nusiraminkit usosisaliniai. Keli komentatoriai su L. ryto programėle (skaičiuokle) pakoreguota, pradeda propogandą prieš viena motere. O jei ka M. draugauja su A., vienu iš kiečiausiu Kauno banditėliu ir imones turi kartu. Cia apie vyra M. jjei ka. Vyras su banditais turi reikalų, tai ten ponicka ir žiūrėkite. O nestaukit ant viso svieto, kad violetiniai jus poula. Jau pati greitai violetava tapsi nuo snekos“ ir „A. norejo K. baudele uzdeti. O K. jam benzino kolonkej snukin sutrenke, tiek jie pazystami ir buvo. Bet M. su A. tai buvo geri draugai, turejo keleta imoniu, vienas is teiseju puses, kitas is nusikalteliu puses, tarpininkavo. Kodel Kauno teisejus pagavo imancius kysius ir klastojusius dokumentus. Viskas ejo per M. ir A.“. Taigi pirmame komentare S. U. teiginio forma išdėstė informaciją, kad A. M. palaiko draugiškus ryšius su nusikalstamo pasaulio atstovu pravarde „A.“ ir jie turi bendrų įmonių, o antrame komentare pakartojo minėtą informaciją ir ją detalizavo nurodydamas, kad vienas tarpininkavo iš teisėjų, o kitas iš nusikaltėlių pusės.

5.10. Nagrinėdami šią baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai atskleidė BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį nurodydami, kad nėra jokių įrodančių duomenų, kurie patvirtintų šiuos S. U. komentaruose nurodytus teiginius. Toks nukentėjusiojo A. M. susiejimas su nusikalstamo pasaulio asmenimis žemina ir niekina A. M. vardą. Teismų nuomone, akivaizdu, kad kaltinamojo teiginiai siejami ne su jo reiškiama nuomone, o su faktais, kurie nėra įrodyti. Kolegija pritaria šiai išvadai, nes pateikdamas tokią informaciją viešumon asmuo privalo elgtis atsakingai ir turėti tas žinias patvirtinančius patikimus duomenis ar nurodyti šaltinius. Tokių duomenų ar šaltinių S. U. savo teiginiams pagrįsti nepateikė. Tikrovės neatitinkančią, nukentėjusįjį galinčią pažeminti ir paniekinti bei pakirsti pasitikėjimą juo informaciją S. U. paskleidė tyčia. Siekį paskleisti tokio turinio informaciją patvirtina komentaro išdėstymas teiginio forma su konkrečiomis detalėmis, šios informacijos pakartojimas, papildant ją naujomis aplinkybėmis. Nuteistasis tvirtina nepažįstąs A. M. ir neturėjo motyvo jo apšmeižti, tačiau nusikaltimo motyvas ar paskata nėra BK 154 straipsnyje numatytos veikos būtinasis požymis, todėl tai nėra įrodinėjimo objektas bylos procese.

5.11. Remdamiesi bylos proceso metu nustatytomis aplinkybėmis, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad S. U. tiesiogine tyčia paskleidė apie A. M. tikrovės neatitinkančią informaciją – draugystės, verslo ryšiais susiedamas jį su nusikalstamo pasaulio atstovais. Tai, kad informacija buvo paskleista per internetą, t. y. visuomenės informavimo priemonę, neabejotinai reiškia, kad šie komentarai buvo laisvai prieinami ir juos turėjo galimybę perskaityti neapibrėžtas skaičius asmenų. Atsižvelgdami į tai, teismai pagrįstai konstatavo, kad tokie S. U. veiksmai atitinka nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, ir pripažino jį kaltu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo S. U. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai: Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis

Alvydas Pikelis