P-525-173-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P525-173/2012

Procesinio sprendimo kategorija 80.8; 80.11.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens A. A. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1482/2012 pagal pareiškėjo Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovams Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno marių regioninio parko direkcijai, A. Č. ir A. A. S. dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūra (toliau – ir Prokuratūra), gindamas viešąjį interesą, prašymu (I t., b. l. 4−8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti 2004 m. liepos 19 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 409 „Dėl žemės sklypų detaliųjų planų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 409) 3 punktą, kuriuo patvirtintas detalusis planas, suformuojant prie nuosavybės teise A. Č. ir A. A. S. priklausančių pastatų ir įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini) Rumšiškių sen., Kaišiadorių r., 8,6679 ha žemės sklypą (toliau – ir sklypas),;

2) panaikinti 2004 m. spalio 29 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-04-9488 (toliau – ir Įsakymas Nr. 02-04-9488), kuriuo šis 8,6679 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) parduotas tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. Č. ir A. A. S..

Pareiškėjas teigė, kad 2008 m. spalio 9 d. Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje iš viešosios įstaigos Kaišiadorių miškų urėdijos buvo gauta informacija, iš kurios matyti, kad atliekant valstybinės reikšmės miškų valstybinės žemės sklypų kadastrinius matavimus, nustatyta, jog Rumšiškių girininkijos kvartale Nr. 358 6,7,10,14,15 ir 21-24 taksaciniai sklypai ar jų dalys yra parduoti. Nurodė, jog buvo prašoma išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai, formuojant žemės sklypą valstybinės reikšmės miškų valstybinėje žemėje, taip pat, ar teisėtai šis sklypas privatizuotas.

Pareiškėjas teigė, kad ginčijami įsakymai yra neteisėti, nes tikrinant gautą informaciją paaiškėjo, kad nurodyti sklypai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. priimtu nutarimu Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ yra priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Jo nuomone, valstybinio miško žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė, todėl tokia nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačių asmenų nuosavybėn negalima, ji yra išimta iš civilinės apyvartos.

Pareiškėjas manė, jog ginčijami įsakymai dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo bei jo pardavimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims prieštarauja teisės aktams – Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktui, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 31 straipsnio 7 daliai, todėl naikintini. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.2. punktas numato, kad svarstant preliminarinius žemės reformos žemėtvarkos projektus, kompleksinius žemės reformos žemėtvarkos projektus ir detaliuosius planus, kartu turi būti patvirtinti ir ūkinės veiklos apribojimai, kurių pagrindu nustatomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, taip pat valstybinių parkų planavimo schemose nustatytų kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai kiekvienam įsigyjamam privačion nuosavybėn, suteikiamam naudotis bei išsinuomojamam žemės sklypui.

Nurodė, jog susipažinus su 2008 m. spalio 21 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės direktoriaus apylinkės prokuratūrai pateiktais dokumentais (Nr. (3.7-V8) 2008/3-2199), paaiškėjo, kad minėtas 2.2. punktas neįvykdytas, t. y. nepatvirtinti ūkinės veiklos apribojimai, kurių pagrindu nustatomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, taip pat valstybinių parkų planavimo schemose nustatytų kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai kiekvienam įsigyjamam privačion nuosavybėn, suteikiamam naudotis bei išsinuomojamam žemės sklypui.

Taip pat pareiškėjas teigė, jog pažeisti Nutarimo 136, 136.8 punktų reikalavimai, nustatantys, kad draudžiama dalimis parduoti, išnuomoti, įkeisti, dovanoti žemės nuosavybės teise turimą žemės sklypą, išskyrus tuos atvejus, kai keičiamos savininkų gretimų valdų ribos. Pabrėžė, jog neįvykdytos detaliojo plano sąlygos Nr. 3-160, išduotos 2003 m. lapkričio 5 d. Kauno marių regioninio parko direkcijoje. Teigė, jog tokiu būdu pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 patvirtintų Kauno marių regioninio parko nuostatų 6.1. punktas, nustatantis reikalavimą išsaugoti unikalų Kauno marių tvenkinio kraštovaizdžio kompleksą, didžiąsias atodangas, užlietas Nemuno intakų žiotis, bei 9 punktas, įtvirtinantis, jog detalieji planai, statinių, inžinerinių komunikacijų statybos projektai rengiami, derinami ir tvirtinami teritorijų planavimo normų sąvado ir statybos reglamentų nustatyta tvarka; jų sprendiniai neturi prieštarauti regioninio parko planavimo schemai.

Prašymas taip pat buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 2 straipsnio 3 dalies, 24 straipsnio 4 dalies, 26 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. sprendimu (II t., b. l. 72−79) pareiškėjo prašymą tenkino ir panaikino 2004 m. liepos 19 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 409 „Dėl žemės sklypų detaliųjų planų patvirtinimo“ 3 punktą bei 2004 m. spalio 29 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-04-9488.

Spręsdamas ginčijamų administracinių aktų teisėtumo klausimą, teismas visų pirma sprendė klausimą, ar prokuroro nurodytas ginamas interesas, vertinant jo turinį, pripažintinas viešuoju. Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje, Konstitucijos 47 straipsniu, 118 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika administracinėse bylose Nr. A146-335/2008, A556-742/2007 ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais (1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, kad visuomenė yra suinteresuota valstybinio miško apsauga, o tai reiškia, kad prokuroro siekis užkardyti neteisėtą valstybinio miško perleidimą privačių asmenų nuosavybėn yra viešasis interesas, kurį prokuroras turi teisę įgyvendinti teisme. Teismas nustatė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad detaliojo plano rengimo tikslas buvo suformuoti žemės sklypą prie trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teise valdomų pastatų, reglamentuoti žemės naudojimą ir užstatymą. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas ir 10 straipsnis (redakcija, galiojusi ginčijamų aktų priėmimo metu) leidžia valstybinę žemę išnuomoti ar parduoti be aukciono, jei ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, o žemės sklypai išnuomojami ar parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas pastatams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Įvertinęs valstybinės žemės statusą, konstatavo, kad ginčo atveju šių teisės aktų nuostatos, ginčijamu įsakymu suformuojant būtent tokios apimties bei dydžio žemės sklypą, netaikytinos. Remdamasis Konstitucijos 47 straipsniu, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, taip pat nustatė, jog valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinei valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu jie negali būti perduodami privačių asmenų nuosavybėn, o tokių svarbių valstybės ūkiui objektų, kaip valstybinis miškas, priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei Konstitucijoje reikalauja ypatingo dėmesio teisiniams veiksmams, atliekamiems su šiais objektais.

Priimant norminius ir individualius teisės aktus bei atliekant kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus pirmiausia turi būti paisoma pagrindinio įstatymo – Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams. Tai reiškia, kad šių objektų, ginčo atveju valstybinio miško, perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).

Nustatė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama minėtų įstatymų nuostatas, 2000 m. kovo 1 d. priėmė nutarimą Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo byloje ginčytinas žemės sklypas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Pažymėjo, kad rengiant minėtą nutarimą, pasiūlymus dėl valstybinės reikšmės miškų plotų tikslinimo suderino Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentas, Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyrius. Jame, be kitų, valstybinės reikšmės miškų plotams priskirta ir žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalis. Nustatė, jog minėto nutarimo 3 punkte išdėstyta nuostata – pavesti Miškų ir saugomų teritorijų departamentui prie Aplinkos ministerijos iki 2000 m. balandžio 1 d. pateikti suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams šio nutarimo 1 punkte nurodytas schemas – buvo įvykdyta tinkamai. Pažymėjo, kad šią aplinkybę pripažįsta ir Kauno apskrities viršininko administracija, nurodydama, jog 2000 m. kovo 31 d. raštą Nr. 752 gavo, tačiau jis nėra išlikęs, nes yra pasibaigęs saugojimo laikas. Teismas padarė išvadą, kad Kauno apskrities viršininko administracija, kaip vienintelė valstybinės žemės Kauno apskrityje valdytoja, privalėjo žinoti, kad šis žemės sklypas pagal minėtą Vyriausybės nutarimą yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, ir detaliojo planavimo procedūrų metu pateikti atitinkamas išvadas. Teismas nustatė, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtina, kad ginčo žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. Č. ir A. A. S. suformuotas VĮ Kaišiadorių miškų urėdijos Rumšiškių girininkijos kvartale Nr. 358, kurio 6, 7, 10, 14, 15 ir 21-24 taksaciniai miško sklypai ar jų dalys, priskirtos valstybinės reikšmės miškams būtent 2000 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 239, t. y. iki ginčijamų aktų priėmimo dienos.

Pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi ginčijamų aktų priėmimo metu) nurodyta, jog savivaldybė ar valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Tokių sutarčių sudarymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 635 patvirtintas Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Šio Aprašo 3 punkte nurodyta, jog savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymu ir minėtu Aprašu, gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui. Taip pat pažymėjo, kad rengiant detalųjį planą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatos bei Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Nustatė, kad ginčijamu detaliuoju planu buvo nustatytos ne tik žemės sklypo ribos bei teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, bet šiuo planu buvo sudarytos sąlygos turtą, priklausantį išimtine valstybės nuosavybe, parduoti. Pabrėžė ir tai, kad detaliojo plano sprendiniuose bei detaliojo planavimo procedūrų dokumentuose nutylima, kad jais buvo sprendžiama dėl valstybinės reikšmės miško, išimtine nuosavybės teise priklausančio Lietuvos Respublikai.

Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. Dl-239 (aktualiu ginčijamo įsakymo priėmimo metu) patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.2 punktą detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai yra valstybinės žemės valdytojai, kai jiems valstybės ar savivaldybės žemė perduota patikėjimo teise, o pagal šių Taisyklių 11.4 punktą savivaldybė negali reikalauti iš detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus rengti ne jo valdomo ar naudojamo žemės sklypo detalųjį planą, o tais atvejais, kai rengiant detalųjį planą būtina išnagrinėti didesnę teritoriją prie planuojamo žemės sklypo ar jų grupės, detalusis planas rengiamas tik valdomam ar naudojamam žemės sklypui. Nustatė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatorius valdė ar naudojo visa apimtimi 8,6679 ha sklypą, kuris buvo suformuotas prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų, taip pat kad žemės sklypas buvo suformuotas teritorijų planavimo dokumentuose bei vėliau parduotas tokio dydžio, koks yra būtinas pastatams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Šiuo aspektu Teismas, atsižvelgdamas į minėtas teisės normas ir įvertinęs tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys nebuvo viso minėto žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškams, naudotojai ar valdytojai, darė išvadą, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų, kaip detaliojo plano organizatorių, teisės ir pareigos nepagrįstai bei neteisėtai buvo atsakovų išplėstos.

Nustatė, kad nagrinėjamos bylos atveju detalusis planas buvo parengtas, turint tikslą suformuoti rekreacinės paskirties žemės sklypą prie esamų pastatų Grabuciškių k., Rumšiškių sen., Kaišiadorių r., bei kad detaliojo plano parengimu buvo siekiama ir šio sklypo įsigijimo nuosavybėn. Pažymėjo, kad ginčijami įsakymai priimti ignoruojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimą Nr. 239, pagal kurį didžioji dalis ginčo žemės sklypo yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, taip pat neatsižvelgiant į jau minėtus imperatyvius Konstitucijos 47 straipsnio bei kitų teisės aktų – CK 4.7 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus, iš esmės draudžiančius tiek perleisti, tiek įsigyti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius objektus, išimtus iš civilinės apyvartos. Teismas konstatavo, kad ginčijamų aktų priėmimu pažeidus draudimą perleisti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį objektą, tokį perleidimą įteisinantys aktai (šiuo atveju, ginčijami įsakymai) negali sukurti teisėtų padarinių, nes iš ne teisės teisė neatsiranda (ex iniuria ius non oritur).

Apibendrinęs bylos aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad ginčijami įsakymai (Įsakymas Nr. 409 ir Įsakymas Nr. 02-04-9488), kuriais 8,6679 ha žemės sklypas, esantis Grabuciškių k., Rumšiškių sen., Kaišiadorių r., buvo neteisėtai suformuotas valstybinės reikšmės miškų plotuose bei vėliau parduotas tretiesiems suinteresuotiems asmenims, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl yra neteisėti iš esmės ir naikintini. Taip pat pažymėjo, jog tretieji suinteresuoti asmenys, ginčydami administracinius aktus, teigė, kad pats ginčo žemės sklypo įtraukimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu į valstybinės reikšmės miškų plotų schemas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio aplinkybių konstatavimas nepriskirtas apygardos administracinio teismo kompetencijai, todėl šio nutarimo teisėtumo klausimas nespręstinas.

III. Atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti 2011 m. spalio 17 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą – atmesti Kaišiadorių rajono prokuratūros prašymą.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. Č. ir A. A. S. apeliaciniu skundu prašė 2011 m. spalio 17 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas 2004 m. liepos 19 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 409 „Dėl žemės sklypų detaliųjų planų patvirtinimo" 3 punktas dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Rušiškių sen., Kaišiadorių r., detaliojo plano „žemės sklypo, naudojamo rekreacijai, suformavimas prie esamų pastatų“ patvirtinimo, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą atmesti; dalį, kuria buvo panaikintas 2004 m. lapkričio 29 d. Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-04-9488 dėl žemės sklypo (plotas 8,6679 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Rušiškių sen., Kaišiadorių r., pardavimo A. Č. ir A. A. S., panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi (III t., b. l. 9−24) apeliacinius skundus atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertinio byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nustatė faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad, pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir šių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Teismas rėmėsi ABTĮ 89 straipsniu ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su atliktu detaliuoju planavimu ir žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškams, detalaus plano tvirtinimu, teisės aktų, reglamentavusių detalaus plano rengimo organizavimą, plano rengimo procedūras ir tvirtinimą, nepripažino pagrįstais atsakovo Administracijos apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti Įsakymo Nr. 409 3 punkto, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Taip pat rėmėsi Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 24 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad žemės naudojimo paskirtis ir jos keitimas siejami su teritorijų planavimo procesu ir šiame procese sukurtais aktais – teritorijų planavimo dokumentais. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje sąlygos detaliajam planui rengti buvo išduotos 2003 m. lapkričio mėnesį, ir rėmėsi tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 5 punktais, 19 straipsnio 2 dalimi, iš 20 straipsnio nuostatų darė išvadą, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų sprendiniams, kitiems teisės aktams.

Pabrėžė, kad atsakovui Administracijai priimant 2004 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. 409 galiojo Teritorijų planavimo įstatymo 2004 m. sausio 15 d. Nr. IX-1962 redakcija. Dėl šio įstatymo įsigaliojimo buvo nurodyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 2 ir 3 straipsnius, įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d., iki 2004 m. gegužės 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai (išskyrus bendruosius planus), kuriems išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį Teritorijų planavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 107-2391) ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Atsakovui Administracijai priimant pareiškėjo ginčijamą Įsakymą Nr. 409 galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalis numatė, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų sprendiniams, kitiems teisės aktams. Teisėjų kolegija nesutiko su trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde, vadovaujantis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio redakcija, nurodytais argumentais, kad šio įstatymo 20 straipsnio 8 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas atvejų, tik kuriems esant netvirtinamas detalusis planas, o pirmosios instancijos teismas nenustatė nei vienos iš aplinkybių, kurioms esant atsakovas turėjo teisę atsisakyti tvirtinti detalųjį planą, o tai reiškia, kad detalusis planas patvirtintas esant būtinam pagrindui – visoms įstatyme numatytoms aplinkybėms. Atsakant į šiuos argumentus, teismas nurodė, kad šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas negalėjo atsisakyti tvirtinti detalųjį planą. Rėmėsi LVAT 2005 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8 – 321/2005.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apeliantų argumentais, kad nagrinėjamu atveju reikėjo vadovautis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusiais teisės aktais, tačiau pažymėjo, kad šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, susijusių su teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimu tretiesiems asmenims, pagrįstumo.

Dėl apeliacinių skundų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog detaliojo teritorijų planavimo organizatorius valdė ar naudojo visa apimtimi 8,6679 ha sklypą, kuris suformuotas prie tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausančių pastatų, kad tretieji suinteresuoti asmenys nebuvo viso sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškui, naudotojai ir valdytojai, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų, kaip detaliojo plano organizatorių, teisės ir pareigos nepagrįstai ir neteisėtai buvo atsakovų išplėstos, bei kad rengiant detalųjį planą buvo pažeistos ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatos bei Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio redakcija, galiojusia 2003 m. lapkričio mėnesį, kai tretieji suinteresuoti asmenys pradėjo rengti detalųjį planą, pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad tretieji suinteresuoti asmenys buvo/yra žemės sklypo bei valstybinės reikšmės miško valdytojai ar naudotojai, kad atsakovas Administracija pagrįstai ir teisėtai suteikė teisę tretiesiems suinteresuotiems asmenims rengti detalųjį planą.

Dėl LVAT praktikos, kuria apeliantai rėmėsi apeliaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas paaiškino, kad tretieji suinteresuoti asmenys remiasi LVAT 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502–1013/2009, 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444–1460/2009, 2011 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63–228/2011. Šiose nutartyse LVAT laikėsi nuostatos, kad tam, jog būtų taikoma Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata, jog detalieji planai rengiami, kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių, statinio naudojimas kildintinas iš savininko nuosavybės teisės turinio apibrėžimo.

Nagrinėjamoje byloje detalusis planavimas buvo pradėtas, kai dar minėta nuostata negaliojo. Be to, minėtose LVAT išnagrinėtose bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl detalaus planavimo organizavimo valstybinės reikšmės miškuose. Apeliaciniame skunde nurodytoje administracinėje byloje Nr. A146–1414/2008 taip pat nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl detalaus planavimo organizavimo valstybinės reikšmės miške. Trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde nurodytoje LVAT 2006 m birželio 1 d. nutartyje administracinėje byloje A17–1114/2006 yra pasisakyta apie asmens, kuris nuosavybės teise valdo miško paskirties žemę, teisę rengti detalųjį planą.

Administracinėje byloje Nr. A502- 47/2006 yra nurodoma apie asmenis, kuriems nuosavybės teise priklauso sklypas. Pažymėjo, kad Miškų įstatymo 2 straipsnio 12 punktas numato, kad miško naudotojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę. Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių 11 punktas numatė, kad detaliojo plano dokumentų rengimą (keitimą arba papildymą) organizuoja savivaldos žemės vykdomosios institucijos ir planuojamos teritorijos (žemės sklypo) naudotojai arba valdytojai.

Žemės naudotojas – neišnuomotos privačios žemės savininkas arba fizinis arba juridinis asmuo, kuriam nustatyta tvarka išnuomota ar suteikta naudotis valstybinė žemė arba išnuomota privati žemė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu valstybinės žemės valdymo teisė suteikiama valstybinėms institucijoms, vietos savivaldybėms, miškų urėdijoms, nacionalinių ir regioninių parkų administracijoms, iš valstybės biudžeto išlaikomoms valstybinėms įstaigoms ir valstybinėms įmonėms.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad tretieji suinteresuoti asmenys apeliacinį skundą grindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) 2.7 punktu. Tačiau pastebėjo, kad nagrinėjamu atveju aktualus iš šio nutarimo 2.1 punktas, minėtu nutarimu patvirtintose Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkoje yra nurodoma, kad parduodami ar išnuomojami naudojami valstybinės žemės sklypai, o nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad tretieji suinteresuoti asmenys naudojo 8,6679 ha žemės sklypą, iš jo ir valstybinės reikšmės mišką, ir šio sklypo detalusis planas buvo rengiamas tam, kad sklypas būtų išnuomotas tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Pastebėjo, kad nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad tretieji suinteresuoti asmenys organizavo detalųjį planavimą, remdamiesi minėtu nutarimu ir tuo pagrindu, jog pageidavo šį sklypą išsinuomoti.

Nutartyje pabrėžta, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad ginčijamu detaliuoju planu buvo nustatytos ne tik žemės sklypo ribos bei teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, bet ir sudarytos sąlygos turtą, priklausantį išimtine valstybės nuosavybe, parduoti, taip pat pabrėžė, kad detaliojo plano sprendiniuose bei detaliojo planavimo procedūrų dokumentuose apskritai nutylima, kad jais buvo sprendžiama dėl valstybinio reikšmės miško, išimtine nuosavybės teise priklausančio Lietuvos Respublikai. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad detaliojo plano sprendiniuose bei detaliojo planavimo procedūrų dokumentuose nėra nurodoma apie tai, kad žemės sklypas formuojamas ir apimant valstybinės reikšmės mišką. Nagrinėjamu atveju valstybinės reikšmės miškas traktuojamas kaip žemės sklypas, reikalingas tam, kad tretieji suinteresuoti asmenys galėtų naudoti pastatus. Dėl apeliacinių skundų motyvų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė faktinę aplinkybę, jog detaliojo plano rengimo tikslas buvo įsigyti sklypą privačion nuosavybėn, atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad remiantis detaliuoju planu, buvo parduotas žemės sklypas, suponuoja išvadą, kad detalusis planas buvo rengiamas, turint tikslą įsigyti sklypą privačion nuosavybėn. Byloje nėra duomenų, kad tretieji suinteresuoti asmenys organizavo detalųjį planavimą, siekdami sklypą išsinuomoti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu konstatavo, jog priimant pareiškėjo ginčijamus įsakymus buvo pažeistas viešasis interesas, teisės normas, reglamentuojančias išimtinį valstybinės reikšmės miškų statusą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartojo.

Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nustačius, jog atsakovas Kauno apskrities viršininkas 2004 m. lapkričio 29 d. priėmė įsakymą Nr. 02-04-9488 parduoti tretiesiems suinteresuotiems asmenims žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, pagrįstai ir teisėtai nuspręsta panaikinti šį Įsakymą, kaip pažeidžiantį imperatyvias Konstitucijos 47 straipsnio, CK 4.7 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalie nuostatas. Trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad suformuotame sklype yra jiems nuosavybės teise priklausantys pastatai, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog 2004 m. lapkričio 29 d.

įsakymas Nr. 02-04-9488 yra teisėtas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmetė apeliacinių skundų argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ir nustatyti aplinkybę, ar 1959 metais stovyklavietės statybai išskirtas žemės sklypas yra tapatus žemės sklypas, kurio suformavimą ginčija pareiškėjas, pažymėjo, kad byloje pateiktas Kaišiadorių rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1959 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. 319 nepaneigia Lietuvos Respublikos Vyriausybės akto, kuriuo suformuotame sklype esantis miškas priskirtas valstybinės reikšmės miškui.

Minėtame sprendime nurodyta, kad yra nuspręsta išskirti J. J. popieriaus fabrikui pionierių stovyklos statybai 8 ha miško iš Kaišiadorių miškų ūkio, Rumšiškių girininkijos kv. Nr.

21. Trečiųjų asmenų apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas nesiteiravo apie sklypo teisinį režimą dar prieš pastatant stovyklavietę, statybos metu bei jau po to, kai buvo pastatyta stovyklavietė, aplinkybių, susijusių su žemės sklypo teisiniu režimu dar nuo 1959 metų, ištyrimas patvirtintų, kad ginčijamas sklypas galimai dar 1959 metais buvo suteiktas stovyklavietės statybai bei atitinkamai jam toliau taikomas teisinis režimas, leidžiantis sklype naudoti stovyklavietę bei stovyklavietei naudoti suformuoti sklypą ir jį perleisti stovyklavietės statinių savininkų nuosavybėn. Nurodoma, kad šioms aplinkybėms išaiškinti buvo būtina išreikalauti A.

A. S. prašyme nurodytus įrodymus. Šie apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nepripažinti pagrįstais, pažymint, kad nagrinėjamoje byloje ginčijami Įsakymai priimti ne dėl to, kad tretieji suinteresuoti asmenys galėtų naudoti stovyklavietę, apie kurios statybą nurodoma 1959 m. spalio 2 d. Nr. 319 sprendime. Teismas pažymėjo, kad tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė jokių įrodymų, kad sklypas buvo suteiktas jiems nuosavybės teise priklausantiems statiniams pastatyti, kad pirkdami šiuos statinius jie įgijo teisę naudoti 8 ha miško plotą, nurodytą minėtame sprendime.

Be to, pažymėjo, kad apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad detalusis planavimas buvo vykdomas turint tikslą žemės sklypą įgyti nuosavybėn.

Atsakydamas į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo argumentą kad sprendimu nuspręsta dėl Kauno regioninio aplinkos apsaugos departamento ir kitų detaliojo plano rengimo procese dalyvavusių subjektų teisių ir pareigų, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje buvo ginčijami konkretūs įsakymai, kuriuos priėmė atsakovai, ir pirmosios instancijos teismas byloje nusprendė dėl atsakovų veiksmų, priimant šiuos įsakymus, teisėtumo ir pagrįstumo. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą teisių ir pareigų, turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu tiems asmenims nustatė, pripažino, pakeitė, panaikino teises ir pareigas ar priėmė kitokį sprendimą, kuris turi įtakos neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisinei padėčiai. Pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Jei teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažinta absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo būtų galima spręsti nustačius ne tik apeliantų nurodomų asmenų suinteresuotumą byloje, tačiau ir tai, kaip pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičia jų teisinę padėtį, teises bei pareigas. Iš apeliaciniais skundais ginčijamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis ir darydamas faktines išvadas, nesprendė dėl Kauno regioninio aplinkos apsaugos departamento ir kitų apeliantų nurodomų asmenų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų nustatymo, pasikeitimo ar panaikinimo, nepadarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos šių asmenų teisinei padėčiai, t. y. nagrinėjamoje byloje jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl apeliantų nurodytų asmenų teisių, pareigų ar teisinio statuso.

IV. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. A. S. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A520-1482/2012 (III t., b. l. 33−43).

Prašyme nurodo, kad pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai atitinkamai sprendime ir nutartyje padarė esminių materialinės teisės normų pažeidimų, nulėmusių neteisėtų sprendimo ir nutarties priėmimą. Konkrečiai:

1) teismai kaip vieną detaliojo plano neteisėtumo pagrindų nurodė, tai kad Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos įsakymu patvirtintu Detaliuoju planu suplanuotas sklypas vėliau Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymu buvo perleistas A. A. S. ir A. Č. nuosavybėn, taip nepagrįstai sutapatindami teritorijų planavimo procesą su valstybinės žemės sklypų pardavimo procesu. Atkreipia dėmesį, kad teismų prielaida, kad detaliuoju planu siekta sklypą ne tik suplanuoti, bet ir perduoti privačion nuosavybėn, nepagrįsta įrodymais, todėl neteisėta. Pabrėžia, kad taip teismai netinkamai aiškino Teritorijų planavimo, CK ir 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 260 nuostatas;

2) pirmosios instancijos teismas vadovavosi teisės aktais, kurie Detaliojo plano rengimo pradžios metu nebuvo įsigalioję. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Detaliojo plano rengimo metu negaliojusiais teisės aktais, sprendimą paliko galioti pilna apimtimi. Taip teismai neteisėtai taikė teisės aktus atbuline tvarka;

3) buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos administracinėse bylose (Nr. A444-1460/2009, A502-1013/2009, A63-228/2011, I2-7/2002), kuriose išaiškinta jog pastato turėjimas žemės sklype reiškia ir naudojimąsi tuo sklypu, o tam jog būtų galima konstatuoti naudojimąsi žemės sklypu, pakanka faktinio naudojimosi, net jei nuomos sutartis nėra sudaryta. Tokią išvadą patvirtina ir teisės aktų nuostatos (CK, Teritorijų planavimo įstatymas). Atsižvelgiant į nurodytus aspektus, daro išvadą, kad teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad A. A. S. ir A. Č. naudojimasis ginčo statiniais nereiškė, kad šie asmenys nebuvo sklypo naudotojais ir dėl to nebuvo pagrindo jiems perleisti Detaliojo plano rengimo organizatorių teisių;

4) teismai iš esmės nenagrinėjimo ir netinkamai įvertino vieno esminių teisės aktų nagrinėjamoje byloje – Vykdomojo komiteto sprendimą, kuriuo sklypas buvo priskirtas statiniams. Jo tinkamas ištyrimas ir įvertinimas turėjo patvirtinti, kad sklype esantis miškas buvo išskirtas iš valstybinio miško ir priskirtas statiniams. Taip byla išnagrinėta neįvertinus esminę reikšmę turinčių aplinkybių, susijusių su sklypo paskirtimi, naudojimo rėžimu, sklypą nepagrįstai pripažinus valstybinės reikšmės miško dalimi;

5) teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Teigia, kad trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje turėjo būti ne tik Kauno marių regioninio parko direkcija, bet ir Kauno regioninis aplinkos apsaugos departamentas, nes būtent jis buvo atsakingas už detaliojo plano sprendinių derinimą. Dėl šios priežasties, teismams nusprendus panaikinti Detalųjį planą, faktiškai pripažinti šio subjekto neteisėti veiksmai, kas leidžia A. A. S. ir A. Č. iš šio subjekto reikalauti nuostolių atlyginimo. Remiantis šiais argumentais, daro išvadą, kad teismų sprendimas ir nutartis tiesiogiai daro įtaką Kauno regioniniam aplinkos apsaugos departamentui. Taip pat pažymi, kad teismų sprendimas ir nutartis daro įtaką ir kitų į bylą neįtrauktų asmenų teisėms ir pareigoms, kurie nustatyta tvarka derino Detalųjį planą (Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriui, Kaišiadorių priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijai, Kaišiadorių elektros tinklams, Kauno visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių filialui, Kaišiadorių rajono savivaldybės ekologui, Kaišiadorių rajono savivaldybės ekonomikos ir ūkio plėtros departamento Statybos, vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriui).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėžė šios proceso stadijos išimtinumą, pažymėdamas, jog atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Pažymėtina, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011). Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–134/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo A. A. S. prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 ir 10 punktuose įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimu. Prašyme pateikti argumentai dėl abiejų šių proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimo, todėl siekiant nuoseklumo, teisėjų kolegija pasisakys dėl kiekvieno jų atskirai.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinių teisės normų pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. (žr. pvz. 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu ir aptarta teismų praktika, akivaizdu, kad pirmasis prašymo atnaujinti procesą argumentas, jog procesas turi būti naujintas, nes esminis materialinės teisės normų pažeidimas padarytas nepagrįstai sutapatinus teritorijų detaliojo planavimo, ir valstybės žemės pardavimo procesus atmestinas. Teisėjų kolegija su tokiu teismų sprendimo ir nutarties vertinimu nesutinka. Teismų sprendime ir nutartyje šie procesai nebuvo sutapatinti, kaip teigiama prašyme. Bylą nagrinėję teismai kaip vieną iš detaliojo plano neteisėtumo aspektų nurodė tai, kad juo suplanuotas žemės sklypas vėliau buvo perleistas A. A. S. ir A. Č. nuosavybėn. Kaip nurodyta ir prašyme, tai buvo iš vienas detaliojo plano panaikinimo pagrindų. Teisėjų kolegija vertinimu nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo panaikintas nepagrįstai. Prašyme nėra pateikta akivaizdžių įrodymų, kad toks pažeidimas buvo padarytas, pateikta tik kitokia nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisės aktų interpretacija, kuri nesudaro pagrindo konstatuoti esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Kartu pažymėtina, jog proceso atnaujinimo institutas nėra kasacija, todėl proceso atnaujinimo klausimą sprendžiantis teismas, neturėdamas prašymą pateikusio asmens pateiktų akivaizdžių įrodymų, kad materialinė teisės norma aiškinta ir taikyta netinkamai, negali keisti teismų motyvų ir aiškinti teisės aktų kitaip nei tai padarė bylą nagrinėję teismai.

Dėl antrojo prašymo motyvo, kad pirmosios instancijos teismas teisės aktus taikė atbuline tvarka, o apeliacinės instancijos, nepaisant to, sprendimą paliko galioti pilna apimtimi, pažymėtina, kad pagal ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, kuriuo prašyme ir remiasi A. A. S., buvo nurodyta, kad detaliojo plano rengimo organizatoriumi galėjo būti taip pat ir žemės vartotojai, tačiau byloje nėra duomenų, kad tretieji suinteresuoti asmenys A. A. S. ir A. Č. buvo ginčo žemės sklypo naudotojai. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien tai jog nagrinėjamu atveju reikėjo vadovautis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusiais teisės aktais, o pirmosios instancijos teismas vadovavosi tuo metu dar negaliojančiu teisiniu reguliavimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, susijusių su teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimu tretiesiems asmenims, pagrįstumo. Tai leidžia daryti išvadą, kad minėti tretieji suinteresuoti asmenys negalėjo būti detaliojo planavimo organizatoriais. Tokią išvadą padarė ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, todėl konstatuotina, jog aptariama teisės taikymo klaida (pažeidimas) neturėjo įtakos teisingo sprendimo ir nutarties priėmimui. Be to atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog netinkamas detaliojo planavimo organizatorius tebuvo tik vienas iš kelių faktinių pagrindų priimti sprendimą dėl detaliojo plano panaikinimo. Todėl iškeltos abejonės dėl vieno iš faktinių pagrindų buvimo, nesudaro pagrindo išvadai, jog byla buvo išnagrinėta neteisingai.

Atsakant į prašyme pateiktą argumentą, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje (nutarties 12−13 lapai) aiškiai ir išsamiai nurodė motyvus, kodėl nesirėmė tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų, tiek atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodytomis nutartimis – bylų aplinkybės nebuvo tapačios. Prašyme atnaujinti procesą nėra pateikta akivaizdžių įrodymų, kad į nurodytose nutartyse pateiktą aiškinimo neatsižvelgta nepagrįstai, todėl konstatuotina, kad esminis materialinės teisės normų pažeidimas padarytas nebuvo, pagrindo atnaujinti procesą nėra.

Ketvirtasis prašymo atnaujinti procesą motyvas, atsižvelgiant į kurį, A. A. S. nuomone, turėtų būti konstatuotas pagrindas proceso atnaujinimui – netinkamas vieno esminių teisės aktų nagrinėjamoji byloje, t. y. 1959 m. spalio 2 d. Kaišiadorių rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 319 – taip pat vertinimas atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, jog, kaip nustatyta byloje, ginčo žemės sklypas valstybinės reikšmės miškų plotams buvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Pareiškėjo nurodomas Vykdomojo komiteto sprendimas, negali būti pagrindas netaikyti aukštesnės galios ir vėlesnio teisės akto – Vyriausybės nutarimo nuostatų. Vyriausybės nutarimas gali būti pakeistas ar panaikintas tik kitu Vyriausybės nutarimu ar aukštesnės galios teisės aktu – įstatymu, ar Konstituciniam Teismui konstatavus jo prieštaravimą Konstitucijai ir/ar įstatymams, o tokių duomenų byloje nėra. Be to, ABTĮ 57 straipsnio numato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgiant į nurodytą nuostatą, bei į tai, kad, kaip minėta, prašyme pateikta kitokia nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įrodymų interpretacija nesudaro pagrindo konstatuoti esminį materialinės teisės normų pažeidimą, o proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas, neturėdamas prašymą pateikusio asmens pateiktų akivaizdžių įrodymų, kad materialinė teisės norma aiškinta ir taikyta netinkamai, negali keisti bylą nagrinėjusių teismų motyvų ir vertinti byloje esančių įrodymų kitaip nei tai padarė bylą nagrinėję teismai.

Kaip minta, prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu, numatančiu, kad procesas gali būti atnaujinamas jei sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (2009 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556–26/2009, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–133/2010). Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-57/2011), todėl vien tik tokio subjekto paminėjimas teismo sprendime nereiškia, kad dėl tokio asmens buvo pasisakyta (2009 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556–272/2009).

Nagrinėjamu atveju nei vienas prašyme atnaujinti procesą paminėtų subjektų, dėl kurių teisių ir pareigų, A. A. S. nuomone, pasisakė teismai (Kauno regioninis aplinkos apsaugos departamentas, Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyrius, Kaišiadorių priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, Valstybinė priešgaisrinės priežiūros inspekcija, Kaišiadorių elektros tinklai, Kauno visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių filialas, Kaišiadorių rajono savivaldybės ekologas, Kaišiadorių rajono savivaldybės ekonomikos ir ūkio plėtros departamento Statybos, vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyrius) nepateikė prašymo šiuo pagrindu atnaujinti procesą aptariamoje byloje. Be to, nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismai nepasisakė dėl jų teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo, daugelio jų nei sprendime, nei nutartyje net nepaminėjo.

Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, bei bylos aplinkybes, konstatuoti, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto pagrindo atnaujinti procesą šioje byloje taip pat nėra, todėl trečiojo suinteresuoto asmens A. A. S. prašymas atnaujinti procesą atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

trečiojo suinteresuoto asmens A. A. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas