e3a0a06077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P442 - 82/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02068-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos 80.8; 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. R., R. Š. ir F. R. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A575 - 751/2011).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. birželio 19 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-266 patvirtino nurodymus S. R. sumokėti 597 239 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM), 417 377 Lt FAPM delspinigių, 1 314 889 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 740 801 Lt GPM delspinigių bei skyrė 298 620 Lt FAPM ir 657 445 GPM baudas.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 68-326 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (21.15)-256-266.

Pareiškėjas S. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 68-326.

Pareiškėjas nurodė, kad į UAB „Serneta“ kasą įneštos grynųjų pinigų sumos negali būti laikomos jo pajamomis, nes tai buvo UAB „Serneta“ akcininko F. R. įnašai. Pareiškėjas, į bendrovės kasą įnešdamas grynuosius pinigus, veikė kaip F. R. įgaliotas asmuo. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės nustatyti jo mokestines prievoles pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas. Centrinis mokesčių administratorius nepateikė motyvų, kodėl mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikomas ne pareiškėjo gautoms pajamoms. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo supažindintas su pavedimu atlikti mokestinį patikrinimą bei sprendimais dėl mokestinio patikrinimo pratęsimo. Taip pat jis nesutinka su mokesčių administratorių išvada, jog patikrinimo metu jis vengė bendrauti su mokesčių administratoriumi. Priešingai, iš mokestinio patikrinimo medžiagos matyti, kad tiek pareiškėjas, tiek F. R. pagal galimybes stengėsi padėti patikrinimą atliekantiems pareigūnams, teikė paaiškinimus bei įrodymus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad, pagal Kanados mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją, F. R. negalėjo turėti tiek lėšų, kiek jo vardu į bendrovės „Serneta“ sąskaitą įnešė pareiškėjas. Nei pareiškėjas, nei F. R. nepateikė įrodymų, patvirtinančių piniginių lėšų kilmę, jų įvežimo į Lietuvos Respubliką deklaracijų ar kitų įrodymų apie pinigines lėšas. Teismas nurodė, kad pareiškėjo į bendrovės „Serneta“ sąskaitą įneštos piniginės lėšos negali būti pripažintos F. R. lėšomis, o laikytinos pareiškėjo pajamomis, kurių šaltinių jis nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais. Pareiškėjas, įnešdamas lėšas į bendrovės „Serneta“ kasą F. R. vardu, siekė sudaryti situaciją, kad nereikėtų šių lėšų deklaruoti pagal Gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymą bei pagrįsti jų šaltinius įstatymo reikalaujama forma sudarytais sandoriais ar kitais juridinę galią turinčiais dokumentais bei deklaruoti pajamų mokesčio deklaracijose. Pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, nes į 2003 m. gruodžio 31 d. deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, o 2000-2005 metais nedeklaravo gautų pajamų, todėl mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi ir pareiškėjui mokestinę bazę nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo informuotas apie pavedimą tikrinti, o pateikti paaiškinimus ir dokumentus apie deklaruotą turtą, santaupas, suteiktas ir gautas paskolas buvo nurodyta nepažeidžiant Mokesčių administravimo įstatymo 121 straipsnio 1 dalyje numatyto termino. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2000-2002 metais FAPM deklaracijų nepateikė bei 2 986 192,9 Lt pajamų, nesusijusių su darbo santykiais, nedeklaravo, FAPM į biudžetą nemokėjo, todėl jam pagrįstai papildomai apskaičiuoti 597 239 Lt FAPM ir 417 377 Lt FAPM delspinigių. Pareiškėjui nepateikus GPM deklaracijų už 2003-2004 metus bei nuo 3 991 907,8 Lt pajamų, nepagrįstų juridinę galią turinčiais dokumentais, nesumokėjus GPM, pagrįstai papildomai apskaičiuoti 1 314 889 Lt GPM bei 740 801 Lt GPM delspinigių. Taip pat pareiškėjui pagrįstai buvo skirtos 50 procentų nesumokėtų mokesčių dydžio baudos.

III. Pareiškėjas S. R. dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad, aiškindamas Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103, 4.1. bei 4.2. punktų nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog mokesčių administratoriaus įvertinimas gali būti atliekamas, kai:

1) mokesčių mokėtojas nepateikia mokesčio deklaracijos;

2) mokesčių mokėtojas nepateikia nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento; 3) į mokesčio deklaraciją mokesčių mokėtojas įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis;

4) mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas. Be to, toks įvertinimas gali būti atliekamas ir kitais, teisėkūros subjekto neišvardintais, atvejais. Tokia pozicija nėra atsitiktinė, nes paprastai nėra įmanoma apibrėžti visų situacijų, kada kyla būtinybė mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, todėl vienas iš tokio įvertinimo kriterijų – mokesčių administratoriui atsiradusios kliūtys nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydį įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(556)–348/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(556)–945/2009).

Teismas nurodė, kad tiek Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnis, tiek Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 37 straipsnis numatė fizinio asmens pareigą dėl gautų pajamų pateikti pajamų deklaracijas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2000-2005 metais gautų pajamų nedeklaravo, taip pat nepagrindė 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijoje deklaruoto turto, todėl vertintina, kad jis į šią turto deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo išlaidos 2000-2002 metais pajamas viršijo 2 986 192,9 Lt, o 2003-2004 metais – 3 991 907,8 Lt.

Pareiškėjas per savo atstovus žinojo apie atliekamą mokestinį patikrinimą ir mokesčių administratoriaus nurodymą pateikti paaiškinimus dėl pajamų šaltinių bei kitus dokumentus, tačiau paaiškinimų ar dokumentų jis neteikė. Tokiu savo neveikimu pareiškėjas pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje numatytas mokesčių mokėtojo pareigas bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus pateikta medžiaga yra akivaizdžiai pakankama apskaičiuotoms sumoms pagrįsti, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su apskaičiuotomis sumomis, savo nesutikimą turėjo pagrįsti argumentais, paremtais byloje esančiais įrodymais (Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalis), tačiau to nepadarė.

Pareiškėjo atstovų apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktų dokumentų turinį iš esmės paneigia Kanados mokesčių administratoriaus pateikti duomenys. Dėl iš Kanados mokesčių administratoriaus gautų dokumentų autentiškumo abejonių nekyla. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė savo išlaidų, viršijančių pajamas, juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl pagrįstai buvo priimtas sprendimas dėl papildomų mokesčių bei su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Mokesčių administratorius turėjo pagrindą mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio pagrindu. Teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo informuotas apie mokestinį patikrinimą ir jo eigą, tačiau pats savo valia jame nedalyvavo, nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų. Teismas nurodė, kad, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsniu ir atsižvelgiant į pareiškėjo nebendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi bei padarytą itin didelę žalą biudžetui, pareiškėjui pagrįstai skirta maksimali bauda.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo atstovai apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad buvo pažeistos procesinės teisės normos, nes į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis neįtraukti F. R. ir R. Š.. Su tokia pozicija sutikti nėra pagrindo, nes duomenų, kad šios bylos išsprendimas turės įtakos F. R. ar R. Š. teisėms arba pareigoms, nėra.

IV. Pareiškėjas S. R. prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais, t. y. dėl to, jog teismai byloje pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų; dėl to, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas ir jog būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje buvo pasisakyta dėl jo sutuoktinės R. Š. teisių ir pareigų, nors į bylos nagrinėjimą ji nebuvo įtraukta. Taip pat nebuvo užtikrintas vienodas administracinių teismų praktikos formavimas, nes neatsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A(7)-158/2002, 2005 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A(1)-495/2005, 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A(11)-603/2007. Pareiškėjas nurodo, kad, nagrinėjant šią bylą teisme, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatos. Aptariamu atveju mokesčių administratorių pozicija buvo paremta Kanados mokesčių administratoriaus atliktos pareiškėjo tėvo F. R. apklausos duomenimis, tačiau šiam liudytojui nebuvo išaiškinta teisė neliudyti prieš artimą giminaitį. Be to, minėtas liudytojas nebuvo apklaustas teisme ir pareiškėjas neturėjo galimybės jam užduoti klausimų. Tuo tarpu pareiškėjui šioje byloje yra paskirtos kriminalinei bausmei prilygstančios baudos, todėl jam turi būti taikomos garantijos dėl liudytojų apklausos baudžiamojo pobūdžio bylose.

R. Š. taip pat prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

R. Š. nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas pasisakė dėl jos, kaip pareiškėjo S. R. sutuoktinės, teisių ir pareigų, nors ji į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta. Tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu. Be to, tai yra susiję ir su vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas).

F. R. taip pat prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

F. R. nurodo, kad byloje buvo sprendžiamas klausimas, kam priklausė į UAB „Serneta“ kasą įnešti pinigai: S. R. ir jo sutuoktinei ar F. R.. Esant tokioms aplinkybėms, F. R. turėjo būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą, tačiau tai nebuvo padaryta, dėl ko turi būti atnaujintas procesas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2011 m. spalio 6 d. nutartį, ši administracinė byla buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems, Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems, pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju visi trys prašymus dėl proceso atnaujinimo padavę asmenys remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu, numatančiu, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Prašymus padavusių asmenų teigimu, į šią bylą turėjo būti įtraukti R. Š. ir F. R., tačiau tokia jų pozicija nepagrįsta. Aptariamoje byloje R. Š. ar F. R. teisių ar pareigų klausimai nebuvo sprendžiami. Mokestinis ginčas vyko ir bylą nagrinėję teismai atitinkamai pasisakė tik dėl S. R. pareigų mokėti konkrečias jam priskaičiuotas mokesčių ir su jais susijusias sumas. R. Š. ir F. R. šiame ginče buvo minimi tik tiek, kiek tai buvo susiję su S. R. mokestinių prievolių nustatymu. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad aptariamoje byloje buvo pasisakyta dėl į ją neįtrauktų R. Š. ar F. R. teisių ar pareigų.

S. R. bei R. Š. savo prašymuose remiasi ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, numatančiu, kad procesas gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Tačiau pastarųjų asmenų prašymuose nėra pateikta jokių konkrečių argumentų, kurie liudytų, kad šioje byloje buvo nukrypta nuo esamos administracinių teismų praktikos ar kad šiame ginče kyla teismų praktikos formavimui reikšmingų klausimų. Minėti asmenys tik bendrai pateikia nuorodas į tam tikrus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus kitose bylose ir tam tikras citatas iš jų, tačiau tai niekaip nepatvirtina Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

S. R. savo prašyme taip pat nurodo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, numatantį proceso atnaujinimo galimybę tuo atveju, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą teismo sprendimą ar nutartį. Iš S. R. prašymo galima suprasti, kad materialinės teisės normų pažeidimu jis laiko liudytojų apklausos taisyklių pažeidimus, kurie, jo manymu, buvo padaryti šioje byloje. Tačiau S. R. nurodomos liudytojų apklausos taisyklės yra procesinės, bet ne materialinės teisės normos, todėl atitinkami S. R. argumentai niekaip neįrodo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo.

Taigi S. R., R. Š. ir F. R. nepagrindė įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, todėl procesas pagal jų prašymus negali būti atnaujintas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal S. R., R. Š. ir F. R. prašymus dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A575 - 751/2011).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė