2020-12-09 Nr. AB-23367-3-61-3-00764-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2005-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00764-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko teisės aktų reikalavimų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2017 m. liepos 24 d. ir nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. sausio 23 d. jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir jis buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nuo kameros lubų luposi tinkas ir dažai, kamerose buvo drėgna, tamsu ir šalta, trūkdavo oro. Kamerose vėdinimas per langus nebuvo pakankamas. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jam atlygintina neturtinė žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir jose laikomų asmenų skaičių. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lukiškių TI-K nurodė kad administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie buvo aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis.

5. Atsakovo atstovo tvirtinimu, nuolatinis nuteistųjų stebėjimas buvo jų elgesio kontrolės dalis, Eksploatavimo taisyklės nenustatė reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo durų stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendravo griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui buvo pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitiko teisės aktų reikalavimus.

6. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nebuvo įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Nagrinėjamu atveju nebuvo visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo R. R. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

8. Teismas nurodė, kad iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2017 m. liepos 23 d. (2017 m. liepos 24 d. pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus) ir nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. sausio 22 d. (2018 m. sausio 23 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių) (toliau – ir ginčo laikotarpis). Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą, vadovavosi būtent jais. Teismas, remdamasis Lukiškių TI-K atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 248 paras.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl kamerose trūkstamos vietos, t. y. kad buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, teismas pažymėjo, jog Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 kv. m.

10. Teismas iš pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) nustatė, kad pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Teismas patikrinęs ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, nurodė, kad nebuvo pažeista iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.

11. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, buvo pažeidžiamas jo privatumas, teismas pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitais asmenimis. Kaip nurodė Lukiškių TI-K, šiose gyvenamosiose kamerose buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos vertinant sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusio kameros ploto. Taigi, nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, o šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas pagrįstu.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo netinkamas vėdinimas, šalta ir drėgna, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nebuvo privaloma, atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Iš teismui pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – VSC) patikrinimų aktų ir fizikinių veiksnių tyrimų protokolų buvo matyti, kad ne visi juose užfiksuoti Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų duomenys susiję su vertinamu laikotarpiu. Iš byloje esančių patikrinimo aktų teismas nustatė, kad buvo tikrinama kamerų apšvieta, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis. Pažeidimų nustatyta nebuvo, kameros atitiko higienos normų reikalavimus. Pats pareiškėjas, kaip buvo matyti iš bylos duomenų, dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K nesikreipė, t. y. dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K administracijai nesiskundė. Byloje taip pat nebuvo duomenų, to nenurodė ir pats pareiškėjas, kad jis būtų kreipęsis su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į VSC. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka jose, buvo itin abstraktūs ir nekonkretizuoti. Pareiškėjas nenurodė nei kamerų, kuriose buvo netinkamos sąlygos, nei laikotarpių, kada pasireiškė jo minėti neatitikimai. Be to, Lukiškių TI-K atsiliepime bei Turto valdymo skyriaus 2019 m. kovo mėn. pranešime pažymima, jog jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas neturėjo pagrindo abejoti nurodytais duomenimis. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas pareiškėjo reikalavimus dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų atmetė.

13. Teismo vertinimu, pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais (iš viso 241 parą) sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau šiuo atveju nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.

14. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą, trukmę bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas įvertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis – 700 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu teisingas. Juolab įvertinus, kad pareiškėjas kamerose kai kuriomis paromis buvo vienas.

III. 15. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais aukščiau nurodytais objektyviais kriterijais.

17. Atsakovo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ii laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

18. Atsakovo atstovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

19. Atsakovo atstovo vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, nenurodė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

20. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo priteistą sumą jam pervesti į nurodytą sąskaitą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje kilo ginčas dėl 20 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas R. R. kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2017 m. liepos 24 d. ir nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. sausio 23 d., atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui privatumo jam naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 700 Eur kompensaciją. Kitos pareiškėjo pretenzijos nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, taip pat netenkintas skundo reikalavimas priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

23. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2017 m. liepos 23 d. (2017 m. liepos 24 d. pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus) ir nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. sausio 22 d. (2018 m. sausio 23 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių).

24. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pažeidimą (Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo), pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribų, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai nustatyto pažeidimo (netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas), pažymi, kad iš į bylą pateikto Turto valdymo skyriaus 2019 m. kovo mėnesio pranešimo „Dėl R. R. skundo“ nustatyta, jog tik kai kuriose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse (b. l. 21–23). Iš atsakovo atstovo atsiliepimo, pateikto pirmosios instancijos teismui, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 112, 116, 135, 160, 178, 193, 258, 310, kuriose sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir įrengta užuolaida, kuri neužtikrino pareiškėjo privatumo (b. l. 15–16). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nesant duomenų, jog sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, o šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas pagrįstu. Įvertinus abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pažeidimo nustatymo pagrįstumu, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.

27. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13)). Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1919-756-2020; kt.).

28. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

30. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atlyginimas (700 Eur) šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

31. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 700 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

32. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius