2015-11-25 Nr. AB-23103-3-61-3-07854-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eP-129-502/2015 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07854-2013-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 80.3; 80.11. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. lapkričio 25 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1079-756/2015 pagal pareiškėjų V.

M. ir T. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė: I.

Pareiškėjai V. M. ir T. M. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydami: 1) atnaujinti dėl svarbių priežasčių galimai praleistą 3 metų terminą ginčyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimus mokėti V. M. ir T.

M. sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją; 2) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1) S-75988 dalį, kuria atsisakyta išmokėti V. M. senatvės pensijos dalį (18 608,89 Lt); 3) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1) S-74932 dalį, kuria buvo atsisakyta išmokėti T. M. senatvės pensijos dalį (16 022,58 Lt); 4) panaikinti VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (6.5E) I-8443; 5) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių pervesti 18 608,89 Lt neišmokėtos pensijos sumą į V. M. banko sąskaitą bei

16 022,58 Lt – į T. M. banko sąskaitą. Pareiškėjai paaiškino, kad atsakovas 2010 metais išmokėdamas jiems sumažintą pensiją, vykdė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, kurios dar nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), tuomet teismai nebuvo net kreipęsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl šių nuostatų atitikties Konstitucijai. Todėl akivaizdu, kad delsimas kreiptis į teismą šioje byloje buvo sąlygotas ir susidariusios teisinės situacijos: apskųsti įstatymo Konstituciniam Teismui pilietis teisės neturi, o pagal bylos medžiagą ir Laikinojo įstatymo nuostatas akivaizdu, kad atsakovai 2010 m. – 2012 m. nebuvo priėmę jokio savarankiško sprendimo, galinčio būti teisminio ginčo objektu. Dėl to teisė į reikalavimo patenkinimą neturi būti ribojama formaliai suėjusio 3 metų termino, per kurį objektyviai pareiškėjai negalėjo ginti savo teisių teisme ar Konstituciniame Teisme. V. M. 2013 m. lapkričio 26 d., o T.

M. 2013 m. lapkričio 28 d. gavo atsakovo – VSDFV sprendimus, kuriais atsisakoma nagrinėti kiekvieno jų pateiktus skundus dėl atskirai priimtų VSDFV Kauno skyriaus sprendimo dalių, motyvuojant tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas. Abiem pareiškėjams pasiūlyta (atitinkamai iki 2013 m. lapkričio 14 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d.) pateikti papildomus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime Nr. (6.5E) I-8443 abiem pareiškėjams nurodė, kad papildomoje informacijoje nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo terminui atnaujinti ir skundus atsisakoma nagrinėti, kaip paduotus praleidus apskundimo terminą.

Pareiškėjų manymu, skundžiami VSDFV bei VSDFV Kauno skyriaus sprendimai yra neteisėti, o VSDFV veiksmai, priimant minėtus skundžiamus sprendimus, yra atsisakymas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus bei vilkinimas atlikti tokius veiksmus. Gautame VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime nenurodoma, kokiam, kokio numerio ir kokios datos VSDFV Kauno skyriaus sprendimui apskųsti terminas yra neatnaujinamas, todėl negalima suprasti, ar toks sprendimas iš viso buvo priimtas. 2013 m. lapkričio 18 d. skunduose VSDFV pareiškėjai nurodė, kad skundžia VSDFV Kauno skyriaus sprendimus, kuriais atsisakyta išmokėti sumažintų pensijų dalį ir jokio termino atnaujinti pareiškėjai neprašė.

Sužinoję apie savo teisių pažeidimą, pareiškėjai kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių ir jokių apskundimo terminų nepraleido. VSDFV netiksliai suprato pareiškėjų skundo dalyką, todėl 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimas yra nepagrįstas. VSDFV skundų padavimo terminus skaičiuoja ne nuo sužinojimo apie VSDFV Kauno skyriaus priimtus sprendimus momento, o nuo 2010 metų sausio mėnesio, kuomet pagal galiojantį ir Konstitucijai prieštaraujančiu dar nepripažintą Laikinąjį įstatymą pareiškėjams buvo mokamos kitokio dydžio pensijos.

Pareiškėjų nuomone, VSDFV siūlo pateikti įrodymus, kodėl jie neskundė Laikinojo įstatymo Konstituciniam Teismui, nors tai pagal galiojantį reglamentavimą neįmanoma. Kai 2012 m. vasario 6 d. buvo priimtas ir 2012 m. rugsėjo 21 d. „Valstybės žiniose“ paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas, pareiškėjai tikėjosi, kad atsakovai geruoju išmokės neteisėtai neišmokėtas pensijos dalis. Atsižvelgiant į suformuotą teisminę praktiką analogiškose bylose bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pripažintina, kad pareiškėjai nepraleido jokio termino pateikti pradinių prašymų VSDFV Kauno skyriui dėl pensijos dalies išmokėjimo ar 2013 m. lapkričio 18 d. skundų VSDFV, kadangi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio dabartinė redakcija nebenumato jokio termino skųsti kokius nors atsakovo veiksmus, o Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tada, kai po viešo paskelbimo įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Todėl VSDFV, kaip išankstinė ginčų nagrinėjimo institucija, tiesiog atmetė pareiškėjų 2013 m. lapkričio 18 d. tris skundus ir vilkina dviejų skundų išsprendimą, nors tai yra tiesiogiai priskirta jos kompetencijai.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu skundą tenkino: 1) atnaujino pareiškėjams V. M. ir T.

M. dėl svarbių priežasčių praleistą 3 metų terminą skundui paduoti; 2) panaikino VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1) S-75988 dalį, kuria buvo atsisakyta išmokėti V. M. senatvės pensijos dalį (18 608,89 Lt); 3) panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1) S-74932 dalį, kuria buvo atsisakyta išmokėti T. M. senatvės pensijos dalį (16 022,58 Lt); 4) panaikino VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (6.5E) I-8443; 5) įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui V.

M. 18 608,89 Lt (5389,50 EUR); 6) įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai T.

M. 16 022,58 Lt (4640,46 EUR); 7) VSDFV Kauno skyriui nustatė šio sprendimo dalies dėl neišmokėtų pensijos dalių priteisimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, prašydamas panaikinti sprendimą ir

priimti naują sprendimą – bylą pagal pareiškėjų V. M. ir T. M. skundą ta apimtimi, kuria jie prašo atnaujinti terminą

skundui paduoti nutraukti, kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmesti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1079-756/2015 trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkino, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų V. M. ir T. M. skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde pateiktais argumentais sutiko. Kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėjai turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (VSDFV) turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį

pareiškėjai gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją. Pareiškėjo V. M. kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio

prasme laikytina 2013 m. spalio 25 d., o pareiškėjos T.

M. – 2013 m. spalio 23 d. (skundų VSDFV teritoriniame skyriuje gavimo data). Teismas pabrėžė, jog iš esmės pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjai savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją

gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidę įstatymu nustatytą terminą. Kita vertus, pirmosios

instancijos teismas sprendimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjams priėmė neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad jie nėra pasinaudoję privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, kadangi 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime Nr. (6.5E) I-8443 VSDFV, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, nusprendė, jog pareiškėjų nurodytos kreipimosi į VSDFV termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir atsisakė nagrinėti jų prašymus. Tai, kad VSDFV nurodė, jog atitinkamais VSDFV teritorinio skyriaus informacinio pobūdžio raštais pareiškėjams buvo pateikta išsami, teisinga informacija (duomenys apie paskirtų, pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų bei išmokėtų pensijų sumas) ir VSDFV neturi pagrindo tenkinti reikalavimą šiuos raštus panaikinti, nereiškia, kad VSDFV pasisakė ir dėl ginčo esmės, t. y. išreiškė pritarimą (ar nepritarimą) VSDFV teritorinio skyriaus sprendimams mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintas senatvės pensijas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šią išvadą darė atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuluotą nagrinėjant ginčus dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio

1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Taip pat teisėjų kolegija pritarė, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai, t. y. remdamasis nagrinėjamam ginčui neaktualia teismų praktika, nusprendė atnaujinti pareiškėjų praleistą 3 metų terminą. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, jog Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (nagrinėjamoje byloje tokių individualaus pobūdžio priežasčių pareiškėjai nenurodė). Atsižvelgiant į tai, bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015). II.

Pareiškėjas V. M. 2015 m. rugpjūčio 14 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje (b. l. 67–69). Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo, kad procesas atnaujintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) ir 10 punkto pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį). Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę prašo pripažinti duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę 2012–2014 metais, kurią prašo pripažinti svarbia termino kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo praleidimo priežastimi. Pareiškėjas nurodo, jog šių aplinkybių teismui anksčiau nenurodęs, kadangi tai būtų prieštaravę jo anksčiau reikštai pozicijai, jog trejų metų senaties terminas apskritai netaikytinas arba kad jis yra atnaujintinas dėl kitų, ne individualiais požymiais apibūdinamų svarbių priežasčių. Taip pat nurodo, jog tik iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutarties sužinojo apie valstybinių ir socialinio draudimo pensijų gavėjų skirtingą teisinę padėtį pagal skirtingus įstatymus – Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą. Taigi, nesant galimybės pareiškėjo atveju taikyti valstybinių pensijų gavėjams taikomų išaiškinimų dėl 3 metų termino skundui paduoti netaikymo, praleistas terminas yra atnaujintinas dėl svarbių, individualių, su pareiškėjo sveikatos būkle susijusių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja: III.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymuose nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 158 str. 2 d.).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas savo prašymą iš esmės grindžia aplinkybėmis, išvardintomis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte, t. y. kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, jog šios kaip naujai paaiškėjusios pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę, kurią pareiškėjas prašo pripažinti svarbia termino praleidimo priežastimi.

Pareiškėjas nurodo, jog 2010 m. sausį – 2013 m. sausį jį kamavo sunkios ligos, pareiškėjas nuolat gydėsi, taip pat ir stacionariai gydymo įstaigose. Akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo sveikatos būklę 2010 metais ir vėlesniais laikotarpiais žinojo būtent tuo – susirgimų, vizitų pas gydytojus, operacijų atlikimo – metu. Taigi, prašymas dėl proceso atnaujinimo, būtent pareiškėjo nurodomų aplinkybių pagrindu, paduotas akivaizdžiai praleidus minėtą ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių terminą tokiam prašymui paduoti.

Šios išvados nekeičia ir tai, kaip pareiškėjas nurodo, kad tik po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d, nutarties pareiškėjas sužinojo, jog termino kreiptis į teismą praleidimą turėtų grįsti individualiomis aplinkybėmis, kadangi apie pačias aptariamas aplinkybes pareiškėjas, kaip nustatyta, žinojo žymiai anksčiau, be to, pareiškėjas pats nurodo, jog šių domenų nepateikė bylą nagrinėjant teisme, nes ji būtų neatitikusi jo pozicijos, kurios pareiškėjas tuo metu laikėsi. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.

Tokia teismo nutartis yra neskundžiama. Nustačius, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų svarstymas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-8/14). Pareiškėjas nurodo, jog taip pat procesas byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog prašant proceso atnaujinimo minėtu pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimas turi būti akivaizdus, t. y. prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-76/13; 2015 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių argumentų, akivaizdžiai parodančių, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė, nenurodė, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau nurodytais motyvais sprendžia, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo, iš esmės grindžiamas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl procesas neatnaujintinas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio

1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. eA-1079-756/2015 neatnaujinti. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė