2024-07-17 Nr. AB-10836-3-63-3-01434-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-516-552/2024

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01434-2022-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont draudimo brokeris“ ir V. K.) dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas medžiotojų klubas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, Klubas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kretingos savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2021 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. A1-60 „Dėl komisijos sudarymo medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti“ sudarytos komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. gegužės 9 d. Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos įvertinimo aktą Nr. D8-975 (toliau – ir Aktas), atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1 Klubas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre įregistruotas 2002 m. kovo 13 d., medžioklę vykdo Kretingos rajono ir Skuodo rajono ribose.

2.2 Po ūkininko V. K. (toliau – ir Ūkininkas) pareikalavimo sumokėti 2 196,75 Eur, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl informacijos suteikimo, kuris tik 2022 m. birželio 3 d. atsiuntė Komisijos 2022 m. kovo 15 d. Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūros aktą Nr. D8-491 (toliau – ir 2022 m. kovo 15 d. apžiūros aktas) ir 2022 m. balandžio 29 d. Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūros aktą Nr. D8-875 (toliau – ir 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros aktas), ir Aktą, kuriuo pareiškėjui pasiūlyta atlyginti ūkininkui V. K. padarytus nuostolius.

2.3 Skundžiamas Aktas neatitinka individualiam administraciniam aktui (sprendimui) keliamų reikalavimų, reglamentuotų Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje. Akte nėra nurodyta tiksli ūkininko pranešimo apie elnių padarytą rapsų pasėliams žalą data, nenurodytos pasėlio koordinatės, žemės ūkio paskirties žemės sklypo valdymo pagrindas.

2.4 Komisija, įvertinusi 2022 m. kovo mėnesio Ūkininko pranešimą apie rapsų pasėliams padarytą žalą, 2022 m. kovo 15 d. apžiūros akte pripažino Ūkininko pretenzijų nemotyvuotumą, Ūkininko veiksmų įtaką galimai žalai atsirasti, įvertino, jog rapsų laukas yra miškų apsuptyje, rapsas nebuvo visiškai sudygęs, ir dėl to žalos nebuvo galima nustatyti, todėl nusprendė dar kartą apžiūrėti pasėlius po 2-4 savaičių, jiems sudygus.

2.5 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros akte buvo konstatuotas 15,15 ha ploto rapso sunaikinimas ir žalos padarymas, tačiau taip pat nebuvo nurodyta detalesnių ir tikslesnių matavimų. Komisija neatsižvelgė į tai, kad, pasodinęs rapsus tarp miškų esančiame žemės sklype, Ūkininkas turėjo imtis priemonių pasėlį apsaugoti nuo laukinių žvėrių. Be to, 2022 m. kovo–balandžio mėnesiais elnių medžioklė draudžiama, o nurodytu laiku Klubas jau buvo išnaudojęs nustatytą elnių medžiojimo limitą. Komisija, neatsižvelgusi į minėtas aplinkybes, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, neįvertino Medžioklės įstatyme įtvirtintų būtinų sąlygų žalai atlyginti.

2.6 Ginčui aktualiuose atsakovo aktuose skiriasi Komisijos sudėtis, negalima nustatyti, kada apie padarytą žalą buvo pranešta Darbėnų seniūnui bei kada apie padarytą žalą seniūnas pranešė pareiškėjui, tuo pažeidžiant Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalies nuostatas.

3. Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimą į skundą, prašydamas pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1 Darbėnų seniūnijoje 2022 m. kovo 7 d. buvo gautas Ūkininko prašymas sudaryti komisiją, jog būtų įvertinta, paskaičiuota ir atlyginta medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas). Atsižvelgiant į gautą prašymą, buvo surašytas 2022 m. kovo 15 d. apžiūros aktas, kuriame nurodyta, kad buvo apžiūrėtas 22,74 ha žieminių rapsų pasėlių laukas. Buvo įvertinta, jog žalą padarė elniai, nurodyta, kad žemės sklypas yra miško apsuptyje, vizualiai nustatyta, kad laukas ištryptas, nuėstas, jame gausu elnių išmatų; nuspręsta 2-4 savaičių laikotarpiu pakartotinai nuvykti į vietą ir įvertinti sudygusių pasėlių būklę bei nustatyti padarytą žalą.

3.2 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros akte nustatyta, kad žieminiai rapsai 15,15 ha žemės sklype sunaikinti daugiau kaip 70 procentų, todėl konstatuota, kad sunaikintas visas pasėlio plotas. Buvo siūloma atsėti vasarinius rapsus, atlyginant atsėjimo išlaidas, apskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro 2021 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 3D-832 patvirtintame Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvinių kainų 2022 metais sąraše nurodytas kainas (366 eilutė, 1 ha atsėjimo kaina yra 135-155 Eur (siūloma 1 ha atsėjimo kaina skaičiuoti 145 Eur/ha)).

3.3 Atsižvelgus į 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros aktą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359 patvirtinta Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), atsižvelgus į Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvinių kainų 2022 metais sąraše nurodytas kainas, buvo surašytas Aktas. 2022 m. gegužės 2 d. elektroniniu paštu Klubo pirmininkui J. D. buvo išsiųstos 2022 m. kovo 15 d. apžiūros akto ir 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros akto kopijos, o 2022 m. gegužės 10 d. – Akto kopija.

3.4 Akte neapsiribota žalos paskaičiavimu, jame nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu ji apskaičiuota, kas ir kokiu būdu ją padarė, išaiškinta Akto vykdymo bei apskundimo tvarka ir terminai. Nors Akte nenurodytas žalos padarymo laikas, kada gauta informacija apie žalos padarymą, nenurodyta, ar nėra aplinkybių, šalinančių žalos atlyginimą, tai nesudaro pagrindo teigti, kad Aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, kadangi formalus (nežymus) pažeidimas pats savaime nepaneigia administravimo procedūros teisėtumo. Komisija, vertindama pasėliams padarytos žalos dydį, laikėsi Metodikoje įtvirtintų reikalavimų ir procedūrų.

3.5 2022 m. kovo 15 d. apžiūros akte, 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros akte ir Akte konstatuota, kad žala padaryta, nes elniai žieminius rapsus sugadino, juos apėsdami ir išmindžiodami. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad, vertinant žalą, nebuvo atsižvelgta į tai, kad ūkininkas žieminius rapsus pasodino miško apsuptyje esančiame žemės sklype ir nesiėmė jokių priemonių tam, jog pasėlis būtų apsaugotas nuo laukinių žvėrių, kadangi, pagal teisės aktų nuostatas, ginčo žemės sklypo plotas didesnis nei 3 ha, todėl Ūkininkas neturėjo pareigos imtis papildomų priemonių.

3.6 Komisija nepadarė esminių pažeidimų, dėl kurių nebūtų užtikrintas objektyvus visų reikšmingų aplinkybių įvertinimas. Kadangi Akto turinys leidžia suprasti jo priėmimo faktinius ir teisinius pagrindus, Aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus.

3.7 Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad pagal teisės normą, įtvirtintą Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 2 punkte, pareiga medžioklės plotų naudotojui atlyginti kanopinių žvėrių padarytą žalą miškui kyla tik tuomet, jeigu yra visos minėtame punkte numatytos sąlygos. Nagrinėjamu atveju Akte konstatuota medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala pasėliams, o ne miškui, todėl nagrinėjamu atveju taikytina teisės norma, įtvirtinta Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Be to, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – ir Medžioklės taisyklės) 15.2.2 punkto nuostatas, medžioklės terminų nustatymas nesudaro pagrindo teigti, jog elnius uždrausta medžioti ištisus metus. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad medžiojamųjų gyvūnų žala padaryta žieminiams rapsams, kurie sėjami rudenį, žala nustatyta pavasarį, Ūkininkui nuvykus į žemės sklypą, todėl sudėtinga nustatyti konkrečią datą, kada buvo padaryta žala (ji galėjo būti padaryta net iki limituojamo elnių išmedžiojimo). Esant sąlygoms, kuomet žala padaroma kanopinių žvėrių, kuriuos medžioti nėra uždrausta visus metus, medžioklės plotų naudotojas privalo atlyginti elnių žieminiams rapsams padarytą žalą.

4. Teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. nurodė, kad į seniūniją kreipėsi po to, kai kovo mėnesį, nuvykęs apžiūrėti pasėlių, sužinojo apie jų sunaikinimą, bei pažymėjo, kad rudenį pasėliai buvo sudygę per sprindį.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2023 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6.1. Teismas nustatė, kad V. K. yra 7,92 ir 15,15 ha dydžio žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), naudotojas. Šiuose žemės sklypuose ginčo laikotarpiu buvo auginami žemės ūkio pasėliai (rapsas). Šiais žemės sklypais, kaip medžioklės plotais, naudojosi ir pareiškėjas. V. K. 2022 m. kovo 7 d. prašymu 2022 m. kovo 15 d. ir 2022 m. balandžio 29 d. Komisija apžiūrėjo šiuos žemės sklypus ir nustatė, kad žemės ūkio pasėliams, augantiems 15,15 ha žemės plote, laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai elniai padarė žalą, sunaikindami daugiau kaip 70 procentų pasėlių, kuriuos pasiūlyta atsėti vasariniu rapsu, pasėlių atsėjimo kaina – 145 Eur/ha. Paskaičiuota 2 196,75 Eur žieminių rapsų pasėlių atsėjimo kaina, kurią pasiūlyta atlyginti pareiškėjui.

6. Teismas byloje, be kita ko, įvertino Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 1, 3, 4, 5, 6 ir 8 dalių, Metodikos 2, 12 punkto nuostatas, pažymėjo, kad Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 8 dalis, nustatanti sąlygą žalos atlyginimui – jeigu žemės ūkio pasėlių savininkas vykdo pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemones, imperatyviai nurodo, jog tokios apsaugos priemonės turi būti patvirtintos Metodikoje, o Metodikos 12 punkte nustatytas reikalavimas tik pasėlių, auginamų iki 3 ha žemės sklype, apsaugai. Teismas nurodė, kad Medžioklės įstatyme nėra įtvirtinta įpareigojančio pobūdžio normų, nustatančių medžioklės plotų naudotojo dalyvavimą nustatant ir apskaičiuojant laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, išskyrus seniūno pranešimą apie padarytą žalą.

7. Teismas, įvertinęs Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytą objektyvumo principą, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad, priimdama individualų administracinį aktą dėl padarytos žalos apskaičiavimo, Komisija turi įvardinti Metodikos 7, 8 ir 10 punktuose nurodytus rodiklius bei aptarti 8, 9 ir 12 punktuose nurodytas aplinkybes, laikytis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, t. y. Komisijos sprendime turi būti nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu veikia šis viešojo administravimo subjektas, sprendimo priėmimo priežastys, kokiomis teisės normomis grindžiamas atitinkamos žalos paskaičiavimas, ar nėra žalos atlyginimą šalinančių išimčių; nustatytos faktinės aplinkybės privalo būti aiškiai apibrėžtos.

8. Teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio byloje tiriamos viešojo administravimo procedūros specifika, teisinės pasekmės laukinės gyvūnijos išteklių naudotojams suponuoja ne tik teisę, bet ir pareigą veikti itin rūpestingai ir atidžiai, o tai reiškia ir pareigą dalyvauti plotų apžiūrose, reikšti pastabas, teikti prašymus ir t. t. Kai laukinės gyvūnijos išteklių naudotojas nesiima visų būtinų priemonių įgyvendinti savo teisių viešojo administravimo procedūrų atlikimo metu, būtent jam tenka pareiga įrodyti, kad faktinių aplinkybių, nustatytų jų metu, nebuvo, jos buvo kitokios ir pan.

9. Teismas nenustatė teisinio reguliavimo, numatančio, kad medžioklės plotų naudotojas gali būti atleistas nuo pareigos atlyginti žemės ūkio pasėliams padarytą žalą, jeigu žalą padarė medžiojamieji gyvūnai, kurių sumedžiojimas yra limituojamas ir medžioklės ploto naudotojas jau yra pasiekęs sumedžiojimo limitus.

10. Teismas, įvertinęs Medžioklės taisyklių 15.2.2 punkto nuostatas, jog tauriųjų elnių patinus leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 15 d. iki sausio 31 d.; pateles ir jauniklius – nuo rugsėjo 15 d. iki sausio 15 d., padarė išvadą, kad teisės aktai nedraudžia medžioti elnių ištisus metus, todėl konstatavo, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad jo atsakomybę šalina tai, kad Ūkininko prašymo pateikimo metu buvo draudžiama medžioti elnius, buvo viršytas sumedžiotų elnių limitas, neturi teisinės reikšmės.

11. Teismas pažymėjo, kad Metodikoje imperatyviai įtvirtintas reikalavimas pasėlių apsaugai ginčo atveju netaikytinas, nes ginčo atveju pasėlių plotas, kuriame nustatytas pakenkimas, viršija 3 ha ribą, taigi nagrinėjamu atveju pasėlių savininkas neturėjo pareigos taikyti pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemonių, ir turėjo būti spręstinas medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo klausimas.

12. Teismas, įvertinęs Metodikos 7.1, 7.2 ir 11 punktų reikalavimus, pažymėjo, kad Akto turinys grindžiamas 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros akto, kurį, nepareikšdamas jokių pretenzijų ar pastabų, pasirašė ir pareiškėjo atstovas J. D., duomenimis, ir tai patvirtina, kad nei vienam iš apžiūroje dalyvavusių asmenų, tarp jų ir pareiškėjo atstovui J. D., nekilo abejonių dėl žalos padarymo vietos bei masto.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad, vertinant žalą, buvo atsižvelgta, jog žemės plote, kuriame buvo nustatyti visiškai sunaikinti pasėliai, nauji pasėliai gali būti atsėti ir sulaukta jų derliaus dar tais pačiais ūkiniais metais, vadovautasi Metodikos 11 punktu, atsižvelgta į žemės ūkio ministro patvirtintą normatyvinę žieminių rapsų atsėjimo 2022 metams kainą.

14. Teismas, įvertinęs 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros aktą, konstatavo, kad jame pakankamai aiškiai apibrėžtos nustatytos faktinės aplinkybės, sprendimo priėmimo priežastys, kokiomis teisės normomis grindžiamas atitinkamos žalos paskaičiavimas. Byloje nėra duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. sąmoningai ir tyčia prisidėjo prie žalos padidėjimo bei akivaizdžiai uždelsė pranešti apie medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti žalos atlyginimą šalinančių išimčių ginčo atveju buvimą.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kiek tai susiję su Komisijos sudėtimi, vadovavosi Medžioklės įstatymo 18 straipsnio nuostatomis, taip pat įvertino atsakovo pateiktus duomenis dėl Komisijos patvirtinimo bei jos sudėties keitimo. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju padarytos žalos apžiūrose dalyvavo ir Komisijos surašytus apžiūros aktus pasirašė daugiau kaip ½ dalis Komisijos narių, bei pažymėjo, kad aplinkybė, jog Komisijos, kuri patvirtino žalos atlyginimo sumą, sudėtyje buvo ir E. M.-Zavackė – Žemės ūkio skyriaus vyresnioji specialistė, kuri tuo metu dar nebuvo įtraukta į Komisijos sudėtį, savaime nesudaro pagrindo Aktą panaikinti, nes nelaikytina, jog toks pažeidimas galėjo nulemti Akto nepagrįstumą ir neteisėtumą.

16. Teismas padarė išvadą, kad Aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo, Metodikos II skyriuje „Žemės ūkio pasėliams padarytos žalos dydžiui apskaičiavimas“ bei Metodikos 1 priede keliamus reikalavimus, todėl jo panaikinimui pagrindo nėra. Teismas atmetė pareiškėjo skundą bei netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti Komisijos 2022 m. gegužės 9 d. Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos įvertinimo aktą Nr. D8-975 ir priteisti iš atsakovo Klubui bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

18.1 Pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, pažeidė ir neteisingai taikė procesines teisės normas, taip pat pažeidė materialiosios teisės normas, nes jas netinkamai taikė ir aiškino.

18.2 Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad Klubas medžioja tik iki limitų elniams, briedžiams, stirninams išmedžiojimo, o jiems pasibaigus Klubas negali medžioti elnių visuose Klubo naudojamuose plotuose, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad elnių medžiojimo limitai neturi reikšmės Ūkininkui padarytos žalos atlyginimui. Klubas negalėjo medžioti elnių nuo 2022 m. sausio 22 d. ne tik dėl limitų išmedžiojimo, bet ir dėl Medžioklės taisyklėse nustatyto elnių medžioklės draudimo laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 15 d. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl minėtų aplinkybių ir Klubo galimybių medžioti elnius.

18.3 Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Medžioklės įstatymo ir Medžioklės taisyklių nuostatoms, nes normos aiškinamos ūkininkų naudai. Teismui konstatavus, kad medžioklės limitų išnaudojimas neturi reikšmės sprendžiant dėl žalos atlyginimo, bei įvertinus žalos Ūkininkui padarymo laiką – 2022 m. kovo mėn., galima daryti išvadą, kad Klubas žalą turi atlyginti be kaltės. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškina ir taiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245-6.249 straipsnių nuostatas.

18.4 Pirmosios instancijos teismas nebuvo objektyvus, nepagrįstai netaikė teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kad: 1) Ūkininkas apie padarytą žalą pranešė 2022 m. kovo 7 d., taigi iki šios dienos rapso pažaidų nenustatyta; 2) Komisija 2022 m. kovo 15 d. apžiūrėjo rapsą neturėdama V. K. nuosavybės ar valdymo teises patvirtinančių dokumentų, bei konstatavo, kad žalą galima įvertinti tik rapsui sudygus, nevertino, kad rapsas gali blogai sudygti dėl kitų priežasčių (bloga sėkla, oro sąlygos ir kt.)., neatliko elnių nuėstų plotų matavimo; 3) Komisija, nutarusi atlikti pakartotinę ginčo lauko apžiūrą, nenurodė Ūkininkui iki to laiko imtis pasėlių apsaugos priemonių; 2022 m. balandžio 29 d. (pakartotinės apžiūros metu) neatliko matavimų ir konstatavo kitokias aplinkybes (kad pažeidimas nustatytas 15,15 ha plote), pakartotinės pažiūros aktą surašė neatsižvelgusi į Klubo atstovo ir draudimo bendrovės atstovo pastabas, kad Ūkininkas ginčo lauke netaikė jokių apsaugos nuo gyvūnų priemonių; 4) 2022 m. kovo 15 d. ir 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros aktuose nustatytos prieštaringos aplinkybės, todėl šių aktų pagrindu priimtas skundžiamas Aktas taip pat yra nepagrįstas.

18.5 Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip nereikšmingą vertino aplinkybę, kad 2022 m. kovo 15 d. apžiūros aktą sudariusi ir ginčijamą Aktą pasirašiusi E. M.-Zavackė tuo metu nebuvo Komisijos nare, kadangi administraciniai sprendimai, priimti neįgalioto asmens, negali būti vertinami kaip teisėti.

18.6 Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl padarytos žalos dydžio, t. y. elnių nuėsto lauko ploto apskaičiavimo, nevertino, ar pagrįstai konstatuota, jog buvo sunaikintas visas pasėlio plotas. Taip pat nebuvo vertinama aplinkybė, kad Ūkininkas nesiima jokių priemonių savo pasėliams apsaugoti, visa atsakomybė už juos tenka Klubui.

18.7 Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, kadangi nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog Aktas priimtas asmens, nesančio Komisijos nariu, jis yra neaiškus, neatitinkantis faktinių ir teisinių reikalavimų sprendimams, kurie numatyti Viešojo administravimo 10 straipsnyje, Medžioklės įstatymo 18 straipsnyje, prieštarauja Metodikos 3, 7, 9 p. nuostatoms, pažeidžia Civilinio kodekso reikalavimus.

18.8 Pirmosios instancijos teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų priimant Aktą, nors 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros aktas priimtas praėjus 22 dienoms nuo pranešimo apie žalą, skundžiamas Aktas – dar vėliau; Akte nepasisakyta dėl pareiškėjo atstovo ir draudimo bendrovės atstovo pastabų dėl rapso nesudygimo priežasčių ir kt.

18.9 Pirmosios instancijos teismas taip pat privalėjo įvertinti Ūkininko veiksmų (neveikimo) įtaką žalos atsiradimui, t. y. privalėjo konstatuoti ne tik neteisėtai veikusios Komisijos pažeidimus, bet ir tai, kad Komisija privalėjo atsižvelgti į pasėlių savininko aplaidų elgesį prižiūrint savo pasėlius ir taikant jų apsaugos priemones.

18.10 Skundžiamas Aktas neatitinka jam keliamų viešojo administravimo sprendimo reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas, pateisindamas neteisėtai veikiančios Komisijos neteisėtą Aktą bei šį Aktą priskirdamas tinkamai priimtam sprendimui, pažeidė lygiateisiškumo, objektyvumo, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus ir teisminės praktikos nuostatas. Aktas buvo priimtas nedalyvaujant Klubo atstovui, taigi, vertinant Ūkininkui padarytą žalą, nebuvo išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės.

19. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

18.1. Pareiškėjas nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą išvadą, jog Ūkininkui priklausančiais 7,92 ir 15,15 ha dydžio žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini), kaip medžioklės plotais, naudojosi Klubas, kadangi ši aplinkybė buvo akivaizdi iš visų byloje esančių įrodymų visumos, be to, Klubo atstovas dalyvavo ginčo plotų apžiūrose, galėjo reikšti pastabas, teikti prašymus, prieštarauti, tačiau pasirašė apžiūros aktus be pastabų.

18.2. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad, pasibaigus elnių medžiojimo limitui, medžiotojų klubas negali medžioti šių gyvūnų visuose jo naudojamuose medžioklės plotuose. Pagal galiojančius aktus medžiotojų klubams ir yra nustatyta bei taikytina atsakomybė atlyginti medžiojamų gyvūnų medžiotojų klubų naudojamuose medžioklei žemės sklypų plotuose padarytą žalą be kaltės. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog teisinis reguliavimas nenumato, kad medžioklės plotų naudotojas gali būti atleistas nuo pareigos atlyginti žemės ūkio pasėliams padarytą žalą, jeigu žalą padarė medžiojamieji gyvūnai, kurių sumedžiojimas yra limituojamas ir medžioklės ploto naudotojas jau yra pasiekęs sumedžiojimo limitus. Teismas neturėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog tuo metu, kai buvo nustatyta Ūkininko pasėlio plotams padaryta žala, jau buvo išnaudoti elnių medžioklės limitai. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog elnius galima medžioti ištisus metus, kadangi teismas tik konstatavo, kad teisės aktai nedraudžia medžioti elnius ištisus metus.

18.3. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Komisija 2022 m. kovo 15 d. apžiūros akte patvirtino, tai, kad rapsas buvo blogai sudygęs, o ne tai, kad suniokotas elnių. Komisija ne tik nustatė, kad ūkininko žemės sklype gausu elnių išmatų, bet ir tai, jog laukas ištryptas, o daigeliai buvo nuėsti. Nagrinėjamu atveju Komisija pagrįstai sprendė, jog žala Ūkininkui padaryta, ir žalą padarė elniai.

18.4. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Komisija, surašiusi 2022 m. kovo 15 d. apžiūros aktą, privalėjo įpareigoti Ūkininką imtis priemonių, kurios saugotų pasodintus pasėlius nuo elnių ar kitų kanopinių žvėrių, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, jog Metodikos 12 punkte imperatyviai įtvirtintas reikalavimas pasėlių apsaugai ginčo atveju netaikytinas, nes pasėlių plotas, kuriame nustatytas pakenkimas, viršija 3 ha ribą, todėl nagrinėjamu atveju pasėlių savininkas neturėjo pareigos taikyti pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemonių.

18.5. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Komisija negalėjo vien vizualiai nustatyti, kiek (procentais) sunaikintas ūkininko pasėlio plotas, o tam turėjo panaudoti specialius matavimo prietaisus, kadangi, atsakovo nuomone, specialūs matavimo prietaisai turi būti pasitelkiami, kai vizualiai įvertinti ir nustatyti žalos padarymo masto nėra galimybės. Šiuo atveju Komisija, apžiūrėjusi pasėlių plotus, bendrai sutarė, jog suniokota daugiau nei 70 proc. Ūkininko pasėlio, o Klubo atstovas pasirašė 2022 m. kovo 15 d. ir 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros aktus ir pastabų dėl suniokoto pasėlių ploto paskaičiavimo neteikė. Komisija pagrįstai nustatė, kad sunaikintas visas pasėlio plotas, kadangi Metodikos 11 punkte reglamentuota, jog visiškai sunaikintais pasėliais laikomi tokie, kai pasėlio plote lauktinas derlius yra sumažėjęs daugiau kaip 70 procentų.

18.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog aplinkybė, kad Komisijos, kuri patvirtino žalos atlyginimo sumą, sudėtyje buvo ir E. M.-Z. – (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini), kuri tuo metu dar nebuvo įtraukta į Komisijos sudėtį, savaime nesudaro pagrindo Aktą panaikinti, nes nelaikytina, jog toks pažeidimas galėjo nulemti Akto nepagrįstumą ir neteisėtumą.

18.7. Akto turinys leidžia suprasti jo priėmimo faktinius ir teisinius pagrindus. Be to, pareiškėjo atstovas galėjo prieštarauti, teikti įrodymus bei kvestionuoti žalos nustatymo, įvertinimo aplinkybes bei atsakomybės taikymo jam pagrįstumą, tačiau aktyvių veiksmų žalos padarymo fakto ir padarytos žalos įvertinimo procedūrų metu nesiėmė. Pareiškėjas aktyviai nesirūpino savo teisėmis, neveikė rūpestingai ir atidžiai Komisijos vykdomų viešojo administravimo procedūrų metu, todėl pareiškėjui teismo procese kyla ne tik įrodinėjimo pareiga, bet turėtų kilti ir atitinkamos neigiamos teisinės pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo sudarytos Komisijos 2022 m. gegužės 9 d. Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos įvertinimo akto Nr. D8-975 teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas, vertindamas ginčo sklype augantiems pasėliams padarytą žalą, jos priežastis, taip pat priimdamas skundžiamą Aktą ir apskaičiuodamas padarytos žalos dydį, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, priimtas Aktas atitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytus reikalavimus.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl Akto pagrįstumo ir teisėtumo, dėl Komisijos padarytų teisės aktų pažeidimų.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Vadovaujantis Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punktu, medžioklės plotų naudotojas privalo atlyginti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, kai žalos žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos įrenginiams padaro kanopiniai žvėrys ar bebrai, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis numato, kad laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės nuostolių skaičiavimo komisija.

25. Byloje nustatyta, kad ginčijamame Medžiojamų gyvūnų padarytos žalos įvertinimo akte buvo konstatuota, jog V. K. 15,15 ha žieminių rapsų pasėlius elniai sunaikino, juos nuėsdami ir sumindžiodami, todėl, vadovaujantis Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui – medžiotojų klubui (duomenys neskelbtini) – buvo siūloma atlyginti ūkininkui V. K. patirtus nuostolius ir sumokėti 2 196,75 Eur apskaičiuotą žieminių rapsų atsėjimo sumą. Aktas buvo priimtas atsižvelgiant į 2022 m. balandžio 29 d. Medžiojamų gyvūnų padarytos žalos apžiūros aktą Nr. D8-875, surašytą remiantis 2022 m. kovo 15 d. Medžiojamų gyvūnų padarytos žalos apžiūros aktu Nr. D8-491.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriame buvo konstatuotas skundžiamo Akto pagrįstumas ir teisėtumas, nesutinka su Akte bei 2022 m. kovo 15 d. ir 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros aktuose konstatuotomis aplinkybėmis, kad ginčo sklypų naudotojas buvo trečiasis suinteresuotas asmuo V. K., taip pat su žalos padarymo vieta ir mastu (kad 15,15 ha plote buvo sunaikinta daugiau kaip 70 proc. žieminio rapso pasėlio). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybes dėl Ūkininko pasėliams padarytos žalos masto apskaičiavimu, vadovavosi Metodikos 11 punkto nuostata, jog visiškai sunaikintais pasėliais laikomi tokie, kai pasėlio plote lauktinas derlius yra sumažėjęs daugiau kaip 70 procentų, o būtent ši aplinkybė buvo konstatuota 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros akte. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjo atstovas dalyvavo atliekant apžiūrą vietoje ir pasirašant 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros aktą, ir nepareiškė abejonių nei dėl žalos padarymo vietos (V. K. naudojamas 15.15 ha laukas), nei dėl žalos ploto, kuriame yra medžiojamųjų gyvūnų pakenktas pasėlis, apskaičiavimo (70 proc. pasėlio), todėl pagrįstai konstatavo Akto ir apžiūros aktų pagrįstumą šioje dalyje.

27. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl aplinkybės, kad skundžiamame Akte nebuvo įvertintos pareiškėjo atstovo 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros akte nurodytas nesutikimas su apžiūros aktu, nes pasėlių plotas buvo užmirkęs, pažymi, jog trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. 2023 m. kovo 15 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog ginčo lauke pasėtas žieminis rapsas rudenį buvo sudygęs visame lauke, ir ginčo lauko įmirkimas pavasarį žieminio rapso dygimui neturėjo įtakos, todėl Komisija, priimdama skundžiamą Aktą, pagrįstai šios aplinkybės nevertino (nenurodė) kaip žalą mažinančios aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys, jog dirvos užmirkimas, pagal Metodikos 9 punkto reikalavimus, vertinamas apskaičiuojant pasėlio vidutinį derlingumą, o nagrinėjamu atveju žalos dydis buvo apskaičiuojamas ne pagal derliaus netekimo procentą, o pagal tiesiogines išlaidas, padarytas sunaikintiems pasėliams atsėti, taikant normatyvinę pasėlių atsėjimo kainą (Metodikos 11 p.).

28. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde akcentavo, jog 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros akte pasirašęs draudimo bendrovės atstovas nurodė, kad Klubas buvo išnaudojęs elnių limitą (licenciją), o ginčo laike nenaudojamos apsaugos priemonės, tačiau Akte dėl šių pastabų nebuvo pasisakyta.

29. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtos aplinkybės buvo vertinamos pirmosios instancijos teisme, skundžiamame teismo sprendime pagrįstai nurodant, kad teisinis reguliavimas nenumato, kad medžioklės plotų naudotojas gali būti atleistas nuo pareigos atlyginti žemės ūkio pasėliams padarytą žalą, jeigu žalą padarė medžiojamieji gyvūnai, kurių sumedžiojimas yra limituojamas ir medžioklės ploto naudotojas jau yra pasiekęs sumedžiojimo limitus, kadangi Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punktas nurodo, kad laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą medžioklės plotų naudotojas atlygina, kai žalos žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos įrenginiams padaro kanopiniai žvėrys ar bebrai, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas elnių medžioklės ribojimus, pagrįstai, vadovaudamasis Medžioklės taisyklių 15.2.2 punkto nuostatomis, konstatavo, jog šių gyvūnų medžioklė nėra uždrausta ištisus metus (t. y., kad tauriųjų elnių patinus leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 15 d. iki sausio 31 d.; pateles ir jauniklius – nuo rugsėjo 15 d. iki sausio 15 d.).

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Medžioklės taisyklių 39 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. gegužės 9 d.) yra nurodoma, kad medžioklės plotų naudotojai, kurių medžioklės plotuose medžioklės sezono metu dėl labai padidėjusio limituojamų medžiojamųjų gyvūnų tankumo <...> pasireiškia didelė žala žemės ūkio ar miško naudmenoms, taip pat medžioklės plotų naudotojai, kurių naudojamuose medžioklės plotuose nustatytą medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitą dėl objektyvių priežasčių būtina peržiūrėti, gali iki konkrečios medžiojamųjų gyvūnų rūšies medžioklės sezono pabaigos kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą, kad iš patvirtinto nepaskirstyto konkrečios medžiojamųjų gyvūnų rūšies sumedžiojimo limito būtų skirtas papildomas limitas šiems gyvūnams sumedžioti. Taigi iki konkrečios medžiojamųjų gyvūnų rūšies medžioklės sezono pabaigos yra galimybė peržiūrėti medžioklės plotų naudotojams nustatytus šių gyvūnų sumedžiojimo limitus, neviršijant bendro limito, nustatyto išskirtoje elementarios populiacijos teritorijoje, t. y. pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis dėl papildomo elnių sumedžiojimo limitų nustatymo ir tokiu būdu išvengti didelės daromos žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-478-525/2023).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrieji reikalavimai administraciniam sprendimui yra nustatyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šį įstatymą, yra pažymėjęs, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Administracinis sprendimas turi būti toks, kad būtų aiškus visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymu iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011). Taigi tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.

Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Taigi, pasitaikantys teisminėje praktikoje individualaus administracinio akto turinio trūkumai savaime nesuponuoja ginčijamo sprendimo (bendrine prasme) pripažinimo visiškai neteisėtu.

Būtina vertinti, kokie tai pažeidimai (šiuo aspektu žr., pavyzdžiui, 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-714/2013).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi Akto turinį, taip pat 2022 m. kovo 15 d. ir 2022 m. balandžio 29 d. apžiūros aktų, kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas Aktas, turinį, pažymi, kad Akte nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, aptartos esminės žalos atsiradimo aplinkybės, o tai, kad jame neaptartos atsakomybę švelninančios aplinkybės, ar nenurodytos detalės dėl ginčo ploto naudotojo ir pan., nesudaro pagrindo teigti, jog nustatyti Akto trūkumai apsunkino pareiškėjo galimybės suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo atstovas dalyvavo priimant minimus apžiūros aktus, bei sutiko su juose nustatytomis žalos padarymo aplinkybėmis.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju netaikytinas Metodikoje imperatyviai įtvirtintas reikalavimas pasėlių apsaugai, bei teigia, kad Ūkininkas privalėjo imtis priemonių ginčo laukui, esančiam miškų apsupty, apsaugoti.

35. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala žemės sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurių žemės ūkio pasėliams buvo padaryta žalos, atlyginama, jeigu žemės ūkio pasėlių savininkas augina pasėlius pagal agrotechninius reikalavimus ir vykdo pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemones, patvirtintas Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodikoje. Metodikos 12 punkte nustatyta, kad žemės ūkio pasėlių savininkams, auginantiems juos miško apsuptyje iki 3 ha sklype arba ne daugiau kaip 200 m nuo pasėlių savininko sodybos nutolusiame iki 0,5 ha sklype, medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala atlyginama tik tuo atveju, jeigu pasėliai buvo saugomi elektriniu piemeniu arba aptverti tvora, neleidžiančia kanopiniams žvėrims patekti į pasėlį.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog ginčo laukas (15,15 ha) yra gerokai didesnis, nei Metodikos 12 punkte apibrėžtas sklypas (iki 3 ha), kuriam turi būti taikomos apsaugos nuo kanopinių žvėrių priemonės, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Metodikoje nenustatytos imperatyvios apsaugos priemonės, kurių nagrinėjamu atveju turėjo laikytis trečiasis suinteresuotas asmuo V. K., sėdamas pasėlį ir vėliau prižiūrėdamas žieminius rapsus ginčo lauke. Nagrinėjamu atveju nenustačius, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui (ginčo sklypo naudotojui) kyla pareiga įgyvendinti Metodikos 12 punkte nurodytas apsaugos priemones, nėra pagrindo pripažinti, kad žala atsirado, be kita ko, dėl nukentėjusio asmens veiksmų, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-124-789/2024).

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip nereikšmingą vertino pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, jog 2022 m. kovo 15 d. apžiūros aktą bei skundžiamą Aktą pasirašė E. M.-Z., kuri tuo metu dar nebuvo įtraukta į Komisijos sudėtį.

38. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija.

39. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. A1-60 „Dėl komisijos sudarymo medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti“ (toliau – ir Įsakymas) buvo sudaryta Kretingos rajono savivaldybės komisija medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai nustatyti ir apskaičiuoti, susidedanti iš Ž. S. – (duomenys neskelbtini)skyriaus vedėjos, Komisijos pirmininkės, A. J. – (duomenys neskelbtini) vyr. specialistės, Komisijos pirmininko pavaduotojos ir narių: A. N. – (duomenys neskelbtini) vyr. specialisto, L. R. – (duomenys neskelbtini) skyriaus vyr. specialistės ir seniūnijos, kurios teritorijoje skaičiuojama medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala, seniūno. Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2022 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. A1-248 buvo pakeistas Įsakymo 1.4 punktas, jį išdėstant taip: „1.4. M. N. – (duomenys neskelbtini) skyriaus vyr. specialistė“, o Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2022 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. A1-780 buvo pakeistas Įsakymo 1.3 punktas, jį išdėstant taip: „1.3. E. M.-Z. – (duomenys neskelbtini) vyresn. specialistė“. Teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju E. M.-Z. Komisijos nare buvo paskirta tik 2022 m. birželio 29 d., todėl šio asmens dalyvavimas Komisijos darbe laikytinas procedūriniu pažeidimu.

40. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 suformuluotą taisyklę, minėta ABTĮ nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Taigi šiuo atveju esminis vertinimo kriterijus yra tai, ar dėl pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių vertinimas ir tai galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą. Siekiant atsakyti į šį klausimą, turėtų būti vertinamos visos faktinės bylos aplinkybės, inter alia (be kita ko, įskaitant) visa procedūros eiga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011).

41. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Komisijos darbe dalyvavo daugiau kaip pusė Komisijos narių, o aplinkybė, kad Komisijos, kuri skundžiamu Aktu patvirtino žalos atlyginimo sumą, sudėtyje buvo ir E. M.-Z. – (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresnioji specialistė, kuri tuo metu dar nebuvo įtraukta į Komisijos sudėtį, savaime nesudaro pagrindo Aktą panaikinti, nes nelaikytina, jog toks pažeidimas galėjo nulemti Akto nepagrįstumą ir neteisėtumą. Pažymėtina, kad aplinkybių dėl Akto nepagrįstumo, neobjektyvumo, susijusio su neteisėta Komisijos sudėtimi, nenurodė ir pareiškėjas.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad 2022 m. kovo 15 d. apžiūros aktą sudaręs A. A. nebuvo paskirtas į Komisijos narius, o tik pavadavo (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėją Ž. S.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nekėlė klausimo dėl šio asmens nepagrįsto dalyvavimo Komisijoje, šį argumentą iškėlė tik apeliaciniame skunde, be to, pareiškėjas nepagrindė, kad šio asmens dalyvavimas Komisijos darbe lėmė nepagrįstą 2022 m. kovo 15 d. apžiūros akto surašymą, todėl šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatytų terminų pažeidimų Komisijai priimant skundžiamą Aktą.

44. Pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalies nuostatas, žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkai, valdytojai ir naudotojai apie laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą nedelsdami privalo pranešti atitinkamai seniūnijai, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo išsiųsdami rašytinį prašymą dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo. Seniūnijos seniūnas, gavęs pranešimą apie padarytą žalą, privalo tą pačią dieną pranešti medžioklės plotų naudotojui ir per 7 dienas organizuoti žalos įvertinimą, išskyrus atvejus, kai dėl žalos pobūdžio jos dydį įmanoma nustatyti tik praėjus daugiau negu 7 dienoms.

45. Byloje nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. prašymą dėl nuostolių atlyginimo pateikė 2022 m. kovo 7 d., pirmoji medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūra organizuota 2022 m. kovo 15 d., o nustačius, kad tą dieną nėra galimybių objektyviai įvertinti žalą, antroji apžiūra buvo organizuota 2022 m. balandžio 29 d., skundžiamas Aktas priimtas 2022 m. gegužės 9 d. Teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti teisės aktuose nurodyti procedūriniai terminai, tačiau atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog šis formalus procedūrinis pažeidimas lėmė netinkamą žalos fakto nustatymą ir žalos dydžio apskaičiavimą, sprendžia, kad teisės aktuose nustatytų procedūrinių terminų pažeidimas savaime nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2279-556/2020).

46. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

47. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

48. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai atliko įrodymų teisinį vertinimą ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Akto pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

50. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė