2020-02-26 Nr. AB-4195-3-61-3-03919-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. AS-107-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03919-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.3.1; 43.5.9; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir pakeitimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja G. S. su skundu ir jo patikslinimu (toliau – abu kartu įvardijami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti arba pakeisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2019 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (9.47)DV_S-28911; 2) panaikinti arba pakeisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (11.1)I-7200; 3) įpareigoti atsakovus sumokėti pareiškėjai nedarbo socialinio draudimo išmokų įsiskolinimą už laikotarpius nuo 2019 m. kovo 20 d. iki 2019 m. kovo 31 d., nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. ir nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. bei 6 procentų metines palūkanas už vėlavimą sumokėti nedarbo socialinio draudimo išmokas dienos iki sumokėjimo dienos; 4) pakeisti Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. SS(19.2)-3813 nuo 2019 m. liepos 1 d. suteikti G. S. bedarbės statusą ir šį statusą pareiškėjai pakeisti, nustatant, kad jis galioja nuo 2019 m. balandžio 19 d. bei įpareigoti atsakovus apskaičiuoti ir G. S. išmokėti neišmokėtą sumą; 5) panaikinti visus kitus, jeigu jie būtų pateikti, Tarnybos ir VSDFV Utenos skyriaus priimtus sprendimus, surašytus dokumentus ir padarytus įrašus, kuriais pareiškėja nuo 2019 m. kovo 20 d. nebuvo laiku ir tinkamai suteiktas bedarbės statusas, ir remiantis tuo, buvo padaryti neteisingi įrašai dokumentuose, elektroninėse laikmenose ir registruose; 6) įpareigoti Tarnybą bei VSDFV Utenos skyrių atkurti visus įrašus elektroninėse laikmenose ir registruose bei iš naujo įforminti visus dokumentus ir visus įrašus elektroninėse laikmenose bei registruose, kuriais yra reikalinga G. S. suteikti ir grąžinti bedarbės statusą nuo 2019 m. kovo 20 d.; 7) pareiškėjai solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai už patirtus išgyvenimus, stresą ir pažeminimą atlyginti; 8) G. S. solidariai iš atsakovų priteisti patirtų nuostolių, išlaidų ir žalos atlyginimą.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, jeigu šis terminas yra praleistas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi pareiškėjos G. S. patikslinto skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. SS(19.2)-3813 ir nežinomus Tarnybos bei VSDFV Utenos skyriaus sprendimus atsisakė priimti. Kita pareiškėjos skundo dalis buvo priimta.

Teismas pažymėjo, kad G. S. patikslintas skundas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytus reikalavimus, tačiau pareiškėja praleido terminą reikalavimui dėl Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-3813 panaikinimo pateikti bei objektyviomis aplinkybėmis nepagrindė, kodėl minėtas terminas turėtų būti atnaujintas.

Teismas pažymėjo, kad jam negali būti formuluojamas reikalavimas panaikinti nežinomus Tarnybos bei VSDFV Utenos skyriaus sprendimus, kadangi nėra skundo dalyko.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas minėtą pareiškėjos skundo dalį atsisakė priimti, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktais.

Iš proceso šalių teismas pašalino Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Lietuvos valstybės atstovą Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, o Lietuvos valstybės atstovu skundo dalyje dėl žalos atlyginimo laikė VSDFV Utenos skyrių.

III. Pareiškėjas G. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kurioje buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti visus kitus, jeigu tokių būtų pateikta, Tarnybos ir VSDFV Utenos skyriaus priimtus procesinius sprendimus, surašytus dokumentus ir padarytus įrašus, kuriais G. S. nuo 2019 m. kovo 20 d. nebuvo laiku ir tinkamai suteiktas bedarbės statusas, bei remiantis tuo, buvo padaryti neteisingi įrašai dokumentuose, elektroninėse laikmenose ir registruose. Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kurioje buvo atsisakyta priimti jos skundo reikalavimą dėl Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. SS (19.2)-3813 suteikti bedarbės statusą G. S. nuo 2019 m. liepos 1 d. pakeitimo, argumentuojant, kad buvo praleistas terminas, ir pirmosios instancijos teismui atsisakius jį atnaujinti, bei klausimą dėl šio reikalavimo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kurioje iš atsakovų buvo pašalinti Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir jie buvo pakeisti į Lietuvos valstybę, atstovaujamą VSDFV Utenos skyriaus.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į, jos nuomone, ydingą Tarnybos praktiką procesinius sprendimus kelti į Tarnybos elektronines laikmenas. Nurodo, kad iš Tarnybos negavo jokio dokumento ir nežino nei vieno G. S. atžvilgiu Tarnybos priimto procesinio dokumento išsamaus turinio bei jame išdėstytų aplinkybių ir motyvų, todėl neturi objektyvios galimybės tinkamai jų ginčyti.

Pareiškėja mano, kad senaties terminai jos atžvilgiu dėl Tarnybos veiksmų kol kas neturėtų ir negalėtų būti skaičiuojami, tačiau teismui manant, kad terminas skundui paduoti galėjo būti praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, kadangi G. S. naikinamojo termino nepraleido. Pareiškėjos nuomone, terminas Tarnybos 2017 m. liepos 2 d. sprendimui Nr. SS (19.2)-3813 apskųsti turėtų būti skaičiuojamas ne anksčiau nei nuo Konstitucinio Teismo nutarimo 2019 m. spalio 31 d. Nr. KT41-N12/2019 priėmimo ir paskelbimo. Be to, būtina atsižvelgti ir į išskirtinę konstitucinę šios bylos situaciją, kurioje terminų (ne)atnaujinimas privalo būti aiškinamas taip, kad dėl valstybės neveikimo ir neteisėtų veiksmų pažeistas privataus fizinio asmens teises būtų galima realiai apginti. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nors teisė į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės ribojimai, tačiau bet kokie teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinamais su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jei jie nepagrįstai apsunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą, konkrečiai – teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą. Remdamasi Konstitucijos nuostatomis, Konstitucinio Teismo išaiškinimais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje buvo atsisakyta priimti skundo reikalavimą dėl Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-3813 pakeitimo, argumentuojant, kad buvo praleistas terminas, ir atsisakius jį atnaujinti, turi būti panaikinta ir klausimas dėl šio reikalavimo priėmimo turėtų būti perduotas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

G. S. pažymi, kad įpareigojimas šalinti pradinio skundo trūkumus šioje situacijoje yra netinkama procedūra, nes galimas skundo netikslumas ar netikslumai, tačiau jeigu pirmosios instancijos teismas laikosi tokios pozicijos, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas ne per trūkumų šalinimo institutą, bet parengiamajame teismo posėdyje. Pažymi, kad įstatyme yra įtvirtinta galimybė parengiamojo teismo posėdžio metu iškvietus šalis, jas apklausti, siekiant išsiaiškinti ginčo esmę, ir netgi visiškai suformuluoti šalių reikalavimų bei atsikirtimų turinį.

Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, kaip aukščiausia įstatymų leidžiamoji ir tarptautinius dokumentus ratifikuojanti institucija, priėmė skunde nurodytus konkrečius teisės aktus, akivaizdžiai prieštaraujančius tiek Konstitucijai, tiek ir tarptautiniams teisės aktams, bei šiurkščiai pažeidžiančius prigimtines žmogaus teises. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šiuos akivaizdžiai neteisėtus teisės aktus daugelį metų vykdė ir nesiėmė iniciatyvos bei tinkamų priemonių juos pakeisti ir pašalinti iš teisinės sistemos. Atkreipia dėmesį, kad dėl šių aplinkybių yra nukentėjusi ne tik pareiškėja, bet ir dar keli šimtai kitų nuolatinių studijų formos studentų. Pabrėžia, kad dėl tokio nacionalinių valstybės institucijų priimto ir taikomo ydingo teisinio reguliavimo, kurio akivaizdžių problemų nekėlė ir nepašalino nei vienas iš atsakovų, valstybės institucijoms kyla pareiga atlyginti visą G. S. patirtą žalą ir nuostolius.

Pareiškėja pažymi, kad anksčiau administracinių teismų praktika formavosi ta kryptimi, jog administraciniai teismai galėjo pakeisti tik akivaizdžiai neteisingai nurodytą administracinėje byloje dalyvaujantį asmenį ar / ir patikslinti jo juridinius duomenis ar / ir įtraukti į administracinę bylą pareiškėjo visiškai nenurodytus byloje turimus įtraukti asmenis. Dažniausiai šiuos klausimus administraciniai teismai spręsdavo parengiamajame posėdyje. Mano, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas paskubėjo ir nesulaukęs G. S. skunde išvardytų atsakovų atsiliepimų, be reikalo ėmėsi spręsti klausimą dėl byloje turinčių dalyvauti asmenų.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą, o G. S. atskirąjį skundą atmesti.

VSDFV Utenos skyrius pažymi, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti visus kitus, jeigu tokių būtų pateikta, VSDFV Utenos skyriaus priimtus procesinius sprendimus, surašytus dokumentus ir padarytus įrašus, kuriais G. S. nuo 2019 m. kovo 20 d. nebuvo laiku ir tinkamai suteiktas bedarbės statusas, ir remiantis tuo, buvo atlikti neteisingi įrašai dokumentuose, elektroninėse laikmenose ir registruose, neturi teisinio pagrindo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą, o G. S. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nuomone, pirmosios instancijos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. VSDFV teigia, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos reikalavimą dėl Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. SS (19.2)-3813 dėl to, kad terminas skundui dėl šio reikalavimo paduoti yra praleistas. Teismas taip pat pagrįstai iš atsakovų pašalino Lietuvos Respublikos Seimą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybę. VSDFV taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo atsisakymu priimti G. S. reikalavimą panaikinti nenurodytus Tarnybos bei VSDFV Utenos skyriaus sprendimus.

Atsakovas Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Tarnyba sutinka su teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties turiniu, kadangi teismas, įvertinęs skunde nustatytas aplinkybes, ir atsižvelgęs į terminus, negalėjo priimti ir svarstyti neapibrėžtų sprendimų, kurių nei G. S., nei jos atstovas negalėjo nurodyti. Be to, pareiškėja praleido terminą skųsti Tarnybos sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimus dėl Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-3813 pakeitimo bei nežinomų Tarnybos ir VSDFV Utenos skyriaus sprendimų panaikinimo ir buvo pakeistos (pašalintos) administracinės bylos proceso šalys, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad vienu iš skundo reikalavimų G. S. prašė pakeisti Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. SS(19.2)-3813. Teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėja praleido terminą šiam sprendimui apskųsti ir objektyviomis aplinkybėmis nepagrindė, kodėl minėtas terminas turėtų būti atnaujintas, šį G. S. skundo reikalavimą atsisakė priimti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-662/2019, 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/2019, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-655-756/2018). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiką. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiką, bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-602/2019, 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-629-822/2018, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Skunde pareiškėjos G. S. prašomas panaikinti Tarnybos sprendimas Nr. SS(19.2)-3813 buvo priimtas 2019 m. liepos 2 d. Šiuo sprendimu pareiškėjai nuo 2019 m. liepos 1 d. buvo suteiktas bedarbės statusas. Minėtu sprendimu Tarnybos darbuotojai, aptarnaujantys asmenis, kurių atžvilgiu buvo priimtas sprendimas, buvo įpareigoti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 24 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka pranešti apie sprendimo priėmimą. Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad asmuo apie priimtus individualius administracinius aktus dėl bedarbio statuso suteikimo informuojamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo individualių administracinių aktų priėmimo žodžiu (telefonu ar tiesiogiai asmeniui atvykus į instituciją), elektroniniu būdu (elektroniniu paštu ar naudojantis elektroninėmis paslaugomis) ar raštu (išsiuntus paštu ar per pasiuntinį). Nurodytos aplinkybės sudaro prielaidą išvadai, kad su Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. SS(19.2)-3813 G. S. turėjo susipažinti dar 2019 m. liepos mėnesio pirmoje pusėje. Kada minėtas sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas ar kitaip ji su juo buvo supažindinta, G. S. nenurodė. Skunde pareiškėja pažymėjo, kad 2019 m. rugpjūčio 19 d. registruotu paštu gavo VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (9.47)DV_S-28911. Iš šio sprendimo G. S. sužinojo, kad jai bedarbio pašalpa priklauso tik nuo 2019 m. liepos 9 d., o buvo sumokėta – 2019 m. rugpjūčio mėnesį. Jeigu tuo metu pareiškėja prašomo panaikinti Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-3813 dar nebuvo gavusi ir su jo turiniu nebuvo susipažinusi, gavusi VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (9.47)DV_S-28911, ji turėjo būti aktyvi ir imtis visų veiksmų, kad sužinotų apie jai teisines pasekmes sukeliantį sprendimą, kuriuo G. S. buvo suteiktas bedarbės statusas. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad su 2019 m. lapkričio 11 d. skundu kreipdamasi į teismą, pareiškėja buvo praleidusi reikalavimo dėl Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-3813 pakeitimo padavimo terminą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-25-556/2020, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2-968/2020, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-1062/2020, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-27-602/2020, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-689-438/2019). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Termino praleidimo pareiškėja skunde nemotyvavo ir svarbių priežasčių, kodėl terminas skundo daliai dėl Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-3813 pakeitimo buvo praleistas, nenurodė. Atsižvelgęs į tai, kad G. S. objektyviomis aplinkybėmis nepagrindė, kodėl terminas turėtų būti atnaujintas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptariamą skundo reikalavimą atsisakė priimti.

Atskirajame skunde pareiškėja termino praleidimo svarbiomis priežastimis nurodo Tarnybos sprendimų skelbimą Tarnybos elektroninėse laikmenose bei jų neįteikimą. Ji taip pat pažymi, kad naikinamojo termino nepraleido ir mano, kad terminas Tarnybos 2017 m. liepos 2 d. sprendimui Nr. SS(19.2)-3813 apskųsti turėtų būti skaičiuojamas ne anksčiau nei nuo Konstitucinio Teismo nutarimo 2019 m. spalio 31 d. Nr. KT41-N12/2019 priėmimo ir paskelbimo. Nors šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodytos, tačiau net ir atsižvelgus į jas, nėra pagrindo išvadai, kad terminą skundui dėl reikalavimo pakeisti Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. SS(19.2)-3813 G. S. praleido dėl svarbių priežasčių.

Net jeigu pareiškėjai Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. SS(19.2)-3813 nebuvo įteiktas, sužinojusi apie jai suteiktą bedarbės statusą, G. S. elgesys, neatlikus jokių veiksmų, kad susipažintų su jai teisines pasekmes sukeliančiu sprendimu, negali būti pripažintas atidžiu, rūpestingu bei apdairiu. Pasirinkusi nurodytą savo teisių gynimo būdą, pareiškėja privalo prisiimti iš jo kilusias neigiamas pasekmes. Taigi, nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos objektyviomis nuo jos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis. Aplinkybė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas naikinamasis dešimties metų terminas nebuvo praleistas, savaime nesudaro pagrindo jį atnaujinti. Atkreiptinas dėmesys, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės galimai buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą, tačiau Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarimas Nr. KT41-N12/2019 tokia priežastimi negali būti laikomas. Kiti pareiškėjos bendro pobūdžio teiginiai bei cituojami teisės aktai ir teismų praktika taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju terminas Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimui Nr. SS(19.2)-3813 apskųsti turėtų būti atnaujintas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, yra akivaizdu, kad nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, jog G. S. terminą skundui dėl aptarto reikalavimo paduoti praleido dėl svarbių priežasčių. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei sudarytų sąlygas pareiškėjai piktnaudžiauti savo teisėmis. Teisėjų kolegijos nuomone, G. S. nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis.

Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties dalimi, kuria buvo atsisakyta priimti jos skundo reikalavimą panaikinti visus kitus, jeigu jie būtų pateikti, Tarnybos ir VSDFV Utenos skyriaus priimtus sprendimus, surašytus dokumentus ir padarytus įrašus, kuriais pareiškėja nuo 2019 m. kovo 20 d. nebuvo laiku ir tinkamai suteiktas bedarbės statusas, ir remiantis tuo, buvo padaryti neteisingi įrašai dokumentuose, elektroninėse laikmenose ir registruose.

Pažymėtina, kad analogišką reikalavimą G. S. pareiškus pirminiame skunde, teismas 2019 m. lapkričio 26 d. nutartyje pareiškėjai nustatė terminą trūkumams pašalinti ir išaiškino teisę konkretizuoti, kokius Tarnybos aktus ji skundžia.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas aiškiai nustato specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu.

Pagrindiniai reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai ir turiniui yra nustatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 ir 25 straipsniuose. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 6 punktą, skunde turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar teisės aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Skundo reikalavimas turi būti konkretus ir aiškus, toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų apibrėžtas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir kad jis atitiktų teismo galimas priimti sprendimų rūšis, nustatytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje. Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Pabrėžtina, kad teismas gali suteikti efektyvią galbūt pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administraciniai teismai nepriima nagrinėti hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, pagal kuriuos nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamo ginčo bei tinkamai išnagrinėti bylą. Abstraktus faktinių aplinkybių ar subjektyvios nuomonės išdėstymas negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš jo turinio neaišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis grindžia savo reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, G. S. reikalavimas panaikinti visus, jeigu tokių bus pateikta, Tarnybos ir VSDFV Utenos skyriaus priimtus procesinius sprendimus, surašytus dokumentus ir padarytus įrašus, kuriais pareiškėjai nuo 2019 m. kovo 20 d. nebuvo laiku ir tinkamai suteiktas bedarbės statusas, ir remiantis tuo, buvo atlikti neteisingi įrašai dokumentuose, elektroninėse laikmenose ir registruose, pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintas nekonkrečiu. Per nustatytą terminą G. S. nepašalinus aptarto skundo trūkumo, pirmosios instancijos teismas skundo dalį turėjo laikyti nepaduota, tačiau ją atsisakė priimti. Atkreiptinas dėmesys, kad atsisakymas priimti skundo dalį ir skundo dalies laikymas nepaduota iš esmės pareiškėjai sukelia tas pačias pasekmes – nurodyta jos skundo dalis nebus nagrinėjama.

G. S. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties dalimi, kurioje iš atsakovų buvo pašalinti Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, o Lietuvos valstybės atstovu žalos atlyginimo byloje nutarta laikyti VSDFV Utenos skyrių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tačiau, kaip jau buvo minėta, teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos gali būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos. Tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti administracinio proceso principai reikalauja, kad proceso šaliai būtų suteikta galimybė apskųsti, jos manymu, neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Tokiais atvejais paduodamas atskirasis skundas, kurio padavimui ir nagrinėjimui taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus Administracinių bylų teisenos įstatymo ketvirtajame skyriuje numatytas išimtis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad atskirojo skundo objektais gali būti ne visos pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys ar jų dalys. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui šio įstatymo nustatytais atvejais (1 punktas) arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (2 punktas). Nesant Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) priimtos nutartys, jų dalys atskiraisiais skundais negali būti skundžiamos.

Atkreiptinas dėmesys, kad nutarčių dalių, kuriomis teismas iš administracinės bylos proceso šalių pašalina atsakovus ar pakeičia atsakovo atstovus, apskundimo Administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato. Tokia nutarties dalis jokių neigiamų pasekmių skundą padavusiam asmeniui negali sukelti ir dėl to negali būti laikoma užkertančia kelią bylos eigai. Tuo labiau, kad pareiškėjas turi skundo tikslinimo teisę ir gali patikslinti ne tik skundo reikalavimus, bet ir administracinės bylos proceso šalis. Taigi, tokios nutarčių dalys, kuriomis nėra sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimų iš esmės, atskiraisiais skundais negali būti skundžiamos, o motyvai dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą. Nesant sąlygų, nustatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktuose, aptarta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties dalis atskiruoju skundu negalėjo būti skundžiama.

Kadangi pareiškėja G. S. atskiruoju skundu ginčijo teismo nutarties dalį, kurios apskundimo atskiraisiais skundais galimybės Administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo šią pareiškėjos atskirojo skundo dalį atsisakyti priimti. Paaiškėjus, kad atskirojo skundo dalis buvo nepagrįstai priimta nagrinėti, ji negali būti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme objektu, todėl bylos procesas pagal nurodytą atskirojo skundo dalį turi būti nutrauktas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties dalis, kuria pareiškėjos G. S. skundo reikalavimai dėl Tarnybos 2019 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-3813 pakeitimo ir dėl nežinomų Tarnybos bei VSDFV Utenos skyriaus sprendimų panaikinimo nebuvo priimti nagrinėti, iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalimi, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Bylos pagal pareiškėjos G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties dalies, kurioje teismas iš proceso šalių pašalino Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovą Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, o atsakovo Lietuvos valstybės atstovu žalos atlyginimo byloje laikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių, procesą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė