e395394077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1431/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01803-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Pauliui Čerkai,

atsakovo atstovams Teisučiui Viktorui Cininui ir Dovilei Skujytei,

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovei advokatei Jurgitai Karvelei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Statgira“ ir G. E. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. V. ir E. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Statgira“, G. E. ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Marijampolės skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjos L. V. ir E. V. (toliau – ir pareiškėjos) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu (b. l. 1-4) prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2011 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15)SD-15703 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) atlikti pakartotinį nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2010 m. liepos 23 d. Kazlų Rūdoje , kurio metu žuvo Ž. V. (toliau – ir 2010 m. liepos 23 d. nelaimingas atsitikimas), tyrimą.

Pareiškėjos skunde paaiškino, kad jos yra 2010 m. liepos 23 d. nelaimingame atsitikime žuvusio Ž. V. šeimos narės (L. V. - žuvusiojo motina, E. V. – jo sesuo). Inspekcijos Marijampolės skyriaus inspektorius, ištyręs 2010 m. liepos 23 d. nelaimingo atsitikimo aplinkybes, priėmė sprendimą, kad įvykis nekvalifikuotinas kaip nelaimingas atsitikimas darbe, nes Ž. V. nebuvo sudaręs darbo sutarties su uždarąja akcine bendrove „Statgira“ (toliau – ir UAB „Statgira“). 2011 m. liepos 4 d. pareiškėjos kreipėsi į Inspektorių dėl pakartotinio tyrimo skyrimo. Pareiškėjų manymu, atsakovo 2011 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. (15)SD-15703, kuriuo atsisakyta skirti pakartotinį tyrimą, neobjektyvus ir nevisapusiškas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai), Metodinių nurodymų ir kitų darbo saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjos skunde išdėstė faktines aplinkybes, kad Ž. V. mirė 2010 m. liepos 24 d. dėl 2010 m. liepos 23 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko restauruojant mokyklą Kazlų Rūdoje, t. y. dirbant UAB „Statgira“, su kuria rašytinė darbo sutartis nebuvo sudaryta. UAB „Statgira“ vadovas G. E. neužtikrino saugių darbo sąlygų darbo metu, nesupažindino darbuotojo su darbo saugos reikalavimais, todėl Ž. V., atlikdamas darbus ant pastolių, krito iš maždaug 8 metrų aukščio, sunkiai susižalojo ir kitą dieną ligoninėje mirė. Tai, kad tarp Ž. V. ir UAB „Statgira“ buvo susiklostę darbo santykiai, patvirtina liudytojų parodymai bei kitos aplinkybės: 2010 m. liepos 22 d. jis dirbo statybvietėje, į Kazlų Rūdą jis atvyko nelaimingo atsitikimo dienos išvakarėse, jau 2010 m. liepos 23 d. faktiškai dirbo restauruojant mokyklą, nakvojo UAB „Statgira“ pagal sutartį naudojamose miškų urėdijos patalpose, kurios buvo skirtos UAB „Statgira“ darbuotojams. Tai, kad Ž. V. buvo priimtas dirbti UAB „Statgira“ patvirtina kartu su juo dirbęs A. I..

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 99 straipsnio 1 dalį darbo sutartis laikytina konsensualine, t. y. laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl būtinųjų sutarties sąlygų, numatytų DK 95 straipsnyje. Nors DK ir numato, jog sutartis turi būti rašytinė, tačiau pagal sutarčių teoriją, sutarties formos nesilaikymas nelemia sutarties negaliojimo ar nesudarymo. Darbo sutarties sudarymas įrodinėjamas visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių viena svarbiausių yra leidimas darbuotojui dirbti. Pareiškėjos pažymėjo, kad nors tarp UAB „Statgira“ ir Ž. V. rašytinė darbo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau jis 2010 m. liepos 22 d. dirbo statybvietėje, buvo susitarta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų: dėl darbovietės ir darbo funkcijų, dėl to, kad darbo procesą organizuoja UAB „Statgira“, taip pat buvo susitarta ir dėl atlyginimo. Skunde taip pat pažymėjo, kad pagal DK nelegalus darbas vertinamas daugiau faktiniu, bet ne formaliuoju aspektu, t. y. net jeigu darbuotojas ir darbdavys nesudarė rašytinės darbo sutarties, tačiau susitarė dėl visų darbo sąlygų, toks darbas nelaikytinas nelegaliu, bet laikoma, kad tarp šalių egzistavo darbo santykiai. UAB „Statgira“ vadovas privalėjo sudaryti su darbuotoju darbo sutartį, tačiau to nepadarė, nors tarp šalių egzistavo darbo santykiai, todėl darbdaviui taikytina materialinė atsakomybė (DK 245 str. ir 246 str.). Už darbo organizavimą ir saugių sąlygų užtikrinimą yra atsakingas darbdavys, veikiantis per savo organus. Be to, pareiškėjos teigė, kad Inspekcijos Marijampolės skyriaus inspektorius A. S. visiškai netyrė, ar buvo užtikrintas tinkamas statybvietės pažymėjimas, ar pašaliniai asmenys galėjo ten patekti, nesiaiškino, kada Ž. V. atvyko į Kazlų Rūdą, ir panašių aplinkybių, kurios patvirtintų faktą, jog UAB „Statgira“ ir Ž. V. siejo darbo santykiai. Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, atsižvelgdamas į pareiškėjų nurodytas aplinkybes dėl ankstesnio tyrimo trūkumų, privalėjo atlikti pakartotinį tyrimą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 33-35) nurodė, kad pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Nelaimingo atsitikimo aplinkybes tyręs Inspekcijos Marijampolės skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius nustatė, kad Ž. V. ir A. I. 2010 m. liepos 23 d. atvažiavo į Kazlų Rūdą ieškoti darbo. Nuvykęs prie UAB „Statgira“ renovuojamos mokyklos, A. I. ieškojo darbų vadovo, pats Ž. V. dėl darbo su niekuo nesitarė. Mokyklos direktoriaus pavaduotojas J. Č. paaiškino, kad 2010 m. liepos 24 d. apie 7.45 val. pastebėjo nuo priešpaskutinio pastolio krentantį žmogų. Kodėl ir kada Ž. V. užlipo ant pastolių niekas nematė. Pradėti dirbti nukentėjusysis negalėjo, nes neturėjo nurodymo, leidimo ar įrankių. Visi UAB „Statgira“ darbuotojai buvo ką tik atvykę, o UAB „Statgira“ direktorius jų laukė, norėdamas paskirstyti darbus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Inspekcijos Marijampolės skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius nustatė kad UAB „Statgira“ ir Ž. V. darbo santykiai nesiejo, todėl įvykio tyrimą nutraukė kaip nesusijusį su darbu. Inspektoriaus pavaduotojas, laikinai vykdantis Inspektoriaus pareigas, įvertinęs tyrimo metu nustatytus faktus ir atsižvelgdamas į Inspekcijos Marijampolės skyriaus nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjų prašymo dėl pakartotinio tyrimo atlikimo netenkino ir 2011 m. liepos 25 d. Sprendimu administracinę procedūrą nutraukė. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo skirti pakartotinį tyrimą, kadangi įvykis ištirtas laikantis Nuostatų reikalavimų, o Nuostatų 56, 75 punktuose nustatytų pagrindų, leidžiančių pradėti pakartotinį tyrimą, t. y. kad papildomas ar pakartotinis nelaimingo atsitikimo darbe tyrimas skiriamas Inspektoriaus įsakymu, kai nustatoma, kad įvykis ištirtas, pažeidžiant Nuostatų reikalavimus arba pagal piliečių prašymus dėl naujai paaiškėjusių (naujai nurodytų) aplinkybių arba žinomų aplinkybių ar faktų, į kuriuos pirminio tyrimo metu nebuvo atsižvelgta. Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nėra.

Nuostatų 8 punkte nurodyta, kad susiję su darbu nelaimingi atsitikimai yra tokie, kurie įvyksta nukentėjusiajam dirbant darbo sutartimi sulygtą ar kitą darbdavio pavestą, ar su jo žinia atliekamą darbą. Tiriant įvykį buvo nustatyta, kad Ž. V. darbo sutarties su UAB „Statgira“ nebuvo sudaręs. Nustatytų aplinkybių visetas rodė, kad nukentėjusysis neturėjo darbdavio ar jo įgaliotų asmenų leidimo ar nurodymo vykdyti kokius nors darbus statybvietėje. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyti tarp Ž. V. ir UAB „Statgira“ darbo teisiniai santykiai.

Dėl pareiškėjų argumento, kad žuvusysis dirbo nelegaliai, atsakovas teigė, kad tokiu atveju formaliai turėjo egzistuoti DK 98 straipsnio dispozicijoje apibrėžti nelegalaus darbo požymiai – t. y. faktinis darbdavio ir darbuotojo susitarimas dėl darbo vietos, pareigų ar funkcijų, darbo tvarkos, darbo užmokesčio ir pan., taip pat pats nelegalaus darbo faktas. Inspekcija tokių aplinkybių nenustatė, o pagal kompetenciją negali pripažinti, pavyzdžiui, galimo apsimestinio sandorio, jei toks buvo susiklostęs tarp šalių, fakto de jure. Tokia kompetencija deleguota tik išimtinei teismų prerogatyvai. Priimant Sprendimą kitų asmenų parodymai buvo vertinami kaip teisiškai reikšmingi ir turintys įtakos galutiniam sprendimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Marijampolės skyrius pareiškėjų skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas (b. l. 43-44) grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kuriuos savo atsiliepime išdėstė atsakovas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Statgira“ pareiškėjų skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 52-54) paaiškino, kad tarp UAB „Statgira“ ir Ž. V. nebuvo nei darbo nei kokių nors kitų santykių. Nė vienas UAB „Statgira“ atstovas niekada nesitarė su Ž. V. dėl jo darbo įmonėje, ji neturi ir jai niekada nebuvo perduoti jokie šio asmens duomenys. Šiuos faktus taip pat nustatė Inspekcijos Marijampolės skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius. Nei UAB „Statgira“, nei jos vadovas negali būti atsakingi už asmenų, kurie savavališkai patenka į teritoriją ir lipa ant pastolių, saugumą. Pasak trečiojo suinteresuoto asmens, tai, kad Ž. V. lipo ant pastolių ne darbo tikslais, patvirtina šios aplinkybės: įvykis įvyko prieš UAB „Statgira“ darbo pradžią, kai UAB „Statgira“ darbuotojai tik ruošėsi darbui; Ž. V. vilkėjo kasdienius drabužius, UAB „Statgira“ darbo rūbų jam nebuvo išdavusi. Pareiškėjų teiginiai, esą tarp šalių egzistavo visi darbo sutarties požymiai – susitarta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, yra nepagrįsti, nes pareiškėjos nenurodė, kada ir kaip Ž. V. galimai susitarė dėl būtinųjų darbo sąlygų, nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susitarimo tarp šalių buvimas ar nebuvimas laikytinas svarbiausiu ir esminiu požymiu, kuriuo remiantis yra sprendžiama dėl nelegalaus darbo fakto: konstatavus, jog yra dirbama pagal darbdavio ir darbuotojo susitarimą dėl darbo sąlygų, tačiau šio susitarimo neįforminus rašytine sutartimi, turi būti sprendžiama dėl darbdavio atsakomybės. Asmens savanoriškas darbas be darbdavio ar jo įgalioto asmens žinios neužtraukia darbdaviui jokios atsakomybės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. E. pareiškėjų skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 58-60) išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Statgira“. G. E. nuomone, Inspekcijos Marijampolės skyriaus inspektorius tinkamai ištyrė įvykį, atliko visus būtinus veiksmus (buvo apklausti įvykį matę liudytojai, ištirta statybvietė ir kt.) ir pagrįstai nustatė, kad Ž. V. ir UAB „Statgira“ nesiejo jokie darbo santykiai, todėl šis įvykis negalėjo būti laikomas nelaimingu atsitikimu darbe. Atsiliepime G. E. akcentavo, kad jis niekada nematė Ž. V. ir nesitarė dėl jo įdarbinimo UAB „Statgira“.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 125-133) pareiškėjų L. V. ir E. V. skundą tenkino. Panaikino Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2011 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15)SD-15703 ir įpareigojo Valstybinę darbo inspekciją atlikti pakartotinį nelaimingo atsitikimo, įvykusio 2010 m. liepos 23 d. Kazlų Rūdoje, kurio metu žuvo Ž. V., tyrimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Inspektorius 2011 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. (15)SD-15703 atmetė pareiškėjų atstovo prašymą skirti pakartotinį 2010 m. liepos 23 d. nelaimingo atsitikimo tyrimą. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2435/2011 pateiktus išaiškinimus, kad nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo tikslas, be kita ko, yra nustatyti, ar tarp darbuotojo ir darbdavio realiai egzistavo darbo santykiai.

Pažymėjo, kad darbo teisiniai, kuriuos reglamentuoja Darbo kodeksas, turi esminių požymių, skiriančių juos nuo kitų sutartinių teisinių santykių. Tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją, t. y. darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Be to, atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams. DK 93 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sutarties sąvoką, įtvirtinti darbo sutarties požymiai, įgalinantys darbuotojo ir darbdavio santykius identifikuoti kaip darbo teisinius santykius. Esminiai darbo sutarties požymiai yra: darbas turi būti dirbamas darbdaviui ir fiziniam asmeniui susitarus; asmuo dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas. Tai reiškia, kad darbuotojas vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją; asmuo dirba, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, t. y. asmuo nėra visiškai savarankiškas atlikdamas darbą, jam atliekant darbą vadovauja darbdavys; asmuo dirba atlygintinai. Nelegaliam darbui yra būdinga tai, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių: t. y. darbas buvo dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai; nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

Teismas išnagrinėjo liudytojo A. I. 2010 m. liepos 23 d. ir 2010 m. liepos 27 d. paaiškinimus Inspekcijos Marijampolės skyriui (36,37,45,46 b.l.), parodymus Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjai (10 b. l.) ir 2010 m. liepos 29 d. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui (11-13 b.l.), taip pat apklausė šį asmenį liudytoju nagrinėjamoje administracinėje byloje (119-123 b.l.). Teismas taip pat įvertino Inspekcijos Marijampolės skyriaus ir Inspekcijos pateiktą medžiagą, kurioje be jau minėtų A. I. paaiškinimų, užfiksuoti UAB „Statgira“ direktoriaus G. E. ir UAB „Statgira“ statybos darbų vadovo A. K. 2010 m. liepos 23 d. ir 2010 m. liepos 26 d. paaiškinimai (36-41,45-49 b.l.), taip pat Kazlų Rūdos pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams J. Č. 2010 m. liepos 23 d. paaiškinimai dėl nelaimingo atsitikimo (42, 51 b.l.).

Ištyręs ir įvertinęs rašytinius įrodymus, bylos proceso dalyvių paaiškinimus ir liudytojo A. I. parodymus, teismas konstatavo, kad atsakovas išsamiai neištyrė 2010 m. liepos 23 d. nelaimingo atsitikimo aplinkybių. Teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai yra prieštaringi. Nors nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad tarp Ž. V. ir UAB „Statgira“ vadovų buvo tiesioginis susitarimas dėl konkretaus darbo (A. I. tarėsi dėl savęs ir dėl Ž. V.), tačiau iš liudytojų įrodymų matyti, kad 2010 m. liepos 22 d. Ž. V. kartu su A. I. atvyko į Kazlų Rūdą, turėdami konkretų tikslą – įsidarbinti ir 2010 m. liepos 22 d. nuo 17.00 val. dirbo, nes darbų vadovas vardu G. liepė ateiti vakare padirbėti, kitą dieną nuo 7.00 val. vėl nuėjo dirbti į statybvietę. Atsakovo ir trečiųjų asmenų teiginį, esą Ž. V. neatliko visiškai jokių darbo funkcijų, kad nebuvo su juo tartasi nei dėl konkrečių darbo sąlygų nei dėl konkrečių darbinių funkcijų ar atlygio už jas, teismas vertino kaip nepagrįstus. Teismas rėmėsi A. I. parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kuriuose minėtas asmuo prižino, jog dėl susijaudinimo pirmos apklausos metu nepasakė, kad dieną prieš nelaimingą atsitikimą dirbo nelegaliai, taip pat atsižvelgė į jo nurodytą aplinkybę, kad 2010 m. liepos 27 d. apie 9.00 val. minėtas asmuo vėl atvyko į Kazlų Rūdą ir dirbo nuo 9.00 val. iki 17 val., o vadovas tik užsirašė jo duomenis, tačiau jokios sutarties nepasirašė. Teismas įvertino pareiškėjų atstovės pateiktus išrašus iš „SoDros“ duomenų bazės: pagal 2010 m. liepos 28 d. išrašą A. I. nebuvo įdarbintas UAB „Statgira“ (b. l. 94-95), tačiau iš 2010 m. rugpjūčio 5 d. išrašo matyti, kad 2010 m. liepos 27 d. jis buvo įdarbintas šioje įmonėje (b. l. 96-97). Pareiškėjų atstovė pateikė pirmosios instancijos teismui papildomų rašytinių įrodymų, t. y. 2010 m. liepos 23 d. nelaimingo atsitikimo vietos apžiūros protokolą, kuriame užfiksuota, kad įvykio vietoje buvo rastas maišelis su varžtais; pokalbių telefonų išklotinę, įrodančią, kad Ž. V. prieš nelaimingą atsitikimą bendravo su savo motina, o G. E. su A. I.. Šiuos rašytinius įrodymus teismas prijungė prie bylos bei vertino bendrame visų įrodymų kontekste.

Teismas konstatavo, kad atsakovas, tirdamas nelaimingą atsitikimą, išsamiai nesiaiškino galimų darbo sutarties požymių. Atsakovo 2011 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15)SD-15703 teismas vertino kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Sprendimas priimtas išsamiai neištyrus nelaimingo atsitikimo aplinkybių, paremtas prielaidomis, iš esmės remtasi trečiojo suinteresuoto asmens G. E. paaiškinimais, kurie atskirose dalyse bei tyrimo stadijose yra prieštaringi. Atsakovas, nenustatęs tarp Ž. V. ir UAB „Statgira“ darbo santykių, tyrimą baigė, nors, pirmosios instancijos teismo nuomone, jau pats faktas, kad nelaimingas atsitikimas įvyko statybų aikštelėje, kur darbus atliko UAB „Stagira“, suponuoja galimus nelegalaus darbo požymius. Atsakovo teiginį, esą Ž. V. su niekuo nesitaręs pats savarankiškai nuėjo į statybų aikštelę, užlipo ant pastolių ir nuo kurių nukrito, teismas vertino kaip nelogišką bei nepagrįstą. Teismas nurodė, kad Inspekcijos pareigūnas privalėjo nuodugniai ištirti galimai nelegalaus darbo aplinkybes, nes iš bylos medžiagos matyti, kad darbo faktas buvo įvykęs – Ž. V. dirbo dvi dienas. Atsakovas nevertino reikšmingos aplinkybės, kad Ž. V. su UAB „Statgira“ direktoriumi G. E. bendravo per kitą asmenį – A. I., kuris šią aplinkybę patvirtino ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Įvykį tyręs Inspekcijos Marijampolės skyriaus inspektorius nenustatė kitų asmenų, galinčių atskleisti tyrimui reikšmingų aplinkybių, o išimtinai rėmėsi asmenų, susijusių su UAB „Statgira“ ir galimai suinteresuotų tyrimo rezultatu, paaiškinimais.

Remdamasis šiais argumentais teismas nusprendė, kad Inspektoriaus 2011 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. (15)SD-15703 nepagrįstas ir netisėtas, todėl įpareigojo atsakovą atlikti pakartotinį 2010 m. liepos 23 d. nelaimingo atsitikimo, kuriame žuvo Ž. V., tyrimą.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 147-151), prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde atsakovas pakartoja aplinkybes ir argumentus, kurie buvo išdėstyti atsiliepsime į skundą pirmosios instancijos teismui ir kuriais atsakovas grindė savo poziciją pirmosios instancijos teisme. Dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai bei neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus: nors teismas sprendime konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai yra prieštaringi, tačiau jų pagrindu padarė išvadą, kad Inspekcija neišsamiai ištyrė 2010 m. liepos 23 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą. Apeliantas akcentuoja, kad liudytojas A. I. 2010 m. liepos 23 d. ir 27 d. teikė nuoseklius paaiškinimus Inspekcijai. Apie parodymus, kuriuos A. I. davė Kazlų Rūdos policijos komisariato pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, A. I. Inspekcijos neinformavo ir savo parodymų Inspekcijai netikslino ir nekeitė. Todėl Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo atlikti pakartotinio tyrimo. Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu nebaigtoje baudžiamojoje byloje duoti parodymai nelaikytini įrodymais, nes jie nėra ištirti, įvertinti, patvirtinti ar paneigti teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, sprendimu. Apeliantas akcentuoja, kad Inspekcija nenustatė darbo santykių tarp Ž. V. ir UAB „Statgira“, todėl pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamas įvykis nėra kvalifikuotinas kaip nelaimingas atsitikimas darbe, ir tuo pagrindu nutraukė tyrimą.

Tretieji suinteresuotieji asmenys G. E. ir UAB „Statgira“ (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 136–139), nurodydami, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka iš dalies, t. y. sutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta panaikinti Inspektoriaus 2011 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15)SD-15703 ir įpareigoti atsakovą atlikti pakartotinį tyrimą, tačiau nesutinka pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais ir argumentais (tesimo sprendimo motyvuojamąja dalimi).

Apeliantų nuomone, teismas pažeidė pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, netinkami ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl neteisingai nustatė byloje reikšmingas aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas. Pasak apeliantų, teismas visapusiškai ir išsamiai neištyrė ir neįvertino liudytojo A. I. teismo posėdyje duotų parodymų, t.y. atsakomų į pareiškėjų atstovės ir teismo klausimus: „Vakare statybose dirbo kiti asmenys, todėl atėję nusprendėme jiems padėti. Apie tai viršininkas nežinojo“, „Patys savarankiškai nusprendėme eiti dirbti, darbdavio nurodymo nebuvo“. Šie A. I. parodymai sutampa su Inspekcijos Marijampolės skyriaus vyriausiajam darbo inspektoriui pateiktais paaiškinimais. Teismas nepagrįstai vadovavosi tik tais paaiškinimais, kurie buvo gauti ikiteisminio tyrimo metu, nesiaiškino dėl kokių priežasčių skiriasi paaiškinimai.

Apeliantų nuomone, teismas peržengė administracinio skundo ribas, nes nagrinėjamoje byloje ginčo ribas sudaro skundžiamo administracinio akto teisėtumas ir prašymas įpareigoti atlikti pakartotinį tyrimą. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo nuspręsti, ar nelaimingas atsitikimas gali būti kvalifikuojamas kaip nelaimingas atsitikimas darbe. Sprendimą dėl darbo santykių buvimo ar nebuvimo gali priimti Inspekcija, atlikusi pakartotinį tyrimą.

Pareiškėjos atsiliepimuose į atsakovo apeliacinį skundą (166-169 b.l.), taip pat į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus (157-159 b.l.) nurodo, kad su apeliacinių skundų argumentais nesutinka ir prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjų nuomone, teismas visus byloje esančius įrodymus vertino sistemiškai, visų įrodymų kontekste ir pagal savo vidinį įsitikinimą, kaip tai yra reikalaujama pagal įstatymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas peržengė administracinio ginčo ribas. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi teisę atlikti įrodymų vertinimą, todėl įrodymų vertinimo procese atliktas vienoks ar kitos aplinkybių konstatavimas nelaikytinas ginčo ribų peržengimu. Pareiškėjos pabrėžia, kad tarp Ž. V. ir UAB „Statgira“ egzistavo darbo santykiai, kurių atsakovas neištyrė, todėl nelaimingo atsitikimo aplinkybės privalo būti ištirtos pakartotinai, objektyviai ir visapusiškai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai nusprendė, kad Inspekcija neišsamiai ištyrė 2010 m. liepos 23 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti pagrįstais apelianto argumentus, esą Inspektorius priėmė 2011 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15)SD-15703 tinkamai ištyręs pareiškėjos 2011 m. liepos 4 d. prašymą skirti pakartotinį 2010 m. liepos 23 d. nelaimingo atsitikimo tyrimą.

Palyginus atsakovo pateiktą medžiagą, kuria remdamasis atsakovas priėmė 2011 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15)SD-15703 (36-42 b.l.) su medžiaga, surinkta Inspekcijos Marijampolės skyriui atliekant pirminį tyrimą (45-51 b.l.) dėl kurio pareiškėjos pateikė skundą Inspektoriui, akivaizdu, kad Inspektorius neatliko nė vieno tyrimo veiksmo, rėmėsi ta pačia medžiaga, kurią surinko Inspekcijos Marijampolės skyrius. Šioje medžiagoje yra 4 asmenų paaiškinimai, tarp jų du itin lakoniški A. I. paaiškinimai. Atsakovas 2011 m. liepos 25 d. sprendime Nr. (15)SD-15703 pacitavo eilę teisės aktų nuostatų, tarp jų nelaimingo atsitikimo darbe sąvoką, darbo sutarties ir nelegalaus darbo apibrėžimus. Nurodė, kad Marijampolės skyriaus inspektorius, tikrindamas 2010 m. liepos 23 d. įvykio aplinkybes, veikė pagal kompetenciją, o pagal nustatytus faktinius duomenis ir tyrimo metu surinktus dokumentus nėra teisinio pagrindo teigti, kad tarp UAB „Statgira“ ir Ž. V. buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjų prašyme nurodytos aplinkybės skiriasi nuo Inspekcijos pareigūnų tyrimo metu nustatytų aplinkybių, nėra pagrįstos faktiniais duomenimis ir rašytiniais įrodymais, todėl kilęs ginčas gali būti sprendžiama teisme. O Inspekcija nėra ginčus nagrinėjanti institucija.

Iš pareiškėjų 2011 m. liepos 4 d. prašymo turinio akivaizdu, kad jos neprašė atsakovo spręsti ginčą, o prašė skirti pakartotinį nelaimingo atsitikimo tyrimą Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimas Nr. 1118) 73 punkte numatytu pagrindu ir objektyviai bei visapusiškai ištirti aplinkybes. Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų V skyriaus „Skundų ir pareiškimų nagrinėjimas“ 73 punktas numato mirusiojo dėl nelaimingo atsitikimo darbe atstovo arba jo šeimos teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos vyriausiąjį valstybinį darbo inspektorių, o 75 punktas numato, kad Inspektoriaus įsakymu gali būti skiriamas papildomas ar pakartotinis nelaimingo atsitikimo darbe tyrimas. Taigi pareiškėjos, nesutikdamos su Inspekcijos teritorinio skyriaus tyrimu ir siekdamos, kad nelaimingas atitikimas būtų pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, turėjo teisinį pagrindą kreiptis į Inspektorių, kad būtų paskirtas pakartotinis tyrimas.

Pareiškėjos prašyme Inspektoriui dėl pakartotinio tyrimo paskyrimo nurodė A. I. kaip asmenį, žinantį žuvusiojo ir UAB „Statgirda“ faktinių nelegalaus darbo santykių faktą, taip pat nurodė, kad Ž. V. ir A. I. atvyko į UAB „Statgira“ nelaimingo atsitikimo išvakarėse, t.y. 2010 m. liepos 22 d. ir buvo priimti dirbti. Inspekcijos Marijampolės skyriaus inspektoriaus surinktoje medžiagoje esančiuose A. I. paaiškinimuose dėl šios aplinkybės nėra jokių duomenų (vienu atveju atvykimo į Kazlų Rūdą data iš viso nenurodyta, antruoju nurodyta 2010 m. liepos 23 d.). Taigi pareiškėjų paaiškinime buvo nurodyta tyrimo medžiagoje netirta aplinkybė, kad Ž. V. ir A. I. atvyko ir faktiškai pradėjo dirbti 2010 m. liepos 22 d. Atsakovas šios aplinkybės netyrė.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės pagrįstas nesutikimu su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, pareikšti savo nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 57 str.4 d.), tačiau ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.6 d.) pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybes, užfiksuotas A. I. parodymuose ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, tarp jų į pareiškėjų prašyme dėl papildomo tyrimo nurodytą aplinkybę, kad Ž. V. ir A. I. atvyko į UAB „Statgira“ ir pradėjo dirbti 2010 m. liepos 22 d., taip pat į tai, kad UAB „Statgira“ juos (kaip darbuotojus) aprūpino nakvyne miškų ūkyje nuomojamose patalpose. Šios aplinkybės Inspekcija taip pat netyrė. Teismas pagrįstai analizavo A. I. parodymų nenuoseklumo priežastis, tarp jų atkreipė dėmesį į UAB „Statgira“ duomenis valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie A. I. įdarbinimą šioje įmonėje (2010 m. liepos 28 d. duomenimis šis asmuo UAB „Statgira“ nedirbo, 2010 m. rugpjūčio 5 d. duomenimis – dirbo nuo 2010 m. liepos 27 d.). Teismas nustatė, kad yra ir kitų duomenų (pokalbių telefonu išklotinės), kurie suteikia pagrindą manyti, kad žuvusiojo ir UAB „Statgira“ buvo faktiniai darbo santykiai. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus priėjo prie pagrįstos išvados, kad Inspektoriaus 2011 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. (15)SD-15703 yra nepagrįstas ir naikintinas, nes priimtas neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, kurios galėjo ir turėjo būti nustatytos prieš priimant sprendimą ar nelaimingas atsitikimas, kuriame žuvo Ž. V., gali būti pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. E. ir UAB „Statgira“ apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka iš dalies, t. y. sutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta panaikinti Inspektoriaus 2011 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15)SD-15703 ir įpareigoti atsakovą atlikti pakartotinį tyrimą, tačiau nesutinka pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais ir argumentais (teismo sprendimo motyvuojamąja dalimi).

Lietuvos vyriausiasis administracinis, formuodamas administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str. 2 d., 20 str. 3 d.) yra išaiškinęs, kad bylų procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo III skyrius, kuris nenumato galimybės skųsti vien tik teismo sprendimo motyvų. Tokia pozicija grįstina aiškinant neįsiteisėjusių teismų sprendimų apskundimo taisykles. Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose įtvirtini reikalavimai keliami apeliaciniam skundui, tarp jų - reikalavimas apeliantui nurodyti apeliacinio skundo dalyką, t. y. materialinį teisinį reikalavimą, kuris organiškai susietas su skundo reikalavimu.

Pastarasis gali būti kildinamas tik Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnyje apibrėžtų bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, kontekste. Pats reikalavimas turi būti grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis (skundo pagrindas), lemiančiomis teismo baigiamojo akto priėmimą, kuris ir gali būti skundžiamas proceso dalyvių, argumentuojant tam tikromis bylos aplinkybėmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-25/2012, 2007 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A17–356/2007).

Iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kurti naują precedentą ar nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl ABTĮ 130 straipsnio nuostatų aiškinimo apibrėžiant apeliacinio skundo dalyką (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.). Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą, kuris pateiktas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, atmeta kaip nepagrįstą.

Apeliantai remiasi Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartimi, kuria apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nuosprendį, kuriuo G. E. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 176 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši teismo nutartis, atsižvelgiant į ginčo nagrinėjamoje administracinėje byloje dalyką (Inspektoriaus 2011 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. (15)SD-15703), nesuteikia pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes teismas pagrįstai nustatė, kad Inspektorius 2011 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15)SD-15703 priėmė nepilnai ištyręs 2010 m. liepos 23 d. nelaimingo atsitikimo, kuriame žuvo Ž. V., aplinkybes. Šis Inspektoriaus sprendimas tarp teismo baudžiamojoje byloje vertintų įrodymų neminimas. Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, be kita ko, rėmėsi Inspekcijos Marijampolės skyriaus raštu, jog Inspekcija nenustatė Ž. V. nelegalaus darbo požymių, t. y. raštu, kuris buvo parengtas remiantis Inspekcijos Marijampolės skyriaus surinkta medžiaga - ta pačia medžiaga dėl kurios pareiškėjos prašė Inspektorių skirti pakartotinį tyrimą, o atsakovas priėmė 2011 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15)SD-15703, kurį pareiškėjos ginčija nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinis skundus nėra pagrindo.

Pareiškėjų atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo nėra pagrįstas išlaidas pagrindžiančiais įrodymais, todėl teisėjų kolegija šia nutartimi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsniu, dėl teismo išlaidų priteisimo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo teismui gali būti paduotas atskiras prašymas su išlaidas pagrindžiančiais įrodymais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Statgira“ bei G. E. apeliacinius skundus atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas