2019-05-22 Nr. AB-11866-3-61-3-05438-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-19-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05438-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 57.6; 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Energo Development“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-433-261/2018 pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, V. M. (V. M.), J. C., S. V. (teisių perėmėjas Č. V. (Č. V.)), I. B. ir J. M. (J. M.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. M., I. B., J. M., M. I., J. G., S. V. (teisių perėmėjas Č. V.), J. C., M. M. (M. M.), E. B., B. P., S. S. (S. S.), T. L., L. P., V. M. (V. M.), M. K., K. K. (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaras E. N., Vilniaus miesto 5-ojo notaro biuro notarė V. T., Vilniaus miesto 26-ojo notaro biuro notarė R. V., Vilniaus miesto 16-ojo notaro biuro notarė D. J., Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaras M. K., Vilniaus miesto 32-ojo notaro biuro notarė R. J., uždaroji akcinė bendrovė „Energo development“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, T. J., R. S. (R. S.) ir S. Š.) dėl sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimų, sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu, prašydamas:

1.1. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 49VJ-126 (14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1182-(14.49.2.) „Dėl siūlytinų piliečiams perduoti neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų sąrašo piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Įsakymas Nr. 49VJ-126(14.49.2.)) dalį, kuria papildytas Siūlytinų piliečiams perduoti neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų Vilniaus mieste sąrašas (toliau – Sąrašas) 0,6430 ha ploto kitos paskirties valstybinės žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (171 punktas);

1.2. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-286 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei L. M.“;

1.3. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-287 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“;

1.4. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-288 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei M. I.“;

1.5. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-289 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. G.“;

1.6. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-290 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei S. V.“;

1.7. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-291 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei G. K.“;

1.8. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-292 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. M.“;

1.9. Panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1337 (14.49.2) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. spali 5 d. sprendimo Nr. 49S-292 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. M.“ pakeitimo“;

1.10. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-293 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. B.“;

1.11. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-294 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei B. P.“;

1.12. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-295 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. Š.“;

1.13. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 49S-296 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei T. L.“;

1.14. Panaikinti Tarnybos 2015 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 49S-297 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei L. P.“;

1.15. Panaikinti 2015 m. spalio 12 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtojai I. B., J. M.), išduotą Vilniaus miesto 5-ojo notaro biuro notarės V. T., paveldėjimo bylos Nr. 22/2012, notarinio registro Nr. 4-3542;

1.16. Panaikinti 2015 m. spalio 16 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo papildymą (paveldėtoja J. C.), išduotą Vilniaus miesto 16-ojo notaro biuro notarės D. J., paveldėjimo bylos Nr. 21/2012, notarinio registro Nr. 11598;

1.17. Panaikinti 2015 m. spalio 14 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. MK-8180, sudarytą M. M., M. K. ir V. M., patvirtintą Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K.;

1.18. Panaikinti 2015 m. spalio 15 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtoja M. Š.), išduotą Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. V. atstovės E. M.-Lukšienės, paveldėjimo bylos Nr. 212/93, notarinio registro Nr. 8-6491;

1.19. Panaikinti 2015 m. spalio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtoja, J. S.), išduotą Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. V., paveldėjimo bylos Nr. 232/01, notarinio registro Nr. 8-6550;

1.20. Panaikinti 2015 m. spalio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtojas S. S.), išduotą Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarės R. J. paveldėjimo bylos Nr. 30/2004, notarinio registro Nr. RJ-3376;

1.21. Išreikalauti kitos paskirties 0,6430 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), dalis, kurios įregistruotos M. I. (215/6430), J. G. (215/6430), S. V. (600/6430), E. B. (600/6430), L. P. (600/6430), I. B. (30/643), J. M. (30/643), J. C. (600/6430), S. S. (600/6430), M. K. (10/643), V. M. (10/643) nuosavybės teise, ir grąžinti jas valstybės nuosavybėn;

1.22. Panaikinti 2015 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. MK-8266, patvirtintą Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K., sudarytą tarp L. M., atstovaujamos T. J., veikiančio pagal perįgaliojimą, ir V. M., atstovaujamo įgalioto asmens R. S., ir taikyti restituciją;

1.23. Panaikinti 2015 m. spalio 15 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 8775, patvirtintą Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaro E. N., sudarytą tarp M. M. ir M. K., ir taikyti restituciją;

1.24. Panaikinti 2015 m. spalio 19 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 8862, patvirtintą Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaro E. N., sudarytą tarp B. P., atstovaujamos įgalioto asmens T. J., ir M. K., ir taikyti restituciją;

1.25. Panaikinti 2015 m. spalio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. MK-8261, patvirtintą Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K., sudarytą tarp T. L., atstovaujamos įgalioto asmens S. Š., ir M. K., ir taikyti restituciją.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2015 m. spalio 7 d. gautas Vilniaus miesto savivaldybės mero prašymas dėl Tarnybos veiksmų Žemės sklypą, kuris turėtų būti išperkamas valstybės, Įsakymu Nr. 49VJ-126 (14.49.2.) įtraukiant į grąžinamų neatlygintinai piliečiams naujų žemės sklypų sąrašą, teisėtumo. Ištyrus Vilniaus miesto savivaldybės mero prašyme nurodytas aplinkybes buvo nustatyta, kad Įsakymo Nr. 49VJ-126 (14.49.2.) dalis, kuria nuspręsta Sąrašą papildyti Žemės sklypu, buvo priimta pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies, 24 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – Įgyvendinimo tvarka), 34, 38, 106 punktų nuostatas.

Tokia išvada buvo padaryta, atsižvelgiant į tai, kad ginčo Žemės sklypas buvo suformuotas atliekant tik kadastrinius matavimus, tačiau nebuvo suprojektuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintu detaliuoju planu ar žemės valdos projektu ir pagal įstatymų bei juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatas nelaikytinas nauju žemės sklypu. Tarnyba taip pat nebuvo pateikusi prašymo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui išnagrinėti galimybę pagal bendro plano sprendinius parengti reikalingus dokumentus ir ginčo Žemės sklypui numatyti teritorijos naudojimo reglamentus, reikalingus Žemės sklypą įtraukiant į Sąrašą.

Žemės sklypui nebuvo nustatytas ir naudojimo būdas. Be to, Žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri yra įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, o tokiose teritorijose nuosavybė negali būti atkuriama, išskyrus tam tikras įstatyme numatytas išimtis, tačiau nagrinėjamu atveju asmenys, kuriems ginčo Žemės sklype atkurtos nuosavybės teisės, įstatymuose nustatytų išimtinių sąlygų neatitiko. Pareiškėjas pažymėjo, jog prašomus panaikinti sprendimus pripažinus neteisėtais, atitinkamos ginčo Žemės sklypo dalys turėtų būti išreikalautos iš atsakovų natūra ir grąžinamos valstybei.

Paveldėjimo pagal įstatymą ir pagal testamentą liudijimai, dovanojimo sutartis, taip pat turėtų būti pripažinti neteisėtais, o šių dokumentų pagrindu gautos ginčo Žemės sklypo dalys turėtų būti grąžintos valstybei.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, tačiau Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 18 d. įgaliojimu „Dėl pareiškimo pripažinimo“ Nr. 1Į-105-(1.9.) Tarnybos atstovė buvo įgaliota pripažinti nagrinėjamą pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, todėl pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino jo argumentus, prašydama pareiškimą patenkinti.

4. Atsakovai I. B. ir J. M. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti. Nurodė, jog pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą pareiškimui pateikti, nes apie skundžiamą Tarnybos Įsakymą turėjo sužinoti dar 2015 m. spalio 7 d., kuomet gavo Vilniaus miesto savivaldybės mero raštą. Dėl šios priežasties administracinė byla turėtų būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 7 punktą. I. B. ir J. M. atsiliepime taip pat atkreipė dėmesį į „naujo“ žemės sklypo sąvoką bei Įgyvendinimo tvarkos 38, 106 punktų nuostatas, nurodydami, kad atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypus, suformuotus iki 2008 m. spalio 1 d., savivaldybės administracijos direktoriaus dalyvavimas nėra galimas. Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 straipsnio nuostatų nurodė, kad šioje nuostatoje suformuota taisyklė gali būti taikoma tik neatlygintino turto perleidimo atveju, kuomet tiek turtą perleidžiantis, tiek priimantis asmuo turi CK apibrėžtą veiksnumą ir teisnumą. Miręs asmuo, kurio paveldėtojai yra I. B. ir J. M., negali turėti nei teisnumo, nei veiksnumo, todėl CK 4.96 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma.

5. Atsakovė E. B. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti. Nurodė, kad restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju nėra galimas, nes nėra CK 4.96 straipsnyje nustatytų pagrindų. Pažymėjo, kad teismas, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise, turėtų svarstyti, ar byloje nėra išimtinių aplinkybių, kurios turto perleidimo sandorį pripažinus negaliojančiu, leistų atlikti restituciją ne natūra. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kurie būtų pagrindas prielaidai apie E. B. nesąžiningumą. Šiuo atveju būtent valstybė per savo atstovus galbūt atliko neteisėtus veiksmus, tačiau už jų neteisėtą veikimą prieštaravimai reiškiami atsakovams, kurie jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

6. Atsakovė L. P. atsiliepime į pareiškimą prašė bylą nutraukti arba pareiškimą atmesti. Nurodė, jog aplinkybė, kad ginčo Žemės sklype uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Energo development“ nuosavybės teise įregistruoti inžineriniai statiniai, nagrinėjamam ginčui ir nuosavybės teisių atkūrimui reikšmės neturi, nes teismų sprendimais bendrovė yra įpareigota atlaisvinti Žemės sklypą. Nagrinėjamu atveju negali būti konstatuojami Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies pažeidimai, nes šis įstatymas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nereglamentuoja. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad Žemės sklypas ne tik buvo suformuotas, bet jam buvo nustatytas ir jo naudojimo būdas bei paskirtis. L. P. teigimu, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą miestų teritorijoje, kuri yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Šiuo aspektu pažymėjo, kad, kaip nurodė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas), Žemės sklypas nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, o tik patenka į kultūros paveldo komplekso teritoriją, todėl tai savaime nereiškia, kad Žemės sklypas yra priskirtas prie kultūros paveldo objektų. L. P. teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo privalomojo kreipimosi į administracinį teismą pagrindas neegzistuoja, nes, kaip suformuota teismų praktikoje, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatos dėl valstybės išperkamos žemės pirmiausia yra sietinos su visuomeniniu poreikiu, kuris turi būti konkrečiai ir aiškiai išreikštas, o Vilniaus miesto savivaldybė nė karto nėra išreiškusi aiškaus visuomenės poreikio į Žemės sklypą.

7. Atsakovės J. G. ir M. I. palaikė kitų atsakovų argumentus, prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.

8. Atsakovas M. K. atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti. Nurodė, kad kartu su sutuoktine sudarytomis 2015 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimis yra sąžiningai įgijęs dalį Žemės sklypo, todėl yra sąžiningas įgytų sklypų savininkas CK 6.153 straipsnio ir 4.96 straipsnio prasme. Panaikinus sandorius ir pritaikius restituciją, būtų iš esmės pažeistos jo ir jo sutuoktinės teisės bei interesai, taip pat konstituciniai proporcingumo ir teisėtumo principai, taip pat būtų padaryta reikšmingo dydžio žala.

9. Atsakovas V. M. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti. Nurodė, kad yra sąžiningai įgijęs dalį ginčo Žemės sklypo pagal byloje ginčijamas 2015 m. spalio 14 d. dovanojimo sutartį ir 2015 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, todėl minėti sandoriai negali būti panaikinti, o įgytas turtas išreikalautas.

10. Atsakovės S. V. ir J. C. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo Žemės sklypas nuo 2015 m. birželio 2 d. nelaikytinas užstatytu, o tokia pareiškėjo nuomonė prieštarauja įsiteisėjusiems teismų sprendimams. Žemės sklypas buvo suformuotas dar 1997 metais, jo paskirtis išlikusi tokia pati – kita. Vadovaudamosi teismų praktika, S. V. ir J. C. akcentavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė nei karto nėra išreiškusi aiškaus visuomenės poreikio į ginčo Žemės sklypą, todėl teiginys, kad šis sklypas turėtų būti išperkamas valstybės, nėra įrodytas. Atsakovai jokio nusikaltimo nėra padarę, todėl restitucijos taikymas yra negalimas.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepime prašė ginčą nagrinėti teismo nuožiūra.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą patenkinti. Nurodė, kad pritaria pareiškėjo nustatytiems pažeidimams, pabrėždamas, kad ginčo Žemės sklypas nebuvo suprojektuotas savivaldybės institucijų patvirtintuose detaliuosiuose planuose ar žemės valdos projektuose ir savivaldybės administracijos direktoriaus pateikti kaip numatomi perduoti nuosavybėn neatlygintinai pagal Įgyvendinimo tvarkos 38 punktą, todėl pagal teisės aktus Žemės sklypas nelaikytinas nauju žemės sklypu. Tarnyba Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nebuvo pateikusi prašymo išnagrinėti galimybę pagal bendrojo plano sprendinius parengti reikalingus dokumentus ir numatyti ginčo Žemės sklypui teritorijos naudojimo reglamentus, reikalingus žemės sklypui, įtrauktinam į Sąrašą. Žemės sklypui nebuvo nustatytas naudojimo būdas, ką taip pat privalu padaryti pagal imperatyvias teisės aktų nuostatas. Ginčo Žemės sklypas negalėjo būti įtrauktas į Sąrašą ir dėl to, kad jis patenka į miesto teritoriją, kuri įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tokio pobūdžio draudimas įtvirtintas Įgyvendinimo tvarkos 38 punkte, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Energo development“ atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą patenkinti. Nurodė, kad yra dviejų statinių (stovėjimo aikštelių), esančių Žemės sklype, savininkas. Aptardamas civilinės bylos, kurioje buvo nagrinėjamos ginčo Žemės sklypo nuomos iš valstybės sutarties nutraukimo aplinkybės (proceso atnaujinimo klausimai), nurodė vis dar turintis pagrįstą teisėtą lūkestį, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą bus peržiūrėta jo teisė dėl ginčo sklypo nuomos teisinių santykių, kol automobilių aikštelės nėra nugriautos. Sutiko su pareiškėjo argumentais, kad skundžiami administraciniai aktai priimti pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino. Panaikino Įsakymo Nr. 49VJ-126 (14.49.2.) dalį, kuria Sąrašas papildytas Žemės sklypu (171 punktas) bei Tarnybos sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės L. M., V. M., M. I., J. G., S. V., G. K., M. M., E. B., B. P., S. Š., T. L., L. P., taip pat 2015 m. spalio 12 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtojai I. B., J. M.), 2015 m. spalio 16 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo papildymą (paveldėtoja J. C.), 2015 m. spalio 14 d. dovanojimo sutartį, sudarytą M. M., M. K. ir V. M., 2015 m. spalio 15 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtoja M. Š.), 2015 m. spalio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtoja J. S.), 2015 m. spalio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (paveldėtojas S. S.), 2015 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp L. M., atstovaujamos T. J., veikiančio pagal perįgaliojimą, ir V. M., atstovaujamo įgalioto asmens R. S., 2015 m. spalio 15 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. M. ir M. K., 2015 m. spalio 19 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp B. P., atstovaujamos įgalioto asmens T. J., ir M. K., 2015 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp T. L., atstovaujamos įgalioto asmens S. Š., ir M. K.. Teismas taip pat taikė administracinio akto, paveldėjimo teisės pagal įstatymą, pagal testamentą liudijimų, pirkimo–pardavimo ir dovanojimo sandorių negaliojimo pasekmes: grąžino Žemės sklypo dalis, kurios įregistruotos M. I. (215/6430), J. G. (215/6430), S. V. (600/6430), E. B. (600/6430), L. P. (600/6430), I. B. (30/643), J. M. (30/643), J. C. (600/6430), S. S. (600/6430), M. K. (10/643), V. M. (10/643) nuosavybės teise Lietuvos valstybei ir priteisė iš Lietuvos valstybės V. M. naudai 34 754 Eur, M. K. naudai 20 000 Eur, 13 500 Eur ir 44 443 Eur. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo Tarnybą per šešis mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos išspręsti klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į turtą, į kurį, panaikinus skundžiamus administracinius aktus, nuosavybės teisės lieka neatkurtos.

15. Vertindamas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, pareiškėjas turėdamas tik 2015 m. spalio 7 d. mero prašymą, neturėjo galimybės nustatyti, ar nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas ginti viešąjį interesą, todėl pagrįstai kreipėsi į kitas institucijas dėl mero prašyme nurodytų aplinkybių pagrįstumo. Vadovaudamasis išaiškinimu, kad prokuroro pareiškimui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai prokuroras gavo pakankamai duomenų, kad yra pagrindas manyti, jog yra pažeistas viešasis interesas, ir skaičiuodamas kreipimosi į teismą eigos pradžią nuo 2015 m. spalio 26 d. ar nuo 2015 m. lapkričio 4 d. (gauti atsakymai į pateiktus paklausimus), teismas nustatė, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kreiptis į teismą (skundas teismui išsiustas 2015 m. lapkričio 17 d.) pareiškėjas nėra praleidęs.

16. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) ir Įgyvendinimo tvarkos 34 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.), sprendė, jog prokuroras, nenustatęs šiose teisės nuostatose nurodytų išimčių, kurių pagrindu nuosavybės atkūrimas tokio pobūdžio teritorijose (įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą) būtų galimas, taip pat įvertinęs kitas Vilniaus miesto savivaldybės mero pareiškime nurodytas aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimo tvarka, įvertinęs bendrą ginčo pobūdį, tai, kad valstybės institucijos administraciniai aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, galbūt priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, pagrįstai priėmė išvadą, jog pagal nustatytas faktines aplinkybes yra pagrindas ginti viešąjį interesą. Todėl teismas sprendė, kad prokuroro kreipimasis į teismą, ginant viešąjį interesą, yra pagrįstas.

17. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Įgyvendinimo tvarkos 34 punkto (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) nuostatomis, 2015 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. (1.29.-0)ZV-137 Departamento Vilniaus skyriaus pateikta informacija, kad Žemės sklypas, kaip atskiras sklypas, nėra registruotas Kultūros vertybių registre, tačiau patenka į kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais teritoriją (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 25504) bei į Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną, kurios teritorijos ribos patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-512, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Žemės sklypas nuosavybėn negali būti perduodamas, išskyrus tam tikras išimtis, t. y. tik tiems asmenims, kuriems šioje miesto teritorijos dalyje nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Byloje nenustatyta, kad asmenims, kuriems ginčo Žemės sklype buvo atkurtos nuosavybės teisės, priklausė / priklauso gyvenamieji namai ar kiti pastatai. Šios aplinkybės nepaneigė ir atsakovai. Taigi pagrindo taikyti įstatymuose nustatytas išimtis nebuvo.

18. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Vilniaus miesto teritorijos, į kurias patenka ginčo Žemės sklypas, į Kultūros vertybių registrą buvo įrašytos dar iki skundžiamo Įsakymo Nr. 49VJ-126(14.49.2.) (jo dalies) ir pagal jį priimtų sprendimų, kuriais piliečiams atkurtos nuosavybės teisės, priėmimo, todėl Tarnyba, priimdama Įsakymo Nr. 49VJ-126(14.49.2.) dalį, kuria Sąrašą papildė Žemės sklypu, ir sprendimus, kuriais daliai atsakovų buvo atkurtos nuosavybės teisės, pažeidė imperatyvias Atkūrimo įstatymo bei Įgyvendinimo tvarkos nuostatas.

19. Dalis atsakovų ginčo Žemės sklypo vietą minėtose teritorijose (Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais teritorija ir Vilniaus senamiesčio apsaugos zona) nepagrįstai išplečia Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 18 dalies (Kultūros paveldo vietovės sąvoka) kontekste, akcentuodami, kad bet kurio objekto, kuris nepriskirtas kultūros paveldo objektui, buvimas teritorijoje, kuri registruota Kultūros vertybių registre, nereiškia, kad toks objektas taip pat bus priskirtas prie kultūros paveldo objektų ir jam turėtų būti taikytina apsauga. Ginčo Žemės sklypas nėra priskirtas prie kultūros paveldo objektų, todėl jam Atkūrimo įstatymo bei Įgyvendinimo tvarkos nuostatos netaikytinos. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pats Žemės sklypas nėra registruotas Kultūros vertybių registre, tačiau pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Įgyvendinimo tvarkos 34 punkto nuostatas, sklypui, kuris net ir nelaikytinas kultūros paveldo objektu, iš esmės pakanka, kad jis būtų tokioje miesto teritorijoje, kuri yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2, 18, 40 dalių, 3 straipsnio 2 dalies nuostatas vietovė, turinti vertingų savybių ir pripažinta kaip kultūros paveldas, laikytina Kultūros vertybių registro objektu Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053, (toliau – ir Nuostatai) 3 punkto prasme (tokio pobūdžio vietovė registruojama Kultūros vertybių registre). Nuosavybės teisių atkūrimas tokio pobūdžio vietovėje (įrašytoje į kultūros vertybių registrą), turėtų būti vykdomas tik pagal Atkūrimo įstatymo ir Įgyvendinimo tvarkos nuostatose nustatytas išimtis.

20. Dėl žemės sklypų, numatomų perduoti nuosavybėn neatlygintinai, parinkimo, formavimo ir pateikimo piliečiams privalomos procedūros tvarkos pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įgyvendinimo tvarkos 28, 106 punktų nuostatomis, pažymėjo, kad jose suformuoti imperatyvūs įpareigojimai Tarnybai, kad į Sąrašą įtraukiami tik tie žemės sklypai, kurie yra suprojektuoti savivaldybės institucijų patvirtintuose detaliuosiuose planuose ar žemės valdos projektuose ir savivaldybės administracijos direktoriaus perduoti, kaip numatomi perduoti nuosavybėn neatlygintinai. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, Tarnyba priima tik prieš tai gavusi savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Taigi žemės sklypai, esantys miesto teritorijoje, kurie ateityje būtų perduotini nuosavybėn neatlygintinai, turėtų būti projektuojami pirmiausia atsižvelgiant į savivaldybės teritorijos padėtį. Šiuo atveju ginčo Žemės sklypas yra suformuotas atlikus tik kadastrinius matavimus (1998 m. sausio 20 d.), tačiau jis nebuvo suprojektuotas nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patvirtintu detaliuoju planu ar žemės valdos projektu. Be to, Tarnyba į savivaldybę su prašymu Žemės sklypą įtraukti į Sąrašą prieš priimdama skundžiamą Įsakymo Nr. 49VJ-126(14.49.2.) dalį nesikreipė, todėl teismas padarė išvadą, kad Tarnyba pažeidė Įgyvendinimo tvarkoje nustatytą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką (38, 106 p.). Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad visuomeninis poreikis konkrečiam žemės sklypui turi būti aiškiai išreikštas, tačiau nagrinėjamo ginčo kontekste tokio pobūdžio galimas informacijos trūkumas nepanaikina Tarnybai įstatymuose įtvirtintos pareigos nuosavybės teisių atkūrimą vykdyti laikantis teisės aktų reikalavimų.

21. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas skundžiamus administracinius aktus, t. y. Įsakymą Nr. 49VJ-126(14.49.2.) tiek, kiek juo nuspręsta Žemės sklypą įtraukti į Sąrašą, ir jo pagrindu priimtus sprendimus, kuriais nuosavybės teisės atsakovams atkurtos natūra, laikė neteisėtais iš esmės, todėl juos panaikino ir taikė restituciją. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovų sąžiningumo / nesąžiningumo įsigyjant ginčo nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai (fiziniai asmenys), įsigydami po Žemės sklypo dalį, kokiu nors būdu elgėsi neteisėtai, tačiau, vadovaudamasis CK 6.145 straipsnio nuostatomis, teismas sprendė, kad šiuo atveju panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma, o atsakovai laikytini neteisėtais Žemės sklypo dalių valdytojais, iš kurių Žemės sklypo dalys išreikalautinos. Todėl teismas atsakovų argumentų dėl jų sąžiningumo įgyjant Žemės sklypo dalis, plačiau nevertino. Teismas taip pat pažymėjo, kad viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs teises, todėl nagrinėjamu atveju šis principas negali būti taikomas.

22. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 pateiktais išaiškinimais, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad panaikinus administracinius teisės aktus, restitucija turėtų būti taikytina valstybei ir paskutiniam turto įgijėjui, iš kurio turtas natūra grąžintinas valstybei, o valstybė įpareigotina paskutiniam sklypo įgijėjui atlyginti jo patirtas sklypo įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.

23. Teismas sprendė, kad valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto dalių įgijėjams V. M. ir M. K. atlyginti jų patirtas šių turto dalių įsigijimo išlaidas. Nustačius, jog Žemės sklypo dalį, į kurią neteisėtais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, atsakovai pirkimo–pardavimo sandoriais perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturėjo intereso juo disponuoti, Žemės sklypo pardavėjams restitucija netaikytina ir jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams (pirkėjams) pagal sandorį gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas pardavėjams L. M., M. M., B. P. ir T. L. pripažintinas baigtu.

24. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas, paveldėjimo pagal testamentą liudijimas bei dovanojimo sutartis yra neatlygintiniai sandoriai, todėl CK 4.96 straipsnio 3 dalies prasme šiuos dokumentus pripažinus negaliojančiais, Žemės sklypo dalys, perduotos neatlygintinai nuosavybėn, turi būti išreikalaujamos natūra, atitinkamai iš I. B., J. M., J. C., S. S., M. K. ir V. M., ir grąžintos Lietuvos valstybei. Mirusieji asmenys nebuvo teisėtais Žemės sklypų dalių savininkais, todėl jų turto paveldėtojai Žemės sklypo dalių taip pat negalėjo paveldėti.

25. Nenustatęs išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, ir konstatavęs valstybės institucijos neteisėtus veiksmus bei panaikinęs jos priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš esmės dėl kitos dalies atsakovų lieka nebaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Jeigu iš asmens turtas sugrąžinamas valstybei, neabejotinai yra svarbu, kad visi valstybės institucijų neteisėtų veiksmų padariniai būtų kuo greičiau pašalinti – turi būti pakartotinai operatyviai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas Tarnybą įpareigojo per šešis mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos išspręsti klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į turtą, į kurį, panaikinus skundžiamus administracinius aktus, daliai atsakovų nuosavybės teisės lieka neatkurtos.

III. 26. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria Tarnyba įpareigota per 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos išspręsti klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į turtą, į kurį, panaikinus skundžiamus administracinius aktus, nuosavybės teisės lieka neatkurtos, nenurodant konkretaus termino, per kurį Tarnyba turėtų išspręsti klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į turtą, į kurį, panaikinus skundžiamus administracinius aktus, nuosavybės teisės piliečiams lieka neatkurtos.

27. Apeliaciniame skunde Tarnyba nurodė, kad sprendimą atkurti nuosavybės teises į miestuose turėtą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą, turi priimti per 3 mėnesius nuo perduodamo žemės sklypo vietos suderinimo su piliečiu, pageidaujančiu atkurti nuosavybės teises į žemę. Tarnyba negali įpareigoti pilietį pasirinkti naują žemės sklypą iš siūlomų, jeigu jis atsisako tai daryti. Šiuo metu dar nėra aišku, kada baigsis šis teismo procesas, todėl yra galima situacija, kad atsiras ir natūra grąžintinos žemės. Be to, L. P., S. V., E. B., V. M., J. G. ir M. I. yra išreiškę valią atkurti jiems nuosavybės teises įvairiais atkūrimo būdais. Tuo atveju, jei nebus galimybių nuosavybės teises atkurti piliečių nurodytu būdu, nuosavybės teisės jiems turės būti atkuriamos kompensuojant pinigais, toks sprendimas turi būti priimtas per 3 mėnesius nuo žemės išpirkimo būdo suderinimo su piliečiu. Piliečiams pinigine kompensacija atlyginama pagal sudarytą Piliečių, kuriems atlyginama pinigais už valstybės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius ir kuriems atlyginama pinigais, kai jie atsisako perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai mieste, sąrašą, kuris sudaromas kasmet ir patvirtinamas Tarnybos direktoriaus įsakymu ne vėliau kaip iki einamųjų metų sausio 20 dienos. Jeigu piliečiui sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais priimamas vėliau, toks pilietis į minėtą sąrašą neįtraukiamas ir einamaisiais metais piniginė kompensacija jam nepervedama.

28. Atsakovas V. M. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti arba priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo pareiškimą.

29. Apeliacinį skundą V. M. grindė argumentais:

29.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kreiptis į teismą pareiškėjas nėra praleidęs. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja ABTĮ 55 straipsnio 1 dalyje nustatytas privalomas pareiškėjo kreipimosi į administracinį teismą požymis – viešasis interesas ir poreikis jį ginti.

29.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo, Įgyvendinimo tvarkos ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas. Ginčo Žemės sklypas nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre, o patenka tik į kultūros paveldo komplekso – Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25504) teritoriją bei į Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 16073). Todėl teismo nurodomos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Įgyvendinimo tvarkos 34 punkto ir kitos nuostatos bei iš to sekančios teisinės bei faktinės pasekmės ir reikalavimai, susiję su piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, netaikomi.

29.3. Pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Įgyvendinimo tvarkos 38, 106 punktų nuostatos, paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416-2005. Vadovaujantis šiuo išaiškinimu, net ir tuo atveju, jeigu nagrinėjamu atveju būtų buvę pagrįstai nustatyti kokie nors Įgyvendinimo tvarkos 38, 106 punktų ir (ar) kiti procedūriniai pažeidimai, vien šiuo pagrindu naikinti ginčijamus administracinius aktus ir tenkinti kitus išvestinius pareiškimo reikalavimus negalima, kadangi suinteresuotiems asmenims nuosavybės teisės į ginčo Žemės sklypą atkurtos pagrįstai ir teisėtai, šie asmenys, būdami pretendentais, turėjo teisę gauti iš valstybės ginčo Žemės sklypą, niekieno teisės ar interesai nagrinėjamu atveju dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeisti nebuvo.

29.4. Atsakovai I. B. ir J. M. apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo pareiškimą arba administracinę bylą nutraukti, nes nagrinėjant administracinę bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė aiškiai ir konkrečiai būtų išreiškusi visuomeninį poreikį į Žemės sklypą, o pareiškėjui neįrodžius konkretaus visuomenės poreikio, negali būti ginamas su tuo susijęs viešasis interesas. Be to, nenustačius, kieno ir kokios teisės nuosavybės teisių į Žemės sklypą atkūrimo metu buvo pažeistos bei kaip pasireiškė toks pažeidimas, nelaikytina, kad buvo pažeistas viešasis interesas ir pareiškėjui atsirado būtinybė jį ginti. Žemės sklypas nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre, jis patenka tik į kultūros paveldo komplekso „Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais“ teritoriją bei į Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plačiai aiškino kultūros paveldo vietovės sąvoką.

30. Atsakovai J. C. ir S. V. (teisių perėmėjas Č. V.) apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.

31. J. C. ir S. V. apeliacinį skundą grindė argumentais:

31.1. Žemės sklypas nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre, jame nėra jokių registruotų kultūros paveldo objektų, Žemės sklypas nėra įtrauktas į kultūrinių vietovių sąrašą, o tik patenka į Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną. Žemės sklypui niekada nebuvo taikyti jokie kultūros vertybių apribojimai, priešingai – jis nuo pat suformavimo pradžios buvo naudojamas komerciniams tikslams.

31.2. Žemės sklypo planas yra suderintas ir patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus. Žemės sklypo ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje, o 1997 m. spalio 21 d. Valstybinio žemės kadastro duomenų registre Nr. 01/26039-1 nurodyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti.

31.3. Aplinkybė, kad Tarnyba nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybę dėl suderinimo, įtraukiant Žemės sklypą į Sąrašą, laikytina neesminiu procedūriniu pažeidimu, kuris ir negali būti pagrindas pripažinti ginčijamus administracinius aktus negaliojančiais. Už šį formalų pažeidimą atsakinga Tarnyba, o kiti atsakovai apie jį nežinojo ir negalėjo žinoti, taip pat negalėjo jam daryti įtakos.

31.4. Visuomenės poreikis į Žemės sklypą yra esminė aplinkybė, kurią privalėjo įrodyti pareiškėjas, tačiau nei jis, nei savivaldybė visiškai nepagrindė, kokiems visuomenės poreikiams tenkinti yra reikalingas Žemės sklypas. Abstraktaus pobūdžio nuorodos į visuomeninį poreikį, jo nesiejant su konkrečia ir aiškia būtinybe sklypą naudoti visuomenės poreikiams esamuoju metu ar ateityje, tokio žemės sklypo savaime nedaro valstybės išperkama žeme.

31.5. Nagrinėjamu atveju joks viešasis interesas nebuvo pažeistas, yra tik privatūs UAB „Energo development“ interesai bet kokiais būdais išlaikyti užvaldytą Žemės sklypą.

31.6. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai taikė restituciją.

31.7. Pareiškėjas iš 2015 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero rašto Nr. A51-95117/15(3.3.2.5-EM4) sužinojo apie ginčijamus administracinius aktus ir būtent šią dieną jam buvo pateikta pakankamai duomenų sprendimui dėl pareiškimo pateikimo priimti. Į bylą nepateikta įrodymų, kad surinkti pakankamai duomenų kreiptis į teismą dėl viešojo intereso pažeidimo pareiškėjui objektyviai nepakako ABTĮ 33 straipsnyje įtvirtinto vieno mėnesio termino nuo sužinojimo apie ginčijamus aktus.

32. Atsakovas M. K. pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinių skundų nurodė, kad prisideda prie atsakovų V. M., J. C., S. V., I. B. ir J. M. apeliacinių skundų, prašė juos tenkinti.

33. Atsakovas M. M. pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinių skundų nurodė, kad prisideda prie atsakovų I. B., J. M., V. M., J. C. ir S. V. apeliacinių skundų.

34. Atsakovė E. B. pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinių skundų nurodė, kad prisideda prie atsakovų I. B., J. M., V. M., J. C. ir S. V. apeliacinių skundų.

35. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašė juos atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, teisės normas taikė tinkamai ir nenukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos analogiškose bylose. Terminas kreiptis į teismą nebuvo praleistas, kadangi 2015 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero rašte Nr. A51-95117/15(3.3.2.5-EM4) nebuvo visų reikiamų duomenų pareiškimui parengti (dalis duomenų apskritai buvo klaidingi), šie duomenys gauti tik 2015 m. spalio 19 d.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylose, susijusiose su žemės reforma ir nuosavybės teisių atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kad šie procesai vyktų skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo, Viešuoju interesu laikoma ir tai, kad bet kokia veikla, galinti turėti įtakos kultūros paveldo vertybėms, būtų vykdoma laikantis teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju Žemės sklypas patenka į kultūros paveldo vietovės, kuri paskelbta saugomu objektu moksliniam pažinimui, teritoriją bei į Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną.

Aplinkybė, kad Žemės sklypas, kaip atskiras vienetas, nėra pripažintas kultūros paveldo objektu, nepaneigia fakto, kad jis patenka į miesto teritorijos dalį, kuri įrašyta į kultūros vertybių registrą. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami. Apeliaciniuose skunduose nurodytos teismų praktikos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybių.

Atsiliepime taip pat pažymėta, kad neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Nustačius, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kompetentingos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad atsakovai, pretenduojantys į nuosavybės teisių atkūrimą, yra pateikę reikiamus dokumentus, o nuosavybės teisės jiems gali būti atkuriamos natūra.

36. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinius skundus prašė juos atmesti. Tarnyba atsiliepime dėstė argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiems pareiškėjo atsiliepimuose į apeliacinius skundus.

37. Atsakovas V. M. atsiliepime į apeliacinius skundus prašė patenkinti jo bei atsakovų I. B., J. M., J. C. ir S. V. apeliacinius skundus, o Tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

38. Atsakovė E. B. atsiliepime į Tarnybos apeliacinį skundą prašė jo netenkinti, nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas trunka daugiau nei 25 metus, todėl per šį laikotarpį Tarnyba daugybę kartų ne tik galėjo, bet ir privalėjo imtis teisės aktuose nustatytų veiksmų, siekiant atkurti nuosavybės teises. Taigi konkretus terminas atkurti nuosavybės teises turi būti nustatytas, nes priešingu atveju nuosavybės teisių atkūrimo procesas vėl užtruks neapibrėžtą laikotarpį.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašė juos atmesti, dėstė argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiems pareiškėjo atsiliepimuose į apeliacinius skundus.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepime į apeliacinius skundus prašė juos nagrinėti teismo nuožiūra, nurodė, kad iki 2012 m. kovo 27 d. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo nustatytas draudimas privatizuoti žemę, jei ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, tačiau toks draudimas buvo panaikintas 2012 m. kovo 15 d. įstatymu Nr. XI-1934.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Energo development“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašė juos atmesti. Akcentavo, kad atsakovų sąžiningumas yra kvestionuotinas, dėl Žemės sklypo dalių perleidimo sandorių gali būti vykdomas ikiteisminis tyrimas. Taip pat dėstė su termino kreiptis į teismą nepraleidimu, viešojo intereso buvimu, procedūriniais pažeidimais, Žemės sklypo buvimu kultūros paveldo vietovėje bei restitucijos taikymu susijusius argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiems pareiškėjo atsiliepimuose į apeliacinius skundus. UAB „Energo development“ nurodė, kad yra teisėta Žemės sklype pastatytų statinių (dviejų automobilių stovėjimo aikštelių, kurios yra naudojamos visuomenės poreikiams tenkinti) savininkė, o Žemės sklypas nebuvo ir nėra naujas ar neįrengtas, yra atlikti jo kadastriniai matavimai, jis tik nėra suprojektuotas Vilniaus miesto savivaldybės parengtu ir patvirtintu detaliuoju planu ar žemės valdos projektu.

IV. 42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-433-261/2018 atsakovų Tarnybos, V. M., J. C., S. V. (teisių perėmėjas Č. V.), I. B. ir J. M. apeliacinius skundus patenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad ginčo sklypas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. ĮV-512 1.3.2.2 punktu nustatytomis ribomis priskirtas Vilniaus senamiesčio apsaugos zonos teritorijai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 18 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1025 patvirtintų Kultūros paveldo objektų ir vietovių apsaugos zonų nustatymo taisyklių 4 ir 10 punktais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog kultūros vietovė, kaip yra nurodyta Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir de facto (faktiškai, iš tikrųjų) teritorija, į kurią patenka Žemės sklypas, skiriasi apsaugos prasme ir pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reguliavimą vietovei ir jos apsaugos zonai taikomas skirtingas apsaugos režimas.

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog nustačius, kad ginčo Žemės sklypas patenka į kultūros vietovių apsaugos zoną, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu nustatytas ribojimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą nagrinėjamu atveju nėra taikomas ir nuosavybės teisės pretendentams galėjo būti atkurtos. Pirmosios instancijos teismas priešingai aiškindamas minėtą teisės normą neteisingai ją taikė šios bylos ginčo santykiams. Pareiškėjo nurodytas Įgyvendinimo tvarkos 34, 38, 106 punktų nuostatų pažeidimas bei Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies bei 24 straipsnio 1 dalis yra susijusios su žemės sklypo formavimu nuosavybės teisų atkūrimui. Pareiškime nurodoma, kad Žemės sklypas nebuvo suprojektuotas savivaldybės institucijų patvirtintuose detaliuosiuose planuose ar žemės valdos projektuose ir savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktas kaip numatomas perduoti nuosavybėn neatlygintinai pagal Įgyvendinimo tvarkos 38 punktą. Dėl šių pareiškėjo pareiškimo argumentų, susijusių su Žemės sklypo formavimo taisyklių pažeidimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 91 straipsniu nustatytus aktų panaikinimo pagrindus taisyklių pažeidimas, kaip pagrindas panaikinti skundžiamą aktą, yra toks, kai aktas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (3 punktas). Šie kriterijai yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nustato taisyklių pažeidimo apimtį bei jo įtaką ginčijamo akto teisėtumui. Teismų praktikoje aiškinant šį akto panaikinimo pagrindą konstatuota, kad tinkamas įstatymų taikymas yra vienas iš teisinės visuomenės interesų, tačiau šio intereso pažeidimas, pasireiškęs vien nustatytų procedūrų pažeidimu, neturėjusiu įtakos priimto administracinio akto teisėtumui ir pagrįstumui, negali būti ginamas teisminiu būdu.

45. Byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas detaliuoju planu, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015 nustatyta, kad sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas nuomai, Vilniaus miesto savivaldybės 1997 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 1126 V buvo patvirtintas jo plotas (0,6443 ha). Taigi Žemės sklypas, kaip atskiras turtinis vienetas, nuosavybės teisių atkūrimo metu 2015 m. spalio 5 d. jau buvo suformuotas, buvo atlikti jo kadastriniai matavimai bei nustatyti kadastriniai duomenys (1998 m. sausio 20 d.). Nuosavybės teisių atkūrimo sprendimais buvo patvirtinta Žemės sklypo paskirtis ir nustatytos bei registre įregistruotos specialiosios naudojimo sąlygos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šie duomenys prieštarauja savivaldybės bendrajam planui ar kitam teritorinio planavimo dokumentui, todėl Žemės sklypas galėjo būti priskirtas nuosavybės teisų atkūrimui ir į jį galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Detalaus plano neparengimas iki nuosavybės teisių atkūrimo nėra esminis sklypo formavimo taisyklių pažeidimas, sudarantis pagrindą naikinti šioje byloje skundžiamus aktus, toks pažeidimas gali būti pašalintas vėliau naudojant Žemės sklypą. Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grindė ir tuo, kad byloje nėra duomenų apie ginčo Žemės sklypo visuomeninį poreikį. Vertinant detalaus plano reikšmę nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pažeidimo sunkumui yra reikšminga teismų praktika, kuria konstatuota, kad visuomeninį poreikį žemei lemia ne detalaus plano buvimas ar jo nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei ir ar žemė yra laisva. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginiai apie galimas Žemės sklypo panaudojimo galimybes visuomenes poreikiams nepatvirtina realaus ir pagrįsto Žemės sklypo visuomeninio poreikio, todėl ginčo Žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimo metu pagrįstai pripažintas laisvu.

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad valstybės institucijų padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei, o klaidos neturėtų būti taisomos, bloginant individo padėtį. Teismas darė išvadą, kad imperatyvaus draudimo atkurti nuosavybės teises į Žemės sklypą nėra, konkuruojantis privatus interesas ir visuomeninis poreikis žemės sklypui nėra įrodytas, Įgyvendinimo tvarkos 38 punkto pažeidimas nėra esminis ir nepaneigia sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo, nepažeidžia viešojo intereso, todėl pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą padėtis negali būti bloginama naikinant aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir grąžinant Žemės sklypą Lietuvos valstybei.

V. 47. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Energo Development“, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA‑433-261/2018. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

47.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija laikyti Įgyvendinimo tvarkos 38 ir 106 punkto pažeidimus tik formaliu pažeidimu iš esmės lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Nauju kitos paskirties valstybiniu žemės sklypu, žemės sklypas yra laikytinas tik pagal detaliuosius ar žemės valdos projektus. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nebuvo suprojektuotas Vilniaus miesto savivaldybės institucijos (Tarybos ar Administracijos direktoriaus) patvirtintu detaliuoju planu ar žemės valdos projektu (ką patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis teismas administracinėje byloje Nr. eP-76-968/2018 Sprendimo 67 p.), todėl ginčo žemės sklypas nuosavybės atkūrimo procedūros metu negalėjo būti laikytinas nauju žemės sklypu Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 4 d. administracinėje byloje Nr. A-597-525/2015 yra išaiškinęs, kad Nacionalinė žemės tarnyba negavusi savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinto detaliojo plano ar žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo planavimo dokumentui, neturi teisės priimti sprendimo atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, grąžinimui natūra. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, akivaizdu, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pažeidė privalomą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų eiliškumą ir kompetencijų paskirstymo mechanizmą, ir tokie pažeidimai negali būti laikomi formaliais procedūriniais pažeidimais.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimu nusprendęs, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos gali atkurti nuosavybės teises į bet kurį ne naują žemės sklypą, nesilaikydamas teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų dėl savivaldybių funkcijų nuosavybės teisių atkūrimo procese, nepagrįstai pašalino Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kaip viešojo administravimo instituciją, iš dalyvavimo ir sprendimų priėmimo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose, ir paneigė savivaldybės administracijos kaip institucijos dalyvavimo minėtame procese reikalingumą ir būtinumą.

Tokiu būdu, buvo pažeisti ne procedūriniai reikalavimai, o imperatyvi procedūra, joje nedalyvaujant visuomenei ir negalint teritorijų ar žemėtvarkos planavimo dokumento viešo svarstymo metu pareikšti pastabų.

47.2. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) patenka į nekilnojamojo kultūros paveldo objekto Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinės vietovės (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25504) teritoriją bei į Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 16073) apsaugos zoną. Taigi, atsižvelgiant į Įgyvendinimo tvarkos 34 punktą bei, kad šioje teritorijoje piliečiai, kuriems atkurtos nuosavybės teisės, gyvenamųjų namų ar kitų pastatų nuosavybės teise neturėjo ir neturi, šis žemės sklypas negalėjo būti neatlygintinai perduodamas jų nuosavybėn. Atsakovai apeliaciniuose skunduose klaidino teismą nurodydami, jog žemės sklypas patenka į kultūros paveldo komplekso – Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinė vietovė-teritoriją. UAB „Energo Development“ pabrėžia, kad Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinė vietovė pagal sandarą yra vietovė, o ne kompleksas, todėl žemės sklypui, esančiam šios valstybės saugomos kultūros paveldo objekto teritorijoje yra taikytinos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Įgyvendinimo tvarkos 34 punkto nuostatos. Be to, 2015 m. lapkričio 4 d. rašte Kultūros paveldo Departamento Vilniaus skyrius nurodė, kad kultūros paveldo vietovė – Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais (unikalus kodas 25504) Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 paskelbta valstybės saugomu objektu moksliniam pažinimui. Atsižvelgiant į tai, trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu ginčo žemės sklypas neabejotinai patenka į Vilniaus miesto teritorijos dalį, kuri yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Taigi, šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kas lėmė iš esmės neteisėto sprendimo priėmimą.

47.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad „Nuosavybės teisių atkūrimo sprendimais buvo patvirtinta žemės sklypo paskirtis ir nustatytos bei registre įregistruotos specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos“ (Sprendimo 67 p.) prieštarauja Nekilnojamo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 16.3 punktui. Ginčo žemės sklypo specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos, remiantis Nekilnojamo turto registro duomenims, buvo nustatytos prieš beveik dvidešimt dvejus metus (1997 m. spalio 21 d.), tuo metu kada ginčo žemės sklypas dar nepateko į valstybės saugomo kultūros paveldo objekto teritoriją. Vadinasi, tokiu atveju ne nuosavybės atkūrimo sprendimais turėjo būti tvirtinamos specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos, bet privalėjo būti atnaujinti ginčo žemės sklypo kadastriniai matavimai ir toks dokumentas privalėjo būti suderintas ne tik su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tačiau ir su Kultūros paveldo departamentu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nuspręsdamas, kad „Šiuo atveju detalaus plano neparengimas iki nuosavybės teisių atkūrimo nėra esminis sklypo formavimo taisyklių pažeidimas“ (Sprendimo 69 p.) nepagrįstai vertino imperatyvių teisės aktu nuostatų pažeidimus priimant ginčijamus sprendimus esant tik formalaus pobūdžio. Nuosavybės teisių atkūrimas nesant patvirtinto žemės sklypo detaliojo plano, taip pat teismo nepagrįstas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pašalinimas iš dalyvavimo ir sprendimų priėmimo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose, ir tokiu būdu imperatyvios nuosavybės atkūrimo procedūros eiliškumo pažeidimas, negali būti vertinamas vien kaip procedūrinis pažeidimas, kuris nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus šioje byloje aktus. Teismo išvada, jog „toks pažeidimas gali būti pašalintas žemės sklypo naudojimo eigoj“ iš esmės paneigia įstatymų leidėjo nustatytą specifinį procesą, kuriuo atkuriamos asmenų nuosavybės teisės į žemę, kaip ypatingą nuosavybės objektą. Tokiu būdu buvo pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas ir pažeisti kitų asmenų interesai, sukuriama teisinio netikrumo situacija.

48. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo sutinka su jame išdėstytais argumentais, prašo UAB „Energo Development“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-433-261/2018 tenkinti ir byla perduoti nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.

49. Atsakovė E. B. atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti ir priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

49.1. Atsakovės vertinimu tiek pirmame, tiek šiame trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nurodyti iš esmės tie patys proceso atnaujinimo pagrindai bei motyvai.

49.2. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra UAB „Energo Development“ nurodytų ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimas atitinka keliamus reikalavimus, jame išsamiai atsakyta į pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. UAB „Energo Development“ ginčija ne konkrečios apeliacinės instancijos teismo taikytos įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su teismo priimtu sprendimu. UAB „Energo Development“ nepateikė jokių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismas taikydamas ir aiškindamas materialiosios teisės normas padarė esminį jų pažeidimą. Prašyme atnaujinti procesą pateikiamas tik trečiojo suinteresuoto asmens pageidaujamas situacijos vertinimas, kuris yra nepagrįstas. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys, kad UAB „Energo Development“ negali turėti kokių nors lūkesčių toliau naudotis Žemės sklypu, kadangi už turėtą nuosavybę, kuria prisidengiant reiškiamas reikalavimas ir šioje byloje, jai yra priteista piniginė kompensacija, o terminas atlaisvinti ginčo Žemės sklypą baigėsi 2015 m. birželio 2 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti atmestas.

50. Atsakovas V. M. atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį palikti nenagrinėtą, arba administracinę bylą Nr. eP-19-552/2019 nutraukti, arba UAB „Energo development“ prašymą atmesti. Taip pat atsakovas prašo pripažinti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Energo development“ piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir administraciniu procesu ir jam skirti baudą iki 300 Eur.

50.1. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo nepriimti trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dėl proceso atnaujinimo, nes jį pateikė advokatas, pagrįsdamas savo įgaliojimus orderiu, o įstatyme yra nurodyta, kad turi būti pateikta su klientu pasirašyta sutartis. Taip pat pabrėžia, kad ABTĮ 158 straipsnio 5 dalis nustato, kad pakartotinis prašymas atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu yra negalimas. Nurodo, kad UAB „Energo Development“ neturi jokių teisių į Žemės sklypą, todėl šioje administracinėje byloje vertinti administraciniai aktai, sprendimai ir sandoriai nesukelia ir negali sukelti jam jokių teisinių pasekmių, UAB „Energo Development“ neturi ir negali turėti jokio materialinio suinteresuotumo šioje administracinėje byloje. UAB „Energo Development“ nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2018 m. spalio 25 d. sprendimą būtų akivaizdžiai padaręs esminius Atkūrimo įstatymo ar Įgyvendinimo tvarkos pažeidimus, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Be to, UAB „Energo Development“ prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, remiasi administracinėmis bylomis, kurių pagrindai ir aplinkybės skiriasi nuo šios administracinės bylos aplinkybių.

51. Atsakovai J. C. ir S. V. teisių perėmėjas Č. V. atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jo netenkinti, nurodo, kad jį vertina kaip kartotinį. Atsakovų įsitikinimu, UAB „Energo Development“ neturi teisinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai motyvavo savo sprendimą, todėl teigti apie materialinės teisės normų taikymo pažeidimą nėra pagrindo.

52. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atnaujinti procesą, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, jog:

52.1. Vertinant detalaus plano reikšmę nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pažeidimo sunkumui yra reikšminga teismų praktika kuria konstatuota, kad visuomeninį poreikį žemei lemia ne detalaus plano buvimas ar jo nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei, ir ar žemė yra laisva (LVAT 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-880/2009). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginiai apie galimas žemės sklypo panaudojimo galimybes visuomenes poreikiams nepatvirtina realaus ir pagrįsto žemės sklypo visuomeninio poreikio, todėl ginčo žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimo metu pagrįstai pripažintas laisvu.

52.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 18 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. kovo 16 d. bei 2016 m. birželio 7 d. nutarimais, matyti, kad įstatymų leidėjas įtvirtino ir Konstitucinio teismo formuojamoje konstitucinėje jurisprudencijoje konstatavo, jog kultūros vertybė yra ypatingas nuosavybės objektas, kuris pasižymi tam tikromis savybėmis ir kuriam būtinas specifinis teisinis reguliavimas, tačiau savitas reguliavimas nereiškia vienodo apsaugos standarto, t. y. viešojo ir privataus intereso derinimas reikalauja proporcingumo taikymo ribojimams. Taigi, pritartina, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijai, kad tokiu būdu kultūros vietovė kaip yra nurodyta Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir de facto teritorija į kurią patenka žemės sklypas skiriasi apsaugos prasme ir pagal Paveldo įstatymo reguliavimą vietovei ir jos apsaugos zonai taikomas skirtingas apsaugos režimas. Taigi, nustačius, kad ginčo žemės sklypas patenka į kultūros vietovių apsaugos zoną Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu nustatytas ribojimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą nagrinėjamu atveju nėra taikomas ir nuosavybės teisės pretendentams galėjo būti atkurtos.

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į UAB „Energo Development“ prašymą, prašo jo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-433-261/2018 tenkinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Nurodo, jog nagrinėjamoje byloje procesas turėtų būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 12 punkto pagrindu, nes apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo bei Įgyvendinimo tvarkos nuostatas, be to buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos dėl viešojo administravimo subjektų, dalyvaujančių nuosavybės teisių atkūrimo procese, ir jų funkcijų paskirstymo šiame procese. Taip pat atkreipia dėmesį, jog nagrinėjant ankstesnį trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Energo Development“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-433-261/2018, liko neįvertinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicija.

VI. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

54. Byloje nagrinėjama, ar yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA 433-261/2018 pagal trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Energo Development“ prašymą.

55. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016). Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

56. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).

57. UAB „Energo Development“ šį proceso atnaujinimo pagrindą iš esmės argumentuoja tuo, kad, jo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminius Įgyvendinimo tvarkos 34, 38 ir 106 punkto, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo pažeidimus.

58. Pažymėtina, kad UAB „Energo Development“ argumentai dėl materialiosios teisės normų pažeidimų, susijusių su Įgyvendinimo tvarkos 38 ir 106 punktų ir Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo jau buvo aptarti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartyje Nr.eP-76-968/2018, kurioje buvo atsisakyta atnaujinti procesą šioje byloje. Naujų esminių argumentų šiuo aspektu UAB „Energo Development“ nėra pateikusi. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija šių minėtos nutarties motyvų nekartoja.

59. Pasisakydama dėl Įgyvendinimo tvarkos 34 punkto pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad šios teisės normos taikymas yra glaudžiai susijęs su Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymu. Minėtos teisės normos nėra visiškai vienareikšmės, jų prasmę kiekvienu konkrečiu atveju turi atskleisti bylą nagrinėjantis teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-433-261/2018 yra aptarta, dėl kokių priežasčių teisėjų kolegija ginčo žemės sklypą laiko nepatenkančiu į aukščiau minėtų teisės aktų taikymo zoną ir kokios individualios faktinės aplinkybės lėmė tokią išvadą, kad kultūros vertybių apsaugos zonos ir kultūros vertybių teritorijos yra skirtingos sąvokos. UAB „Energo Development“ prašyme išdėstyta kitokia nuomonė nepaneigia teismo argumentų ir negali būti laikoma pakankamu pagrindu pripažinti, kad teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą. To nekeičia ir ta aplinkybė, kad panašius argumentus yra pateikusios kitos proceso šalys - Vilniaus miesto savivaldybės administracija ar Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

60. Teisėjų kolegija sprendžia, jog UAB „Energo Development“ ir šiame prašyme nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

61. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-35-556/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-492/2019). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015). Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bei160 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtintas reikalavimas prie prašymo atnaujinti procesą pridėti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus, laikytina, kad būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

62. UAB „Energo Development“ šiame prašyme nėra konkrečiai nurodžiusi tokios aktualios administracinių teismų praktikos, kuri būtų suformuota tapačiose ar labai panašiose bylose. Prašyme minimos administracinių teismų nutartys ir sprendimai bei juose suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės yra daugiau bendro pobūdžio ir susiję su viešojo intereso pažeidimu ir gynimu, teritorijų planavimu, nuosavybės teisių atkūrimo skaidrumu ir pan. Tokie argumentai nepagrindžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2018 m. spalio 25 d. nutartyje nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos ar ją formavo klaidinga linkme. Kaip jau minėta, teisės normų taikymas yra susijęs su konkrečioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija aktualiu atveju pagrindė, kodėl laikė nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso pažeidimus formaliais ir neturėjusiais įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartyje nėra suformuluotų imperatyvių teisės aiškinimo taisyklių, kurios būtų privalomos administraciniams teismams ir kurios nukryptų nuo vieningos administracinių teismų praktikos.

63. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Energo Development“ nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 bei 12 punktuose nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-433-261/2018 atsisakytina atnaujinti.

64. Atsakovė E. B. teismo prašo iš trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Energo Development“ priteisti už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą patirtas bylinėjimosi išlaidas – 350 Eur. Šias išlaidas atsakovė grindžia sudaryta 2019 m. kovo 13 d. sutartimi su adv. I. N. bei 2019 m. kovo 15 d. pinigų priėmimo kvitu.

65. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

66. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

67. Teisinės paslaugos E. B. buvo suteiktos 2019 m. I ketvirtį, todėl jai priteistinų bylinėjimosi išlaidų maksimalūs dydžiai apskaičiuotini pagal 2018 m. III ketvirtį buvusius vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius šalies ūkyje Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis ir Rekomendacijų 8.16 punkte nurodytais koeficientais, E. B. už atsiliepimo parengimą priteistinų išlaidų maksimalus dydis būtų 374,28 Eur (935,70 x0,4).

68. Atsižvelgdama į prašymo atnaujinti procesą turinį, į tai, kad toks prašymas buvo pakartotinis, taip pat į tai, kad advokatė I. N. E. B. atstovavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jai buvo žinomos ir atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą surašymas nereikalavo itin didelių jos darbo ir laiko sąnaudų, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. B. prašymas dėl atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimo išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies, priteisiant jai iš UAB „Energo Development” 200 eurų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Energo Development“ prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-433-261/2018.

Atsakovei E. B. iš trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Energo Development“ priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė