2017-04-26 Nr. AB-9432-3-61-3-05343-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1234-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05343-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja O. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį patikslino 2016 m. kovo 15 d., kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, UIT) 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. UI_PS1-4473; 2) panaikinti VSDFV 2015 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6685; 3) padidinti pareiškėjos senatvės pensijos dydį iki 348,42 Eur.

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2015 m. liepos 9 d. pareiškėjai sukako 61 metai ir 4 mėnesiai, todėl Tarnybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. UI_PS1-4473 jai paskirta 189,08 Eur dydžio senatvės pensija. Kadangi gaunant tokio dydžio - 189,08 Eur - pensiją neįmanoma pragyventi, pareiškėja 2015 m. rugsėjo 15 d. pateikė skundą VSDFV, kuri 2015 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6685 pareiškėjos skundą atmetė.

Pareiškėjos teigimu, šiuo metu ji neturi teisės į jokią kitą senatvės pensiją. Nepaisant to, kad jos sveikata nuolat blogėja, ji yra priversta dirbti, kadangi paskirta senatvės pensija yra labai maža, jos nepakanka būtiniausioms reikmėms. Pareiškėja gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame 49,8 kv. m bute Vilniuje. Pareiškėjos išlaidas sudaro: mokestis už elektrą – 15 Eur; už buto šildymą ir karštą vandenį laikotarpiu nuo lapkričio iki kovo mėnesio mokėjo po 100 Eur per mėnesį, už 2015 m. gruodžio mėn. sumokėjo 150,23 Eur, už 2016 m. sausio mėn. sumokėjo 178,94 Eur, o nuo balandžio iki rugsėjo mėnesio - po 15 Eur per mėnesį; šiukšlių išvežimas ir bendrųjų namo patalpų valymas – 17 Eur per mėnesį; mokestis už šaltą vandenį su abonementiniu mokesčiu – 5 Eur; telefonas – 6 Eur per mėnesį; televizijos abonentas – 12 Eur per mėnesį; maistui išleidžia 200 Eur per mėnesį; vaistai, tualetiniai reikmenys ir drabužiai – 50 Eur per mėnesį bei kitos išlaidos. Taigi pareiškėjai 5 mėnesius nuo lapkričio mėn. iki kovo mėn. reikia 398 Eur, o 7 mėnesius nuo balandžio mėn. iki rugsėjo mėn. reikia 313 Eur, todėl jos pensija vidutiniškai turi siekti 348,42 Eur.

Pažymėjo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis draudžia žeminantį elgesį. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2002 m. balandžio 23 d. ir 2009 m. birželio 18 d. sprendimuose bylose Larioshina prieš Rusijq ir Budina pries Rusijq išaiškino, kad maža senatvės pensija vertintina kaip žeminantis elgesys ir gali pažeisti Konvencijos 3 straipsnį.

Pareiškėjai paskirta tik 189,08 Eur senatvės pensija, kai tuo tarpu nežeminanti orumo pensija turėtų sudaryti 348,42 Eur. Akcentavo, kad jos senatvės pensija yra žemiau skurdo ribos. Remdamasi Konvencijos 3 straipsniu pareiškėja prašo padidinti jos senatvės pensiją iki 348,42 Eur, t. y. jos senatvės pensija turi būti didinama iki sumos, leidžiančios pragyventi nežeminančiomis sąlygomis.

Atsakovas Tarnyba pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė teisės aktus, kuriais remiantis apskaičiuojamos ir skiriamos senatvės pensijos. Pareiškėjai Tarnybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. UI_PS1-4473 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo O. R.“ nuo 2015 m. liepos 8 d. buvo paskirta 189,08 Eur dydžio senatvės pensija per mėnesį. Nuo 2015 m. liepos 1 d. patvirtinus atitinkamai draudžiamųjų pajamų bei valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžius, Tarnyba 2015 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. UI_PS1-6908 pareiškėjai paskyrė 193,03 Eur dydžio per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Pareiškėjos senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į pareiškėjos įgytą 32.0389 metų trukmės darbo stažą. Pareiškėja skunde neginčija paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumo, tik nurodo, kad jai paskirtos senatvės pensijos dydis yra žemiau skurdo ribos ir prašo ją padidinti iki 348,42 Eur.

Pažymėjo, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka VSDFV teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), ir pagal šiuos teisės aktus skiriamų pensijų dydis priklauso nuo asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo trukmės bei draudžiamųjų pajamų koeficientų. Pareiškėjai paskirtą 193,03 Eur dydžio senatvės pensiją sudaro 118,80 Eur pagrindinė bei 67,75 Eur papildoma pensijos dalys, taip pat priedas už stažo metus – 6,48 Eur.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad VSDFV išnagrinėjo pareiškėjos skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl VSDFV UIT sprendimo skirti senatvės pensiją, ir patikrinusi pareiškėjos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumą, 2015 m. spalio 14 d. sprendime Nr. ( 6.5)I-6685 nustatė, kad senatvės pensija pareiškėjai apskaičiuota teisingai. Pareiškėja laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2009 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. gyvenamąją vietą deklaravo Didžiojoje Britanijoje. Pareiškėjai 2015 m. spalio 14 d. sprendime Nr. (6.5)I-6685 buvo paaiškinta, kad asmenims, įgijusiems stažo dviejose ir daugiau Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių, socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos kiekvienoje ES valstybėje narėje už jos teritorijoje įgytą stažą. Skiriamų pensijų dydis priklauso nuo asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo trukmės ir asmens draudžiamųjų pajamų, pagal kurias paskaičiuojamas jo draudžiamųjų pajamų koeficientas. Taip pat nurodė teisinį reglamentavimą, kuriuo remiantis skiriamos senatvės pensijos. VSDFV, patikrinusi pareiškėjos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumą, nustatė, kad Tarnybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimu nuo 2015 m. liepos 8 d. pareiškėjai paskirta senatvės pensija apskaičiuota teisingai, atsižvelgiant į Lietuvoje įgytą 32.0389 metų stažą ir 1994–2004 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai.

Pažymėjo, kad tikrinant pareiškėjos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumą, nustatyta neženkli klaida, neturinti įtakos pareiškėjos pensijos dydžiui – apskaičiuojant draudžiamųjų pajamų koeficientą iki 1994 m. sausio 1 d. buvo neįtrauktas pareiškėjos 1993 metų draudžiamosios pajamos, todėl VSDFV pavedė Tarnybai šią klaidą ištaisyti ir apie tai informuoti pareiškėją. Taip pat nurodė, kad dėl šios klaidos nei draudžiamųjų pajamų koeficientas, nei senatvės pensijos dydis pareiškėjai nesikeis.

Pareiškėja, prašydama padidinti jai paskirtos senatvės pensijos dydį iki 348,42 Eur nenurodo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi kelia tokį reikalavimą. Tai, kad pareiškėjos netenkina jai paskirtos pensijos dydis, nesudaro pagrindo naikinti teisėtus ir pagrįstai priimtus ginčijamus sprendimus. Teisės aktuose nėra įtvirtintas senatvės pensijų skyrimas atsižvelgiant į konkretaus pensijos gavėjo poreikius. Akcentavo, kad senatvės pensijos dydis priklauso ne tik nuo asmens įgyto valstybinio socialinio draudimo stažo, bet ir nuo asmens 1984–1994 metais ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki senatvės pensijos skyrimo turėtų draudžiamųjų pajamų dydžio. Kuo didesnės draudžiamosios pajamos, tuo senatvės pensija yra didesnė.

Pažymėjo, kad pareiškėja nuo 2004 metų dirba Jungtinėje Karalystėje, todėl sprendžiant iš jos skunde nurodyto teiginio, kad šiuo metu ji neturi teisės į jokią kitą senatvės pensiją ir negauna jokios kitos senatvės pensijos, jai yra žinoma, kad sukakus Jungtinės Karalystės teisės aktų nustatytą senatvės pensijos amžių, ji įgis teisę gauti senatvės pensiją už šios valstybės teritorijoje įgytą stažą. Tenkinti pareiškėjos skundą nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad Tarnyba 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. UI_PS1-4473 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo O. R.“ pareiškėjai nuo 2015 m. liepos 8 d. iki gyvos galvos paskyrė 189,08 Eur dydžio per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Pareiškėja, nesutikdama su jai apskaičiuotos senatvės pensijos dydžiu, pateikė skundą VSDFV, kuri 2015 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)1-6685 pareiškėjos skundo netenkino. Konstatavo, kad pareiškėjai senatvės pensija apskaičiuota teisingai, atsižvelgiant į Lietuvoje įgytą stažą ir 1994–2004 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad tikrinant pensijos apskaičiavimo teisingumą buvo nustatyta neženkli klaida, neturinti įtakos pensijos dydžiui, kurią pavesta Tarnybai ištaisyti.

Nuo 2015 m. liepos 1 d. pasikeitus draudžiamųjų pajamų bei valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžiams, Tarnyba 2015 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. UI_PS1-6908 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo O. R.“ paskyrė pareiškėjai 193,03 Eur dydžio per mėnesį valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai 193,03 Eur dydžio per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 52 straipsnio 12 dalies a punktu, Pensijų įstatymu ir Nuostatais, atsižvelgiant į pareiškėjos Lietuvos Respublikoje įgytą 32 metų darbo stažą ir pareiškėjos 1994–2004 metais turėtas draudžiamąsias pajamas. Iš skundo turinio ir pareiškėjos paaiškinimų teismo posėdžiuose nustatė, kad pareiškėja šiuo atveju nekvestionuoja jai paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimo pagal minėtus teises aktus teisingumo, t. y. stažo trukmės, draudžiamųjų pajamų dydžio, apskaičiuotų draudžiamųjų pajamų koeficientų, todėl pareiškėjos ginčijamo Tarnybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimo teisėtumo šiuo aspektu taip pat nevertino. Pareiškėja Tarnybos 2015 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. UI_PS1-6908 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo O. R.“, kuriuo jai paskirta 193,03 Eur dydžio per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija neginčija.

Teismas, remdamasis ginčui aktualiais teisės aktais, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčytinai patvirtina, jog pareiškėja iki 2016 m. sausio 8 d. dirbo užsienio valstybėje - Jungtinėje Karalystėje, kur gavo 971,18 svarų sterlingų dydžio darbo užmokestį. Pareiškėja teismo posėdyje pripažino, kad darbo teisinius santykius su užsienio valstybės įmone nutraukė ir grįžo nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą.

Pareiškėja taip pat pripažino, kad Jungtinėje Karalystėje įgijo atitinkamos trukmės darbo stažą ir teisę į dalinę senatvės pensiją pagal šios šalies įstatymus, kuri bus paskirta jai sulaukus atitinkamo amžiaus. Teismas nustatė, kad Lietuvoje pareiškėjai nuosavybės teise priklauso dviejų kambarių 49,80 kv. m ploto butas, kuriame pareiškėja gyvena viena. Pareiškėja turi 2 suaugusius vaikus, su kuriais palaiko artimus ryšius ir kuriems padeda materialiai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skunduose nurodytos aplinkybes, susijusios su patiriamomis išlaidomis buto išlaikymui yra prieštaringos, pareiškėja nurodė, jog šildymo laikotarpiu nuo lapkričio mėn. iki kovo mėn. už buto šildymą ir karštą vandenį išlaidos sudarė 100 Eur, tačiau patikslintame skunde jau nurodo, kad už šias paslaugas 2015 metų gruodžio mėn. sumokėjo 150,23 Eur, о už 2016 metų sausio mėn. - 178, 94 Eur.

Pareiškėjos į bylą pateikti mokėjimo pranešimai nei vienos šios skunde nurodytos sumos nepatvirtina. Pareiškėja į bylą pateikė šešias sąskaitas, kuriose pateikiami duomenys apie mokesčius už 2015 m. birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio, spalio mėnesius, tačiau visų šių mokėjimų šaknelėse nurodyta, jog mokama už 12 mėnesį, о šaknelėse nurodytos sumos visiškai nesutampa su atsiskaitymų knygelėje deklaruotais duomenimis. Pareiškėjos į bylą pateikti kasos kvitai taip pat teismui kelia abejonių ir jie negali būti patikimais įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjos patiriamas išlaidas maisto ar kitoms būtinoms prekėms įsigyti.

Pirkimai vyko keliose tose pačiose parduotuvėse, jų laikas, nurodytas kasos kvituose, tą pačią dieną skiriasi nuo kelių sekundžių ir kelių minučių. Be to, iš kasos kvitų matyti, kad apsipirkimų metu buvo naudojamos skirtingų numerių lojalumo kortelės. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad prekes galimai pirko ne vienas ir tas pats asmuo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėja nurodė, jog jos patiriamų išlaidų dydis viršija gaunamą senatvės pensiją, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėja turi įsiskolinimų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja dėl sunkios materialines padėties būtų kreipusis į atitinkamas savivaldos institucijas dėl socialinės paramos skyrimo. Teismas, atsižvelgęs į bylos rašytinių įrodymų ir pareiškėjos paaiškinimuose nurodytų aplinkybių visumą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, sprendė, kad šiuo atveju neegzistuoja Konvencijos 3 straipsnio saugomos teisės į orią senatvę pažeidimas. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo paskirta remiantis tuo metu galiojančiais teisės aktais. Be to, pati pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų užsitikrinti savo materialinę gerovę ateityje - išvyko dirbti į užsienio valstybę, kurioje įgijo atitinkamą darbo stažą, о sukakus atitinkamam amžiui, įgijo teisę gauti dalinę senatvės pensiją iš užsienio valstybės. Byloje objektyvių įrodymų, kad paskirtos senatvės pensijos dydis neleidžia pareiškėjai užsitikrinti minimalių socialinių poreikių, nėra. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo teiginiai dėl Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančio senatvės pensijos dydžio yra nepagrįsti, todėl pareiškėjos skundo netenkino.

III. Pareiškėja O. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą iš esmės argumentais, nurodytais teismui pateiktame skunde.

Pareiškėja papildomai nurodo, kad teismas sprendime nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjos teiginiuose dėl mokesčių už komunalines paslaugas yra prieštaravimų, kadangi jokių prieštaravimų nėra. Šildymo ir karšto vandens kainas, nurodydama 100 Eur, pareiškėja įvertino pagal ankstesnius metus, o 150,23 Eur už 2015 m. gruodžio mėn., 178,94 Eur už 2016 m. sausio mėn. Nepaisydama realiai didesnių išlaidų, pareiškėja neprašė dar labiau padidinti jos senatvės pensiją. Pareiškėja teigia, kad teismas neteisingai išanalizavo atsiskaitymų knygelėje deklaruotus ir mokėjimo šaknelėse nurodytus duomenis 2015 m. birželio–spalio mėnesiais. Pažymi, kad pareiškėjai apsipirkti padeda vaikai ir giminaičiai, o pateikti kvitai objektyviai parodo, kokios kainos yra parduotuvėse.

Pareiškėja kaip nepagrįstus vertina ir teismo motyvus dėl to, kad ji nesikreipė į atitinkamas savivaldos institucijas dėl kompensacijų, kadangi pirmiausiai teismas turėjo išsiaiškinti ar ji tokią teisę turi. Kadangi ji nepragyveno Lietuvoje 6 mėnesių, ji neturi teisės į šildymo kompensaciją, be to, gavo atlyginimą už 2015 m. gruodžio mėn., kai dirbo Jungtinėje Karalystėje. Atsižvelgdama į tai pareiškėja teigia, kad teismo argumentai minėtu klausimu nepagrįsti.

Atsakovas Tarnyba pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti galioti iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Papildomai nurodo, kad teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nėra Konvencijos 3 straipsnio saugomos teisės į orią senatvę pažeidimo. Pareiškėjai senatvės pensija paskirta pagrįstai vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o byloje objektyvių įrodymų, kad paskirtos senatvės pensijos dydis neleidžia jai užtikrinti minimalių socialinių poreikių, nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytais argumentais.

Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos skundo teismui turinį ir paaiškinimus teismo posėdžiuose, teisingai nustatė, jog pareiškėja šiuo atveju nekvestionuoja jai paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumo, t. y. stažo trukmės, draudžiamųjų pajamų dydžio, apskaičiuotų draudžiamųjų pajamų koeficientų, todėl atsižvelgdamas į šias aplinkybes nustatė, kad Tarnybos 2015 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. UI_PS1-6908, kuriuo O. R. paskirta 193 Eur dydžio senatvės pensija, teisėtumo pareiškėja neginčija, ir nusprendė Tarnybos 2015 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. UI_PS1-4473 teisėtumo šiuo aspektu nevertinti.

Pažymi, jog ir apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat nenurodo jokių argumentų, kad teismui skundžiami ir prašomi panaikinti Tarnybos ir VSDFV sprendimai yra neteisėti. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsisakyta tenkinti jos skundo reikalavimą dėl Tarnybos ir VSDFV sprendimų panaikinimo.

VSDFV atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos rašytinius įrodymus ir pareiškėjos paaiškinimuose nurodytų aplinkybių visumą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju neegzistuoja Konvencijos 3 straipsnio saugomos teisės į orią senatvę pažeidimas. Teismas, įvertinęs pačios pareiškėjos pateiktus įrodymus apie jos turėtas išlaidas, nustatė, kad objektyvių įrodymų, jog paskirtos senatvės pensijos dydis neleidžia pareiškėjai užtikrinti minimalių socialinių poreikių, nėra, todėl pareiškėjos skundo teiginiai dėl Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančio senatvės pensijos dydžio yra nepagrįsti.

Akcentuoja, kad pareiškėjos pateiktoje Jungtinės Karalystės Pajamų ir Muitų tarnybos formos P45 3 dalyje nurodyta atleidimo data „2016-01-08“. Apeliantė, siekdama įrodyti, jog iš paskirtos senatvės pensijos ji negali išgyventi, pensijos neužtenka būtiniausioms reikmėms, apeliaciniame skunde nurodo, jog ji yra priversta dirbti, nors darbo faktą (po 2016-01-08) patvirtinančių dokumentų teismui pareiškėja nepateikė. Apeliacinį skundą pareiškėja iš esmės grindžia atsikirtimais dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjos pateiktų įrodymų vertinimo. Teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjos teiginiai yra prieštaringi. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal Gyventojų registro duomenis, pareiškėja gyvenamąją vietą nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2007 m. gegužės 24 d. ir nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. iki 2016 m. sausio 11 d. buvo deklaravusi Jungtinėje Karalystėje, be to, iki 2016 m. sausio 8 d. ji dirbo Jungtinėje Karalystėje, t. y. Lietuvoje esančiame jai nuosavybės teise priklausančiame bute negyveno, tad pateikti duomenys apie sunaudotą elektros energiją, vandenį, už naudojimąsi kabeline televizija, laidiniu telefonu ir kt., yra laikotarpiu, kuomet ji gyveno ir dirbo Jungtinėje Karalystėje, todėl neįrodo, kad tai yra O. R. turėtos išlaidos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. UI_PS1-4473, kuriuo pareiškėjai O. R. paskirta senatvės pensija, bei VSDFV 2015 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6685, kuriuo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl Tarnybos sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėja skunde prašo padidinti jai paskirtos senatvės pensijos dydį iki 348,42 Eur.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja skunde teigė, kad jai ginčijamu Tarnybos sprendimu paskirta 189,08 Eur dydžio valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija yra nepakankama minimaliems socialiniams poreikiams patenkinti, ir pareiškėjos teigimu, pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl jos dydis turi būti padidintas iki 348,42 Eur.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nenustatė Konvencijos 3 straipsnio saugomos teisės į orią senatvę pažeidimo pareiškėjos atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjai paskirta remiantis galiojančiais teisės aktais, pareiškėja neginčija paskirtos pensijos apskaičiavimo teisingumo, pareiškėja pati ėmėsi aktyvių veiksmų užsitikrinti savo gerovę ateityje ir išvyko dirbti į užsienio valstybę, tokiu būdu įgijo teisę gauti dalinę senatvės pensiją iš užsienio valstybės, objektyviai nenustatęs, jog pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis neleidžia užsitikrinti minimalių socialinių poreikių, pareiškėjos skundą atmetė.

Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos atžvilgiu nėra Konvencijos 3 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies pažeidimų. Pareiškėjai paskirta senatvės pensija neužtikrina minimalių socialinių poreikių, žemina pareiškėją, jos dydis turėtų būti padidintas iki 348,42 Eur.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją. Jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Tai yra svarbiausia laisvo žmogaus saviraiškos sąlyga. Abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti. Todėl valstybė kuria socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenims skiriamos ir mokamos senatvės pensijos dydis, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, negali nepriklausyti ar menkai priklausyti nuo to, kiek laiko ir kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines prielaidas mokėti šias pensijas; materialinių prielaidų mokėti senatvės pensiją sudarymą lemia tiek laikas, kurį asmuo pats moka ar už jį yra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų į valstybinio socialinio draudimo biudžetą bendras dydis; taigi asmens bendras indėlis (asmens privalomo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų bendras dydis) sudarant materialines prielaidas mokėti valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, taip pat galėtų būti vienas iš kriterijų, į kurį reikėtų atsižvelgti nustatant sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti; teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatyti šios pensijos skyrimo pagrindai, iškreipiantys asmens indėlio sudarant prielaidas mokėti šią pensiją reikšmę ar nustatantys sąlygas šią pensiją skirti ir mokėti, paneigiančias asmens dalyvavimą sudarant materialines prielaidas šią pensiją mokėti, prieštarautų Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad lėšų, reikalingų senatvės pensijai mokėti, surinkimas ir šių pensijų skyrimas yra grindžiamas socialiniu draudimu. Socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti arba menkai priklausyti nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas. Socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti senatvės pensijų dydžius (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga.

Taigi Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinę apsaugą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. Įstatymu turi būti nustatytas amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai.

Nagrinėjamu atveju valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų skyrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentu (EB) Nr. 883/2004 ir 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentu (EB) Nr. 987/2009.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Tarnyba, vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais senatvės pensijos skyrimo sąlygas ir tvarką, 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. UI_PS1-4473 nusprendė pareiškėjai O. R. skirti 189,08 Eur dydžio per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2015 m. liepos 8 d. Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, pateikė skundą VSDFV, kuri 2015 m. spalio 24 d. sprendimu, patikrinusi pareiškėjai Tarnybos sprendimu paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumą, konstatavo, kad senatvės pensija pareiškėjai apskaičiuota teisingai, atsižvelgiant į Lietuvoje įgytą 32.0389 metų stažą ir 1994–2004 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai. Pareiškėjai paskirtos pensijos pagrindinė dalis sudaro – 115,50 Eur, papildoma dalis – 67,28 Eur ir priedas už 2 stažo metus, viršijančius 30 metų – 6,30 Eur. Taip pat Tarnybos 2015 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. UI_PS1-6908 pareiškėjai paskirta senatvės pensija, atsižvelgiant į naujai patvirtintus draudžiamųjų pajamų bei valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžius, buvo perskaičiuota ir paskirta 193,03 Eur senatvės pensija.

Teisėjų kolegija pažymi, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėja neginčija jai Tarnybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimu paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimo pagal teisės aktus, reglamentuojančius senatvės pensijos paskyrimą, teisingumo, tačiau teigia, kad jai paskirtos senatvės pensijos nepakanka minimaliems socialiniams poreikiams tenkinti. Pareiškėja taip pat neginčija Tarnybos 2015 m. spalio 27 d. sprendimo, kuriuo jai buvo perskaičiuota paskirta senatvės pensija patvirtintus draudžiamųjų pajamų bei valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžius.

Nagrinėjamos bylos kontekste, vertinant pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, jog nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, pilnutinai ir visapusiškai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertinęs jų visumą, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis neleidžia užtikrinti minimalių socialinių poreikių, atitinkamai nenustatė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Pareiškėja ilgą laiką dirbo Jungtinėje Karalystėje ir gavo 971,18 svarų sterlingų dydžio atlyginimą, tokiu būdu ji įgijo atitinkamos trukmės darbo stažą ir teisę į dalinę senatvės pensiją sulaukus Jungtinėje Karalystėje nustatyto pensinio amžiaus pagal šios šalies teisės aktus, Lietuvoje pareiškėjai nuosavybės teise priklauso dviejų kambarių butas, teismo posėdyje pareiškėja nurodė turinti du suaugusius vaikus, kuriems padeda materialiai. Pareiškėja dėl socialinės paramos skyrimo į atitinkamas institucijas nesikreipė, o jos pateiktus įrodymus apie jos turėtas išlaidas Lietuvoje teismas vertino kritiškai, kadangi jie yra prieštaringi, todėl neatspindi realių pareiškėjos išlaidų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, skundžiamame sprendime atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nenurodė, kokius įrodymus teismas vertino netinkamai, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema užtikrina teisę asmeniui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytas sąlygas, teisę į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, tačiau jos dydis, kaip jau buvo minėta, kiekvienam asmeniui apskaičiuojamas individualiai ir priklauso nuo teisės aktuose nustatytų atitinkamų rodiklių (įgyto stažo, draudžiamųjų pajamų dydžio ir kt.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos reikalavimo padidinti jai senatvės pensijos dydį iki 348,42 Eur, pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, senatvės pensijos yra skiriamos teisės aktų nustatyta tvarka, jas skiria VSDFV teritoriniai skyriai, nagrinėjamu atveju senatvės pensija pareiškėjai paskirta Tarnybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimu. Byloje duomenų, kad pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į Tarnybą ar VSDFV su prašymu padidinti jai paskirtą senatvės pensiją iki 348,42 Eur, nėra, todėl tik esant priimtam Tarnybos ar VSDFV sprendimui šiuo klausimu ir pareiškėjai su juo nesutinkant, toks sprendimas galėtų būti skundžiamas teismui, atitinkamai pareiškėjos skundo reikalavimas padidinti jai senatvės pensiją iki 348,42 Eur taip pat atmestas pagrįstai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginja Volskienė