2016-11-22 Nr. BB-4783-1-59-1-00211-2013-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-368-942/2016

Teisminio proceso Nr. 1-59-1-00211-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.; 2.1.7.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajam K. G., jo gynėjui advokatui Romanui Bareikai,

nukentėjusiajai G. S.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. gynėjo advokato Romano Bareikos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nuosprendis, kuriuo K. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – K. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas K. G. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d.

K. G. paskirta kardomoji priemonė suėmimas ir bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo K. G. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Iš K. G. priteista civilinio ieškovo – Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 8039,53 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš K. G. priteista civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus naudai (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas) 649,81 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš K. G. priteista G. S. naudai 2701 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, K. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 29 d., apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Ignalinos rajono Linkmenų seniūnijos (duomenys neskelbtini) ant jo gyvenamojo namo laiptų stovėjusiam nukentėjusiajam G. S. iš pykčio tyčia suduodamas ne mažiau kaip vieną smūgį nenustatytu kietu buku daiktu į dešinio momens sritį, padarė jam galvos smegenų sumušimą, intracerebrinę kraujosruvą dešinėje momeninėje srityje, dešinio momenkaulio ir pakauškaulio lūžį, poodinę kraujosruvą dešiniame momenyje, trauminę kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, sukėlusią galvos smegenų suspaudimą ir galvos smegenų sumušimą, kuris komplikavosi tetraplegija ir vegetacine būkle, dėl to nukentėjusysis 2013 m. lapkričio 21 d. mirė Radviliškio ligoninėje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdama naują apkaltinamąjį nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas, nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog K. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo K. G. gynėjas advokatas R. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, atlikęs įrodymų tyrimą ir iš esmės nenustatęs jokių naujų aplinkybių, neaiškiu pagrindu panaikino pirmosios instancijos išteisinamąjį nuosprendį, padarė neobjektyvias, šališkas ir bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Anot kasatoriaus, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis, teismas neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo, numatyto BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, nes išsamiai neištyrė visų svarbių bylai aplinkybių, nepašalino kilusių abejonių dėl G. S. galimo sužalojimo aplinkybių. Taip pat, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytų nuosprendžiui keliamų reikalavimų, nuosprendžio turinys painus, motyvai nesuprantami.

2.2. Kasatorius dėsto ir, jo manymu, ikiteisminio tyrimo metu padarytus procesinius pažeidimus. Nurodo, jog prokurorė, pažeisdama BPK 2 straipsnio reikalavimus, pagal savo kompetenciją nesiėmė visų įstatymuose numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ikiteisminis tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, nesurinko neginčijamų ir įtikinamų kaltę pagrindžiančių įkalčių, taip sukomplikavo išsamų bylos išnagrinėjimą teisme, nes kaltinimą grindė vien tik teismo medicinos specialisto nekonkrečiomis išvadomis ir prielaidomis. Toks kaltinamasis aktas nesudarė prielaidų įvykdyti teisingumą ir iš esmės trukdė objektyviai išnagrinėti bylą. Be to, dviračio, kuriuo važiavo G. S., apžiūra ir tyrimas buvo atlikti formaliai, pažeidžiant BPK 205 straipsnio nuostatas, nes turėjo būti atlikta biologinių pėdsakų paieška bei paėmimas nuo dviračio kairiojo pedalo ir galinio rato detalių, į kuriuos griūdamas galėjo atsitrenkti G. S. ir ant kurio jis buvo rastas gulintis praeivių ir liudytojos Ž. M. iki jam ateinant pas K. G.. Šie svarbūs veiksmai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą atlikti nebuvo.

2.3. Kasatorius skunde dėsto bei analizuoja teismo medicinos specialisto išvadą ir ją pateikusio eksperto paaiškinimus, duotus abiejų instancijų teismuose. Nurodo, jog pirmosios instancijos teisme ekspertas teigė, kad kadangi kiekviena trauma individuali, tai negalima pasakyti, kiek laiko po tokių sužalojimų, kokius patyrė G. S., žmogus gali išlikti sąmoningas ir atlikti savarankiškus veiksmus. Tačiau apeliacinės instancijos teisme specialistas pateikė kitokį paaiškinimą, nurodė, kad didesnė tikimybė, jog mirusiajam buvo suduotas smūgis, po kurio šis nukrito ir liko gulėti toje pačioje padėtyje kur ir buvo rastas. Anot kasatoriaus, ši išvada iš esmės ir lėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojų M. S., T. V., Ž. M., S. R., L. A. parodymų, iš kurių matyti, kad jie K. G. apibūdino kaip neagresyvų asmenį.

3. Nuteistojo K. G. gynėjo advokato R. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimo bei kasacinio bylos nagrinėjimo ribų

4. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp jų, atlikęs įrodymų tyrimą ir iš esmės nenustatęs jokių naujų aplinkybių, neaiškiu pagrindu panaikino pirmosios instancijos išteisinamąjį nuosprendį ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, taip pat nurodoma, jog teismas buvo šališkas, nuosprendis painus, nesuprantamas, pažeistas teisingumo principas ir kt. Tokie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

4.1. Toliau atsakant į kasacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Pabrėžtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama pakartotinio liudytojų parodymų, eksperto paaiškinimų vertinimo, jų pagrindu – kitokių, palankių nuteistajam, teismo išvadų dėl jo kaltės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodyti ir su jais susiję kasatoriaus argumentai nagrinėjami tiek, kiek tai yra susiję su tinkamo BPK nuostatų laikymosi ir baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimų išsprendimu.

Taip pat šioje byloje paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais pateikiamas savas byloje esančių įrodymų vertinimo interpretavimas, teigiama, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepakankami nuteistojo kaltumui nustatyti ir panašiai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

4.2. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistojo K. G. išteisinimo, priimdamas naują nuosprendį nurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas pripažinti K. G. kaltu, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio įrodymus. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys, priešingai nei nurodo kasatorius, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.

4.3. Nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, kasatorius teigia, kad liudytojų parodymus vertino selektyviai, ieškojo vien K. G. neigiamai charakterizuojančių duomenų, nuosprendį grindė prielaidomis. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir kasatorius nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Negalima laikyti teismo šališkumu niekuo nepagrįstą kasatoriaus nuomonę, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, išvadas darė remdamasis prielaidomis. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių apeliacinės instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu.

4.4. Anot kasatoriaus, buvo pažeista ir nekaltumo prezumpcija, teismas neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo, numatyto BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, nes išsamiai neištyrė visų svarbių bylai aplinkybių, nepašalino kilusių abejonių dėl G. S. galimo sužalojimo aplinkybių.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms.

Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013).

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Atkreiptinas dėmesys, kad šių principų pažeidimus kasatorius, kaip matyti iš jo skundo turinio, sieja su bylos aplinkybių neištyrimu, abejonių dėl galimo sužalojimo nepašalinimu.

Jau minėta, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, be to, atliko įrodymų tyrimą, siekdamas išsiaiškinti visas bylos aplinkybes. Visos bylos aplinkybės, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo išsamiai ištirtos bei išanalizuotos, nuosprendis pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, išsamiai ištyrė nukentėjusiojo sužalojimo bei mirties aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad kilę padariniai buvo nuteistojo tyčinių veiksmų pasekmė, ir nors nuteistasis tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl įrodymų vertinimo ar kitaip juos įvertinti, todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra motyvuotas ir pagrįstas tinkamu ir visapusišku įrodymu vertinimu. Jokių kitų esminių BPK pažeidimų nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta, baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir nuteistojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, todėl keisti ar naikinti teismo nuosprendį nėra pagrindų.

4.5. Kaip minėta, kasatorius ginčija ir ikiteisminio tyrimo metu neva padarytus pažeidimus. Nurodo, jog prokurorė, pažeisdama BPK 2 straipsnio reikalavimus, pagal savo kompetenciją nesiėmė visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ikiteisminis tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, nesurinko neginčijamų ir įtikinamų kaltę pagrindžiančių įkalčių, taip sukomplikavo išsamų bylos išnagrinėjimą teisme, nes kaltinimą grindė vien tik teismo medicinos specialisto nekonkrečiomis išvadomis ir prielaidomis.

Toks kaltinamasis aktas nesudarė prielaidų įvykdyti teisingumą ir iš esmės trukdė objektyviai išnagrinėti bylą. Be to, dviračio, kuriuo važiavo G. S., apžiūra ir tyrimas buvo atlikti formaliai, pažeidžiant BPK 205 straipsnio nuostatas, nes turėjo būti atlikta biologinių pėdsakų paieška bei paėmimas nuo dviračio kairiojo pedalo ir galinio rato detalių, į kuriuos griūdamas galėjo atsitrenkti G. S. ir ant kurio jis buvo rastas gulintis praeivių ir liudytojos Ž. M. iki jam ateinant pas K. G.. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Visų pirma, pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas neužtruko ilgai, priešingai, jis vyko operatyviai, visi veiksmai atlikti be didesnių pertraukų, buvo aiškinamasi įvykio aplinkybės, atliekama ekspertizė, apklausiami visi būtini asmenys. Pats ikiteisminis tyrimas užtruko 11 mėnesių, pradėtas buvo 2013 m. liepos 4 d. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o 2013 m. lapkričio 21 d. G. S. mirus, ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir byla su kaltinamuoju aktu 2014 m. gegužės 26 d. perduota teismui.

Kita vertus, kasatorius savo teiginių dėl BPK 2 straipsnio pažeidimo niekaip ir nepagrindžia. Dėl BPK 205 straipsnio nuostatų pažeidimo, kolegija taip pat nepritaria kasatoriaus argumentams. BPK 205 straipsnyje nustatyta objektų tyrimo tvarka, šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog daiktai, dokumentai ir kitokie objektai tiriami jų radimo vietoje. Daiktai, dokumentai ar kitokie objektai, kuriems ištirti reikia daug laiko arba kuriuos būtina tirti techninėmis priemonėmis, gali būti tiriami laboratorijoje arba kitoje vietoje, kur yra tam reikalingos sąlygos.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo atlikta dviračio, kuriuo važiavo žuvusysis G. S., apžiūra, surašytas apžiūros protokolas, padaryta fotolentelė (t. 1, b. l. 149-152). Iš apžiūros protokolo akivaizdu, kad apžiūrėjus dviratį, kuriuo žuvusysis naudojosi įvykio dieną, matyti, jog dviračio rėmas, purvasargiai, purvasargių šakutės, ratai, pedalai, grandinė yra be pažeidimų. Kasatorius nurodo, kad turėjo būti atlikti biologinių pėdsakų ant dviračio paieška ir paėmimas. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai turi būti atliekami tikslingai.

Šioje baudžiamojoje byloje kasatoriaus nurodomų veiksmų atlikti nebuvo būtinybės, nes, visų pirma, G. S. buvo rastas prie nuteistojo namų, o antra, iš specialisto išvados matyti, kad mirusiajam padaryti sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai ir, pasak eksperto, negalėjo atsirasti krentant nuo dviračio ar atsitrenkiant į dviračio detales. Todėl atlikti visus įmanomus ikiteisminio tyrimo veiksmus kiekvienoje byloje nėra prasminga, atliekami tie veiksmai, kurie gali padėti išsiaiškinti konkrečios veikos aplinkybes. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

Dėl K. G. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

5. Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, didžiausią dėmesį kreipia į eksperto J. S. paaiškinimus, juos kritikuoja, nurodydamas, jog skirtingų instancijų teismuose jie buvo skirtingi. Tuo pagrindu kelia klausimą dėl G. S. padaryto sužalojimo, lėmusio jo mirtį.

5.1. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, K. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisino, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, jog specialisto išvadą pateikęs ekspertas nei tyrimo metu, nei teisme kategoriškai neatmetė galimybės, kad net su tokiais rimtais kaukolės kaulų ir galvos smegenų sužalojimais nukentėjusysis iš viso kurį laiką negalėjo savarankiškai judėti. Todėl teismas padarė išvadą, kad kadangi G. S. įvykio dieną buvo labai girtas, o girtumas esant panašioms galvos traumoms dažnai veikia kaip nuskausminamoji priemonė, tai yra galimybė, jog jis galvą galėjo susižaloti kur nors kitoje vietoje, dar iki 22 val. ateidamas prie K. G. namų. Apeliacinės instancijos teismas šią bylą nagrinėjo pagal prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, byloje atliko įrodymų tyrimą, apklausė K. G., specialisto išvadą pateikusį ekspertą J. S., perskaitė rašytinius duomenis (teisiamojo posėdžio protokolą, 2014 m. kovo 17 d. kompiuterinės laikmenos su garso įrašais Bendrajam pagalbos centrui protokolą) ir padarė priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą – pripažino K. G. kaltu dėl G. S. nužudymo, nustatęs priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių pasekmių – nukentėjusiojo mirties. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodo kasatorius, procesinį sprendimą priėmė išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes ir įvertinęs įrodymų visumą, kurį tinkamai bei išsamiai motyvavo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad K. G. 2013 m. birželio 29 d., apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Ignalinos rajono Linkmenų seniūnijos (duomenys neskelbtini) ant jo gyvenamojo namo laiptų stovėjusiam nukentėjusiajam G. S. iš pykčio tyčia suduodamas ne mažiau kaip vieną smūgį nenustatytu kietu buku daiktu į dešinio momens sritį, padarė jam galvos smegenų sumušimą, intracerebrinę kraujosruvą dešinėje momeninėje srityje, dešinio momenkaulio ir pakauškaulio lūžį, poodinę kraujosruvą dešiniame momenyje, trauminę kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, sukėlusią galvos smegenų suspaudimą ir galvos smegenų sumušimą, kuris komplikavosi tetraplegija ir vegetacine būkle, dėl to nukentėjusysis 2013 m. lapkričio 21 d. mirė Radviliškio ligoninėje.

5.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014).

5.3. BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis G. S. mirė nuo trauminės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, sukėlusios galvos smegenų suspaudimą ir galvos smegenų sumušimą, kuris komplikavosi tetraplegija ir vegetacine būkle. Taip pat nustatyta, kad įvykio vakarą – 2013 m. birželio 29 d. vakare – G. S. buvo pas K. G. svečiuose, išgėrė vyno ir išėjo. Kaip nustatyta teismų, išėjęs netoli nuteistojo namų apie 22–23 val. miegojo pasidėjęs galvą ant galinio dviračio rato. Tai teismai nustatė iš liudytojos Ž. M. parodymų. Netrukus G. S. vėl ėjo į nuteistojo namus, beldė į duris. Apeliacinės instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad K. G., išėjęs iš savo namų, sudavė nenustatytu daiktu G. S. į dešinę galvos sritį. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nuteistasis parodė tik pastūmęs nukentėjusįjį į dešinį petį, po to šis nukrito nuo laiptų aukštielninkas. Taigi iš esmės ir pats nuteistasis neneigė to, kad smūgį nukentėjusiajam vis dėlto sudavė, tik nurodė kitą vietą – petį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tokią versiją laikė gynybine. Be to, šioje byloje paties nuteistojo parodymais nustatyta ir tai, kad po to, kai nukentėjusysis nukrito nuo laiptų, jis taip ir nebeatsikėlė, ryte nuteistasis jį rado tokioje pačioje pozicijoje.

Kaip minėta, kasatorius ypač daug dėmesio skunde kreipia eksperto J. S. paaiškinimams, nurodydamas jo duotų paaiškinimų tariamus skirtumus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Skunde akcentuojama, kad ekspertas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog kadangi kiekviena trauma yra individuali, tai negalima pasakyti, kiek laiko jis po tokių sužalojimų galėjo išlikti sąmoningas ir atlikinėti savarankiškus veiksmus. Tai iš esmės yra pagrindinis kasacinio skundo argumentas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad eksperto paaiškinimai vis dėlto nėra prieštaringi. Abiejų instancijų teismuose ekspertas J. S. savo pateiktą specialisto išvadą Nr. M 594/13(04) patvirtino, aiškiai nurodydamas, kad visada laikėsi vieningos nuomonės, jog mirusiojo galvoje rastiems sužalojimams atsirasti pakako vieno smūginio kontakto į dešiniojo momens sritį ir rastas sužalojimas būdingas tiesioginio smūgio sudavimui. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo, jog tiek specialisto išvada Nr. M 594/13(04), tiek eksperto paaiškinimai yra nedviprasmiški – G. S. padaryti sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. Kita vertus, atsakant į kasacinio skundo argumentą dėl galimybės atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus po patirtos traumos, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis eksperto teiginys, pasakytas pirmosios instancijos teisme, neatitinka konteksto ir neatspindi tikrosios eksperto pozicijos, kuri, kaip ir nurodė apeliacinės instancijos teismas, buvo vieninga dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai įvertino aplinkybę, jog įvykio metu jokių kitų asmenų, išskyrus nuteistąjį ir nukentėjusįjį, nebuvo. Įvertinęs visą įvykių seką ir tai, kad būtent po nuteistojo smūgio nukentėjusysis nukrito ir nebesikėlė, į šią įvykių grandinę nebuvo įsiterpęs joks pašalinis veiksmas, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog G. S. mirė būtent nuo nuteistojo veiksmų.

Tikimybę, kad nukentėjusysis galėjo patirti tokio pobūdžio sužalojimus krisdamas nuo dviračio, kategoriškai atmetė ekspertas, apie tai labai išsamiai pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, nurodydamas dar ir tai, kad iš 2013 m. lapkričio 28 d. daikto apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus G. S. dviratį, kuriuo nužudytasis naudojosi įvykio dieną, nustatyta, jog dviračio rėmas, purvasargiai, purvasargių šakutės, ratai, pedalai, grandinė be pažeidimų, be to, Ž. M. parodymais nustatyta, kad girtą G. S. ji matė nugriuvusį ir miegantį netoli nuteistojo sodybos, jis miegojo ant dviračio galinio rato ant dešinės galvos pusės laikotarpiu nuo 22 iki 23 val., t. y. prieš pat jo ėjimą pas K. G.. Pastaroji aplinkybė, priešingai nei nurodo kasatorius, nepatvirtina nukentėjusiojo sužalojimų neva patirtų krentant nuo dviračio, priešingai, iš minėtos liudytojos parodymų matyti, kad nukentėjusysis miegojo, paskui atsikėlė, nuėjęs prie nuteistojo namų beldė į duris ir prašė jį įleisti, taigi atliko nemažai savarankiškų veiksmų, kurių po patirtų sužalojimų nebūtų galėjęs atlikti.

5.4. Taigi apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos išteisinamąjį nuosprendį ir K. G. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nors įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių K. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką, byloje nedaug, tačiau pažymėtina, kad nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl jis pripažįsta, kad K. G. padarė nusikalstamą veiką. Išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimo procesą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai bei tinkamai nustatė tarpinius faktus, juos nuosekliai ir logiškai susiejo su įrodinėtinomis aplinkybėmis ir padarė pagrįstą išvadą, jog K. G. netiesiogine tyčia nužudė G. S., bei teisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pripažindama, kad įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai sudaro nuoseklią bei logišką grandinę ir patvirtina nuteistojo kaltę.

6. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo gynėjo kasacinis skundas yra nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo K. G. gynėjo advokato R. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas