2016-01-27 Nr. AB-2239-3-61-3-01436-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-110-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01436-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Laimučio Alechnavičiaus ir Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. liepos 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su 2015 m. liepos 13 d. patikslintu skundu (b. l. 109–114), kuriame prašė: 1) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija), perskaičiuoti pensiją ir iš atsakovų priteisti dimisijos majorui V. P. 83 097,37 Eur dydžio pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.; 2) priteisti iš atsakovų dimisijos majorui V. P. vidutinio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija) – 414 Eur; 3) priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi (b. l. 133–134) atsisakė priimti pareiškėjo 2015 m. liepos 13 d. patikslintą skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą, 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi (b. l. 156–158) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., taip pat reikalavimą priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir šios skundo dalies priėmimo klausimą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi (b. l. 177–178) priėmė pareiškėjo 2015 m. liepos 13 d. patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir reikalavimo priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. spalio 26 d. gautas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo tikslinimo (b. l. 165), kuriame pareiškėjas patikslina 2015 m. liepos 13 d. skundo pagrindą ir dalyką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnis), t. y. prašo: 1) pripažinti policijos pensininko, V. P. buvusį pareigybinį laipsnį „majoras“ kaip adekvatų ir lygų buvusių „majorų“, dabar dimisijos „komisarų“ V. P. J. ir H. P. pareigybiniams laipsniams; 2) pripažinti, kad negali būti išskirtos ir skirtingai traktuojamos aplinkybės buvusių tos pačios valstybės, tos pačios tarnybos pareigūnų V. P., V. P. J. ir H. P. pagal jų turėtus pareigybinius laipsnius ar pareigas ir jiems mokėti skirtingo dydžio policijos pareigūno pensijas; 3) pripažinti, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija, nesilaikydama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30 ir 52 straipsnių nuostatų dimisijos majoro V. P. atžvilgiu, pažeidė: nuosavybės teisių apsaugos nuostatą; asmenų įstatymui ir teismui lygybės principą; V. P. teisę kreiptis į teismą nuostatą; laidavimo V. P. gauti pilną dimisijos majoro – policijos komisaro dydžio senatvės pensiją litais (eurais).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi (b. l. 175–176) atsisakė priimti pareiškėjo V. P. 2015 m. spalio 26 d. prašymą (skundo patikslinimą).

Vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, teismas išaiškino pareiškėjui, kad ABTĮ 52 straipsnyje numatyta pareiškėjo teisė tikslinti ir pakeisti tik skundo pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundas) arba dalyką (reikalavimus teismui). Vadinasi, pareiškėjas negali tikslinti kartu skundo pagrindo ir dalyko. Įvertinęs pareiškėjo prašymo turinį, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas tikslina skundo pagrindą ir dalyką, tai pareiškėjas nurodė ir savo 2015 m. spalio 26 d. prašyme. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas negali būti priimtas, kadangi ABTĮ suteikia teisę pareiškėjui tikslinti tik skundo pagrindą arba dalyką.

Taip pat teismas išaiškino pareiškėjui, kad prašyme formuluojami reikalavimai yra nenagrinėtini administracinių teismų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas ABTĮ 23 ir 24 straipsnių nuostatas, yra nurodęs, kad pagal šiuose straipsniuose nustatytus reikalavimus, skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (pvz., LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–91 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 97 str.). Skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, nagrinėjimas. Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti, todėl tokio pobūdžio reikalavimai yra nenagrinėtini administracinių teismų (pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442‑484/2010, 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-215/2009).

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjo formuluojami reikalavimai yra dėl faktų arba neteisėtų veiksmų pripažinimo, todėl, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą LVAT praktiką, pareiškėjo prašyme suformuluotus reikalavimus atsisakė priimti kaip nenagrinėtinus teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III. Pareiškėjas V. P. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 184–186), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad 2015 m. spalio 26 d. prašyme buvo padaryta rašymo klaida – vietoje jungtuko „ir“ turėjo būti jungtukas „ar“, kaip įtvirtinta ABTĮ 52 straipsnyje. Teismas nepastebėjo netinkamai pritaikytos ABTĮ 52 straipsnio nuostatos, todėl skundžiama pirmosios instancijos nutartis nepagrįsta.

Pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai nagrinėjo jo 2015 m. spalio 26 d. prašymą kaip atskirą skundą, o turėjo nagrinėti ji kartu su skundu. Tačiau teismas to nepadarė, dėl šios priežasties nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Be to, kadangi 2015 m. spalio 26 d. prašymas nebuvo suformuluotas kaip atskiras skundas, teismas nutartyje nepagrįstai taikė ABTĮ 23 ir 24 straipsnių, 88 straipsnio nuostatas.

Taip pat pareiškėjas prašo nagrinėjant atskirąjį skundą įpareigoti Vilniaus apygardos administracini teismą, kad pripažintų ir nagrinėtų šiuos patikslintus reikalavimus: 1) dėl nevienodo ir tuo pačiu dėl neteisingo pensijos priskaičiavimo už tarnybą tarybiniu laikotarpiu. Pareigūno pensijos priskaičiavimas milicijos majorų V. P., V. P. J. ir H. P. už tą patį tarybinį laikotarpį turėjusiems tas pačias pareigas ir pareigybinius laipsnius bei dirbusius tokį pat darbą, už kurį jiems už kiekvieno atidirbtus metus priskaičiuotos nevienodo dydžio pensijos; 2) įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą, kad pareikalautų iš Vidaus reikalų misterijos, kad perskaičiuotų pareiškėjo pensijos dydį pagal milicijos majorų V. P. J. ir H. P., kaip vykdžiusius tos pačios trukmės darbą, gavusius tokio pat dydžio darbo užmokestį per tarybinį laikotarpi; 3) kad teismas išreikalautų iš Vidaus reikalų ministerijos pensijos dalių priskaičiavimus majorų V. P. J. ir H. P. už kiekvienus atidirbtus metus per tarybinį laikotarpį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju svarstytinas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiama 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo 2015 m. spalio 26 d. prašymą dėl reikalavimo tikslinimo.

Iš pareiškėjo 2015 m. spalio 26 d. prašymo turinio, ypač įvertinus šio prašymo pavadinimą („Dėl reikalavimo tikslinimo“) bei tai, kad pareiškėjas prašyme rėmėsi ABTĮ 52 straipsniu ir prašė teismo leisti jam iš dalies patikslinti teismui paduotą 2015 m. liepos 13 d. patikslintą skundą, akivaizdu, kad pareiškėjas padavė teismui 2015 m. spalio 26 d. prašymą kaip savarankišką procesinį dokumentą, kuriuo, įgyvendindamas ABTĮ 52 straipsnyje jam suteiktą teisę, siekė tikslinti ir pakeisti savo 2015 m. liepos 13 d. patikslinto skundo reikalavimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad teismas neturėjo pagrindo nagrinėti 2015 m. spalio 26 d. prašymą kaip atskirą skundą, atmeta kaip nepagrįstus.

Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame 2015 m. spalio 26 d. prašyme dėl reikalavimo tikslinimo pareiškėjas nurodė patikslinantis savo 2015 m. liepos 13 d. patikslintą skundą bei prašė teismo: 1) pripažinti policijos pensininko, V. P. buvusį pareigybinį laipsnį „majoras“ kaip adekvatų ir lygų buvusių „majorų“, dabar dimisijos „komisarų“ V. P. J. ir H. P. pareigybiniams laipsniams; 2) pripažinti, kad negali būti išskirtos ir skirtingai traktuojamos aplinkybės buvusių tos pačios valstybės, tos pačios tarnybos pareigūnų V. P., V. P. J. ir H. P. pagal jų turėtus pareigybinius laipsnius ar pareigas ir jiems mokėti skirtingo dydžio policijos pareigūno pensijas; 3) pripažinti, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija, nesilaikydama Konstitucijos 23, 29, 30 ir 52 straipsnių nuostatų dimisijos majoro V. P. atžvilgiu, pažeidė: nuosavybės teisių apsaugos nuostatą; asmenų įstatymui ir teismui lygybės principą; V. P. teisę kreiptis į teismą nuostatą; laidavimo V. P. gauti pilną dimisijos majoro – policijos komisaro dydžio senatvės pensiją litais (eurais).

Iš pareiškėjo 2015 m. spalio 26 d. prašyme dėl reikalavimo tikslinimo išdėstytų reikalavimų formuluočių, aiškinant jas lingvistiniu būdu, akivaizdu, jog pareiškėjas siekia, kad nagrinėdamas pagal jo skundą iškeltą administracinę bylą teismas pripažintų tam tikrus faktus, t. y. iš esmės tai, kad apskaičiuojant bei mokant pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jis galbūt nepagrįstai ir neteisėtai traktuojamas kitaip nei nurodyti pareigūnai V. P. J. ir H. P..

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (LVAT 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A469-261/2007, Administracinė jurisprudencija, Nr. 11, 2007 m.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, kad tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti pareikštas ir nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai. Tuo tarpu teiginiai dėl faktų pripažinimo galėtų būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvacijos dalis, tačiau negali būti vertinami atskirai kaip savarankiškas reikalavimas (žr., pvz., LVAT administracines bylas Nr. AS4-8/2009, Nr. AS63-551/2009, Nr. AS143-480/2012, Nr. AS-226-143/2015, Nr. AS-1062-552/2015).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2015 m. spalio 26 d. prašyme dėl reikalavimo tikslinimo suformuluotus reikalavimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šie reikalavimai yra susiję su tam tikrų faktų pripažinimu. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo 2015 m. spalio 26 d. prašymas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka bei jį atsisakytina priimti remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Konstatavus tai, kad pareiškėjo 2015 m. spalio 26 d. prašymą dėl reikalavimo tikslinimo atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, skundžiamos teismo nutarties motyvai, susiję su pareiškėjo teisės tikslinti skundą tinkamu įgyvendinimu ABTĮ 52 straipsnio taikymo prasme, laikytini pertekliniais, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisėtai ir pagrįstai, nors ir ne visai tinkamais motyvais, atsisakė priimti pareiškėjo 2015 m. spalio 26 d. prašymą (skundo patikslinimą) nagrinėti teisme, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis paliktina nepakeista. Kartu pareiškėjui išaiškintina (ABTĮ 10 str.), kad jis visus savo argumentus, susijusius su jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio apskaičiavimu, įskaitant teiginius dėl 2015 m. spalio 26 d. prašyme nurodytų faktų pripažinimo, galės išdėstyti nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teismo posėdyje, ir šie pareiškėjo argumentai galės būti vertinami kaip jo skundo motyvacijos dalis.

Dėl pareiškėjo atskirajame skunde pateikto prašymo apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant atskirąjį skundą įpareigoti Vilniaus apygardos administracini teismą, kad pripažintų ir nagrinėtų pareiškėjo patikslintus reikalavimus, pažymėtina, kad ABTĮ nuostatų prasme (37 str. 1 d., 52 str.) pareiškėjas savo skundo patikslinimą turėtų paduoti pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam pareiškėjo bylą. Būtent pirmosios instancijos teismas pagal įstatymą yra įgaliotas spręsti patikslinto skundo priėmimo nagrinėti teisme klausimą, be kita ko, vertinti patikslinto skundo atitikimą įstatymo nustatytus turinio bei formos reikalavimus. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pareiškėjo atskirajame skunde pateiktą prašymą įpareigoti Vilniaus apygardos administracini teismą, kad pripažintų ir nagrinėtų pareiškėjo patikslintus reikalavimus, palieka nenagrinėtą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas