2020-02-19 Nr. AB-3603-3-62-3-00946-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-503-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00946-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno apskrities VPK) Viešosios tvarkos valdybos 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 18-IL-20-00902-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu jam buvo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kadangi, įvertinęs pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus, jo atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus bei priimtą teismo baudžiamąjį įsakymą, atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Sprendimą Kauno apskrities VPK motyvavo Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) III skyriaus 16–19 punktais.

3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra nepagrįstas, nes neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų normų, netinkamai motyvuotas bei prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams, todėl turėtų būti panaikintas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą atsisakyti jam išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovavosi pradėtais ikiteisminiais tyrimais, kurie buvo nutraukti, nenustačius pareiškėjo veiksmuose nusikalstamų veikų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK), požymių. Pareiškėjas pažymėjo, kad nutraukus ikiteisminius tyrimus, jam nebuvo taikoma ir administracinė atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, Sprendimo motyvai yra subjektyvūs samprotavimai, tačiau ne įstatymų nuostatomis pagrįstas objektyvus vertinimas. Pareiškėjas teigė, kad esant nepašalintoms neigiamoms abejonėms dėl reikšmingų asmenį charakterizuojančių aplinkybių, jos turėtų būti vertinamos asmens, prašančio išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, naudai. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ignoravo asmens nekaltumo prezumpcijos principą ir jo asmenybę įvertino klaidingų faktinių aplinkybių, kurios nesudaro pagrindo atsakovui pareiškėją charakterizuoti kaip neigiamą asmenybę, kontekste. Pareiškėjas vertino, kad Kauno apskrities VPK savo veiksmais tyčia siekė jam sukelti moralinius ir psichologinius nepatogumus, siekdamas nubausti už tai, ko pareiškėjas nepadarė, bei jį diskredituoti visuomenės akyse.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas buvo grindžiamas ir 2001–2017 m. administracinių nusižengimų registro duomenimis, tačiau paskirtos nuobaudos, priimant Sprendimą, nebuvo galiojančios. Atsakovas visiškai eliminavo faktinę aplinkybę, kad pareiškėjo darbo specifika yra susijusi su transporto paslaugų teikimu ir tikimybė gauti administracinę nuobaudą yra didesnė negu panašia komercine veikla neužsiimančių asmenų. Pareiškėjas pažymėjo, kad visas paskirtas baudas sumokėjo. Pareiškėjas nurodė, kad vien formalūs atsakovo teiginiai, jog dėl jam paskirtų administracinių nuobaudų už smulkius kelių eismo taisyklių pažeidimus, jis yra charakterizuojamas neigiamai, o laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei bei sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai bei visuomenės saugumui, turėtų būti vertinami kritiškai.

6. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas priimtą sprendimą taip pat grindė teiginiu, jog jis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Baudžiamuoju įsakymu pareiškėjui buvo paskirta 6 608 Eur bauda, kurią jis sumokėjo. Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 24 d. priėmė nutartį, kuria pareiškėjo teistumą pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamąjį įsakymą panaikino.

7. Pareiškėjas akcentavo, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą, išnykus teistumui, asmuo laikomas neteistu ir yra nepriekaištingos reputacijos. BK 97 straipsnio 6 dalis nustato, kad išnykus teistumui, asmuo laikomas neteistu. Taigi, Įstatymas labai konkrečiai nustato, kokie asmenys gali būti laikomi nepriekaištingos reputacijos, tačiau atsakovas, neįsigilinęs į Įstatymo turinį bei nepateikęs jokių aiškiai motyvuotų argumentų, atsisakyme išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus teigė, kad įvertinus pareiškėjo nusikalstamus veiksmus, jis yra charakterizuojamas kaip neigiama asmenybė, todėl laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

8. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, Sprendimą motyvuodamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, privalėjo nurodyti visus jam žinomus duomenis, dėl kurių pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, tačiau nurodė tik aplinkybes, kurios iš esmės negali būti siejamos su faktinėmis aplinkybėmis, galinčiomis patvirtinti, kad pareiškėjas yra neigiamai charakterizuojamas bei Įstatymo prasme negali būti vertinamas kaip nepriekaištingos reputacijos asmuo.

9. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nuo 2005 m. iki 2012 m. gegužės 24 d. laikė (nešiojosi) ginklą ir per šį laikotarpį nebuvo nustatytas nė vienas faktas, kuris leistų daryti išvadą, kad jis būtų pažeidęs Įstatymo ar Taisyklių reikalavimus ar būtų sukėlęs grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad neabejotina, jog jis niekada nebuvo teistas už tyčinius smurtinius nusikaltimus, taip pat įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu niekada nebuvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ir radioaktyviomis medžiagomis arba karine įranga, už kurią BK nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Pareiškėjas manė, kad jam taip pat neturėtų būti taikomi Įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai.

10. Atsakovas Kauno apskrities vyriausias policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti.

11. Kauno apskrities VPK paaiškino, kad gavęs pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, atliko patikrinimą, kurio metu nustatė, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir jam buvo skirta 22 880 Lt bauda, kurią pareiškėjas 2012 m. birželio 27 d. sumokėjo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo, kuris yra priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, padarymą. Nusikaltimas buvo padarytas organizuotoje grupėje, grupės narius siejo glaudūs ryšiai, nusikaltimas buvo iš anksto gerai apgalvotas ir jam pasiruošta, be to, nusikaltimas buvo padarytas dviejų valstybių teritorijoje. Atsakovas teigė, kad Kauno apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 97 straipsnio 7 dalimi, 2015 m. vasario 24 d. nutarimu pareiškėjo teistumą pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamąjį įsakymą, suėjus pusei teistumo termino, panaikino. Atsakovas nurodė, kad Raseinių rajono apylinkės prokuratūros 2003 m. spalio 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. liepos 19 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nuo 2001 m. gegužės mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio 13 kartų buvo baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus.

12. Kauno apskrities VPK pažymėjo, kad Įstatymo nuostatos rodo, jog asmenų, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsakovas teigė, kad nurodyti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, visuomenės saugumui, o teistumo panaikinimas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme nėra reikšmingas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo nuteisimo faktas lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, o teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, kad išnyksta asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, jog kitose teisinių santykių srityse negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Atsakovas nurodė, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ skiriasi.

14. Pateikdamas argumentus dėl pareiškėjo teiginio, kad policijos pareigūnai, spręsdami klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, privalėjo vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo ir Taisyklių nuostatos reguliuoja santykius, susijusius su leidimų įsigyti ginklus ir šaudmenis išdavimo sąlygomis ir tvarka, ir šiais teisės aktais yra reguliuojami kitokie santykiai, negu įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje.

15. Atsižvelgęs į aptartą pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų periodiškumą, vertybes ir teisinius gėrius, į kuriuos buvo kėsintasi, Kauno apskrities VPK padarė išvadą, kad pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktuose nustatytas taisykles ir tai liudija apie jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui, t. y. patenka į Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo sritį.

II. 16. Regionų apygardos administracinio teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo D. Č. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas pažymėjo, kad teisės aktų nuostatos, nustatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma, yra skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas yra užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenis, kurie neturi teisės jais naudotis, bei išvengti netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais.

18. Aptaręs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio praktiką, teismas padarė išvadą, kad kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai, o pripažinimą, jog asmuo kelią grėsmę kitų asmenų ir savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų iki prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vertinimas. Atitinkamai, vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į jo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir jam skirta (176 MGL) 22 880 Lt bauda, kurią pareiškėjas 2012 m. birželio 27 d. sumokėjo. Pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo, priskiriamo sunkių nusikaltimų kategorijai, padarymą. Nusikaltimas buvo padarytas organizuotoje grupėje, grupės narius siejo glaudūs ryšiai, nusikaltimas buvo iš anksto gerai apgalvotas, jam pasiruošta, nusikaltimas padarytas dviejų valstybių teritorijoje. Kauno apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 97 straipsnio 7 dalimi, 2015 m. vasario 24 d. nutarimu pareiškėjo teistumą pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamąjį įsakymą panaikino, suėjus pusei teistumo termino. Raseinių rajono apylinkės prokuratūros 2003 m. spalio 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos, o Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. liepos 19 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pareiškėjas nuo 2001 m. gegužės mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio 13 kartų buvo baustas už įvairius kelių eismo taisyklių pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra.

20. Teismas akcentavo, kad vertinant nurodytus duomenis, yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas. Teismas nurodė, kad baudžiamasis įsakymas buvo priimtas 2012 m. gegužės 21 d., o 2015 m. vasario 24 d. jis buvo panaikintas, suėjus pusei teistumo termino, administraciniai nusižengimai buvo padaryti iki 2017 m., todėl teismo nuomone, negalima teigti, kad visi padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme. Nurodyti duomenys yra akivaizdūs ir informatyvūs bei patvirtina, kad pareiškėjas yra linkęs nuolat piktybiškai pažeidinėti teisės aktuose nustatytas taisykles, teisės aktų pažeidimus vykdo sistemingai, pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai ir jo padarytų veikų pobūdis leidžia spręsti, kad pareiškėjui teisės aktai nėra vertybė, kuria siekiama užtikrinti visuomenės ir jų narių saugumą. Nėra jokių objektyvių prielaidų pagrįstai išvadai, kad išdavus pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, jis pakeis savo požiūrį ir laikysis teisės aktų reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti visuomenės bei jos narių saugumą. Pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje nurodyti teiginiai, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pastovų darbą, pajamas, Sprendimo išvadų nepaneigia bei nesudaro pagrindo jį panaikinti.

21. Pateikdamas argumentus dėl pareiškėjo teiginių, kad nėra teisinga jį visą likusį gyvenimą persekioti už anksčiau padarytas klaidas, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad šie ir panašaus pobūdžio atsikirtimo į formalias įstatymų nuostatas argumentai turi būti vertinami kiekvienu konkrečiu atveju taikant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnyje įtvirtintas įstatymų taikymo nuostatas, išvardyti principai gali (ir turi) būti teismo taikomi tik išimtinėse situacijose, t. y. situacijose, kai faktinės konkrečios administracinės bylos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog formalus įstatymo taikymas susikirstų su šiuose principuose įtvirtintomis vertybėmis. Teismas, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes, vertino, jog pareiškėjo nurodyti argumentai savaime nėra pakankami suteikti byloje nagrinėjamai situacijai minėtą išskirtinumą ir padarė išvadą, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymas pareiškėjo atžvilgiu nesikerta su aptartais teisės taikymo principais.

22. Teismas pažymėjo, kad teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytos kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Leidimo pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą neišdavimas nėra jo baudimas, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Įstatymo 17 straipsnyje nustatyti ribojimai.

23. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2016-644/2016 pareiškėjo skundas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 15- IL-20-03080-e „Dėl prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ panaikinimo buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1148-602/2017 Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas pažymėjo, jog nei faktinės aplinkybės, nei ginčo situacija, nei teisinis reguliavimas po minėto 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo priėmimo iš esmės nepasikeitė.

24. Teismas sprendė, kad Sprendimas yra pagrįstas ir proporcingas, nepažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, Sprendime nurodytas faktinis jo pagrindimas pareiškėją apibūdinančių kriterijų požiūriu yra pakankamas tam, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Institucija taip pat įvykdė minėtoje teisės normoje jai nustatytą pareigą skundžiamą sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti ginklą tinkamai motyvuoti. Atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą, nėra prielaidų teigti, kad Sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, taip pat nėra kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų, t. y. nenustatyta, kad jį būtų priėmęs nekompetentingas administravimo subjektas ar jo priėmimo metu būtų pažeistos pagrindinės procedūros, todėl nėra pagrindo Sprendimą panaikinti ir atsakovą įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą.

III. 25. Pareiškėjas D. Č. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti visiškai.

26. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 17 straipsnyje yra nustatyta, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, jei nustatoma bent viena šios įstatymo normos 1–11 punktuose nurodyta aplinkybė. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi Įstatymo 17 straipsnio 11 punktu ir nurodė Sprendimo motyvus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgus į tai, jog Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į teisinius gėrius tikimybė, toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Kauno apskrities VPK, pareiškėjo atžvilgiu taikydamas minimą nuostatą, pažymėjo, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsižvelgiant į tai, tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru kokybiniu požiūriu.

27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas akcentavo, jog kiekvienu nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti ir nešiotis ginklą, ir tik įvertinus surinktų duomenų visumą, būtų galima padaryti pagrįstą išvadą apie tai, ar toks asmuo kelia grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintoms vertybėms, tačiau priimdamas Sprendimą, atsakovas išsamiai nevertino visų pareiškėją, kaip asmenį, charakterizuojančių aplinkybių, o tik atsižvelgė į atskirus faktus, menamai neigiamai jį charakterizuojančius. Pareiškėjas pažymi, kad yra Lietuvos Respublikos pilietis, tinkamai socialiai integravęsis į visuomenę, baigęs aukštąjį mokslą, turi nuolatinę gyvenamąją ir deklaruotą vietą, yra vedęs, turi universitetuose besimokančių vaikų, nuolatinį darbą, valstybei moka mokesčius ir tinkamai atlieka kitas prievoles visuomenei. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas tik formaliai nurodė, kad turėtų būti vertinama faktinių aplinkybių, charakterizuojančių asmenį, visuma, tačiau iš esmės analizuodamas situaciją, jis vertino tik menamai neigiamas pareiškėjo savybes ir nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kad kiekvienas atvejis turėtų būti vertinamas individualiai.

28. Pareiškėjas nurodo, jog nors teismas pažymėjo, kad nuo 2001 m. gegužės mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio jis buvo 13 kartų baustas už įvairius kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui kiekvieną dieną tenka dirbti su padidinto pavojaus šaltinio priemone, todėl atsižvelgiant į protingumo kriterijus, kelių eismo taisyklių pažeidimai iš dalies yra neišvengiami, tačiau tokie smulkūs pažeidimai neturėtų būti siejami su neigiamai pareiškėją charakterizuojančiomis aplinkybėmis ir tai, kad ši faktinė aplinkybė yra neginčijamas įrodymas, jog asmuo yra pavojingas visuomenei.

29. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, pritardamas atsakovo pozicijai, išvardijo faktines aplinkybes dėl kurių, jo nuomone, pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikoma Įstatymo17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostata, jog toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, tačiau tokios faktinės aplinkybės negali būti priskiriamos neigiamai asmenį charakterizuojančioms, kadangi nurodyti ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti. Taip pat nebuvo įvertintas nusikalstamų veikų pobūdis ir tiesioginis jų ryšys su pareiškėjo turimu ginklu. Pareiškėjas atkreipia dėmesys, kad nė vienoje ikiteisminio tyrimo byloje nebuvo duomenų, kad su nusikalstamomis veikomis, kurių padarymu jis buvo įtariamas, būtų susijęs jo turimas ginklas. Pareiškėjas pažymi, kad jis su jam priklausančiu ginklu visada elgėsi atsakingai, niekada jo viešai nedemonstravo ir be pagrindo negrasino aplinkiniams. Pareiškėjas nuo 2005 m. iki 2012 m. gegužės 24 d. laikė (nešiojosi) ginklą ir per šį laikotarpį nebuvo nustatytas nė vienas faktas, kuris leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas būtų pažeidęs Įstatymo ar Taisyklių reikalavimus ar kaip nors kitaip sudaręs grėsmę visuomenės saugumui.

30. Pareiškėjas pažymi, kad atsižvelgus į nusikalstamas veikas, dėl kurių jo atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, matyti, kad juose priimti nutarimai nėra tinkamas pagrindas pripažinti asmenį keliančiu grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalis 11 punkte nurodytoms vertybėms.

31. Pareiškėjo įsitikinimu, teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti asmens teisių ir laisvių visą likusį jo gyvenimą. Asmeniui tapus nebepavojingu visuomenei, teistumo žyma nebegali būti taikoma.

32. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas teismo posėdyje pripažino, jog pareiškėjo atžvilgiu priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, nevertino asmenį charakterizuojančių aplinkybių visumos, todėl iš teismo sprendimo turinio nėra aišku, dėl kokių konkrečių faktinių aplinkybių pareiškėjo atžvilgiu atsisakoma išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą ir yra taikoma Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta sąlyga. Nors atsakovo atstovė teismo posėdyje pripažino, kad tinkamai Sprendimo nemotyvavo, tačiau teismas padarė priešingą išvadą ir nurodė, kad atsakovas pareigą Sprendimą tinkamai motyvuoti įvykdė.

33. Pareiškėjas teigia, jog teismo sprendimo turinys suponuoja išvadą, kad nepaisant to, jog asmuo, kuris buvo teistas, bet jo teistumas yra išnykęs ar panaikintas, net ir labai ilgą laiką, per kurį jis sėkmingai integravosi į visuomenę, turi šeimą, tvirtus socialinius santykius, darbą, pajamas, nepadarė naujų teisės pažeidimų, jam ir toliau taikomi specialūs teisiniai apribojimai, kurie yra ne kas kita kaip baudimo tąsa. Teismų praktikoje tokia pozicija aiškinama vieninteliu motyvu – visuomenės saugumas ir viešosios tvarkos užtikrinimas svarbiau už asmens, kuris kažkada buvo teistas, nors jam teistumas ir yra išnykęs, interesus, tačiau tokia pozicija prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimams ir visuomenės raidai.

34. Pareiškėjas nurodo, jog atsakovas, spręsdamas leidimo išdavimo laikyti (nešiotis) ginklus klausimą, negali formaliai vertinti pareiškėjo kaip asmenybės, kuri kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kadangi toks vertinimas yra žeminantis – pareiškėjas, kuris iš esmės gyvena normalų visuomenės gyvenimą, yra akivaizdžiai eliminuojamas iš visaverčio visuomenės gyvenimo, teigiant, kad jis yra pavojingas visuomenei, taip paneigiant esminį žmogaus gebėjimą keistis, jeigu jis buvo suklydęs. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto galiojimas nėra apribotas laike, prilygsta žmogaus pažeminimui ir negali būti vertinamuoju kriterijumi. Pareiškėjas pažymi, kad jis niekuomet nebuvo teistas už tyčinius smurtinius nusikaltimus.

35. Pareiškėjas mano, kad Lietuvos Respublika, taikydama draudimą visą likusį gyvenimą asmeniui, kuris buvo teistas, gauti leidimą turėti ginklą, pažeidžia Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų reikalavimus, Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, turintį viršenybę prieš kitas Konstitucijos normas, taip pat pagrindinio Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

36. Pareiškėjas pažymi, kad teismas turėjo atsižvelgti į jo veiksmų visumos pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į pažeidimų sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo, tačiau to nepadarė, o tik pritarė atsakovui, pasirinkdamas neigiamo pobūdžio charakterizuojančius aspektus, kurie negali būti pareiškėjo pavojingumą visuomenei apsprendžianti jo elgesio visuma. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pavojingumas visuomenei yra tada, kai ikiteisminiai tyrimai pradedami asmenų, kurie nusikalstamų veikų nepadarė, atžvilgiu. Tokie ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmai parodo ne asmens, kurio atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, pavojingumą visuomenei, o ikiteisminio tyrimo institucijų nekompetenciją bei pavojingumą visuomenei. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo teistumas yra išnykęs, o dėl tyčinio nusikaltimo, kuris priskiriamas sunkiems nusikaltimams, padarymo yra nurodyta Įstatymo 18 straipsnyje, t. y. yra nustatyti pakankamai apibrėžti kriterijai, kuriais galima vadovautis, priimant sprendimą. Pareiškėjas teigia, jog minėto straipsnio kriterijų, kad galėtų būti vertinamas kaip pavojingas visuomenei, jis neatitinka. Kitų kriterijų nei teismas, nei atsakovas, atsisakydamas išduoti leidimą laikyti ginklą, nenurodė.

37. Pareiškėjas teigia, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, prieštarauja nurodytoms teisės aktų nuostatoms ir pažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų esmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 38. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities VPK Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovo Sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo ginklui yra pagrįstas ir proporcingas, nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o Sprendime nurodytas jo faktinis pagrindimas pareiškėją apibūdinančių kriterijų požiūriu yra pakankamas tam, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų galima taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, nes teismas skundžiamame sprendime vertino tik neigiamas pareiškėjo savybes, tačiau neatsižvelgė į pareiškėjo asmenį charakterizuojančių aplinkybių visumą.

41. Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.), B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Aiškindama šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Todėl, vertinant tokius duomenis, yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinis gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

43. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

44. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės rėmėsi vien tik atsakovo Sprendime nustatytomis neigiamai pareiškėją charakterizuojančiomis faktinėmis aplinkybėmis bei pritarė atsakovo padarytoms išvadoms, jog pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikoma Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostata, netirdamas ir nevertindamas įrodymų, galinčių pagrįsti arba paneigti skundžiamame Sprendime konstatuotas faktines aplinkybes, nes jokių įrodymų, išskyrus Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamąjį įsakymą, nesurinko. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesurinkus visų bylai tinkamai išspręsti reikalingų įrodymų bei tinkamai neištyrus ir neįvertinus jų visumos, pirmosios instancijos teismo sprendimas aptariamos materialiosios teisės normos taikymo prasme negali būti pripažintas pagrįstu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesilaikė minėtų ABTĮ 56 straipsnio, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimų, t. y. neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla.

45. Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

46. Atsižvelgdama į tai, kas buvo nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir neįvertino esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, nesurinko visų bylai teisingai išspręsti reikalingų įrodymų, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnis. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Milda Vainienė