2025-05-07 Nr. AB-7997-3-61-3-05821-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1627-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05821-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.3; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio D. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio D. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis D. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226332 (pareiškėjo nurodyta data – 2024 m. spalio 10 d. laikytina rašymo apsirikimu) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies; pareiškėjui neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

2. Pareiškėjas nurodė, kad po savanoriško išvykimo formos užpildymo sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) atstovai lankėsi jo buvusios sutuoktinės namuose (duomenys neskelbtini), jai uždavė klausimų apie pareiškėją ir reikalavo nedelsiant pranešti apie pareiškėjo sugrįžimą. Pareiškėjo vertinimu, šis įvykis rodo akivaizdų (duomenys neskelbtini) valdžios susidomėjimą pareiškėjo buvimo vieta ir kelia realią grėsmę pareiškėjo saugumui jam grįžus į (duomenys neskelbtini), patvirtina pareiškėjui gresiantį persekiojimą, jei jis grįš į kilmės valstybę.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad jis ne kartą teigė, jog (duomenys neskelbtini) egzistuoja grėsmė jo gyvybei ir laisvei dėl jo veiklos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini) jam kyla arešto, laisvės atėmimo ar kitų represijų rizika, tai pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, draudžiantį išsiųsti į šalis, kuriose gresia kankinimai ar nežmoniškas elgesys. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) vykdomos masinės represijos prieš (duomenys neskelbtini), tai patvirtina (duomenys neskelbtini) svetainėje pateikiama medžiaga, vykdomi sulaikymai dėl (duomenys neskelbtini) ir teisminiai procesai, dėl to pareiškėjo sugrįžimas į (duomenys neskelbtini) nesaugus.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jis neturi lėšų išvykti iš Lietuvos, todėl Sprendimo vykdymas yra neįmanomas, nes jis negalės saugiai išvykti į trečiąją šalį, kurioje jam nekiltų persekiojimo grėsmė. Pareiškėjas teigė, kad jo buvimas Lietuvoje nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, jis pasirengęs dirbti, mokėti mokesčius ir integruotis į Lietuvos visuomenę.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) buvo oficialiai įregistruotas jo ir jo buvusios sutuoktinės santuokos nutraukimas. Santuoka truko daugiau nei (duomenys neskelbtini) metų, o pagrindinė santuokos nutraukimo priežastis buvo pareiškėjo noras apsaugoti buvusią sutuoktinę nuo galimo spaudimo ir persekiojimo, susijusio su pareiškėjo statusu. Šis faktas patvirtina, kad grįžimas į (duomenys neskelbtini) kelia realią grėsmę pareiškėjo saugumui. Pareiškėjas teigė, kad jo buvusi sutuoktinė iki (duomenys neskelbtini) gyveno kartu su pareiškėju Lietuvoje ir taip pat buvo pateikusi prašymą dėl prieglobsčio, tačiau dėl ilgo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo proceso, finansinių sunkumų ir neapibrėžtos padėties ji buvo priversta grįžti į (duomenys neskelbtini) ir tai sukėlė realią grėsmę jos saugumui.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas priimtas dėl to, jog pareiškėjas prašė leisti savanoriškai grįžti į jo kilmės valstybę ir bendradarbiavo su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 30 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o atsakovas, išnagrinėjęs šį prašymą, priėmė 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128289 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl minėto Regionų administracinio teismo sprendimo.

8. Atsakovas pareiškėjo skunde nurodytas naujas aplinkybes vertino kaip deklaratyvias ir niekuo nepagrįstas, nes pareiškėjas nepateikė jokių jas patvirtinančių įrodymų, o jo pateikti priedai niekaip nėra susiję su pačiu pareiškėju ir jo individualia situacija. Atsakovas teigė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas neturi finansinių galimybių išvykti, nėra pagrindas pripažinti Sprendimą nepagrįstu, nes pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 21 d. pateikė raštišką prašymą leisti jam savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Sprendimas priimtas atsižvelgus į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnyje 1 dalyje nurodytas aplinkybes, į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama asmenį grąžinti į užsienio valstybę, ir į Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje buvo siejamas išskirtinai su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra, todėl teismams palikus galioti atsakovo sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nuo 2024 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

II. 9. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo D. N. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 30 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o atsakovas, išnagrinėjęs šį pareiškėjo prašymą, priėmė 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128289 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi paliko nepakeistą šį sprendimą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

11. Teismas nurodė, kad 2024 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas pateikė raštišką prašymą leisti jam savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), o atsakovas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas sutinka savanoriškai išvykti į kilmės valstybę, priėmė Sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo, suteikiant laikotarpį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą; Sprendimas priimtas atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnyje 1 dalyje nurodytas aplinkybes, į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama asmenį grąžinti į užsienio valstybę, ir į Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

12. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, Įstatymo nuostatas, konstatavo, kad atsakovas teisingai nurodė, jog pareiškėjo teisė būti ar likti Lietuvoje buvo susijusi tik su jo prašymo suteikti jam prieglobstį nagrinėjimo procedūra, o užbaigus šio prašymo nagrinėjimą ir atsakovui atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, pareiškėjas prarado teisinę galimybę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas sprendė, kad atsakovas pareiškėjo teisinę padėtį įvertino pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatas bei teisingai konstatavo šioje teisės normoje nustatytų sąlygų nebuvimą (pareiškėjas prarado teisinį pagrindą teisėtai būti Lietuvos Respublikoje; nenustatyti šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, bei socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika).

13. Teismas vertino, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais patvirtinus atsakovo 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128289 teisėtumą, atsakovas taip pat pagrįstai nusprendė, kad nenustatyta ir Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją išsiųsti į jo kilmės valstybę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 21 d. pats pateikė raštišką prašymą leisti jam savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), todėl po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutarties priėmimo, įvertinęs pareiškėjo teisinę padėtį pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, 130 straipsnio 1 ir 2 dalis, atsakovas priėmė pagrįstą Sprendimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją išvykti į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos. Teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių skundžiamas Sprendimas turėtų būti panaikintas.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Sprendimo neteisėtumo teisiniais argumentais nepagrindė. Teismas pareiškėjo argumentus, jog (duomenys neskelbtini) vizitas pas pareiškėjo artimuosius patvirtina persekiojimo grėsmę jam grįžus į kilmės valstybę, vertino kaip deklaratyvius, kadangi pareiškėjas šių argumentų nepagrindė jokiais įrodymais.

15. Teismas pažymėjo, kad paaiškėjus naujiems pagrindams, galintiems turėti reikšmės prieglobsčiui suteikti, pareiškėjas turi teisę į kreiptis į atsakovą su nauju prašymu, pateikdamas prašymą pagrindžiančius įrodymus. Teismas nurodė, kad teismas gali įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus, tačiau tik tada, kai institucija yra aiškiai išreiškusi atsisakymą tuos veiksmus atlikti, t. y. kai tarp šalių jau yra kilęs ginčas. Teismas sprendė, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl prieglobsčio suteikimo naujai paaiškėjusių aplinkybių pagrindu ir tarp šalių dėl to jau yra kilęs ginčas, todėl, tokių įrodymų nepateikus, pareiškėjo argumentai dėl naujų aplinkybių atsiradimo yra nepagrįsti ir atmestini.

16. Teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas vertino, kad atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo, ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 17. Pareiškėjas D. N. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą; 2) pripažinti naujus įrodymus teisiškai reikšmingais; 3) grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18. Pareiškėjas nurodo, kad po teismo sprendimo priėmimo atsirado naujų faktų, iš esmės keičiančių situaciją, t. y. (duomenys neskelbtini) pareigūnai apsilankė pas jo (pareiškėjo) buvusią sutuoktinę ir, darydami jai psichologinį spaudimą, įteikė šaukimą, adresuotą pareiškėjui, kuriuo jis kviečiamas į (duomenys neskelbtini) apklausai, dėl to pareiškėjui kyla grėsmė. Pareiškėjas nurodo, kad jis pateikia tai patvirtinantį jo buvusios sutuoktinės elektroninį laišką, (duomenys neskelbtini) šaukimo kopiją.

19. Pareiškėjas teigia, kad bylos nagrinėjimo metu pateikė įrodymus, kurių teismas tinkamai neįvertino: dėl pareiškėjo skyrybų fakto bei (duomenys neskelbtini) taikyto spaudimo jo buvusiai sutuoktinei. Pareiškėjo vertinimu, tai rodo jo persekiojimo požymius ir jam kylančią realią grėsmę, o teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino. Pareiškėjas teigia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nauji įrodymai dėl persekiojimo grėsmės turi būti tinkamai ištirti, net jei jie pareiškėjui buvo žinomi ir anksčiau.

20. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo Sprendime nebuvo įvertintos realios persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo grėsmės pareiškėjo grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju.

21. Pareiškėjas teigia, kad atsakovui pateikė 2025 m. sausio 31 d. prašymą dėl naujų aplinkybių nagrinėjimo. Pareiškėjas nurodo viešai skelbiamus atvejus apie (duomenys neskelbtini) persekiojimą (duomenys neskelbtini) ir teigia, kad (duomenys neskelbtini) patvirtina realią grėsmę pareiškėjui, jei jis būtų „deportuotas“.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo nurodytos naujos aplinkybės ((duomenys neskelbtini) atvykimas pas pareiškėjo buvusią sutuoktinę) nebuvo niekuo pagrįsti, t. y. pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių įrodymų nei atsakovui, nei teismui, o juos pateikė tik apeliacinės instancijos teismui. Be to, minėti dokumentai išrašyti jau po pirmosios instancijos teismo posėdžio, todėl nebuvo galimybės nei dėl jų pasisakyti, nei jų įvertinti. Pareiškėjas pateikia (duomenys neskelbtini) šaukimo kopiją, todėl sunku spręsti apie šio dokumento originalumą, jame nurodyta, kad pareiškėjas šaukiamas kaip liudytojas, o ne kaip įtariamasis ar kaltinamasis, pareiškėjo buvusios sutuoktinės laiške nepateikiama jokių įrodymų, o tik jos subjektyvūs vertinimai ir pamąstymai.

24. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas pateikė raštišką prašymą leisti jam savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), todėl nustatyta tvarka ir buvo priimtas Sprendimas. Kadangi įsigaliojo atsakovo sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, pareiškėjas nuo 2024 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, o teismo posėdyje paaiškėjo, kad jis negyvena savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, apie pakeistą gyvenamąją vietą neinformavo atsakovo, t. y. pareiškėjas apsunkina jo suradimą ir dėl jo priimtų sprendimų vykdymą. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl naujai atsakovui pateikto 2025 m. sausio 31 d. prašymo nėra šios bylos dalykas.

25. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pateikti duomenys apie vykstantį asmenų persekiojimą (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio informacija, bet ne su pareiškėju individualiai susijusios aplinkybės. Pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių jo negalėjimą grįžti į jo kilmės valstybę ar jam gresiantį persekiojimą nei iki atsakovo Sprendimo priėmimo, nei teismui nagrinėjant bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio D. N. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226332, kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, pagrįstumas ir teisėtumas.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, o pareiškėjas, paaiškėjus naujiems pagrindams, galintiems turėti reikšmės prieglobsčiui suteikti, turi teisę į kreiptis į atsakovą su nauju prašymu, pateikdamas prašymą pagrindžiančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus, jog (duomenys neskelbtini) vizitas pas pareiškėjo buvusią sutuoktinę patvirtina persekiojimo grėsmę jam grįžus į kilmės valstybę, vertino kaip deklaratyvius, kadangi pareiškėjas šių argumentų nepagrindė jokiais įrodymais.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atsirado naujų aplinkybių, įrodančių jam kylančią grėsmę grįžus į kilmės valstybę, prašo pripažinti jo teikiamus naujus įrodymus ((duomenys neskelbtini) šaukimą ir buvusios sutuoktinės elektroninį laišką) teisiškai reikšmingais. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus dėl pareiškėjo skyrybų fakto bei (duomenys neskelbtini) taikyto spaudimo jo buvusiai sutuoktinei, o atsakovo Sprendime nebuvo įvertintos realios persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo grėsmės pareiškėjo grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 7 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad (duomenys neskelbtini) šaukimas ir buvusios sutuoktinės elektroninis laiškas jam tapo prieinami tik po bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos ir įrodo jo persekiojimo riziką (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymi, kad liudytojo statusas (duomenys neskelbtini) nesuteikia saugumo garantijų, už atsisakymą duoti parodymus ir melagingų parodymų davimą taikoma baudžiamoji atsakomybė ir praktikoje liudytojų šaukimas yra pirmasis žingsnis į baudžiamąjį persekiojimą. Pareiškėjas teigia, kad pareiškimą savanoriškai išvykti pateikė esant priverstinio išsiuntimo grėsmei, taip buvo išaiškinta atsakovo rašte, t. y. tai buvo priverstinis pasirinkimas, o esant galimybei pareiškėjas atšaukė šį pareiškimą ir tai patvirtina jo 2025 m. sausio 31 d. prašymas atsakovui. Pareiškėjas nurodo, kad visada teikė teisėtus prašymus ir skundus, o kol nagrinėjami skundai, asmuo laikomas teisėtai esančiu valstybėje.

29. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nuo 2024 m. rugsėjo 18 d., kuomet įsigaliojo sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, kadangi pareiškėjas pateikė raštišką prašymą leisti jam savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), todėl nustatyta tvarka ir buvo priimtas Sprendimas, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo nurodytos naujos aplinkybės ((duomenys neskelbtini) pareigūnų atvykimas pas pareiškėjo buvusią sutuoktinę) nebuvo pagrįstos jokiais įrodymais.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str.), pirmiausia pažymi, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 30 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o atsakovas, išnagrinėjęs šį prašymą, priėmė 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128289, kuriuo nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Pareiškėjas šį atsakovo sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi paliko nepakeistą šį teismo sprendimą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad atsakovo sprendime nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio buvo padaryta motyvuota išvada, jog nagrinėjamu atveju rizika prieglobsčio prašytojui nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta iš esmės bendra padėtimi kilmės šalyje, taip pat nebuvo pagrindo pareiškėjui suteikti ir papildomą apsaugą.

31. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutarties priėmimo atsakovas 2024 m. rugsėjo 20 d. išsiuntė pareiškėjui elektroninį laišką, kuriuo prašė iki 2024 m. rugsėjo 23 d. 12 val. informuoti, ar jis sutinka savo noru išvykti į užsienio valstybę, o jeigu savanoriškai išvykti sutinka, tai jis turi užpildyti savanoriško grįžimo formą. Laiške buvo pažymėta, kad nesulaukus atsakymo ar nesutikus išvykti savanoriškai, atsakovas spręs klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)), ir tokiu atveju jam bus taikomas draudiminis laikotarpis atvykti į visą Šengeno erdvę mažiausiai vienus metus. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 21 d. pateikė atsakovui užpildytą formą, kurioje ties klausimu „Ar sutinkate savanoriškai grįžti namo arba išvykti į užsienio valstybę?“ pažymėtas atsakymas „Taip“, nurodyta valstybė – (duomenys neskelbtini). Atsakovas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas sutinka savanoriškai išvykti į kilmės valstybę, priėmė Sprendimą. Sprendimas priimtas atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnyje 1 dalyje nurodytas aplinkybes, į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama asmenį grąžinti į užsienio valstybę.

32. Priimant Sprendimą taip pat vadovautasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojų įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, 23 ir 34 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 44.1 punktu.

33. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

34. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

35. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

36. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

37. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo teisėtas buvimas Lietuvos teritorijoje buvo siejamas su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutarties priėmimo įsiteisėjo atsakovo sprendimas, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, ir nuo tos dienos baigėsi pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas.

38. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas 2024 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 24S303958 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau šioje byloje nagrinėjamas atsakovo Sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, pagrįstumas ir teisėtumas. Pažymėtina, kad Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjo skundą dėl atsakovo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo panaikinimo (bylos Nr. I2-10650-473/2025).

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodytas aplinkybes, dėl kurių, jo teigimu, negalėjo būti priimtas sprendimas grąžinti jį į kilmės šalį ((duomenys neskelbtini)), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra svarbios 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) nuostatos. Direktyvos 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad „grąžinimas“ – trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas – savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai – į: asmens kilmės šalį, arba tranzito šalį pagal Bendrijos ar dvišalius readmisijos susitarimus ar kitas nuostatas, arba kitą trečiąją šalį, į kurią atitinkamas trečiosios šalies pilietis savanoriškai nusprendžia grįžti ir į kurią jis būtų priimtas. Pagal šio straipsnio 4 punktą „sprendimas grąžinti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti. Pagal šio straipsnio 5 punktą, išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Be kita ko, Direktyvos preambulės dešimtojoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog kai nėra pagrindo manyti, kad tai galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslui, savanoriškam grįžimui turėtų būti suteikiama pirmenybė priverstinio grąžinimo atžvilgiu ir turėtų būti suteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti. Savanoriško išvykimo laikotarpis turėtų būti pratęsiamas, kai tai reikalinga dėl ypatingų individualaus atvejo aplinkybių. Siekiant skatinti savanorišką grįžimą, valstybės narės turėtų teikti didesnę su grįžimu susijusią pagalbą, konsultuoti ir tinkamiausiu būdu naudotis atitinkamomis Europos grąžinimo fondo teikiamomis finansavimo galimybėmis.

40. Direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus (Direktyvos 1 str.). Ši Direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje (Direktyvos 2 str. 1 d.). Pagal Direktyvos 5 straipsnį valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.

41. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, įskaitant reikalavimą tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą ir laikytis negrąžinimo principo (5 str.), o, pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Be to, Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, jog, pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus, sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 nurodė, kad, įvertinus aptartas Direktyvos nuostatas, galima daryti kelias išvadas. Pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, aiškinant minėtas Direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Įstatymo atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Įstatymo atitikmuo – išsiuntimas). Atitinkamai Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos, atsižvelgiant į pirmiau aptartą Europos Sąjungos teisės turinį.

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo ar grąžinimo, turi būti vertinamos aplinkybės, nurodytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės gali būti nevertinamos ir nenustatinėjamos, jei užsienietis dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3557-556/2018; 2023 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1692-789/2023).

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011; 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2127-1047/2024).

45. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2024 m. spalio 17 d. sprendime Ararat, C-156/23 yra pasisakęs, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 19 straipsnio 2 dalį, siejamą su jos 4 straipsniu, neatsižvelgiant į atitinkamo asmens elgesį, absoliučiai draudžiama jį perkelti, išsiųsti ar išduoti į valstybę, kurioje šiam asmeniui gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas. Todėl valstybės narės negali perkelti, išsiųsti ar išduoti užsieniečio, jei yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad paskirties šalyje jam kils reali grėsmė patirti pagal šias dvi Chartijos nuostatas draudžiamą elgesį (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 6 d. sprendimo Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl (sunkų nusikaltimą padaręs pabėgėlis), C‑663/21, 36 p. ir 2024 m. birželio 18 d. sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Hamm (prašymas išduoti pabėgėlius į Turkiją), C‑352/22, 61 p.). Valstybės narės turi leisti atitinkamiems asmenims remtis bet kokiu aplinkybių pasikeitimu, įvykusiu priėmus sprendimą grąžinti ir galinčiu turėti reikšmingą poveikį, vertinant atitinkamo trečiosios šalies piliečio padėtį, be kita ko, atsižvelgiant į Direktyvos 5 straipsnį (žr. 2018 m. birželio 19 d. sprendimo Gnandi, C‑181/16, 64 p.).

46. Taigi atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti, ar nėra Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aplinkybių. Šiuo atveju Sprendime apsiribota bendro pobūdžio ir deklaratyviu motyvu, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į kilmės valstybę. Atsakovas Sprendime, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei atsiliepime į apeliacinį skundą, nenurodo kokias konkrečias priežastis (aplinkybes), spręsdamas, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į kilmės valstybę, jis nagrinėjo ir vertino. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų aplinkybių, nors pareiškėjas skunde tokias aplinkybes buvo nurodęs, teikė paaiškinimus apie tai teismo posėdyje bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, kuriuos tuo metu turėjo.

47. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) atstovai buvo atvykę pas jo buvusią sutuoktinę, uždavė jai klausimų apie pareiškėją, rodė nuotraukas, kuriose pareiškėjas buvo pavaizduotas (duomenys neskelbtini), pareikalavo pranešti apie pareiškėjo grįžimą, be to, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs papildomą informaciją, kad (duomenys neskelbtini) buvo įformintas jo ir buvusios sutuoktinės santuokos nutraukimo faktas, pateikė tai grindžiančius įrodymus, fotografiją, kurioje, jo teigimu, jis užfiksuotas (duomenys neskelbtini), pateikė 2024 m. lapkričio 7 d. prašymo atsakovui kopiją, iš kurio matyti, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į atsakovą, prašydamas atidėti išvykimą ir suteikti leidimą laikinai gyventi humanitariniais pagrindais dėl (duomenys neskelbtini) gresiančio pavojaus. Iš šio pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas kreipiasi į atsakovą jau ne pirmą kartą, atsakovas jam buvo atsakęs 2024 m. spalio 16 d. nustatydamas naujus reikalavimus, kaip galima spręsti iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdyje, pateikti dokumentus, pasirašytus kvalifikuotu elektroniniu parašu, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintos, dėl jų nepasisakė ir jų nepaneigė atsakovas. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui yra pateikęs (duomenys neskelbtini) šaukimo kopiją bei buvusios sutuoktinės elektroninį laišką.

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1216-789/2025 yra išaiškinęs, jog užsieniečio nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia galimą jo persekiojimą, turėtų būti įvertintos, nustatant, ar yra Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys, o vien tik formalus konstatavimas, kad nenustatytos Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos priežastys, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, negali būti prilyginimas šių priežasčių įvertinimui. Tai, kad sprendimas dėl išsiuntimo buvo priimtas praėjus neilgam laikui po sprendimo dėl prieglobsčio, kurį priimant, be kita ko, buvo taip pat nagrinėjamos aplinkybės dėl galimo pareiškėjo persekiojimo, priėmimo, nereiškia, kad Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys neturi būti iš naujo įvertintos užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos kontekste. Atsakovo pareigą išsamiai vertinti Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas aplinkybes priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs ir 2024 m. liepos 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1836-502/2024.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti atsakovo Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintų nuostatų, atsakovas neįvykdė pareigos individualiai įvertinti pareiškėjo situaciją, nenustatė ir neištyrė reikšmingų pareiškėjo situacijos aplinkybių taip, kad priimtų byloje skundžiamą Sprendimą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių (faktų), kurias būtina įvertinti, priimant tokio pobūdžio sprendimą, todėl skundžiamas atsakovo Sprendimas ir, atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame konstatuota, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nepripažinti pagrįstais ir teisėtais. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš esmės, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas panaikinamas.

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 12 d. nutartimi šioje byloje taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla apeliacine tvarka ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas. Kadangi šiuo sprendimu administracinė byla apeliacine tvarka išnagrinėta ir procesinis sprendimas įsiteisėja priėmimo dieną (ABTĮ 148 str. 1 d.), taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė panaikinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio D. N. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio D. N. skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226332.

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė