2020-01-08 Nr. AB-545-3-61-3-00704-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-323-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00704-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja V. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2018 m. sausio 24 d. raštą Nr. BRK-387 „Dėl ilgalaikės sankcijos išskaičiavimo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti perskaičiuoti paramą pagal 2014 m. birželio 13 d. paramos sutartį Nr. 14-1011877239-1.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Agentūra Raštu neteisėtai vilkina perduoti pareiškėjai paramą, suteiktą Europos žemės ūkio garantijų fondo pagal atsakovo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. BR6-2481437, taip pažeisdama nacionalinius ir Europos Sąjungos teisės aktus, o priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų. Pareiškėja taip pat nurodė, kad priimtu sprendimu buvo pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių ir laisvių chartijos, Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos, be to, nebuvo laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos. Pareiškėja tvirtino, kad Agentūros 2018 m. sausio 15 d. raštu Nr. BR6-369 pažeidžiama pareiškėjos teisė gauti paramą iš Europos žemės ūkio garantijų fondo, dalis paramos buvo pasisavinta neteisėtai pritaikius baudą.

3. Pareiškėja skundo reikalavimus kildino iš Agentūros veiksmų, vykdytų administruojant 2014 m. birželio 13 d. Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką Nr. 14-1011877239-1 (toliau – ir 2014 m. Paraiška). Pareiškėja pabrėžė, kad 2014 m. birželio 13 d. buvo užregistruota paramos sutartis Nr. 14-1011877239-A1-1, kurioje nurodytus pasėlių kodus parinko, kodus įrašė ir plotus įbraižė Agentūros atstovas. Sudarant sutartį, pareiškėja pateikė 2014 metais valdomų žemės plotų dokumentus, 2014 metų bendradarbiavimo / partnerystės, produkcijos realizacijos sutartis su gyvulių augintojais, dokumentus, kuriais pareiškėja leido ganyti gyvulius iki 2014 m. gruodžio mėnesio, po to, kai nuims pasėtų aromatinių, medicininių augalų dalis. Agentūros Telšių ir Utenos skyriai, esant derliui beveik nuimtam, nebendradarbiavo su pareiškėja bei minėtus aromatinius ir medicininius augalus prilygino pievų augalams. Patikrų ataskaitose nurodomos tik prielaidos, kurios yra abstrakčios ir neobjektyvios. Pareiškėja pažymėjo, kad dalis paramos pareiškėjai buvo pervesta pagal 2014 m. birželio 13 d. paramos sutartį.

4. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Agentūra nurodė, kad 2014 m. Paraiškos vertinimo rezultatai buvo išdėstyti Agentūros 2017 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. BR6-154 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“. Pagal 2014 m. Paraiškoje pateiktus duomenis pareiškėjai skirta 877,23 Eur galutinė paramos suma, šio sprendimo pareiškėja neskundė. Agentūra 2018 m. sausio 3 d. raštu „Dėl atsakymo į gautus dokumentus“ (reg. Nr. BR6-26) priminė pareiškėjai, kad 2014 m. Paraiškai pritaikytos kompleksinio paramos susiejimo netyčinė sankcija ir sankcijos už žemės ūkio naudmenų plotų neteisingą deklaravimą dėl patikros vietoje metu nustatytų pažeidimų. Agentūra nustatė, kad 2014 m. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama pagrindinė tiesioginė išmoka, buvo 68,47 ha, o faktinis plotas nustatytas 60,50 ha. Kadangi 2014 m. Paraiškoje deklaruotas plotas viršijo faktinį plotą 7,97 ha, t. y. daugiau nei 10 proc., todėl tiesioginė išmoka neskiriama. Taip pat Agentūra nurodė, kad 2014 m. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas buvo 8 ha, o nustatytas 0,03 ha tinkamas paramai žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, todėl deklaruotas plotas viršijo tinkamą paramai plotą 7,97 ha, t. y. 100 proc., atsižvelgusi į tai, Agentūra nesuteikė išmokos bei pritaikė 450,31 Eur ilgalaikę sankciją.

6. Atsakovas nurodė, kad Raštas nelaikytinas administraciniu aktu (sprendimu) pagal Viešąjį administravimo įstatymą, kadangi juo Agentūra neišreiškė valios dėl sankcijų taikymo, nepanaikino, nepakeitė, nesukūrė pareiškėjai teisių ir pareigų, tik informavo apie ilgalaikės sankcijos išskaičiavimą. Atsakovas pažymėjo, kad Agentūra nuolat teikė atsakymus į gautus pareiškėjos paklausimus dėl paraiškų ir su paraiškomis susijusių aplinkybių. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Agentūra neteisėtai užvaldė jai skirtą paramą. Atsakovas taip pat nurodė, kad teisines pasekmes sukeliantys sprendimai dėl pareiškėjos 2011–2013 metų paraiškų yra galiojantys ir teisėti, dėl jų yra priimta galutinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Būtent šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties pagrindu buvo išskaičiuota pareiškėjos skola, apie kurios išskaičiavimą pareiškėja buvo informuota 2018 m. sausio 15 d. raštu „Dėl skolos išskaičiavimo“ (reg. Nr. BR6-369).

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl Agentūros 2018 m. sausio 24 d. rašto Nr. BRK-387 panaikinimo nutraukė, o kitą pareiškėjos V. Z. skundo dalį atmetė.

8. Teismo vertinimu, Raštu pareiškėja buvo informuota apie sankcijos išskaičiavimą. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ši sankcija buvo išskaičiuota atsižvelgiant į Agentūros 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. BR6-154, kuriuo buvo apskaičiuota skiriamos paramos suma, o taip pat apskaičiuota pareiškėjai taikytina sankcija – 450,31 Eur. Agentūra 2017 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. BR6-154, kiek tai susiję su Rašte nurodytomis aplinkybėmis, nurodė, kad 2014 m. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ ir „Natura 2000 išmokos“ įgyvendinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-151 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su Direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ ir „Natura 2000 išmokos“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 3D-298 redakcija), buvo 8 ha, o nustatytas 0,03 ha tinkamas paramai žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, todėl 2014 m. Paraiškoje deklaruotas plotas viršijo tinkamą paramai plotą 7,97 ha, t. y. 100 proc., todėl išmoka neteikiama bei taikoma 450,31 Eur ilgalaikė sankcija. Teismas padarė išvadą, kad būtent šiuo sprendimu pareiškėjai buvo sukeltos teisinės pasekmės – pritaikyta ilgalaikė sankcija, apie kurios išskaičiavimą pranešta šioje administracinėje byloje skundžiamu Raštu.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad Agentūros 2017 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. BR6-154 išaiškinta jo apskundimo tvarka, šis sprendimas išsiųstas pareiškėjai nurodytu adresu, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis pareiškėja jo neskundė, todėl jis yra galiojantis ir vykdytinas. Atsižvelgdama į tai, Agentūra juo pritaikytą ilgalaikę sankciją išskaičiavo, o apie tai pareiškėją informavo Raštu.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai teisines pasekmes sukelia būtent Agentūros 2017 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. BR6-154, kuriuo pareiškėjai, be kita ko, pritaikyta ilgalaikė sankcija – 450,31 Eur. Teismas sutiko su atsakovo nurodytais teiginiais, jog Raštas pats savaime jokių teisių ir pareigų pareiškėjai nesukuria ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėja informuojama apie sankcijos išskaičiavimą.

11. Teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, bylos dalį dėl Rašto panaikinimo nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 1 p.).

12. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėja skunde teismui nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kodėl nesutinka su Raštu, pareiškėja skundą grindė aplinkybėmis, kurios nebuvo susijusios su skundo dalyku, nes visi išdėstyti argumentai buvo susiję su Agentūros 2018 m. sausio 15 d. raštu Nr. BR6-369. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėja administracinę bylą Nr. I-1977-821/2018, kurioje pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Agentūros 2018 m. sausio 15 d. raštą Nr.BR6-369.

13. Teismas nustatė, kad Agentūros sprendimų dėl pareiškėjos 2011–2013 metų paraiškų teisėtumas yra patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017 pagal pareiškėjos skundą atsakovui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Šios nutarties pagrindu buvo išskaičiuota pareiškėjos skola. Apie išskaičiavimą pareiškėja buvo informuota Agentūros 2018 m. sausio 15 d. raštu Nr.BR6-369. Teismas, atsižvelgdamas į tai, netenkino pareiškėjos reikalavimo – įpareigoti Agentūrą perskaičiuoti paramą pagal 2014 m. birželio 13 d. paramos sutartį Nr. 14-1011877239-1.

III. 14. Pareiškėja V. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą ir grąžinti bylą tirti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

15. Pareiškėja nurodo, kad teismas, nustatydamas ginčo dalyką, iškraipė pareiškėjos reikalavimus atsakovui, juos nepagrįstai susiaurindamas, kadangi ji prašė „panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie žemės ūkio ministerijos aktą Nr. BR6-387 2018-01-21 kartu su akto pagrindais ir įpareigoti perskaičiuoti paramą pagal Europos žemės ūkio garantijų fondo pagal paramos sutartį Nr. 14-1011877239-1 ir įpareigoti paramą iš Europos žemės ūkio garantijų fondo pagal paramos sutartį Nr. 14-1011877239-1 perduoti pareiškėjai“. Pareiškėjos teigimu, teismas neišnagrinėjo dalies reikalavimų ir su jais susijusių įrodymų, tačiau vertino atsakovo nurodytus prieš du metus įvykusius įvykius, jo priimtą sprendimą ir depozitinės sąskaitos išrašus, taip pažeisdamas ABTĮ 87 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir 3 dalies 1 ir 2 dalis. Taip pat, pareiškėjos nuomone, teismas neatskleidė ginčo esmės ir priėmė nemotyvuotą sprendimą. Pareiškėja teigia, kad bylą nagrinėję teisėjai turėjo pareigą nusišalinti, kadangi jie šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnį, nes teisėjai Donatas Vansevičius ir Liudmila Zaborovska nagrinėjo kitą administracinę bylą Nr. I-3442-2008/2016, kurioje buvo sprendžiama dėl Agentūros pareiškėjai pritaikytų sankcijų ir galėjo būti šališki. Pareiškėja nurodo, kad nėra galiojančio dokumento(-ų), kuriuo(-iais) remdamasi Agentūra išskaičiavo pritaikytą sankciją, be to, Agentūra be jokio teisinio pagrindo Raštu siekia užvaldyti Europos žemės ūkio garantijų fondo paramą, kurią dar 2015 m. gegužės 26 d. turėjo perduoti pareiškėjai. Pareiškėjos vertinimu, teismas nemotyvuotu sprendimu pažeidė jos teisėtą lūkestį dėl efektyvios teisės į teisminę gynybą realizavimo, teisinio saugumo ir tikrumo, teisėtų lūkesčių principus, taip pat parodė teismo šališkumą ir vengimą tiesioginio savo darbo, neapginant piliečių teisių į paramą.

16. Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas nurodo, kad nors pareiškėja tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde teikė tarpusavyje nesusijusius apmąstymus, tačiau teismas sprendime labai aiškiai ir konkrečiai nurodė pareiškėjos skundo pagrindą ir jos keliamus reikalavimus, o tai leidžia aiškiai suprasti ginčo esmę.

18. Atsakovas pažymi, kad Raštas nelaikytinas administraciniu aktu (sprendimu), nes juo Agentūra neišreiškė valios dėl sankcijų taikymo, nepanaikino, nepakeitė, nesukūrė pareiškėjai teisių ir pareigų, tik informavo apie ilgalaikės sankcijos išskaičiavimą.

19. Atsakovas nurodo, kad 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. BR6-154 teisėtumo neįrodinės, kadangi šis sprendimas dėl 2014 m. Paraiškos yra teisėtas, galiojantis bei sukeliantis pareiškėjai konkrečias teisines pasekmes, o būtent šio sprendimo dalyje ir yra nurodomos priežastys kodėl taikoma ilgalaikė sankcija. Agentūros 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. BR6-154 teisėtumą ir galiojimą patvirtino ir teismas sprendime. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2014 m. Paraiška yra baigta administruoti ir yra priimtas Agentūros 2017 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. BR6-154, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nėra priimto sprendimo, kuris jai sukelia teisines pasekmes.

20. Atsakovas pamini, kad Agentūra teikė pareiškėjai ir jos įgaliotam atstovui atsakymus į teiktus paklausimus / skundus / prašymus dėl pareiškėjos paraiškų ir su paraiškomis susijusių aplinkybių, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl Agentūros neteisėto veikimo, nekompetencijos yra nepagrįsti. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja, nesutikdama su Agentūros 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. BR6-154, turėjo galimybę jį skųsti, tačiau savo neveikimu sukūrė tokią situaciją, kai dabartinėje stadijoje yra ginčijamas teisinių pasekmių nesukeliantis Raštas. Be to, pareiškėja apeliaciniu skundu siekdama ginčyti būtent minėtą sprendimą, elgiasi nepagrįstai, o prašydama teismo iš naujo įvertinti 2014 m. Paraišką, prašo jai sukurti išskirtines sąlygas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 21. Byloje nustatyta, kad pareiškėja V. Z. skunde prašė panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. sausio 24 d. raštą Nr. BRK-387 „Dėl ilgalaikės sankcijos išskaičiavimo“ ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti paramą pagal 2014 m. birželio 13 d. paramos sutartį Nr. 14-1011877239-1.

22. Pirmosios instancijos teismas administracinės bylos dalį dėl Agentūros 2018 m. sausio 24 d. rašto Nr. BRK-387 panaikinimo nutraukė, nes nustatė, kad Raštas pats savaime jokių teisių ir pareigų pareiškėjai nesukuria ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėja informuojama apie sankcijos išskaičiavimą, o jai teisines pasekmes sukelia Agentūros 2017 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. BR6-154, kuriuo pareiškėjai pritaikyta ilgalaikė sankcija – 450,31 Eur, o šio sprendimo pareiškėja neginčijo. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti paramą pagal 2014 m. birželio 13 d. paramos sutartį Nr. 14-1011877239-1, nes nustatė, kad teismuose nagrinėjami / išnagrinėti pareiškėjos skundai, susiję su Agentūros 2018 m. sausio 15 d. raštu Nr.BR6-369 ir dėl pareiškėjos 2011–2013 metų paraiškų teisėtumo.

23. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo dalies jos skundo reikalavimų ir su jais susijusių įrodymų, neatskleidė ginčo esmės ir priėmė nemotyvuotą sprendimą, o bylą nagrinėję teisėjai turėjo pareigą nusišalinti, kadangi jie nagrinėjo administracinę bylą Nr. I-3442-2008/2016, kurioje pareiškėja ginčijo Agentūros jai 2011 metais taikytų sankcijų pagrįstumą, ir todėl galėjo būti šališki. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį sprendimą.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, jei nustatomi sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad sprendimas turi būti panaikintas dėl sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte (byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo) ir 4 punkte (sprendimas yra be motyvų).

25. Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl neteisėtos sudėties teismo, teisėjų kolegija pirmiausia nurodo, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdamas nusišalinti arba būti nušalinamas, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

26. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). Šis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.).

27. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją). Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją).

28. Išnagrinėjus apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėja teigia, kad teisėjai Donatas Vansevičius ir Liudmila Zaborovska buvo šališki, konstatuotina, jog pareiškėja nepagrindė teisėjų šališkumo tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu. Pažymėtina, kad nėra pateikta duomenų, jog minėti teisėjai yra priklausomi nuo atsakovo, kaip kad apeliaciniame skunde nurodo pareiškėja.

29. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Šiuo atveju pareiškėja teisėjų šališkumą grindė tik tuo, jog jie nagrinėjo kitą administracinę bylą Nr. I-3442-2008/2016.

30. Iš administracinėje byloje Nr. I-3442-2008/2016 priimto 2016 m. kovo 24 d. sprendimo nustatyta, kad minėti teisėjai nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Agentūros, ir Agentūrai, kuriuo pareiškėja kreipėsi į teismą norėdama apginti, jos teigimu, pažeistas teises Agentūrai netinkamai administruojant 2011–2013 metais pareiškėjos pateiktas Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškas. Iš sprendimo turinio matyti, kad administracinėje byloje Nr. I-3442-2008/2016 nebuvo nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su šioje byloje pareiškėjos ginčijamu Raštu, kuriuo pareiškėja informuota apie sankcijos išskaičiavimą, sankcijos (450,31 Eur) pritaikymu. Pirmosios instancijos teismas įvertino tik tai, kad Agentūra pareiškėją informavo Raštu apie Agentūros 2017 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. BR6-154 pritaikytos ilgalaikės sankcijos išskaičiavimą ir nesprendė klausimų, susijusių su Agentūros pareiškėjai anksčiau taikytų sankcijų pagrįstumu.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo teisėjai be teisinių motyvų išreiškė spėlionę, iškraipė pareiškėjos pareikštus reikalavimus atsakovui, neteisingai susiaurino ginčo dalyką, neatskleidė ginčo esmės, neįvertino pateiktų įrodymų, o rėmėsi dviejų metų senumo faktais.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skunde suformuluotus reikalavimus (skundo dalykas), skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami šie reikalavimai, (skundo pagrindas), pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. EŽTT praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain).

33. Tai, kad pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių nutraukta bylos dalis dėl Rašto panaikinimo, o kita skundo dalis atmesta, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

34. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo skundo reikalavimus, nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus.

35. Kaip jau minėta, pareiškėja skunde suformulavo reikalavimą panaikinti Agentūros 2018 m. sausio 24 d. raštą (skunde nurodyta „aktą“) Nr. BRK-387, jokie kiti reikalavimai dėl kitų atsakovo priimtų sprendimų panaikinimo nebuvo suformuluoti (skunde nurodyta, kad prašoma panaikinti Raštą kartu su akto pagrindais, tačiau jokie pagrindai (atsakovo priimti konkretūs sprendimai) tarp reikalavimų nėra nurodyti), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su šiuo Raštu, ir nustatė, kad šis Raštas pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Agentūra Raštu tik informavo pareiškėją, jog 450,31 Eur ilgalaikė sankcija buvo išskaičiuota 2017 m. spalio 11 d. ir gruodžio 28 d. (b. l. 3). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjai teisines pasekmes sukelia Agentūros 2017 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. BR6-154, kuriuo pareiškėjai ir buvo pritaikyta ilgalaikė sankcija – 450,31 Eur, apie kurios išskaičiavimą pareiškėja ir buvo Raštu informuota.

36. Teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

38. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

39. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai ir neteisėtai Raštą pripažino informacinio pobūdžio dokumentu ir bylos dalį dėl Rašto panaikinimo nutraukė. Pareiškėja apeliaciniame skunde pamini, kad Agentūros 2017 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. BR6-154 (nurodomas 2017 m. gegužės 30 d. raštas) pareiškėjai nesukelia jokių pasekmių, tačiau nenurodo jokių teisinių motyvų šiuo aspektu.

40. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad neįrašyti ir neišnagrinėti reikalavimai dėl 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo, 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo, dėl mokėjimo pavedimų ir kt., tačiau, kaip jau minėta, pareiškėja skunde nenurodė konkrečių reikalavimų dėl kitų atsakovo sprendimų panaikinimo ar neteisėtų veiksmų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Pareiškėja, siekdama, kad šioje byloje būtų panaikinti ir kiti atsakovo priimti sprendimai, turėjo aiškiai suformuluoti tokio pobūdžio reikalavimus.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė, kad pareiškėja 2014 m. birželio 13 d. pateikė Agentūrai paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką (b. l. 47–53). Agentūra 2017 m. gegužės 30 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-154, kuriame pareiškėja informuota, jog pagal 2014 m. Paraiškoje pateiktus duomenis pareiškėjai skiriama 877,23 Eur galutinė paramos suma. Taip pat minėtame sprendime nurodyta, kad pareiškėjai pritaikyta ilgalaikė sankcija programai Kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ (mažo nepalankumo vietovės) už neteisingą plotų deklaravimą sudaro 450,31 Eur (b. l. 33–38). Apie priimtą sprendimą pareiškėja informuota Agentūros 2017 m. gegužės 31 d. raštu Nr. BR6-5369 (b. l. 32). Agentūros 2018 m. sausio 3 d. raštu Nr. BR6-26 (b. l. 41–42) pareiškėja buvo informuota, kad Agentūra negali atsižvelgti į jos papildomai pateiktus dokumentus, kadangi šie dokumentai nėra aktualūs vertinant 2014 m. Paraišką. Pareiškėjai raštu paaiškinta, kad Agentūros 2017 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. BR6-154 yra nurodytos mokėtinos išmokų sumos, išaiškintos taikomos sankcijos ir jų susidarymo priežastys. Agentūra 2018 m. sausio 15 d. raštu Nr. BR6-369 informavo pareiškėją, kad palūkanos (1 041,60 Eur), apskaičiuotos iki 2018 m. sausio 8 d., ir skola (7 766,08 Eur) buvo išskaičiuota 2017 m. gruodžio 28 d. ir 2018 m. sausio 9 d. (b. l. 39–40). Agentūra Raštu informavo pareiškėją, jog 450,31 Eur ilgalaikė sankcija buvo išskaičiuota 2017 m. spalio 11 d. ir gruodžio 28 d. (b. l. 3).

42. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė dėl pareiškėjos 2011–2013 metų paraiškų teisėtumo ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017 pagal pareiškėjos skundą atsakovui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, nustatė, kad pareiškėjai nepagrįstai išmokėta 7 766,08 Eur, nes pareiškėjai galiojo Agentūros 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu pritaikyta sankcija – paramos neskyrimas už kitus kalendorinius metus (pagal 2013 metų paraišką), todėl Agentūra turėjo teisę priimti sprendimą dėl pareiškėjai išmokėtos sumos susigrąžinimo. Šios nutarties pagrindu buvo išskaičiuota pareiškėjos skola. Apie išskaičiavimą pareiškėja buvo informuota 2018 m. sausio 15 d. raštu Nr.BR6-369 „Dėl skolos išskaičiavimo“. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2018 m. spalio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1977-821/2018, kurioje pareiškėja prašė panaikinti Agentūros 2018 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. BR6-369, nustatė, kad Agentūra vykdė teisės aktais jai priskirtas funkcijas bei pagrįstai ir teisėtai taikė grąžintinų lėšų įskaitymą, kaip vieną iš grąžintinų lėšų susigrąžinimo būdų, priėmė teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą – raštą apie atliktą grąžintinų lėšų įskaitymą, ir pareiškėjos skundą atmetė. Minėtą teismo sprendimą pareiškėja apskundė apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1566-463/2018 atmetė pareiškėjos skundą atsakovui Agentūrai dėl Agentūros 2017 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. BR6-13495 „Dėl atsakymo į gautus dokumentus“ ir 2018 m. sausio 3 d. rašto Nr. BR6-26 „Dėl atsakymo į gautus papildomus dokumentus“ panaikinimo ir prašymo išnagrinėjus papildomai pateiktus dokumentus priimti sprendimus dėl 2011 metais, 2012 metais, 2013 metais ir 2014 metais teiktų paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškų. Minėtas sprendimas taip pat yra apskųstas apeliacine tvarka.

43. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šioje byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti paramą pagal 2014 m. birželio 13 d. paramos sutartį Nr. 14-1011877239-1 dėl pareiškėjos skunde nurodomų aplinkybių šioje byloje negali būti tenkinamas.

44. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė