2015-12-22 Nr. AB-24858-3-61-3-04896-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2627-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04896-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog bausmės atlikimo sąlygos Vilniaus pataisos namuose buvo blogos. Pabrėžė, kad nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki šiol yra pažeidžiamas reikalavimas, susijęs su minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, užtikrinimu bei kad gyvenimas kartu su 10–12 kitų nuteistųjų neatitinka normalių gyvenimo sąlygų. Pareiškėją žemino miegojimas kartu su kitu asmeniu vienoje dviaukštėje lovoje. Teigė, jog Vilniaus PN patvirtinta nuteistųjų dienotvarkė yra netinkama – skiriamas per trumpas laikas miegui, dienos metu neleidžiama gulėti lovoje, užsikloti. Be to, neturtinę žalą siejo su nuolatinės gyvenamosios vietos nesuteikimu. Nesutiko, kad grįžęs iš kitos įstaigos yra pakartotinai patalpinamas į karantino patalpas, tuo metu negali lankyti pageidaujamų užsiėmimų ir apeigų. Teigė, kad buvimo karantino patalpoje laikotarpiu pasivaikščiojimui skiriamas laikas yra per trumpas, plotas – per mažas, kiemelis uždengtas stogu. Skundėsi karantino patalpose buvusiu pelėsiu bei per mažu karantino patalpos plotu. Taip pat tuo, kad karantino metu turi vykdyti ne būrio viršininko, o kito nuteistojo nurodymus.

Pareiškėjas skunde nurodė ir, jo teigimu, Vilniaus PN padarytus pažeidimus, susijusius su lygtinio paleidimo procedūros netinkamu vykdymu. Manė, kad Vilniaus pataisos namų administracija nepagrįstai neleido jam susipažinti su prašomais teisės aktais ir kitais dokumentais, nepateikė informacijos apie laisvas darbo vietas, vykdomas užimtumo programas. Pažymėjo, kad Vilniaus PN administracija atsakymuose į pareiškėjo prašymus nenurodė prašymų turinio, vilkino prašomų duomenų (informacijos) pateikimą, nepateikė prašomos informacijos (dokumentų), pateikė melagingą informaciją, netinkamai atsakė į kai kuriuos pareiškėjo prašymus, o į kai kuriuos visai neatsakė. Taip pat Vilniaus pataisos namų administracija nepagrįstai atsisakė išleisti pareiškėją į trumpalaikę išvyką į namus, neskyrė ilgalaikio pasimatymo jo prašytu laiku, kelis kartus neužtikrino tinkamo maitinimo, netenkino prašymo pervesti sūnui pinigų, pagal jo prašymą neetapavo pareiškėjo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, vertė rašyti pasiaiškinimą, duoti pirštų atspaudus, naudojo psichologinį smurtą, nepristatė į kai kuriuos teismo posėdžius, atsisakė padaryti dokumentų kopijas, nesuteikė papildomo skambučio, pažeidė pareiškėjo teisę į telefoninius skambučius. Teigė, kad dėl tokių Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, t. y. neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Lt (2 896,20 Eur) dydžio suma.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime (II t., b. l. 1–6) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad bausmės atlikimo Vilniaus pataisos namuose metu pareiškėjas buvo dažnai etapuojamas į kitas įkalinimo įstaigas, tardymo izoliatorius, teismus ir areštines, todėl Vilniaus pataisos namuose G. K. laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo šiais periodais: 2012 m. rugsėjo 28 d. – 2012 m. spalio 5 d., 2012 m. lapkričio 30 d. – 2012 m. gruodžio 28 d., 2013 m. vasario 22 d. – 2013 m. kovo 8 d., 2013 m. birželio 28 d. – 2013 m. rugpjūčio 9 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas pagal galimybes dalyvavo ir išreiškė norą (motyvaciją) dalyvauti visose siūlomose socialinės reabilitacijos programose, lankė įvairių religinių konfesijų bendruomeninius užsiėmimus, buvo įtrauktas į Psichologinės tarnybos vedamą elgesio korekcijos programą. Nurodė, kad Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija 2013 m. liepos 11 d. posėdžio metu nutarė netaikyti pareiškėjui lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 157 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių teisių suvaržymas yra lemtas paties pareiškėjo neteisėtos veikos ir neišvengiamas.

Remdamiesi BVK 183 straipsnio, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32–33 straipsniais, Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai pabrėžė, kad pareiškėjas savo skunde teismui nurodo beveik visus jam Vilniaus PN rašytus atsakymus į jo pateiktus prašymus, kuriuos galėjo apskųsti BVK įtvirtinta laisvės atėmimo bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarka bei ABTĮ nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl šių Vilniaus PN sprendimų pareiškėjas yra pasinaudojęs privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, pareiškėjas yra praleidęs įstatyme įtvirtintus terminus pataisos įstaigos priimtiems sprendimams apskųsti.

Vilniaus PN manymu, atsakydami į pareiškėjo rašytinius prašymus, jie tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nuostatomis. Be to, pažymėjo, kad didžioji dalis Vilniaus PN administracijos pareiškėjui pateiktų atsakymų yra patys savaime jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukeliantys informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentai, o ne individualūs administraciniai aktai.

Visi Vilniaus PN atsakymai pareiškėjui pateikti nepažeidžiant teisės aktais nustatytų terminų, raštuose pateikta informacija yra konkreti, tiksli ir objektyvi. Vilniaus PN taip pat atkreipė dėmesį, kad teisės aktuose nustatyta pareiga laisvės atėmimo vietų administracijai suteikti bet kokią nuteistųjų pageidaujamą informaciją nėra absoliuti. Laisvės atėmimo vietos administracijos pareiga pateikti asmens pageidaujamą informaciją yra susijusi su asmens motyvuotu ir pagrįstu prašymu, kylančiu iš siekio įgyvendinti ar ginti galimai pažeistas savo teises, kai tokiam teisių įgyvendinimui ar gynybai yra būtina konkreti informacija.

Pažymėjo, kad G. K. Vilniaus PN administracijai teiktuose prašymuose nenurodydavo nei motyvuoto pagrindimo, nei tikslo, kam tokio pobūdžio prašymas pareiškėjui reikalingas, taip pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą sąžiningai naudotis jam suteiktomis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti.

Nurodė, kad pareiškėjas karantino patalpose buvo laikomas pagal nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo teisė būti gryname ore nebuvo pažeista, nes jis buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį, be kita ko, pakankamai didelio ploto, nors reikalavimų pasivaikščiojimo kiemelio dydžiui galiojantys teisės aktai nenustato. Paaiškino, kad pareiškėjas karantino patalpose buvo laikomas nepažeidžiant įstatymuose įtvirtintų jo teisių, o reikalavimas dėl neturinės žalos atlyginimo, kuris susijęs su laikymo sąlygomis karantino patalpose, pagrįstas vien deklaratyviais teiginiais.

Pastebėjo, kad nors skunde pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo suteiktas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau neįvardija, kiek asmenų bausmę atlikinėjo kartu su juo gyvenamosiose patalpose, koks plotas teko vienam asmeniui. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN visada yra patikrinamas patalpų plotas ir galimas nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas skaičius, stengiamasi užtikrinti vienam nuteistajam teisės aktų numatytą gyvenamąjį plotą. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, taigi patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pastebėjo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų, t. y. per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar blogo patalpų įrengimo, nėra kreipęsis. Vilniaus PN nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, G. K. nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Neaišku, ar teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą patalpose neįgyvendinimas turėjo įtakos pareiškėjo sveikatos būklei, nes jis duomenų apie savo sveikatos būklę skunde nepateikia.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog gyvenamosiose patalpose įrengtos dviejų aukštų lovos jį žemino, ir pabrėžė, kad visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose baldai ir kietasis inventorius pilnai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Normos). Paaiškino, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kiek ir kokių baldų turi būti patalpose, tik pažymėta, kad vienam asmeniui skirta viena metalinė lova, t. y. lovos aukštis, plotis ir modelis nėra nurodyti. Pažymėjo, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, t. y. nebuvo daromos išimtys, kurios blogintų jo padėtį kitų asmenų atžvilgiu, pats pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Atsakovo atstovas nurodė, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į pagal BVK priklausančius pasimatymus ir telefoninius skambučius. Pabrėžė, kad teisės aktai nustato pataisos įstaigos teisę, o ne pareigą suteikti nuteistiesiems papildomų pasimatymų ar telefoninių skambučių.

Pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Manė, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinė žala ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kurių pagrįstų reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Tai Vilniaus PN manymu rodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo psichinei sveikatai, o nei Vilniaus PN Psichologinė tarnyba, nei Sveikatos priežiūros tarnyba nėra nustačiusios su skunde nurodytomis pretenzijomis susijusių pareiškėjo psichologinių ar sveikatos pablogėjimų. Darė išvadą, jog Vilniaus PN administracijai jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidus ir jam jokios žalos nepadarius nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą žalos atlyginimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu (III t., b. l. 4–13) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista G. K. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, nustatęs, kad proceso šalims apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje buvo pranešta tinkamai, tačiau į teismo posėdį proceso šalys ir jų atstovai neatvyko, įvertinęs pareiškėjo 2015 m. kovo 9 d. patikslintame skunde išdėstytą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes negali tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui, taip pat nori turėti atstovą byloje, be to, 2015 m. kovo 12 d. dar nebus Vilniaus pataisos namuose, o iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsisako vykti į teismo posėdį, 2015 m. kovo 12 d. priėmė nutartį bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, kadangi savo prašymo atidėti teismo posėdį dėl atstovo paieškų pareiškėjas nepagrindė jokiais dokumentais, patvirtinančiais, kad pareiškėjas ėmėsi konkrečių veiksmų susirasti atstovą, taip pat dėl to, kad, teismo nuomone, pareiškėjas turėjo pakankamai laiko ieškoti atstovo ir ruoštis bylos nagrinėjimui, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos dalyvauti teismo posėdyje. Priimdamas tokią nutartį Vilniaus apygardos administracinis teismas be kita ko vadovavosi ekonomiškumo, operatyvumo, nepiktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir administraciniu procesu užtikrinimo principais.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika jį taikant bei pažymėjo, jog spręsdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, teismas vertins visas bylos aplinkybes, susijusias su civilinės atsakomybės sąlygų buvimu ar nebuvimu.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. spalio 5 d., nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d., nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2013 m. kovo 8 d., nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. (iš viso – 91 d., t. y. apie 3 mėnesius), todėl byloje vertino skunde nurodytus Vilniaus PN veiksmus (neveikimą) pareiškėjo atžvilgiu laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jam tekusio gyvenamojo ploto neatitikimu nustatytiems minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimams bei dėl gyvenimo viename kambaryje su 10–12 kitų asmenų, atsižvelgęs į atsakovo nurodytas aplinkybes (jog pareiškėjas neįvardija kiek asmenų gyveno su juo vienoje patalpoje, kokio dydžio buvo gyvenamosios patalpos, koks plotas teko vienam asmeniui; tai, kad institucija stengiasi užtikrinti vienam nuteistajam teisės aktų numatytą gyvenamąjį plotą; kad kamerose nebuvo laikoma daugiau asmenų, nei jose įrengta miegamų vietų; tai, jog pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo nėra kreipęsis; nėra aišku, ar šis pažeidimas turėjo įtakos pareiškėjo sveikatos būklei), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktais, įvertinęs tai, kad atsakovas neginčija pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su 10–12 kitų nuteistųjų apie 18 kv. m patalpoje, bei pažymėjęs, jog Vilniaus PN nepateikė duomenų apie karantino ir gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nuteistųjų skaičių ir judėjimą jose, remdamasis susiklosčiusia administracinių teismų praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose (jog nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju patalpose laikytų asmenų skaičių, visos abejonės turi būti vertinamos jo naudai), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus PN neįrodžius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, laikytina, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, nustatytas Taisyklių 111 punkte, pareiškėjui užtikrintas nebuvo.

Taip pat teismas pastebėjo, kad pareiškėjo teisė laisvai judėti apibrėžtoje įstaigos dalyje buvo apribota tik būnant karantino patalpose, o kai pareiškėjas buvo paskirtas į konkretų būrį, jis galėjo dienotvarkėje nustatytu laiku, t. y. iš esmės visą dieną, laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, eiti į biblioteką, valgyklą, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku (tai patvirtina ir byloje esantys dokumentai).

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, todėl nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad jam tam tikru laikotarpiu galimai tekusį mažesnį, nei nustato teisės aktai, gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktuose nėra nustatytas maksimalus vienoje patalpoje laikytinų asmenų kiekis, todėl 10–12 asmenų laikymas vienoje patalpoje nelaikytinas pažeidimu, jeigu jiems yra užtikrinamas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas.

Kiek tai susiję su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, kad jį žemina miegojimas kartu su kitu asmeniu vienoje dviaukštėje lovoje, taip pat dėl per trumpo miegui naktį skirto laiko ir to, kad dienos metu neleidžiama gulėti lovoje užsiklojus, teismas, atsižvelgęs į Normų nuostatas, darė išvadą, kad vienintelis šiais klausimais Vilniaus PN keliamas reikalavimas yra kiekvienam nuteistajam suteikti lovą, o lovos aukštis, plotis ir modelis nėra nurodyti. Pažymėjo, kad atsiliepime patvirtinta, kad visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, to neneigia ir pats pareiškėjas. Taigi jo paskyrimas miegoti dviaukštėje lovoje atitinka teisės aktų reikalavimus ir tai nelaikytina miegojimu kartu su kitu asmeniu, nes dviaukštėje lovoje iš esmės yra dvi atskiros miegamosios vietos. Nurodė, jog miegui skirtas laikas ir draudimas kitu laiku gulėti lovoje apsiklojus yra nustatytas Vilniaus PN direktoriaus patvirtintoje Nuteistųjų dienotvarkėje, kurios pareiškėjas privalo laikytis, o Vilniaus PN administracija turi pareigą užtikrinti jos laikymąsi. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė, kad būtų pažeidžiama patvirtinta nuteistųjų dienotvarkė, tiesiog nurodė esąs nepatenkintas joje nustatytais reikalavimais, tačiau šiuo atveju, teismo vertinimu, nuteistųjų dienotvarkės patvirtinimas ir jos laikymasis negali būti pripažinti neteisėtais Vilniaus PN veiksmais. Atsižvelgdamas į tai, šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas neturtinę žalą be kita ko siejo su nuolatinės gyvenamosios vietos jam nesuteikimu, tuo, kad grįžęs iš kitos įstaigos yra pakartotinai patalpinamas į karantino patalpas ir tuo metu negali lankyti pageidaujamų užsiėmimų bei apeigų. Vertindamas šias aplinkybes, teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 62 punkto reikalavimus, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas su pertraukomis, atvykęs į pataisos įstaigą jis būdavo teisėtai uždaromas į karantino patalpas. Be to, teisės aktai neįtvirtina nuteistųjų garantijos gauti nuolatinę gyvenamąją vietą, todėl atvykusio iš kitos įstaigos pareiškėjo paskyrimas vis į kitą gyvenamąją vietą (ar vėlesnis jo perkėlimas į kitą patalpą) yra galimas ir iš esmės pagrįstas nustatytų nuteistųjų laikymo pataisos įstaigose reikalavimų laikymusi (Taisyklių 65 p.). Nors pareiškėjas skundėsi, kad, būdamas karantino patalpose, negali lankyti pageidaujamų užsiėmimų bei apeigų, teismas sprendė, kad šis trumpalaikis (Vilniaus PN nurodė, kad karantino patalpose nuteistieji paprastai laikomi 7 d.) suvaržymas yra pagrįstas naujai atvykusių į pataisos įstaigą asmenų laikymu izoliuotai nuo kitų nuteistųjų, jau laikomų šioje pataisos įstaigoje, kol su naujai atvykusiu asmeniu bus atlikti būtini veiksmai (Taisyklių 64 p.). Pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog būdamas Vilniaus PN pareiškėjas turėjo galimybę atlikti religines apeigas, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose.

Dėl buvimo karantino patalpoje laikotarpiu pasivaikščiojimui skiriamo laiko ir ploto, vadovaudamasis BVK 103 straipsnio nuostatomis, įvertinęs tai, jog Vilniaus PN direktoriaus 2012 m. spalio 2 d. įsakymu pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, kuriai pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą priklauso pusantros valandos kasdienių pasivaikščiojimų, taip pat tai, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje, reglamentuojančiame pasivaikščiojimo kiemus, yra nustatyta tik pasivaikščiojimo gryname ore trukmė, o pasivaikščiojimo kiemelio dydis (plotas) ir vienam asmeniui tenkantis plotas tokiame kiemelyje nėra reglamentuotas, pažymėjęs, kad atsakovas nepateikė duomenų apie pareiškėjui būnant karantino patalpose suteiktų pasivaikščiojimų gryname ore trukmę ir nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad jam pasivaikščioti buvo suteikiama ne pusantros, o viena valanda, remdamasis susiklosčiusia administracinių teismų praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo teisės į pusantros valandos per dieną trukmės pasivaikščiojimą gryname ore jo buvimo Vilniaus PN karantino patalpose laikotarpiu suvaržymas laikytinas valstybės valdžios institucijų neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio prasme. Taip pat pažymėjo, jog ši teisė nebuvo pažeidžiama pareiškėjo buvimo Vilniaus PN laiku, pareiškėją perkėlus iš karantino patalpų į būrį.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad karantino patalpose buvo pelėsis, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 56 punktą bei tai, jog bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl pelėsio būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nusiskundimus dėl karantino patalpose buvusio pelėsio.

Teismas, vadovaudamasis BVK 12 straipsnio 2 dalimi ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nurodė, jog pareiškėjas turėjo pareigą vykdyti teisėtus pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, taip pat, kad Vilniaus PN negali būti atsakingi už kitų nuteistųjų elgesį, t. y. galbūt duodamus nurodymus pareiškėjui, kurių jis neturi pareigos vykdyti, bei pažymėjo, jog dėl neteisėto kitų nuteistųjų elgesio ginčijamu laikotarpiu pareiškėjas su skundais į Vilniaus pataisos namų administraciją nėra kreipęsis.

Atkreipė dėmesį, kad galimi Vilniaus PN administracijos neteisėti veiksmai (neveikimas), susiję su netinkamu lygtinio paleidimo procedūros vykdymu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartimi pareiškėjo suformuluotas reikalavimas atlyginti žalą dėl galimai netinkamai vykdytos lygtinio paleidimo procedūros yra išskirtas į atskirą bylą, kuriai suteiktas Nr. I-7727-789/2015.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kiti pareiškėjo skunde išdėstyti nusiskundimai iš esmės yra susiję su jo Vilniaus PN administracijai teiktais raštais, atsakymų į kurios turinys netenkina G. K.. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus pataisos namų administracija nepagrįstai neleido susipažinti su teisės aktais ir kitais dokumentais, nepateikė informacijos apie laisvas darbo vietas, vykdomas užimtumo programas, atsakymuose į pareiškėjo prašymus nenurodo prašymų turinio, vilkina prašomų duomenų (informacijos) pateikimą, nepateikia prašomos informacijos (dokumentų), pateikia melagingą informaciją, netinkamai atsakė arba neatsakė į kai kuriuos pareiškėjo prašymus, kelis kartus neužtikrino tinkamo maitinimo, naudojo psichologinį smurtą, nepristatė į kai kuriuos teismo posėdžius, atsisakė padaryti dokumentų kopijas. Pažymėjo, kad sprendžiant skundo priėmimo klausimą buvo išsiaiškinta, jog nors pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Vilniaus PN administracijos veiksmų (neveikimo) atsakant į pareiškėjo skundus (prašymus), tačiau jis nėra pasinaudojęs teise skųsti prie skundo pridėtus raštus.

Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė jį išleisti į trumpalaikę išvyką į namus, ilgalaikio pasimatymo neskyrė prašytu laiku, nesuteikė papildomo skambučio ir pažeidė teisę į telefoninius skambučius, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BVK 73 straipsnio 2 ir 4 punktais, 94 straipsnio 1 ir 7 dalimis, 102 straipsnio 1 dalimi, 104 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Taisyklių XVI, XIX ir XLVIII skyrių nuostatomis.

Iš byloje esančios medžiagos nustatė, jog būdamas Vilniaus pataisos namuose pareiškėjas 3 kartus naudojosi ilgalaikių pasimatymų teise, t. y. pareiškėjui teisė į pasimatymus buvo užtikrinta. Dėl pareiškėjo argumentų, kad ilgalaikio pasimatymo kompetentingas pareigūnas neskyrė jo prašytu laiku, pastebėjo, kad konkretaus laiko parinkimas pasimatymui priklauso ne tik nuo pareiškėjo valios, tačiau ir nuo kitų objektyvių aplinkybių bei pažymėjo, kad Vilniaus PN pateikė pareiškėjui motyvuotus atsakymus, kuriuose nurodė priežastis, kodėl negali ilgalaikių pasimatymų suteikti pareiškėjo nurodytu laiku, nurodė galimą pasimatymo laiką.

Būtent atsakovo atsakymuose nurodytais artimiausiais galimais laikais ir buvo suteikti pareiškėjui priklausantys ilgalaikiai pasimatymai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog ilgalaikių pasimatymų suteikimas ne pareiškėjo pageidautu laiku šiuo atveju nėra neteisėtas. Atkreipė dėmesį, kad kompetentingas pareigūnas turi teisę, bet ne pareigą suteikti papildomą pasimatymą ar skambutį. Sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo nurodomas papildomo skambučio nesuteikimas buvo motyvuotas, todėl, nesant duomenų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų akivaizdžiai pažeidusi teisės elgtis savo nuožiūra įgyvendinimo ribas, šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Taip pat pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN pareigūnai 2013 m. kovo 7 d. pažeidė jo teisę į telefoninius skambučius, tačiau pareiškėjas nepaisė to, kad ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis nustatytos tvarkos ir teisėtų pareigūnų nurodymų. ir bandė ja pasinaudoti savavališkai, t. y. be pareigūno leidimo. Nurodė, kad kompetentingas pareigūnas turi teisę, bet ne pareigą leisti nuteistajam vieną kartą per tris mėnesius trims paroms parvykti į namus, t. y. jam suteikta diskrecijos teisė nuspręsti, ar leisti vieną kartą per tris mėnesius trims paroms parvykti į namus, todėl pareiškėjo nurodomas Vilniaus PN motyvuotas atsisakymas leisti pareiškėjui parvykti į namus negali būti pripažintas Vilniaus pataisos namų neteisėtais veiksmais (neveikimu).

Dėl pareiškėjo argumentų dėl nesuteiktos teisės išvykti be sargybos arba be palydos, vadovaudamasis BVK 155 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 137 punktu, teismas nurodė, kad tai yra papildoma teisė, dėl kurios suteikimo sprendžia pataisos įstaigos direktorius, todėl nagrinėjamu atveju, esant motyvuotam atsisakymui tai padaryti ir byloje nesant duomenų, kad toks sprendimas būtų priimtas akivaizdžiai pažeidžiant teisės elgtis savo nuožiūra įgyvendinimo ribas, konstatuotina, jog Vilniaus PN administracija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. vasario 25 d. prašymą, iš esmės elgėsi teisėtai.

Dėl tinkamo maitinimo, kai pareiškėjas buvo konvojuotas į teismo posėdžius, neužtikrinimo, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 98.5 punktu, pažymėjo, kad už pareiškėjo teisių užtikrinamą jo konvojavimo metu yra atsakingi ne Vilniaus pataisos namų pareigūnai.

Įvertinęs atsakovo atstovo 2013 m. rugpjūčio 7 d. rašte pateiktus paaiškinimus (kad pareiškėjas į 2013 m. rugpjūčio 5–7 d. teismo posėdžius Panevėžyje nebuvo pristatytas, nes laiku nebuvo gauta nutartis, įpareigojanti pristatyti pareiškėją į teismo posėdį; kad nebuvo galimybės pristatyti pareiškėją ir į 2013 m. rugpjūčio 14 d. teismo posėdį Vilniuje, nes 2013 m. rugpjūčio 9 d. buvo planuojama jį etapuoti į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, o vėliau – į Šiaulių tardymo izoliatorių), teismas nenustatė, kad Vilniaus pataisos namai būtų pažeidę pareiškėjo teises jo pristatymo į teismo posėdžius srityje. Teismas nustatė, ir tai, kad Vilniaus PN veiksmai, motyvuotas ir pagrįstas pareiškėjo prašymo pervesti pinigus jo sūnui netenkinimas, buvo teisėti. Taip pat konstatavo, jog Vilniaus PN pareigūnų reikalavimas, kad pareiškėjas duotų pirštų atspaudus, buvo teisėtas, o pagal BVK 12 straipsnio 2 dalį ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą pareiškėjas turėjo šį reikalavimą vykdyti, bet to nedarė.

Įvertinęs G. K. skundo argumentus, kartu su skundu pateiktus dokumentus ir kitą bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Vilniaus PN administracija nepagrįstai neleido susipažinti su teisės aktais ir kitais dokumentais, nepateikė informacijos apie laisvas darbo vietas, vykdomas užimtumo programas, atsakymuose į pareiškėjo prašymus nenurodė prašymų turinio, vilkino prašomų duomenų (informacijos) pateikimą, nepateikė prašomos informacijos (dokumentų), pateikė melagingą informaciją, netinkamai atsakė (neatsakė) į kai kuriuos pareiškėjo prašymus, naudojo psichologinį smurtą, atsisakė padaryti dokumentų kopijas. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Vilniaus pataisos namų administraciją su įvairaus pobūdžio prašymais kreipėsi daug kartų, atsakovo atstovas į juos atsakė, dalį jo prašytos informacijos (dokumentų) suteikė, kitą dalį motyvuotai atsisakė suteikti. Pareiškėjui buvo (turėjo būti) žinomas jo teiktų prašymų turinys, todėl formalus nusiskundimas dėl Vilniaus PN atsakymuose nenurodyto jo prašymų turinio nelaikytinas pagrįstu ir (ar) galėjusiu turėti įtakos neturtinei žalai atsirasti.

Apibendrindamas pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, numatytas Taisyklių 111 punkte, ir dalį šio laikotarpio (pareiškėjui būnant karantino patalpose) buvo pažeista jo subjektinė teisė pasivaikščioti gryname ore pusantros valandos. Pažymėjo, kad vien tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymėjęs, kad pareiškėjas skunde daug dėmesio skyrė galimų pažeidimų aprašymui, daugelį jų smulkiai apibūdino, tačiau tik deklaratyviai nurodė, kad visi nurodyti pažeidimai turėjo įtakos neturtinei žalai atsirasti ir visai nedetalizavo, kaip minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia konkrečias jo teises, nepagrindė neturtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp padarytų pažeidimų ir neturtinės žalos, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bendrąsias kalinimo sąlygas, jų pobūdį, trumpą ir su pertraukomis kalinimo trukmę Vilniaus pataisos namuose (įstaigos karantino patalpose) ir pareiškėjo pareikštus nusiskundimus, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą. Todėl sprendė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos nelaikytinos pasiekusiomis minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiomis pagrindą pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad nustatytais laikotarpiais pareiškėjas būtų kreipęsis į bausmės vykdymo institucijos administraciją dėl kalinimo sąlygų netinkamumo (būtent gyvenamojo ploto ir pasivaikščiojimo trukmės trūkumo), be to, nenustatyti jokie būtent dėl kalinimo sąlygų atsiradę pareiškėjo sveikatos sutrikimai. Taigi, remdamasis tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika, teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 20), kuriame prašo panaikinti 2015 m. balandžio 21 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byla išnagrinėta neišsamiai, nenustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, teismo sprendime nepasisakyta dėl visų pareiškėjo skunde pateiktų argumentų dėl neturtinės žalos priteisimo.

2. Nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė dalyvauti teismo posėdyje, todėl jis negalėjo pateikti paaiškinimų apie Vilniaus PN darbuotojų neteisėtus veiksmus ir neveikimą, žalos patyrimą, pateikti prašymų ir užduoti klausimų atsakovo atstovui, per kurio paaiškinimus būtų pateikti ir įrodymai dėl skundo pagrįstumo.

3. Teismas neišsprendė pareiškėjo skunduose nurodytų prašymų, neišsiaiškino gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kvadratūros, nenustatė kiek žmonių buvo jose laikoma, neišreikalavo pareiškėjo sveikatos istorijos, tik nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę. Taip pat teismas nesiaiškino kiek dienų pareiškėjas praleido karantino patalpose, tačiau teigė, kad pareiškėjas jose buvo laikomas 7 dienas.

4. Pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas pasivaikščiojimo trukmės pažeidimų, netinkamai vertino bylos aplinkybes, nes pusantros valandos pasivaikščiojimų suteikiama kalėjimo režimu bausmę atliekantiems nuteistiesiems.

5. Skundžiamame sprendime tik abstrakčiai įvardinti pareiškėjo nusiskundimai dėl informacijos nesuteikimo, netinkamų atsakymų į jo raštus pateikimo, neatsižvelgiant į tai, kokios informacijos buvo prašoma, kokie pareiškėjo prašymai nebuvo tenkinti ir t. t.

6. Teismas pareiškėjo pirštų antspaudų reikalavimą laikė pagrįstu, tačiau nenurodė, kuo remdamasis daro tokią išvadą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų (neveikimo), atlyginimo.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo Vilniaus pataisos namuose metu, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki kreipimosi į teismą (byloje nustatytais duomenimis – iki 2013 m. rugpjūčio 9 d.), Vilniaus pataisos namų administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimo, o pareiškėjo buvimo karantino patalpoje metu – ir tinkamos kasdienio pasivaikščiojimo trukmės. Taip pat teigė, kad buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis ir dėl to patyrė didelę neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo G. K. teisė Vilniaus pataisos namuose būti kalinamam tokiomis sąlygomis, kad jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos ar kameros plotas. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, jog teismas neatsakė į visus pareiškėjo skunde keltus klausimus bei neišanalizavo visų nurodytų aplinkybių, todėl nepagrįstai sprendė, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui yra teisės būti kalinamam teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimas ir netenkino jo prašymo priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, pirmiausia pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinusi tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios teismo sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei patikrinusi visą bylą, vertina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai išsprendė nagrinėjamą administracinę bylą, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo ištirtus įrodymus. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliaciniame skunde išreikštų pareiškėjo argumentų.

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl galimybės dalyvauti teismo posėdyje užtikrinimo, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą (pareiškėjo prašymus atidėti posėdžius ir pranešimus apie nedalyvavimą juose bei Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis (II t., b. l. 77, 80, 83, 96, 103, 108–110, 112, 128, 138, 146, 149, 158, 171, 180, 184–186, 188, 193) bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje (II t., b. l. 197–198) ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus motyvus, dėl kurių teismas atsisakė atidėti teismo posėdį, sutinka, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės dalyvauti teismo posėdyje, teismo posėdis ne kartą buvo atidėtas atsižvelgiant būtent į pareiškėjo prašymą ir (ar) padėtį, o jo prašyme atidėti būtent 2015 m. kovo 12 d. teismo posėdį nurodyti argumentai nebuvo tinkamai pagrįsti ir laikytini objektyviai pagrindžiančiais teismo posėdžio atidėjimo būtinumą. Atsižvelgiant į tai, šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė pareiškėjo skunduose nurodytų prašymų, neišsiaiškino gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kvadratūros, nenustatė kiek žmonių buvo jose laikoma, neišreikalavo pareiškėjo sveikatos istorijos, tik nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, taip pat nesiaiškino kiek dienų pareiškėjas praleido karantino patalpose, tačiau teigė, kad pareiškėjas jose buvo laikomas 7 dienas. Su šiais pareiškėjo teiginiais iš dalies sutiktina, nes byloje nėra tikslių duomenų apie tai, kada ir kokio dydžio patalpose buvo laikomas pareiškėjas, kiek asmenų jose buvo kartu su juo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką pareiga pateikti šiuos duomenis tenka atsakovo atstovui – šiuo atveju Vilniaus pataisos namams, kurie tokios informacijos nepateikė, aplinkybes dėl minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, neužtikrinimo vertino pareiškėjo naudai. Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip jau minėta, pagal vyraujančią LVAT tais atvejais, kai asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimai nustatyti asmenį laikant bendrabučio tipo patalpose yra sąlyginai kompensuojami jo turimos galimybės judėti didžiąją dienos dalį bei tinkamu kitų sąlygų užtikrinimu.

Dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad pareiškėjas karantino patalpose buvo laikomas po 7 dienas, Vilniaus pataisos namams nepateikus konkrečios informacijos apie pareiškėjo laikymo karantino patalpose trukmę 2012 m. rugsėjo 28 d.–2012 m. spalio 5 d., 2012 m. lapkričio 30 d.–2012 m. gruodžio 28 d., 2013 m. vasario 22 d.–2013 m. kovo 8 d., 2013 m. birželio 28 d.–2013 m. rugpjūčio 9 d. laikotarpiais, atsiliepime tik nurodant, kad paprastai karantino patalpose nuteistieji laikomi 7 dienas, o pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms esant prieštaringoms (pareiškėjas nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 28 d. pareiškėją atvežus į Vilniaus PN, atsakovo atstovas per 12 d. neatliko Taisyklių 62 punkte numatytų veiksmų, nors iš byloje esančios medžiagos (Vilniaus PN 2012 m. lapkričio 14 d. rašto matyti, jog karantino patalpose pareiškėjas buvo laikomas 2012 m. rugsėjo 28 d.–2012 m. spalio 5 d. (t. y. 7 d.)), teisėjų kolegija sprendžia, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada laikytina pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, įvertinus aplinkybę, jog asmenų patalpinimas karantino patalpose buvo vykdomas pagal Taisyklių 62 ir 64 punktus, o ne pagal Vilniaus PN administracijos sprendimus, taip pat tokio asmens teisių ribojimo laikinumą, šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini, o šiais klausimais pirmosios instancijos teismo padarytos išvados laikytinos pagrįstomis.

Vertindama apeliacinio skundo argumentą, jog nenustatydamas pasivaikščiojimo trukmės pažeidimų teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsižvelgęs į tai, jog Vilniaus pataisos namai nepateikė informacijos apie pareiškėjo buvimo karantino patalpose metu jam suteiktų pasivaikščiojimų trukmę, vadovavosi pareiškėjo nurodytomis tinkamai užtikrinta teisė į kasdienius pasivaikščiojimus buvo suvaržyta. Ši teismo išvada buvo viena iš priežasčių pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo buvimą. Taigi minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas prieštarauja skundžiamame teismo sprendime išdėstytiems teismo motyvams ir išvadoms.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai įvertino pareiškėjo nusiskundimus dėl informacijos nesuteikimo, netinkamų atsakymų į jo raštus pateikimo, taip pat neišsamiai pasisakė dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus šių pareiškėjo reikalavimų netenkinimo motyvus, taip pat patikrinus byloje esančius pareiškėjo skundžiamus Vilniaus PN atsakymus į jo raštus, matyti, jog, kaip teisingai konstatavo, pirmosios instancijos teismas, visi jie galėjo būti skundžiami ABTĮ arba BVK nustatyta tvarka, tačiau tai padaryta nebuvo, todėl teismas negalėjo vertinti pareiškėjo argumentų, susijusių su šių aktų teistumu ir pagrįstumu, nes neteisėti Vilniaus PN pareigūnų veiksmai (neveikimas) atsakant į pareiškėjo raštus nebuvo nustatyti. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, išsamiai pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl kitų pareiškėjo nurodytų reikalavimų, savo motyvus grįsdamas tiek teisės aktų nuostatomis, tiek byloje esančia medžiaga.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta bei įvertinusi apeliacinio, skundo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė naujų pagrįstų argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimus. Įvertinus kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (buvimo karantino patalpose laikotarpį), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas neviršijo neišvengiamai kalinimui būdingų nepatogumų, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žalą (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai), kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė