2020-01-15 Nr. AB-916-3-61-3-03847-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2133-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03847-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.2, 13.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. (L. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. (L. D.) skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. D. (L. D.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2017 m. spalio 19 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) sprendimą Nr. 1A-254 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 7PM190457 (toliau – ir Kauno TM sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-333-383/2016 (toliau – ir Baudžiamasis įsakymas) jis buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis). Kauno apygardos teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 25 d. apie 17 val. 25 min., įvažiavęs iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, Škilinpamūšio kaime, Saločių seniūnijoje, Pasvalio rajone, vilkiku „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paslėpęs puspriekabėje gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 454 500 pakelių cigarečių „American Legend“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis. Baudžiamojoje byloje prokuroro 2016 m. birželio 21 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) buvo nuspręsta ikiteisminio tyrimo dalį pareiškėjo atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 1991 straipsnio 1 dalyje, padarymo nutraukti, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties. Nutarime konstatuota, kad pareiškėjas cigarečių krovinį paėmė Ogresgals gyvenvietėje, Latvijos Respublikoje, t. y. Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje, todėl jam nebuvo privaloma pagal tranzito procedūrą prekes pateikti muitinės kontrolei ir jis atitinkamai negalėjo padaryti nusikalstamos veikos, numatytos BK 1991 straipsnio 1 dalyje.

3. Pareiškėjo nuomone, skundžiamame Sprendime nurodyti teiginiai, jog minėtos prekės turėjo būti pateiktos muitinei, yra nepagrįsti, kadangi įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu nustatyta, jog pareiškėjui nebuvo privaloma pagal tranzito procedūrą prekes pateikti muitinės kontrolei. Priėmus Baudžiamąjį įsakymą bei Nutarimą joks pakartotinis baudimas negali būti taikomas. Draudimą antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Asmuo, kuriam nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl to, jog veiksmuose nenustatyta, kad jis iš Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvos Respubliką įvežė privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir jų nepateikė Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė, negali būti traukimas mokestinėn atsakomybėn už tą pačią veiką, remiantis identiškais ir tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TM, priėmusi sprendimą apskaičiuoti pareiškėjui muito, akcizo ar kitų mokesčių prievoles, remdamasi vien tuo, kad pareiškėjas yra nubaustas dėl 2016 m. sausio 25 d. įvykio pagal kitą BK straipsnį, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Kauno TM iš anksto, nepriklausomai nuo įsiteisėjusių sprendimų baudžiamoje byloje, nusprendė ir pasisakė dėl pareiškėjo kaltų veiksmų dėl muitinės apgaulės. Pareiškėjas nesutiko su Departamento argumentu, jog nėra svarbu, kad pareiškėjas nebuvo vežamų cigarečių savininkas ar nusikalstamos veikos organizatorius.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nelaikytina, jog gabenant cigaretes buvo vykdoma tranzito procedūra, nes dokumentų, patvirtinančių, kad prekės buvo pateiktos muitinės kontrolei ir formalumams bei teisėtai pateko į Sąjungos muitų teritoriją, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad buvo vykdomas tranzitas ir, jog vykdant pervežimą iš Latvijos į Lietuvą pateikti muitinei prekių nereikia. Tai, kad prekės buvo perimtos Sąjungos muitų teritorijoje, savaime nepaneigia prievolių, reglamentuotų Bendrijos muitų teisės aktais, vykdymo. Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsniuose nustatyta, kad įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją prekės nedelsiant turi būti pristatytos į muitinės įstaigą. Prekės, kurios kirto Bendrijos išorės sieną sausuma ir yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau nebuvo pristatytos į šią muitinės įstaigą (o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė), yra laikomos neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtomis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme. Atsakovas rėmėsi 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr.2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatomis, kurio 314 c straipsnyje nurodyti dokumentai, kuriais galima įrodyti, kad prekės turi Bendrijos statusą. Tuo atveju, kai nurodyti dokumentai nepateikiami, laikoma, kad prekės neturi Bendrijos statuso. Bendrijos statusą patvirtinančių dokumentų šioje byloje nėra, prekės pristatytos į muitinės įstaigą nebuvo, todėl jos laikytinos neteisėtai įvežtomis. Nei Kauno TM, nei Departamentas neteigė, kad pareiškėjas akcizais apmokestinamas prekes įvežė į Bendrijos muitų teritoriją. Pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas ne Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirmos įtraukos pagrindu, kaip asmuo įvežęs prekes, bet vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, kaip asmuo, laikęs atitinkamas prekes. Nei vietos mokesčių administratorius, nei Departamentas savo sprendimų negrindė BK straipsnių nuostatomis ir dėl nusikalstamų veikų nepasisakė.

7. Departamentas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kuriuose nurodyta, kad pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė atsiranda pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus. Skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato. Pareiškėjo atžvilgiu yra taikomi skirtingą atsakomybę reguliuojantys teisės aktai – iš pradžių jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, o vėliau jo atžvilgiu mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė mokesčių teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Todėl pagrindo teigti, kad vietos mokesčių administratorius pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nėra.

8. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, jog jis nebuvo cigarečių savininku nurodė, kad skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme (asmuo įsigijęs arba laikęs atitinkamas prekes) pripažįstamas asmuo nebūtinai turi būti prekių savininkas ir prekių laikymo fakto nustatymas yra pakankamas skolos atsiradimui, neatsižvelgiant į nuosavybės teisių šių prekių atžvilgiu buvimą ar nebuvimą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Kauno TM savo poziciją grindė iš esmės analogiškais motyvais, kaip ir atsakovas Departamentas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo L. D. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad Kauno TM, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, pripažino pareiškėją skolininku muitinei bei įregistravo mokestinę prievolę: 60 212 Eur muito mokesčio, 732 472 Eur akcizo, 188 416 Eur PVM, 126 351 Eur akcizo delspinigių, 32 502 Eur PVM delspinigių, 1 619 Eur muito delspinigių. Kauno TM rėmėsi Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-333-383/2016 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Baudžiamajame įsakyme nustatyta, jog pareiškėjas 2016 m. sausio 25 d., įvažiavęs iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, Škilinpamūšio kaime, Saločių seniūnijoje, Pasvalio rajone, vilkiku „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paslėpęs puspriekabėje, gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 454 500 pakelių cigarečių „American Legend“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis. Duomenys, įrodantys muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas minėtas prekes, nebuvo pateikti. Kauno TM sprendimą pareiškėjas apskundė Departamentui, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Sprendimu vietos mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino.

12. Teismo vertinimu, bylos medžiaga ir nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad gabenant cigaretes buvo vykdoma tranzito procedūra. Tai, kad prekės buvo perimtos Sąjungos muitų teritorijoje, savaime nepaneigia prievolių, reglamentuotų Bendrijos muitų teisės aktais. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu buvo laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką. Pagal Bendrijos muitinės kodeksą, prekės, kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma, esančios bendrijos muitų teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė, buvo laikomos neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtomis prekėmis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme.

13. Teismas pažymėjo, kad 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 314 c straipsnyje nurodyti dokumentai, kuriais galima įrodyti, jog prekės turi Bendrijos statusą. Tuo atveju, kai nurodyti dokumentai nepateikiami, laikoma, kad prekės neturi Bendrijos statuso. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, nepateikė įrodymų, kad Bendrijos statusą patvirtinančius dokumentus gabentoms prekėms turėjo, todėl jos laikytinos neteisėtai įvežtomis.

14. Teismas nurodė, kad atsakovas teisingai pastebėjo, jog pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas ne Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirmos įtraukos pagrindu, kaip asmuo įvežęs prekes, bet vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, kaip asmuo laikęs atitinkamas prekes.

15. Teismas sprendė, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežus prekes (cigaretes), kurias 2016 m. sausio 25 d. pareiškėjas laikė ir gabeno, ir jų nepristačius į muitinės įstaigą, šios prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme vertintinos kaip neteisėtai įvežtos, o jų įvežimo momentu atsirado importo skola muitinei. Tai, kad pareiškėjas akcizais apmokestinamas prekes laikė, gabeno, nustatyta Kauno apygardos teismo Baudžiamuoju įsakymu. Pareiškėjas pripažintas kaltu už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis.

16. Teismas pažymėjo, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas neeliminuoja mokestinės prievolės vykdymo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A6-238/2007), pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su juo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktuose, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybe susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai. Todėl pareiga mokėti mokesčius ir pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės nusižengimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar rezultato. Argumentas, kad buvo pažeistas non bis in idem (dvigubo baudimo draudimo) principas, nepagrįstas, nes byloje pareiškėjui buvo skirta kriminalinė bausmė bei pritaikyta fiskalinė atsakomybė už netinkamą mokestinių prievolių vykdymą. Byloje nagrinėjamu atveju fiskalinė atsakomybė apsiribojo tik atitinkamų mokesčių bei delspinigių priskaičiavimu už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nebuvo paskirtos baudos už šių pažeidimų padarymą, kurios (baudos) ir galėtų būti vertinamos, kaip pakartotinis pareiškėjo nubaudimas už tą pačią veiką baudžiamojoje ir mokestinėje bylose.

17. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog „laikymo“ sąvoka turi būti suprantama kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. taikant šią teisės normą, žodis „laikyti“ apima visus prekių buvimo pas tam tikrą asmenį atvejus. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme, prekių laikymas apima ir jų gabenimą, nes pagal šį punktą prekių laikymas yra jų turėjimas savo žinioje. Asmuo, gabenantis prekes, kartu jas ir turi savo žinioje, o tai reiškia prekių laikymą. Todėl Departamentas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbu, jog pareiškėjas nebuvo prekių (cigarečių) savininku, nes skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme (asmuo įsigijęs arba laikęs) pripažįstamas asmuo nebūtinai turi būti prekių savininkas. Prekių laikymo fakto nustatymas yra pakankamas skolos atsiradimui.

18. Teismas darė išvadą, kad Departamento bei Kauno TM sprendimas yra priimti tinkamai taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo L. D. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 19. Pareiškėjas L. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jis privalėjo pateikti prekes muitinės kontrolei ir šio prekių tranzito įforminimui buvo privaloma tranzito procedūra. Šias išvadas paneigia byloje surinkti įrodymai. Nutarimu konstatuoti du teisiškai reikšmingi faktai: nėra duomenų, kad pareiškėjas, gabendamas prekes tranzitu per Latvijos Respubliką, šias prekes į Lietuvos Respublikos 2016 m. sausio 25 d. dieną įvežė iš valstybės ne Europos Sąjungos narės bei tai, jog šioms prekėms turėjo būti taikoma muitinės kontrolė. Galiojant Nutarimui, kuris prilygsta baigiamajam procesiniam sprendimui, jame padarytos teisinės išvados turi tiesioginę prejudicinę galią nagrinėjamai mokestinės nepriemokos bylai. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti priešingi teiginiai, jog šios prekės turėjo būti pateiktos muitinei, yra nepagrįsti. Negalima ir netoleruotina teisinė situacija, kai vienoje byloje įsiteisėjusiu galutiniu procesiniu sprendimu nustatyta, kad pareiškėjo įvežtoms prekėms neturėjo būti taikoma muitinės kontrolė, o kitoje byloje laikoma, kad pareiškėjo įvežtoms prekėms turėjo būti taikoma muitinės kontrolė ir jo atžvilgiu priskaičiuojama mokestinė (muito) nepriemoka Lietuvos valstybės biudžetui.

21. Pareiškėjas nurodo, kad pasisakydamas dėl non bis in idem principo, pirmosios instancijos teismas ignoravo minėtą teisiškai reikšmingą faktą, kad įsiteisėjusiu galutiniu procesiniu sprendimu nustatyta, jog šios prekės jau buvo disponuojamos Europos Sąjungos viduje ir pareiškėjo įvežtoms prekėms neturėjo būti taikoma muitinės kontrolė. Kadangi prokuroro Nutarimas nutraukti baudžiamąjį procesą yra prilyginamas galutiniam procesiniam sprendimui, joks persekiojimo asmens atžvilgiu procesas negali būti pradedamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2014 nurodyta, kad asmuo, kuriam paskirta bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą, negali būti traukiamas atsakomybėn už tą pačią veiką, jeigu mokesčių administratorius baudą paskyrė pagal savo kompetenciją ir nepaaiškėjo naujų reikšmingų aplinkybių, nes priešingu atveju pažeidžiamas non bis in idem principas. Remiantis šio įstatymo analogija (taikant jį priešinga kryptimi), laikytina, kad asmuo, kuriam nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl to, jog jo veiksmuose nenustatyta, kad jis iš Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvos Respubliką įvežė privalomus pateikti muitinei daiktus ir jų nepateikė Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė, negali būti traukimas mokestinėn atsakomybėn už tą pačią veiką, remiantis identiškais ir tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais.

22. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl skunde išdėstyto argumento, jog muito, akcizo ar kitų mokestinių sumų priskaičiavimas nėra baudžiamasis procesas, todėl pareigūnas, turintis teisę priimti sprendimą apskaičiuoti muito, akcizo ar kitų mokesčių prievolę, negali iš anksto preziumuoti asmens veiksmuose esant nusikalstamos veikos požymių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje numatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Muitinė, priėmusi Sprendimą apskaičiuoti pareiškėjui muito, akcizo ar kitų mokesčių prievoles, remdamasi vien tuo, kad pareiškėjas yra nubaustas dėl 2016 m. sausio 25 d. įvykio pagal kitą BK straipsnį, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Muitinė iš anksto, nepriklausomai nuo įsiteisėjusių sprendimų baudžiamojoje byloje, nusprendė ir pasisakė dėl pareiškėjo kaltų veiksmų dėl muitinės apgaulės.

23. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad argumentas, jog pareiškėjas nebuvo prekių (cigarečių) savininku, yra atmestinas, nes skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme (asmuo įsigijęs arba laikęs) pripažįstamas asmuo nebūtinai turi būti prekių savininkas. Europos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, jog pripažinimui skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Spedition Ulustrans, C-414/02, 27 ir 28 p., 2005 m. kovo 3 d. sprendimo byloje M. P. ir kt., C-195/03, 40 p.). Nacionalinėje teismų praktikoje, tam, kad asmenį galima būtų pripažinti skolininku muitinei, būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) pareiškėjas, įvertinus įvežtų cigarečių kiekį turėjo žinoti (suvokti), kad prekės įvežtos neteisėtai; ir 2) pareiškėjas neteisėtai įvežtas cigaretes laikė, t. y. jos buvo inter alia (be kita ko) ir jo žinioje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-760-121/2014 ir kt.). Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-333-383/2016 nustatyta, pareiškėjas buvo tik vairuotojas transporto priemonės, kurioje buvo rastas didelis kiekis cigarečių, nepaženklintų banderolėmis. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų tų cigarečių savininkas, ar, jog pareiškėjo iniciatyva arba jam dalyvaujant šios cigaretės būtų įvežtos į Europos Sąjungos teritoriją. Minėtoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad visam prekių tranzito procesui vadovavo ir kartu su pareiškėju automobilyje buvo pašalinis asmuo, vardu A., kuris sulaikymo metu nuo pareigūnų pabėgo ir nebuvo surastas. Todėl valstybės pareigūnams žinant apie faktinį prekių savininką ir laikytoją, tačiau nepavykus jo sulaikyti įvykio vietoje ir vėliau jo surasti, perkelti tokių veiksmų nesėkmes pareiškėjui neteisinga ir nepagrįsta.

24. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25. Departamentas pažymi, kad Kauno TM sprendimas paremtas Baudžiamajame įsakyme konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo įsakymu Pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs kitą nusikalstamą veiką, numatytą BK 1992 1 dalyje (Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl Kauno TM teisėtai ir pagrįstai rėmėsi nekvestionuotinomis teismo nustatytomis aplinkybėmis bei atitinkamai taikė Bendrijos muitinės kodekso nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad sprendimas mokesčių teisės byloje nebūtinai siejamas su baigiamuoju teisės aktu, priimtu baudžiamojo proceso tvarka. Asmuo gali būti nepripažintas kaltu baudžiamosios teisės aspektu, tačiau tai nėra besąlyginis pagrindas, eliminuojantis atsakomybę mokesčių teisės srityje. Baudžiamajame procese sprendžiamas nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas mokesčių mokėtojo apmokestinimo klausimas. Todėl pareiga sumokėti mokesčius ir pareiga atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą nėra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu (2015 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A434-438/2015).

26. Departamentas nurodo, kad neginčijama, jog akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjas laikė, gabeno. Pareiškėjas skolininku nagrinėjamoje byloje pripažintas remiantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, kaip asmuo laikęs atitinkamas prekes. Faktinės aplinkybės, nustatytos baudžiamojoje byloje nekvestionuotinos, jomis teritorinė muitinė ir rėmėsi apskaičiuodama importo skolą muitinei bei atitinkamai pagrįstai taikė Bendrijos muitų teisės aktų nuostatas. Nei vietos mokesčių administratorius, nei Departamentas savo sprendimų negrindė BK straipsnių nuostatomis ir dėl nusikalstamų veikų nepasisakė. Šioje byloje ginčijami sprendimai yra grindžiami mokesčių teisinius santykius reglamentuojančiais nacionaliniais bei Sąjungos teisės aktais (o ne baudžiamosios teisės normomis) ir remiantis įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu konstatuotais faktais. Pareiškėjo atžvilgiu yra taikomi skirtingą atsakomybę reguliuojantys teisės aktai – iš pradžių jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, o vėliau jo atžvilgiu mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė mokesčių teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Todėl pagrindo teigti, kad vietos mokesčių administratorius pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą nėra. Šiais argumentais paneigtinas ir pareiškėjo teiginys, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, numatanti draudimą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką bei kiti teisės aktai ir non bis in idem principas. Nagrinėjamu atveju prievolė mokėti importo mokesčius siejama su veiksmais – akcizais apmokestinamų prekių laikymu. Kauno TM, remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, teisėtai ir pagrįstai pripažino pareiškėją skolininku muitinei.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Kauno TM remiasi iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsakovas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl Kauno teritorinės muitinės 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 7PM190457 ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 1A-254, kuriais pareiškėjas buvo pripažintas skolininku muitinei bei jam įregistruota mokestinė prievolę: 60 212 Eur muito mokesčio, 732 472 Eur akcizo, 188 416 Eur PVM, 126 351 Eur akcizo delspinigių, 32 502 Eur PVM delspinigių, 1619 Eur muito delspinigių, teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

30. 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką.

31. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje nustatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininkais laikomi bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

32. Teismų praktikoje pažymima, kad iš Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos seka, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje A143-2619/2011, 2017 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2048-575/2017).

33. Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. baudžiamuoju įsakymu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-333-383/2016, pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis), nes teismas nustatė, jog jis 2016 m. sausio 25 d. apie 17 val. 25 min., įvažiavęs iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Škilinpamūšio k., Saločių sen., Pasvalio r., Lietuvos Respublikos teritorijoje vilkiku su puspriekabe, paslėpęs apsukant juodos spalvos polietilenine plėvele, minėtoje puspriekabėje gabeno akcizais apmokestinamas 250 MGL dydžio sumą viršijančios 1 085 635 Eur vertės prekes: 454 500 pakelių cigarečių „American Legend“ be banderolių, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka.

34. Aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją nurodytų cigarečių ir nebuvo jų savininkas nagrinėjamu atveju nėra reikšminga vertinant, ar pareiškėjas pripažintinas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečiosios įtraukos taikymo prasme. Nustatyta, jog pareiškėjas nors betarpiškai prekių įvežimo veiksmų neatliko, tačiau gabeno specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes). Prekių laikymas, t. y jų turėjimas savo žinioje, apima ir jų gabenimą, nes asmuo, gabenantis prekes, kartu jas ir turi savo žinioje. Prekių laikymo sąvokos aiškinimui neturi reikšmės prekių priklausomybė konkrečiam asmeniui, asmenų tarpusavio santykiai dėl prekių ar organizacinių veiksmų atlikimas. Prekių laikymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti prekių faktinį turėjimą asmens žinioje.

35. Sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Minėtu baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad pareiškėjas gabeno cigaretes, kurios nebuvo paženklintos teisės aktų nustatyta tvarka, todėl šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas privalėjo suprasti, jog cigaretės į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos neteisėtai.

36. Įvertinus minėtus duomenis, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu (nustatytas abiejų Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje numatytų sąlygų buvimas) ir jam pagrįstai apskaičiuota mokėtina importo skola muitinei.

37. Ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais pareiškėjui buvo apskaičiuota tik mokėtina mokesčių ir delspinigių suma. Bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymo 140 straipsnį nebuvo paskirta. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad, priimant ginčijamus sprendimus, buvo pažeistas non bis in idem principas. Dėl šio principo taikymo nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pritaria skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir jų nekartoja.

38. Taigi pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, todėl naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. D. (L. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė