2016-09-21 Nr. AB-17914-3-61-3-03500-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-937-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03500-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. N. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. N. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. N. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2014 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5632 bei 2) įpareigoti Fondo valdybą išmokėti jai 14 887,13 Lt dydžio negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo.

Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. birželio 10 d. kreipėsi į Fondo valdybą su prašymu išmokėti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalį, kuri buvo sumažinta, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Fondo valdyba 2014 m. birželio 25 d. sprendimu atsisakė išmokėti jai neišmokėtą pensijos dalį, nurodydama, kad buvo praleistas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytas 3 metų kreipimosi į Fondo valdybą terminas ir pasiūlė pareiškėjai pateikti įrodymus dėl termino praleidimo. Pareiškėja su priimtu sprendimu nesutinka. Pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, remiasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika – 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013.

Atsakovas Fondo valdyba atsiliepime (b. l. 14–16) su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pirmoji sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi, apie tai, kad jai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pažymėjo, jog pareiškėja su skundu dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo į Fondo valdybos Kauno skyrių kreipėsi tik 2014 m. birželio 4 d. Atsakovo nuomone, pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Dėl šios priežasties Fondo valdyba 2014 m. birželio 25 d. sprendimu pasiūlė pareiškėjai pateikti iki 2014 m. liepos 28 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir nurodė, jog skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja, nepateikdama Fondo valdybai jokių įrodymų, iš karto kreipėsi į teismą su skundu. Atsakovo teigimu, jo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-602-716/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2014 ir kt. Taip pat atkreipė teismo dėmesį į tai, jog pareiškėjos prašoma priteisti pensijos suma 14 887,13 Lt yra ne tiksli, nes remiantis Fondo valdybos Kauno skyriaus duomenimis, pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėta pensijos dalis yra 13 620,62 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu bylos dalį dėl pareiškėjos S. N. R. reikalavimo priteisti negautą senatvės pensijos dalį nutraukė, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuluotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis tokio pobūdžio bylose.

Nustatyta, kad pareiškėjai pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies buvo mažinama nuo 2010 m. sausio 1 d., taigi apie savo galimai pažeistas teises ji sužinojo būtent 2010 m. sausio mėnesį, pirmą kartą gavusi pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją. Šiuo atveju pareiškėjos Fondo valdybos Kauno skyriui 2014 m. birželio 4 d. paduotas prašymas pripažintas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą ir vadovaudamasis LVAT praktika, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja, paduodama minėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta pensija. Todėl skunde nurodytas pareiškėjos nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos, praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Teismas pažymėjo, kad Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 6, 20 ir 31 punktuose nustatytas reglamentavimas reiškia, kad, prieš priimdama sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo, Fondo valdyba turi nustatyti terminą pareiškėjui, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus. Tik tada, kai per nustatytą terminą įrodymai nebuvo pateikti, ar pateikus, pripažinti nepagrįsti, Fondo valdyba turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti iš esmės. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Fondo valdyba ginčijamu sprendimu tinkamai laikėsi Taisyklėse reglamentuotos procedūros, t. y. prieš priimdama sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo, pasiūlė pareiškėjai pateikti įrodymus dėl termino praleidimo. Tačiau pareiškėja pati pasirinko savo elgesio modelį ir į Fondo valdybą su prašymu atnaujinti terminą nesikreipė. Teismo vertinimu, ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimas dėl Fondo valdybos 2014 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5632 panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjos prašymo priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pareiškėjos 2014 m. birželio 4 d. prašymas dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo iš esmės liko Fondo valdybos neišnagrinėtas. Atsižvelgiant į tai, bylos dalis dėl reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja S. N. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 38–40), prašydama pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde teigia, kad šioje byloje situacija yra identiška nagrinėtai LVAT 2014 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1404/2014, kurioje teismas pripažino, kad Fondo valdyba pareiškėjos skundą išnagrinėjo iš esmės, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas.

Atsakovas Fondo valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 44–47) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atkreipia dėmesį, kad Fondo valdybos sprendime, dėl kurio kilo ginčas administracinėje byloje Nr. A143-1404/2014, buvo nurodyta, kad pareiškėjo prašymas negali būti patenkintas ir kad Fondo valdyba neturi teisinio pagrindo įpareigoti Fondo valdybos teritorinį pensijų skyrių išmokėti jam (pareiškėjui) dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad Fondo valdyba išreiškė savo poziciją ir valią, kas leido šiam teismui konstatuoti, kad ginčas išnagrinėtas iš esmės. Ginčijamame šioje byloje Fondo valdybos 2014 m. birželio 25 d. sprendime Nr. (6.5) I-5632 nenurodyta, kad Fondo valdyba negali tenkinti pareiškėjo prašymo, t. y. Fondo valdyba ar jos Fondo valdybos teritorinis skyrius (skyriai) neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį, o tik, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, pasiūlyta pareiškėjai iki 2014 m. liepos 28 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Vadinasi, minėtame Fondo valdybos sprendime neišreikšta administravimo subjekto pozicija ir valia dėl pareiškėjos keliamo ginčo esmės, tad negalima teigti, kad Fondo valdyba pareiškėjos skundą išnagrinėjo iš esmės. Todėl pareiškėjos minima Lietuvos vyriausiojo administracinio išnagrinėta byla nėra analogiška šiam ginčui bei minėta nutartimi negalima remtis sprendžiant šį ginčą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytos pensijos sumažinimas vyko Fondo valdybos teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėnesio.

Fondo valdybos Kauno skyriuje 2014 m. birželio 5 d. gautas (paštu išsiųstas 2014 m. birželio 4 d.) pareiškėjos prašymas išmokėti jai senatvės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo (b. l. 32). Fondo valdybos Kauno skyrius 2014 m. birželio 10 d. raštu Nr. (1.15)S-39420 pareiškėjos prašymą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Fondo valdybai (b. l. 17). Fondo valdyba atsakydama pareiškėjai 2014 m. birželio 25 d. rašte Nr. (6.5) I-5632 nurodė, jog ji praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ir pasiūlė jai pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių. Nurodė, jog pateikus įrodymus, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo (b. l. 21–22). Pareiškėja prašymo atnaujinti terminą Fondo valdybai nepateikė, o 2014 m. liepos 14 d. kreipėsi į teismą su skundu dėl pensijos dalies priteisimo.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu galimai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į Fondo valdybą (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į Fondo valdybos teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į Fondo valdybą diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras Fondo valdybos teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent pareiškėjos 2014 m. birželio 4 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo pagrindu sumažinta senatvės pensija. Todėl atsakovas 2014 m. birželio 25 d. rašte pagrįstai konstatavo termino praleidimą ir vadovaudamasis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDF valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 20 punktu, nustatė terminą pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą terminą atnaujinti. Atsakovas priimdamas pareiškėjos skundžiamą sprendimą veikė laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos, byloje nenustatyta pagrindo šio sprendimo naikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos skundžiamame Fondo valdybos sprendime nebuvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės. Sprendime nėra teiginių, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas pasisakė iš esmės dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra nebuvo baigta ir bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį nutraukė.

Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendime nurodytiems argumentams, atsakant į pareiškėjos skundo motyvus. Naujų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėja nepateikia. Kaip pagrįstai pastebėta atsakovo atsiliepime, šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių nustatytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. A143-1404/2014, kuria prašo vadovautis pareiškėja, todėl teismas šioje byloje neturi pagrindo ginčo spręsti analogiškai.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. N. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė