A-261-2279-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-2279/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02295-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Virgilijui Motiejūnui ir advokatui Gyčiui Kaminskui,

atsakovo atstovams Jelenai Piatinai ir Renatui Pociui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AB „Lietuvos dujos“ skundu (b. l. 1-10, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. O3-283 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ planinio tikslinio patikrinimo (toliau – ir Nutarimas) 1, 2.1, 2.3, 2.4, 2.6, 3.1, 3.3, 3.4 ir 4 punktus.

Nurodė, kad Komisija Nutarimu pritarė 2011 m. rugsėjo 22 d. Komisijos priimtam AB „Lietuvos dujos“ planinio tikslinio patikrinimo aktui Nr. D-1 (toliau – Patikrinimo aktas), ir kuriuo AB „Lietuvos dujos“ buvo įpareigota atlikti Nutarimo 2 punkte nurodytus veiksmus. Taip pat Nutarimo 4 punktu Komisija nusprendė pradėti piniginės baudos už licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimus skyrimo procedūrą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 27 straipsniu. Tvirtino, kad skundžiamas nutarimas yra priimtas neatlikus tinkamos ir visapusiškos analizės dėl licencijuojamos veiklos vykdymo ypatybių bei netinkamai taikant teisės aktų normas.

Teigė, kad Nutarimo 1 punktas, kuriuo Komisija pilna apimtimi pritarė Patikrinimo aktui bei jame pateiktoms išvadoms, yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, nes dalis Patikrinimo akto prieštarauja pareiškėjo veiklą reglamentuojantiems teisės aktams bei reguliavimo praktikai, todėl jis negalėjo būti tvirtinamas pilna apimtimi. Pažymėjo, kad Komisija konstatavo pažeidimą, nurodydama, jog pareiškėjas, apskaičiuodamas nusidėvėjimo sąnaudas ilgalaikiam turtui, įsigytam iki 2005 metų, turėjo vadovautis Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodika, patvirtinta Komisijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. O3-106 (toliau – Metodika), o ne taikydamas nusidėvėjimo normatyvus, kurie pareiškėjo veikloje galiojo ir buvo taikomi iki 2005 metų.

Pareiškėjas nemanė, kad turėjo būti taikoma Metodika, kadangi joje nebuvo nurodyta, jog pagal šiuos naujai priimtus ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus turi būti perskaičiuojami ir žymiai anksčiau įsigyto pareiškėjo turto nusidėvėjimo rodikliai ir teigė, kad turėjo būti taikytas lex retro non agit principas. Pabrėžė, kad ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos iki 2005 m. įsigytam turtui taikant būtent tuo metu galiojusius nusidėvėjimo normatyvus, buvo suderintos su Komisija, o vėliau jokie kiti normatyvai nebuvo atskirai nustatyti.

Akcentavo, kad Komisijos reikalavimas taikyti metodikos normatyvus ir turtui, įsigytam iki 2005 metų, nėra ekonomiškai pagrįstas reguliavimo tikslais. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nusidėvėjimo sąnaudos buvo teikiamos Komisijai ir ankstesniais metais, bet anksčiau jokių prieštaravimų ar pastabų pateiktiems duomenims ar informacijai nebuvo pareikšta. Akcentavo, kad net jei ir būtų pripažinta, jog pareiškėjas nusidėvėjimo normatyvus taikė netinkamai, jam už tai atsakomybė negali kilti, kadangi šiuo atveju nebuvo pažeistas aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluotas draudimas.

Teigė, kad Komisija nepagrįstai nepripažino Patikrinimo akto priede nurodytų turto vienetų turtu, susijusiu su reguliuojama veikla. Pažymėjo, kad nei Metodika, nei kiti teisės aktai neapibrėžia ir aiškiai nenustato, koks konkrečiai turtas yra laikomas „su perdavimo ir skirstymo veikla nesusijusiu turtu“, todėl manė, kad pareiškėjas galėjo remtis savo pagrįstu vidiniu įsitikinimu. Tvirtino, kad reklamos sąnaudomis turėjo būti pripažintos visos pareiškėjo pagrįstai patiriamos reklamos sąnaudos (nepriklausomai nuo to, kaip jos yra apskaitytos – ilgalaikiame turte ar sąnaudose).

Nesutiko su Komisijos išvada, jog pareiškėjo valdybos narių atlygis (tantjemos) negali būti pripažintas pagrįstomis reguliuojamos veiklos sąnaudomis. Atkreipė dėmesį, kad Metodika nenurodo, ar tantjemos yra priskirtinos su reguliuojama veikla susijusioms sąnaudoms, ar ne. Nurodė Pelno paskirstymo įstatymą, Tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus, kuriuose tantjemos nelaikomos paskirstytuoju pelnu, o traktuojamos kaip einamosios įmonės veiklos sąnaudos. Tvirtino, jog tantjemos yra atlyginimas valdybos nariams už jų nuolatinę veiklą valdyboje.

Pažymėjo, kad Komisija, priimdama Nutarimo 4 punktą, nesilaikė pažeidimų pašalinimo ir jo kontrolės procedūros bei piniginės baudos skyrimo inicijavimo procedūros, todėl Nutarimo 4 punktas yra neteisėtas ir privalo būti panaikintas. Nurodė, kad Komisija, nustačiusi licencijuojamos veiklos pažeidimų ar trūkumų, privalėjo pareikalauti, kad įmonė juos pašalintų per nustatytą terminą ir tik to nepadarius inicijuoti procedūrą dėl piniginės baudos skyrimo. Pabrėžė, kad Komisijos Nutarime nebuvo nustatyti jokie konkretūs terminai, iki kurių pareiškėjas būtų įpareigotas pašalinti nustatytus licencijuojamos veiklos pažeidimus.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu (b. l. 50-60, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nuo Metodikos patvirtinimo 2008 m. rugpjūčio 8 d. atsirado aiški, nedviprasmiška nuostata dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų skaičiavimo, taikytina visiems ūkio subjektams, vykdantiems veiklą šioje srityje, aiškiai reglamentuojama šių nuostatų taikymo tvarka ir sąlygos. Pabrėžė, kad pareiškėjas niekada nėra kėlęs klausimų dėl Metodikos nuostatų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams ar nėra prašęs ištirti šio teisės akto teisėtumo, todėl patikrinimo metu Metodikos nuostatos galiojo ir privalėjo būti taikomos.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog Komisijos nustatytos nusidėvėjimo sąnaudos nėra ekonomiškai pagrįstos reguliavimo tikslais. Akcentavo, kad Komisija, įvertinusi AB „Lietuvos dujos“ argumentus, pateikė pastabų vertinimo lentelę, kurioje detaliai pateikiamas nusidėvėjimo sąnaudų ekonominis vertinimas su konkrečiais skaičiavimais. Dėl to Metodikos nuostatų nevykdymą ir informacijos, neatitinkančios teisės aktų reikalavimams, teikimą Komisija įvertino kaip reguliuojamos veiklos pažeidimą. Teigė, kad su reguliuojama veikla nesusijęs turtas, t. y. turtas, kuris nėra būtinas saugiam ir patikimam reguliuojamos veiklos vykdymui ir su tokiu turtu susijusios sąnaudos, negali būti laikomas pagrįstomis sąnaudomis, nustatant reguliuojamų paslaugų kainas.

Pažymėjo, kad gamtinių dujų skirstymo paslauga yra monopolinė, todėl valstybės reguliuojama, o jos reklamos sąnaudos turėtų būti susijusios išimtinai su vartotojų informavimu apie teikiamą paslaugą, todėl Komisija į bazines skirstymo veiklos sąnaudas įtraukia tik būtinas reklamos sąnaudas. Nurodė, kad įmonė, įtraukusi į ekonomiškai pagrįstą turto bazę turto vienetus, kurie nėra būtini saugiam ir patikimam reguliuojamos veiklos vykdymui, nepagrįstai uždirbo normatyvinio pelno. Komisijos nuomone, turto vienetai, kurie akivaizdžiai nėra būtini ir susiję su reguliuojamomis gamtinių dujų veiklomis, turėtų būti finansuojamos AB „Lietuvos dujos“ pelno sąskaita.

Tvirtino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu, AB „Lietuvos dujos“ įstatais, tantjemos yra paskirstomos iš bendrovės pelno, todėl jos turėjo būti nepripažintos pagrįstomis reguliuojamos veiklos sąnaudomis. Nurodė, kad pareiškėjo minimas Pelno mokesčio įstatymas reglamentuoja tantjemų priskyrimą pelnui ar sąnaudoms būtent apmokestinimo pelno mokesčiu prasme, todėl nustatant bendrovės sąnaudas skaičiuojant perdavimo ir skirstymo kainų viršutines ribas ar jas koreguojant negali būti taikomas.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Nutarimu neva nėra nustatyti terminai nustatytų pažeidimų pašalinimui, nes terminai gali būti apibrėžiami ne tik konkrečia data, tačiau ir nurodant tam tikrą įvykį, kuris turi įvykti. Pabrėžė, kad Nutarime nustatytų įpareigojimų įvykdymas yra susietas su duomenų pateikimu Komisijai perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų koregavimui 2012 metams, reguliuojamos veiklos ūkinės−finansinės veiklos ataskaitų Komisijai teikimu. Mano, kad, atsižvelgiant į griežtus gamtinių dujų sektoriaus priežiūros reikalavimus, poveikio priemonės nebūtinai turi būti taikomos tik kaip ultima ratio priemonė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu (b. l. 16-27, II t.) pareiškėjo AB „Lietuvos dujos“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vertino, kad Metodikoje yra nustatyta aiški ir neturinti išlygų taisyklė, pagal kurią skaičiuojamos nusidėvėjimo sąnaudos, Metodikos nuostatos turėjo įtakos tik būsimiems laikotarpiams, tačiau jau įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams neturėjo reikšmės. Atkreipė dėmesį, kad Komisija buvo pateikusi pareiškėjui jo pastabų vertinimo lentelę, kurioje detaliai pateikiamas nusidėvėjimo sąnaudų ekonominis vertinimas su konkrečiais skaičiavimais. Tvirtino, kad Metodikoje nustatyti aiškūs reikalavimai įmonių Komisijai teikiamos informacijos gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimui ir koregavimui, todėl pareiškėja privalėjo teikti Komisijai Metodikos reikalavimus atitinkančią informaciją. Metodikos nuostatų nevykdymą ir informacijos, neatitinkančios teisės aktų reikalavimų teikimą Komisijai teismas vertino kaip reguliuojamos veiklos pažeidimą.

Teismo vertinimu, su reguliuojama veikla nesusijęs turtas, t. y. turtas, kuris nėra būtinas saugiam ir patikimam reguliuojamos veiklos vykdymui ir su tokiu turtu susijusios sąnaudos, negali būti laikomas pagristomis sąnaudomis, nustatant reguliuojamų paslaugų kainas. Nurodė, kad gamtinių dujų skirstymo paslauga yra monopolinė, valstybės reguliuojama, jos reklamos sąnaudos turėtų būti susijusios išimtinai su vartotojų informavimu apie teikiamą paslaugą, vykdant teisės aktuose nustatytus įpareigojimus gamtinių dujų skirstymo įmonei. Bendrovė, įtraukusi į ekonomiškai pagristą turto bazę turto vienetus, kurie nėra būtini saugiam ir patikimam reguliuojamos veiklos vykdymui, nepagristai uždirbo normatyvinio pelno. Teigė, kad pareiškėjas galimai tikslingai priskyrė minėtą turtą (oro balioną C-90, paveikslus, sporto reikmenis ir kt.) prie gamtinių dujų skirstymo veiklos, ir tokiu būdu nepagrįstai uždirbo didesnį pelną, todėl jis turėtų būti finansuojamas AB „Lietuvos dujos“ pelno sąskaita, o ne įtrauktas į sąnaudas, už kurias turėtų sumokėti vartotojas.

Teismas darė išvadą, kad tantjemos yra dydis, kuris savo esme yra pelno paskirstymas, priklausantis nuo bendrovės veiklos rezultatų ir skiriamas iš pelno akcininkų sprendimu. Todėl siekiant įgyvendinti pagrindinį reguliuojamos apskaitos siekį, kad įmonės finansinę būklę pateiktų teisingai bei atsižvelgiant į tantjemų reglamentavimą kituose reguliuojamuose energetikos sektoriuose, valdybos narių atlygis (tantjemos) yra nepripažįstamos pagrįstomis reguliuojamos veiklos sąnaudomis. Pažymėjo, kad pareiškėjo pozicija dėl tantjemų yra prieštaraujanti ir pačios AB „Lietuvos dujos” įstatams. Nurodė, kad Pelno mokesčio įstatymas, nustatant pareiškėjo sąnaudas skaičiuojant perdavimo ir skirstymo kainų viršutines ribas ar jas koreguojant negali būti taikomas.

Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad skundžiamu nutarimu neva nėra nustatyti terminai nustatytų pažeidimų pašalinimui. Teismas laikė, kad skundžiamame nutarime nustatytų įpareigojimų įvykdymas yra susietas su duomenų pateikimu Komisijai perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų koregavimui 2012 metams, reguliuojamos veiklos ūkinės − finansinės veiklos ataskaitų Komisijai teikimu. Už minėtų įpareigojimų nevykdymą būtų inicijuojama piniginės baudos skyrimo procedūra ar asmens traukimas administracinėn atsakomybėn dėl Komisijos įpareigojimų pašalinti pažeidimus nevykdymo. Darė išvadą, kad teisės aktai suteikia Komisijai teisę, nustačius licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimą arba nevykdymą, pradėti piniginės baudos už licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimus skyrimo procedūrą.

III. Pareiškėjas AB „Lietuvos dujos“ apeliaciniu skundu (b. l. 30-42, II t.) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o jei teismas nuspręstų, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą – tenkinti AB „Lietuvos dujos“ 2011 m. spalio 28 d. skundą. Taip pat prašo priteisi AB „Lietuvos dujos“ naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų argumentų ir nenurodė, kodėl tie argumentai atmestini. Teigia, kad sprendime teismas tik pažodžiui atkartojo Komisijos atsiliepime išdėstytą poziciją. Tvirtina, kad buvo priimtas nemotyvuotas sprendimas, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę į sąžiningą teismo procesą ir teisminę gynybą.

2. Metodika ne tik konkrečiai nenustatė, kad nusidėvėjimo normos taikomos iki Metodikos įsigaliojimo įsigytam turtui, bet ir neįpareigojo pakeisti iki Metodikos įsigaliojimo sukurto turto nusidėvėjimo normų. Teigia, kad nusidėvėjimo normatyvai yra nustatomi parengus turtą naudoti ir taikomi visą turto nusidėvėjimo laikotarpį, nebent dėl tam tikrų priežasčių jie turi būti pakeisti. Tvirtina, kad turto nusidėvėjimo sąnaudos apskaičiuojamos Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, ir remiantis su Komisija atskirai suderintomis turto nusidėvėjimo normomis. Nurodo, kad nei Metodika, nei kiti teisės aktai neįpareigojo pareiškėjo pakeisti iki Metodikos įsigaliojimo įsigyto turto nusidėvėjimo normatyvų.

3. Teismas, pasisakydamas dėl su reguliuojama veikla nesusijusio turto, nepagrįstai rėmėsi Energetikos įstatymo norma, kuri yra bendroji Gamtinių dujų įstatymo nuostatų atžvilgiu. Nurodo, kad remiantis Gamtinių dujų įstatymu, nustatant sąnaudas, kurios pripažįstamos kainų viršutinių ribų reguliavimo tikslais, vertinamas ne tik turtas, kuris būtinas veiklai vykdyti, bet ir skirtas jos efektyvumui ir ekonomiškumui užtikrinti. Pažymi, kad Metodika reguliuojamu turtu pripažįsta visą su reguliuojama veikla susijusį turtą, o ne tik tokį, kuris yra būtinas reguliuojamai veiklai vykdyti. Teigia, kad turtas, naudojamas reklamos veiklai vykdyti, turi būti pripažįstamas susijusiu su reguliuojama veikla. Pabrėžia, kad pareiškėjo teikiama paslauga yra monopolinė tik gamtinių dujų skirstymo paslaugos prasme, tačiau jis konkuruoja su kito kuro tiekėjais teritorijose, kurios dar nėra dujofikuotos, todėl skirstymo veiklą reklamuojanti priemonė yra susijusi ir buvo pagrįstai įtraukta į su skirstymo veikla susijusio turto sąrašą.

4. Nei teismo sprendime, nei skundžiamame Nutarime nėra nurodytas joks aiškus išvados, jog tantjemos nėra priskiriamos su reguliuojama veikla susijusioms sąnaudoms, teisinis pagrindas. Nurodo, kad visi teisės aktai (tiek reglamentuojantys buhalterinę apskaitą, tiek mokesčių klausimus), kurie reguliuoja sąnaudų pripažinimą įvairiais tikslais, pripažįsta tantjemas ūkio subjekto sąnaudomis, kurios savo esme prilyginamos išmokoms darbuotojams. Nesant Metodikoje kitokios aiškios nuostatos šiuo klausimu, mano, kad tantjemos turi būti pripažintos pagrįstomis sąnaudomis kainų viršutinių ribų nustatymo bei koregavimo tikslais.

5. Komisija turi teisę skirti piniginę baudą tik tuo atveju, jei nustatyti pažeidimai nebuvo pašalinti per Komisijos nustatytą terminą. Komisijai nėra suteikta teisė nustačius pažeidimus iš karto inicijuoti baudos skyrimo procedūrą.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 48-55, II t.) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies yra grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodomi šie argumentai:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas atsakė į visus pareiškėjo pagrindinius reikalavimus ir nurodė priežastis bei motyvus, kodėl tam tikri pareiškėjo reikalavimai ir juos pagrindžiantys argumentai yra nepagrįsti.

2. Kitokie, nei yra įtvirtinti Metodikoje, normatyvai Komisijos nebuvo derinti. Nebuvo numatyti ir suderinti kitokie nusidėvėjimo normatyvai, kurie galėtų būti taikomi turtui, įsigytam iki 2005 m.

3. Apelianto pozicija, kad jis aktyviai konkuruoja su kito kuro tiekėjais, tik patvirtina, kad reklama yra tikslinga būtent konkurencinėje – tiekimo – veikloje. Todėl net ir nustačius, kad oro balionas yra su įmonės vykdoma veikla susijęs turtas, šis turtas negalėtų būti pripažįstamas skirstymo veikloje dėl veiklų kryžminio subsidijavimo draudimo.

4. Komisijos nutarimu pareiškėjui nebuvo skirta pinginė bauda už reguliuojamos veiklos pažeidimus, o buvo nutarta pradėti pinginės baudos skyrimo procedūrą, kurios atlikimas ir atitinkamų pažeidimų konstatavimas, įvertinant padarytus pažeidimus pagal specialius reguliuojamą veiklą reglamentuojančius teisės aktus, ir gali būti pagrindas skirti pinginę baudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl Komisijos 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimo, kuriuo atsakovas, atsižvelgdamas į 2011 m. rugsėjo 22 d. AB „Lietuvos dujos“ planinio tikslinio patikrinimo išvadas, įpareigojo pareiškėją atlikti Nutarime nurodytus veiksmus ir pradėjo piniginės baudos už licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimus skyrimo procedūrą.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, konstatavo, kad Komisija pagrįstai vertino, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas nusidėvėjimo sąnaudas ilgalaikiam turtui, įsigytam iki 2005 metų, nepagrįstai taikė kitus nei nustatyta Metodikos 4 priede nusidėvėjimo normatyvus, taip pat atsakovas pagrįstai nepripažino Patikrinimo akto priede nurodytų turto vienetų turtu, susijusiu su reguliuojama veikla bei nurodė, kad pareiškėjo valdybos narių atlygis (tantjemos) negali būti pripažintas pagrįstomis reguliuojamos veiklos sąnaudomis. Teismas taip pat pripažino, kad teisės aktai suteikia Komisijai teisę, nustačius licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimą arba nevykdymą, pradėti piniginės baudos už licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimus skyrimo procedūrą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, teismas netinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus, taikytinus ginčo santykiams.

Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Be to, ir Europos Sąjungos teismai yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytu procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (byla Nr. A7-2203/2006; 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010).

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas ir Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodika, patvirtinta Komisijos 2008-08-08 nutarimu Nr. O3-106. Metodikos 53.5 punkte nustatyta, kad nusidėvėjimo sąnaudos skaičiuojamos pagal Metodikos priede nustatytus ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus, nuo dujų įmonių neperkainoto ilgalaikio turto vertės, apskaičiuotos prieš tuos metus, kuriems yra koreguojama viršutinė kainos riba. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime išanalizavo Metodikos 53.5 punkto reguliavimo apimtį ir taikymą ir nusprendė, kad jame nustatyta taisyklė aiški, neturinti išlygų ir vienodai taikoma visiems ūkio subjektams gamtinių dujų sektoriuje. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde ir jo atstovas teismo posėdyje nepateikė pakankamai argumentų, kurie sudarytų pagrindą minėtas Metodikos nuostatas vertinti kitaip.

Atsižvelgiant į Gamtinių dujų perdavimo, skirstymo, skystinimo ir laikymo įmonių licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertės nustatymo principų 2 punkte ir Metodikos 54, 63 punktuose nustatytą reglamentavimą, ekonomiškai pagrįsta turto verte nepripažįstamas su reguliuojama veikla nesusijęs, nenaudojamas, užkonservuotas turtas ir ekonomiškai pagrįstomis sąnaudomis nepripažįstamos sąnaudos, susijusios su nenaudojamu, esančiu atsargose, užkonservuotu, su reguliuojama veikla nesusijusiu turtu.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, pagrįstai nusprendė, kad turtas, kuris nėra būtinas saugiam ir patikimam reguliuojamos veiklos vykdymui ir su tokiu turtu susijusios sąnaudos, negali būti laikomos pagristomis sąnaudomis, nustatant reguliuojamų paslaugų kainas, taigi tokie turto vienetai kaip oro balionas, paveikslai, sporto inventorius ir kiti, kurie akivaizdžiai nėra būtini bendrovės reguliuojamai veiklai vykdyti, turėtų būti finansuojami pareiškėjo pelno sąskaita, o ne įtraukti į sąnaudas, už kuriuos turėtų sumokėti vartotojas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą dėl valdybos narių atlygio (tantjemų) mokėjimo tvarkos (Akcinių bendrovių įstatymo 33 straipsnio 11 dalis, 59 straipsnio 2 dalies 11 punktas), atsižvelgęs į tantjemų reglamentavimą kituose reguliuojamuose energetikos sektoriuose, padarė pagrįstą išvadą, kad tantjemos yra dydis, kuris savo esme yra pelno paskirstymas, priklausantis nuo bendrovės veiklos rezultatų ir skiriamas iš pelno akcininkų sprendimu, todėl tantjemos negali būti pripažįstamos pagrįstomis reguliuojamos veiklos sąnaudomis. Be to, kaip nustatyta byloje, pareiškėjo pozicija dėl tantjemų yra prieštaraujanti ne tik minėtiems teisės aktams, tačiau ir pačios AB „Lietuvos dujos“ įstatams, kuriuose nurodoma, kad tantjemos mokamos tik iš pelno (8.14 punktas). Taip pat nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamoje situacijoje pirmenybė turėtų būti suteikiama būtent Pelno mokesčio įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatai, tantjemas priskiriančiai prie leidžiamų atskaitymų, nes, kaip motyvuotai nurodė pirmosios instancijos teismas, Pelno mokesčio įstatymas reglamentuoja tantjemų priskyrimą pelnui ar sąnaudoms būtent apmokestinimo pelno mokesčiu prasme, taigi reguliuoja santykius visiškai nesusijusius su nagrinėjamu klausimu, todėl nustatant pareiškėjo sąnaudas skaičiuojant perdavimo ir skirstymo kainų viršutines ribas ar jas koreguojant negali būti taikomas. Tas pats pasakytina ir dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde minimų įstatymų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą bei mokesčių klausimus.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Komisijai nėra suteikta teisė nustačius pažeidimus iš karto inicijuoti baudos skyrimo procedūrą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisės aktai suteikia Komisijai teisę, nustačius licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimą arba nevykdymą, pradėti piniginės baudos už licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimus skyrimo procedūrą. Skirtingai nei administracinėje byloje Nr. I-1752-142/2012, kuria savo apeliaciniame skunde remiasi pareiškėjas, nagrinėjamu atveju piniginė bauda už reguliuojamos veiklos pažeidimus pareiškėjui nebuvo paskirta, o buvo nutarta pradėti baudos skyrimo procedūrą, kurios atlikimas ir atitinkamų pažeidimų konstatavimas gali būti pagrindas skirti piniginę baudą pagal Energetikos įstatymo 27 straipsnį. Vadovaujantis Energetikos įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje nustatytu teisiniu reglamentavimu, baudos skyrimo klausimas svarstomas atskirame Komisijos posėdyje, dalyvaujant energetikos įmonės, kuri įtariama padariusi pažeidimą ir kuriai gali būti taikoma piniginė bauda, vadovui ir (ar) jo įgaliotiems atstovams, kurie turi teisę būti išklausyti ir duoti paaiškinimus. Todėl į pareiškėjo argumentus, kad jis pašalino pažeidimus ir įvykdė atsakovo nustatytus įpareigojimus, turėtų būti atsižvelgta Komisijos posėdžio dėl baudos skyrimo metu.

Pareiškėjas taip pat nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P143-72/2012, kurioje teismas atnaujino procesą dėl to, kad nagrinėdamas bylą teismas vadovavosi įstatyminiu reglamentavimu galiojusiu pažeidimo padarymo metu ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo santykiams taikytino Seimo rinkimų įstatymo nauja redakcija, įsigaliojusia bylos nagrinėjimo teisme metu, buvo panaikintos įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo konstatuotas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas. Pareiškėjas pats pripažįsta, kad šioje teismo nagrinėjamoje byloje nuo 2012-01-01 įsigaliojusio Energetikos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta kokybiškai nauja pažeidimų nagrinėjimo procedūrinė taisyklė, kad bauda skiriama už pažeidimus, kurie nebuvo pašalinti per Komisijos nustatytą laikotarpį, nes iki tol ji buvo įtvirtinta poįstatyminiu lygmeniu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, jog teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir teisingai taikė bei aiškino teisės aktus, taikytinus ginčo santykiams, ir pagrįstai pripažino, kad skundžiamas atsakovo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. O3-283 atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl yra teisėtas bei pagrįstas ir nėra teisinio pagrindo jo naikinti.

Skundžiamame teismo sprendime nurodyti motyvai pagrindžia teismo padarytas išvadas, o argumentai pakankami išvadoms padaryti. Teismas įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai nurodė teisės aktus, kuriais vadovaujantis buvo priimtas sprendimas, atsakė į pareiškėjo argumentus ir nurodė nesutikimo su jais priežastis ir motyvus, todėl apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotas, atmetami kaip nepagrįsti.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės teisingai išsprendė ginčą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (LR ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Veslava Ruskan