e3609629-e0ce-4bea-ba06-a27261addc98 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2-804-330/2016Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00124-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.8. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. balandžio 7 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal suinteresuoto asmens V. V. atskirÄ jį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarties, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ronatransa“ bankroto administratorės Eurobankrotas, uždarosios akcinės bendrovės praÅ¡ymas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ronatransa“ bankrotÄ pripažinti tyčiniu, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-271-123/2016 dėl uždarosios akcinės bendrovės „Ronatransa“ bankroto.Teisėjas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ pagal atskirÄ jį skundÄ , n u s t a t ė :

I. Klausimo esmė Byloje sprendžiamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.           Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi UAB „Ronatransa“ iÅ¡kėlė bankroto bylÄ , bankroto administratore paskyrė Eurobankrotas, UAB. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. nutartimi BUAB „Ronatransa“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone.             BUAB „Ronatransa“ bankroto administratorė bankroto bylÄ nagrinėjančiam teismui pateikė praÅ¡ymÄ dėl BUAB „Ronatransa“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Administratorė nurodė, kad dar 2013 metų pabaigoje bendrovė buvo nemoki, jos pradelsti įsipareigojimai virÅ¡ijo pusę turimo turto. Administratorė tvirtino nustačiusi, kad suinteresuoto asmens V. V. atstovaujama UAB „Ronatransa“ 2014 m. balandžio 23 d. su A. D. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu A. D. buvo suteikta 850 000 Lt (246 177,01 Eur) paskola. Administratorė akcentavo aplinkybę, jog Å¡io sandorio įvykdymas nebuvo užtikrintas, o pats sandoris nuostolingas ir ekonomiÅ¡kai nepagrįstas, dar labiau padidinęs bendrovės finansinę naÅ¡tÄ ir sumenkinęs galimybę bent iÅ¡ dalies atsiskaityti su kreditoriais.

Nurodė, kad paskola buvo suteikta jokio turto neturinčiam asmeniui, ji nėra grÄ Å¾inta iki Å¡iol. Å ios aplinkybės, administratorės nuomone, sudaro pakankamÄ pagrindÄ bendrovės bankrotÄ pripažinti tyčiniu.           Suinteresuoti asmenys – iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės vadovo pareigas ėjęs V. V. ir įmonės akcininkė V. Č. su bankroto administratorės praÅ¡ymu pripažinti įmonės bankrotÄ tyčiniu nesutiko, teigdami, kad bankroto administratorė nenurodė konkrečių įmonės vadovo veiksmų, lėmusių UAB „Ronatransa“ bankrotÄ , nepagrindė paskolos sandorio nenaudingumo įmonei.

PaaiÅ¡kino, kad paskolos sutartis su A. D. buvo sudaryta siekiant gauti kuo didesnę naudÄ bendrovei ir jos kreditoriams. Jų nuomone, paskolos sandorio naudingumÄ patvirtina tai, kad sandoris sudarytas su mokiu asmeniu, tai, jog paskolos sutartis yra trumpalaikė, be to, Å¡alys susitarė dėl nemažų palÅ«kanų. Akcentavo aplinkybę, jog Å¡is sandoris bÅ«tų leidęs įmonei vien per paskolos sutarties termino laikotarpį uždirbti 204 000 Eur. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad paskolos sutarties sudarymo metu nebuvo ketinama pabloginti, o prieÅ¡ingai – buvo siekiama pagerinti bendrovės padėtį, kad verslo rizika negali bÅ«ti laikoma įmonės privedimu prie bankroto tyčia, todėl nėra tyčinio bankroto požymių.

                 II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartimi BUAB „Ronatransa“ bankrotÄ pripažino tyčiniu.            Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus duomenis, apibÅ«dinančius UAB „Ronatransa“ finansinę padėtį, pažymėjo, kad ginčui aktualiu metu bendrovės turtas buvo areÅ¡tuotas, iÅ¡kelta daugiau kaip 50 bylų dėl įsiskolinimų iÅ¡ieÅ¡kojimo.

Teismas konstatavo, kad įmonė dar 2013 metų pabaigoje faktiÅ¡kai buvo nemoki, tačiau net ir esant tokiai įmonės finansinei padėčiai, įmonės vadovas sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu paskolos gavėjui iÅ¡mokėjo grynaisiais 850 000 Lt (246 177,01 Eur). Teismas akcentavo aplinkybę, jog sandorio įvykdymas nebuvo užtikrintas, o paskolos gavėjas apskritai neigia gavęs paskolos lėšas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tokie įmonės vadovo tyčiniai veiksmai nulėmė įmonės nemokumÄ ir nebuvo nukreipti į siekį atsiskaityti su kreditoriais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirÄ jį skundÄ argumentai Suinteresuotas asmuo V. V. atskirajame skunde praÅ¡o Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartį, kuria BUAB „Ronatransa“ bankrotas pripažintas tyčiniu, panaikinti ir perduoti klausimÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. AtskirÄ jį skundÄ grindžia Å¡iais esminiais argumentais: Pirmosios instancijos teismo nutartis priimta remiantis klaidingais faktais. Teismo iÅ¡vada, kad įmonė 2013 metų pabaigoje buvo nemoki, neparemta bylos duomenimis.

Å iam argumentui prieÅ¡tarauja iÅ¡vada, jog įmonės nemokumÄ sukėlė įmonės vadovo veiksmai suteikiant paskolÄ . Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iÅ¡vadai, kad paskolos grÄ Å¾inimas nebuvo užtikrintas. Teismas nevertino aplinkybės, jog paskolos sutartimi buvo susitarta dėl netesybų. Pirmosios instancijos teismo nutartis priimta ignoruojant pateiktus įrodymus, susijusius su įmonės bankrotu, bei tikrÄ sias paskolos sutarties sudarymo aplinkybes. Paskolos sutarties turinys patvirtina, kad sutartis buvo sudaryta bendrovei naudingomis sÄ lygomis: sudaryta trumpalaikė sutartis, paskola suteikta už labai dideles palÅ«kanas, kurių turėjo pakakti atsiskaitymui su įmonės kreditoriais, paskolos sudarymo metu buvo atsiskaitinėjama su kreditoriais.

Pirmosios instancijos teismas nevertino tikrųjų BUAB „Ronatransa“ nemokumÄ ir bankrotÄ nulėmusių priežasčių – Rusijos taikomų sankcijų, didžiausių užsakovų netekimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino paskolos gavėjo pareikÅ¡tų prieÅ¡taravimų dėl kitoje byloje bendrovei iÅ¡duoto teismo įsakymo. Teismas, esant abejonėms dėl paskolos suteikimo fakto, turėjo sustabdyti bylos dėl tyčinio bankroto nagrinėjimÄ .                     BUAB „Ronatransa“ bankroto administratorė Eurobankrotas, UAB praÅ¡o suinteresuoto asmens V.

V. atskirÄ jį skundÄ atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistÄ . Atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ nurodė, kad pirmosios instancijos teismas administratorės pareiÅ¡kimÄ iÅ¡nagrinėjo iÅ¡samiai, neÅ¡aliÅ¡kai ir objektyviai. PaaiÅ¡kino, jog ginčui reikÅ¡minga aplinkybė dėl įmonės nemokumo fakto konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartyje. Administratorės nuomone, aptariamu atveju, kai yra duomenų, kad įmonė buvo nemoki, turi bÅ«ti vertinama, ar tolimesnė įmonės veikla nebuvo nukreipta į dar didesnį įmonės turtinės padėties pabloginimÄ .

Administratorės vertinimu, apelianto argumentai dėl paskolos sutartyje numatytų delspinigių reikÅ¡mės yra deklaratyvÅ«s. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacijos objektÄ sudaro Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarties, kuria BUAB „Ronatransa“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimÄ teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktÅ«rizavimo bylos nagrinėjamos pagal Å¡io kodekso taisykles, iÅ¡skyrus iÅ¡imtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos Ä®monių bankroto įstatymo (toliau – Ä®BÄ®) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetÄ jų konkurencijos atveju.

Pagal Ä®BÄ® 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iÅ¡keliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo nustatytas iÅ¡imtis. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.        Kasacinis teismas, formuodamas praktikÄ tyčinio bankroto bylose, yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylÄ iÅ¡kėlusiam teismui bÅ«tina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia Å¡ios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo.

Tais atvejais, kai įmonė yra faktiÅ¡kai nelikvidi arba nemoki, turi bÅ«ti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Å ie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ įmonės skolininkės turtÄ suvaržymas arba sÄ lygų iÅ¡vengti iÅ¡ieÅ¡kojimo sudarymas, taip pat sÄ moningas iÅ¡ieÅ¡kojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiÅ¡kai neturės į kÄ nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiÅ¡kia tyčinį bankrotÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004).

Tam, jog bÅ«tų galima pripažinti bankrotÄ tyčiniu, nebÅ«tina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotÄ , tačiau turi bÅ«ti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).          Kai bendrovė savo veikloje susiduria su finansiniais sunkumais, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus.

Ä®monės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribÄ , kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014, kt.). Jei bendrovės nemokumas tampa neiÅ¡vengiamas, nėra galimybių bendrovę restruktÅ«rizuoti ar kitaip pagerinti jos finansinę padėtį, bendrovės kreditorių interesus labiausiai atitinka bankroto procedÅ«rų inicijavimas ir kreditorių reikalavimų tenkinimas laikantis Ä®BÄ® nustatytos tvarkos ir eiliÅ¡kumo.

Atvejai, kai faktiÅ¡kai nemokios bendrovės veikla yra tęsiama, didinant bendrovės nuostolius, atsiskaitinėjama su pasirinktiniais kreditoriais, nenaudingais sandoriais mažinamas bendrovės turtas, pripažįstami bendrovės vadovų pareigų pažeidimu ir kartu požymiu, liudijančiu tyčinį bankrotÄ .         ĮBÄ® 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai, kurių bent vienÄ nustačius teismas gali pripažinti įmonės bankrotÄ tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi BUAB „Ronatransa“ bankrotÄ pripažino tyčiniu Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto (buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiÅ¡kai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiÅ¡kai nenaudingi įmonei sprendimai) pagrindu.

          Apeliantas – nuo 2012 m. spalio 29 d. iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo bendrovės direktoriaus pareigas ėjęs V. V. – atskirajame skunde iÅ¡ esmės kelia įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių teisės normų pažeidimo klausimÄ , teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik bankroto administratorės nurodytomis aplinkybėmis. Pasak apelianto, teismo iÅ¡vada, jog įmonė jau 2013 metų pabaigoje (t. y. dar iki paskolos sutarties su A. D. sudarymo) esÄ buvo faktiÅ¡kai nemoki, nepagrįsta bylos duomenimis, jog bylos duomenų ir pirmosios instancijos teismui apelianto nurodytų argumentų neatitinka iÅ¡vada dėl įmonės bankroto priežasčių, paskolos sandorio sudarymo tikslų ir aplinkybių, paskolos sutarties sÄ lygų ekonominio naudingumo.

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, siekdamas paÅ¡alinti abejones dėl nurodyto paskolos sandorio realumo ir teisėtumo, turėjo sustabdyti klausimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimÄ .             Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetÄ , nurodytus apelianto teiginius pripažįsta nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstÄ nutartį, rėmėsi visais bylos dalyvių pateiktais įrodymais, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, susijusiais su Å¡ios bylos įrodinėjimo dalyku, taip pat įvertino bylos dalyvių argumentus dėl ginčui reikÅ¡mingų aplinkybių.

             Kaip minėta, bankroto bylos yra nagrinėjamos pagal CPK nustatytas taisykles tiek, kiek tai nenumatyta specialiajame Ä®monių bankroto įstatyme (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo bankroto bylose yra nurodyta, jog kaip dispozityviosiose, taip ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesÄ , yra atsakingas už tinkamÄ Ä¯rodinėjimo pareigos paskirstymÄ ir įrodinėjimo dalyko nustatymÄ , gali reikalauti paaiÅ¡kinimų iÅ¡ dalyvaujančių byloje asmenų ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; kt.).

Tačiau Å¡ios kategorijos bylose taip pat galioja ir negali bÅ«ti paneigtas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims, o teismas neturi bÅ«ti aktyvesnis už pačiÄ Å¡alį, jei Å¡i nededa pastangų gauti įrodymus, bet, nurodydama tik deklaratyvius nesutikimo su prieÅ¡ingos Å¡alies argumentais teiginius, įrodinėjimo naÅ¡tÄ siekia perkelti teismui (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1466-464/2015).           Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiÅ¡kai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Ä®rodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Ä®vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai Å¡alims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ ir įrodymų visetÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai ir įrodymų visetÄ . Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

            Apeliacinis teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad Å¡ioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimÄ , bÅ«tų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iÅ¡ esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu bÅ«tų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Ä®rodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo iÅ¡raiÅ¡ka. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimÄ reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius) kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.              Apeliacinis teismas nepagrįstu pripažįsta apelianto argumentÄ , jog pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kuria konstatuota ginčui reikÅ¡minga aplinkybė, jog bendrovė dar 2013 metų pabaigoje buvo faktiÅ¡kai nemoki, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktÄ nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, iÅ¡keldamas UAB „Ronatransa“ bankroto bylÄ , 2014 m. birželio 30 d. nutartimi konstatavo bendrovės nemokumo faktÄ . Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, atlikęs papildomÄ Ä¯monės mokumo situacijos vertinimÄ , palikdamas nepakeistÄ pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ , taip pat konstatavo teisinį įmonės nemokumo faktÄ .

Apeliantas iÅ¡ esmės yra teisus teigdamas, jog bendrovės nemokumo teisinis konstatavimas pagal Ä®BÄ® nuostatas sutampa su nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ priėmimo momentu. Å is momentas taip pat sukelia atitinkamus Ä®BÄ® numatytus padarinius. Tačiau ta aplinkybė, jog formaliÄ ja prasme įmonės nemokumas konstatuotas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi, nepaneigia pirmosios instancijos teismo, iÅ¡kėlusio UAB „Ronatransa“ bankroto bylÄ , ir apeliacinio teismo, palikusio pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ iÅ¡kelti bankroto bylÄ nepakeistÄ , iÅ¡vadų dėl faktinio įmonės nemokumo, susidariusio 2013 metais.

TokiÄ iÅ¡vadÄ bankroto bylos iÅ¡kėlimo klausimÄ sprendę teismai priėjo vertindami įmonės 2012 - 2013 metų finansinius rodiklius. Å ios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, iÅ¡ naujo Å¡ioje byloje neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Apeliacinio teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė svarbi analizuojant tyčinio bankroto požymius, kadangi ji patvirtina, jog paskolos sutartis su A. D. buvo sudaryta įmonei esant sunkioje finansinėje padėtyje, atitinkančioje faktinio nemokumo situacijÄ .

Tokios įmonės padėties ginčui aktualiu laikotarpiu nepaneigia deklaratyvūs apelianto teiginiai, kuriais iš esmės tik prieštaraujama įrodymų vertinimo procesui, vykusiam pirmosios instancijos teisme (CPK 178 straipsnis).         Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad faktiškai nemokios įmonės sudaryta su A. D. 2014 m. balandžio 23 d. paskolos sutartis įmonei nebuvo naudinga. Apeliacinio teismo neįtikina apelianto argumentai, kuriais deklaratyviai akcentuojamas šio sandorio naudingumas ir su tuo susiję tiek įmonės, tiek jos vadovo lūkesčiai išspręsti įmonės mokumo problemas.

Apeliantas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog paskolos sutarties ekonominį naudingumÄ esÄ pagrindžia tai, jog paskola suteikta mokiam asmeniui, jog sutartyje numatyta didelė palÅ«kanų norma ir įtvirtinta paskolos gavėjo pareiga mokėti netesybas. Apeliantas akcentavo aplinkybę, jog gautų palÅ«kanų turėjo pakakti atsiskaitymui su įmonės kreditoriais. Apeliacinis teismas Å¡iuos argumentus pripažįsta nepagrįstais.           Apeliacinio teismo vertinimu, apelianto pozicija, jog paskola buvo suteikta mokiam asmeniui (arba asmeniui, kuris buvo mokus paskolos suteikimo metu), neatitinka faktinių bylos duomenų.

Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių paskolos gavėjo mokumÄ , turimÄ turtÄ ir pan. PrieÅ¡ingai, į bylÄ pateiktas antstolės V. D. sudarytas 2014 m. sausio 14 d. iÅ¡ieÅ¡kojimo negalimumo aktas, kuriuo, atlikus vykdymo veiksmus, konstatuota, kad A. D. neturi turto, į kurį galima bÅ«tų nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , o įplaukų į banko sÄ skaitÄ nebuvo nuo 2008 metų. Å is aktas patvirtina ginčui reikÅ¡mingÄ aplinkybę, jog, likus keliems mėnesiams iki paskolos suteikimo, paskolos gavėjas nebuvo pajėgus įvykdyti prisiimtÄ finansinį įsipareigojimÄ .

Be to, iÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad paskolos gavėjas dar iki sandorio sudarymo buvo kelis kartus teistas (atlikęs laisvės atėmimo bausmę), jo atžvilgiu buvo iÅ¡keltos civilinės bylos dėl lėšų priteisimo ir administracinio teisės pažeidimo bylos (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be to, akivaizdu, jog bendrovė, bÅ«dama faktinio nemokumo padėtyje, kuomet jos atžvilgiu buvo taikomi turto ir lėšų areÅ¡tai, iÅ¡kelta apie 50 civilinių bylų dėl lėšų iÅ¡ieÅ¡kojimo, priimdama investicinį sprendimÄ (kaip iÅ¡ esmės tai įvardina apeliantas), neabejotinai domėjosi arba turėjo domėtis paskolos gavėjo galimybėmis vykdyti prisiimtas prievoles.

Todėl įmonės vadovas neabejotinai turėjo suprasti, jog visos įmonės kasoje esančios lėšos paskolos gavėjui perleidžiamos neprotingai rizikuojant ir iÅ¡ esmės nesant patikimų prievolės užtikrinimo prievolių. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atskirojo skundo argumentai neįtikina apeliacinio teismo, kad didžiÄ jÄ Ä¯monės turto dalį sudarančios lėšos buvo patikėtos (skolinant) patikimam ir mokiam asmeniui. Kita vertus, apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių jo teiginius, jog paskolos gavėjas buvo patikimas ir mokus, arba jog Å¡iomis aplinkybėmis apeliantas, bÅ«damas juridinio asmens vadovu, iÅ¡ tiesų domėjosi.

         Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti apelianto argumentui, jog pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl paskolos suteikimo be užtikrinimo priemonių esanti nepagrįsta. Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip taip pat skatina skolininkÄ tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius prisiimtos prievolės arba jÄ Ä¯vykdžius netinkamai, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobÅ«džio priemonė paveikti skolininkÄ ar kitÄ asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, kÄ privalo įvykdyti pagal įstatymÄ arba sandorį.

CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo bÅ«dų sÄ raÅ¡as (netesybos, įkeitimas (hipoteka), laidavimas, garantija, rankpinigiai), o sutarties Å¡alims palikta laisvė susitarti ir dėl kitų užtikrinimo bÅ«dų. Apeliantas teisus tvirtindamas, kad Å¡alių susitarimas dėl delspinigių (sutarties 9 punktas) cituotos normos prasme laikytinas viena iÅ¡ prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. Tačiau ankstesnėje nutarties dalyje analizuotų faktinių aplinkybių kontekste apeliacinis teismas sprendžia, jog aptariamu atveju paskolos gavėjo prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymas iÅ¡ esmės nebuvo užtikrintas.

Ginčo situacijoje protinga ir adekvačia užtikrinimo priemone galėtų būti pripažintas įkeitimas, hipoteka ar kito (mokaus) asmens laidavimas, garantija. Tačiau analizuojamu atveju akivaizdu, jog nemokaus paskolos gavėjo įsipareigojimas prievolės pažeidimo atveju mokėti netesybas nesuteikė bendrovei jokių pagrįstų papildomų garantijų, kad jos kreditorinis reikalavimas bus patenkintas, taip pat, atsižvelgiant į suteiktos paskolos dydį, akivaizdu, kad geros finansinės reputacijos neturintį asmenį netesybų numatymas negalėjo skatinti vykdyti prievolę.

          Apeliacinis teismas neturi pagrindo iÅ¡vadai, jog paskolos suteikimas buvo (turėjo bÅ«ti) finansiÅ¡kai naudingas įmonei, kadangi paskolos sutartimi paskolos gavėjas įsipareigojo mokėti 4,6 proc. dydžio palÅ«kanas, kas, apelianto paskaičiavimu, sutarties galiojimo laikotarpiu leistų įmonei uždirbti 204 000 Eur, o tokių lėšų pakaktų atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Pirmiausia pažymėtina, kad apelianto akcentuojamas sandorio naudingumas neatitinka Å¡alių susitarimo sÄ lygų.

IÅ¡ paskolos sutarties 3 punkto nuostatų matyti, kad Å¡alys susitarė ne dėl 4,6 proc. mėnesinių palÅ«kanų, o dėl 4,6 proc. metinių palÅ«kanų, mokamų kas mėnesį. Apeliacinio teismo vertinimu, nurodyta sutarties sÄ lyga neleidžia daryti iÅ¡vados, jog paskolos gavėjas įsipareigojo kas mėnesį sumokėti 4,6 proc. sumÄ , apskaičiuota nuo visos paskolos sumos. Todėl, teismo skaičiavimu, tinkamo prievolės vykdymo atveju įmonė galėtų uždirbti tik deÅ¡imteriopai mažesnę sumÄ , nei teigia apeliantas.

Todėl apelianto deklaruojami sandorio sudarymo tikslai ir lÅ«kesčiai, net vertinant juos hipotetiÅ¡kai, nelaikytini pagrįstais. Bylos duomenimis, bendra įmonės kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro apie 370 tÅ«kst. eurų, todėl akivaizdu, jog didesnė nauda (be kita ko, ir be rizikos) bÅ«tų pasiekta ginčo sandoriu skolintas lėšas skyrus kreditorių reikalavimų tenkinimui, o ne protingumo kriterijų neatitinkančiam skolinimui. Atsižvelgiant į planuotÄ gauti naudÄ , suteiktos paskolos dydį, paskolos grÄ Å¾inimo terminÄ , akivaizdu, jog ginčijamas sandoris net ir jo tinkamo įvykdymo atveju negalėjo padėti iÅ¡vengti įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

PrieÅ¡ingai, tokios paskolos sutarties sudarymas esmingai blogino ir taip jau faktinio nemokumo padėtyje esančios įmonės situacijÄ .          Kitaip nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, neprivalėjo nustatyti tikrÄ jÄ Ä¯monės nemokumÄ ar bankrotÄ lėmusiÄ priežastį ir tai, kÄ gi nulėmė ginčo paskolos sandorio sudarymas. Pagal teismų formuojamÄ praktikÄ , siekiant įmonės bankrotÄ pripažinti tyčiniu, nėra bÅ«tina įrodyti, kad vienintelė priežastis, lėmusi bendrovės nemokumÄ , yra tyčiniai jos vadovų ar akcininkų veiksmai.

Tyčinis bankrotas gali būti nustatytas ir tais atvejais, kai įmonės, kuriai gresia bankrotas, turtinė padėtis jos vadovų ar akcininkų veiksmais (neveikimu) yra dar labiau bloginama, įmonei pasiekus nemokumo būklę pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas. Tyčinis bankrotas gali būti nustatytas vien tik konstatavus, kad yra tam tikri tyčinio bankroto požymiai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-372/2010). Aptariamu atveju konstatuotina, kad paskolos suteikimo sandorio sudarymu dar labiau pabloginta jau faktiškai nemokios įmonės padėtis, kadangi paskolintų lėšų dalimi buvo sumažinta įmonės kreditorių galimybė patenkinti jų finansinius reikalavimus.

Tokius veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė tyčinio bankroto požymiais (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).           Apeliacinis teismas deklaratyviu ir nepagrįstu pripažįsta apelianto argumentÄ , jog pirmosios instancijos teismas, gavęs informacijos, kad paskolos gavėjas A. D. pateikė prieÅ¡taravimus dėl įmonės jam pareikÅ¡to reikalavimo, kilusio iÅ¡ paskolos sutarties, turėjo sustabdyti klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimÄ .

Viena vertus, atsižvelgiant į bankroto byloje surinktus rašytinius įrodymus, paties apelianto paaiškinimus dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių, tikslų ir lūkesčių, šioje bankroto bylos stadijoje apeliacinis teismas neturi prielaidų abejoti sudaryto sandorio realumu. Kita vertus, nepriklausomai nuo to, ar iš kasos išimtos lėšos (grynieji pinigai) A. D. buvo paskolintos ar ne, byloje nustatytas ir apelianto neginčijamas nurodyto dydžio kasos likučio išėmimas, esant tokiai įmonės finansinei padėčiai, bet kuriuo atveju laikytinas tyčinio bankroto požymiu.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo klausimÄ dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ex officio atidėti neapibrėžtam laikui.           Esant pirmiau iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, nėra objektyvių prielaidų dėl apelianto atskirajame skunde nurodytų argumentų keisti ar naikinti skundžiamÄ teismo nutartį, kuria patenkintas bankroto administratoriaus praÅ¡ymas įmonės bankrotÄ pripažinti tyčiniu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Atmesdamas atskirÄ jį skundÄ apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas pagrindžiančiais motyvais, todėl atskirÄ jį skundÄ atmeta, o Klaipėdos apygardos teismo nutartį palieka nepakeistÄ .

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistÄ .Teisėjas                                                                                   Gintaras Pečiulis