e35c83bc-dc6c-42e4-be4b-a5a1db8cff02 · Å akių rajono apylinkės teismas

NUORAŠAS                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Civilinė byla Nr. 2-138-876/2014Teisminio proceso Nr. 2-40-3-01173-2013-7                                                 Procesinio sprendimo kategorija: 30.3. (S) ŠAKIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. gruodžio 2 d.Šakiai                  Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant Eglei Pukinskaitei, dalyvaujant ieškovo atstovams advokatei Eglei Grucytei, (duomenys neskelbtini)“ atstovui V.

V., atsakovės Lietuvos Respublikos atstovei E. L., atsakovo VÄ® Å akių miÅ¡kų urėdijos atstovui advokatui Mindaugui Skruibiui, iÅ¡nagrinėjo (duomenys neskelbtini)“ ieÅ¡kinį atsakovams Lietuvos Respublikai, VÄ® Å akių miÅ¡kų urėdijai, dėl nuosavybės teisės įregistravimo panaikinimo ir nuosavybės teisės fakto pripažinimo, trečiuoju asmeniu esant VÄ® Registrų centro Marijampolės filialui Å akių skyriui, n u s t a t ė : ieÅ¡kovas pateikė patikslintÄ ieÅ¡kinį, kuriuo praÅ¡o pripažinti negaliojančia 1994 m. pastato – pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) registracijÄ atsakovo Lietuvos Respublikos vardu; pripažinti pastato – pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teises ieÅ¡kovui (duomenys neskelbtini) bei priteisti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas ieÅ¡kovo naudai.

Patikslintame ieÅ¡kinyje nurodoma, kad 1973 m. ieÅ¡kovas (duomenys neskelbtini) pastatė medžiotojų namelį – pastatÄ -pirtelę, esančiÄ adresu (duomenys neskelbtini). 1994 m. ieÅ¡kovo pastatytas pastatas, jam to nežinant, buvo įregistruotas kaip Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybė ir patikėjimo teise perduotas valdyti VÄ® Å akių miÅ¡ko urėdijos žinion. Nurodoma, kad ieÅ¡kovas gavo leidimÄ ir savo pastangomis bei investuotomis lėšomis pastatė pastatÄ , praÅ¡oma panaikinti neteisėtÄ 1994 m. pastato registracijÄ ir nuosavybės teisę į pastatÄ Ä¯registruoti ieÅ¡kovo vardu.

Vadovaujantis archyviniais duomenimis matyti, kad 1960 metais buvo įsteigtas 3-čiasis medžiotojų bÅ«relis. 1971 m. bÅ«relio visuotinio susirinkimo metu nutarta statyti pastatÄ poilsiui. Darbai buvo baigti 1974 metais. Namelį statė ir iÅ¡ savo lėšų finansavo patys 3-čiojo medžiotojų bÅ«relio nariai. Taip pat, tie patys nariai, nuolatos rÅ«pinosi pastatyto namelio aplinka, buitimi bei kokybe. 1993 metais protokolu buvo nutarta įsteigti medžiotojų klubÄ su pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“.

Tais pačiais metais buvo įregistruota medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ įstatai. 1996 m. medžiotojų bÅ«reliui „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteiktas juridinio asmens statusas. 1994 m. inventorizuojant Å ilagirio girininkijos turtÄ , medžiotojų namelio savininku buvo neteisėtai paskirta Lietuvos Respublikos valstybė ir patikėjimo teise perleistas VÄ® Å akių miÅ¡kų urėdijai. Apie tokį turto įregistravimÄ medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ nariai sužinojo 2004 m. lapkričio 24 d. gautu raÅ¡tu iÅ¡ VÄ® Registrų centro.

Ieškinyje nurodoma, kad 1994 m. anksčiau minimas pastatas-pirtis buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos valstybės vardu remiantis potvarkiu. Tačiau nėra žinoma, kokiu teisėtu pagrindu buvo priimtas anksčiau minimas potvarkis. Lietuvos apeliacinis teismas pranešime pasakė, kad pastatų statyba kaimo vietovėse iki 1983 m. rugpjūčio 31 d. reglamentavo Individualios statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228, o nuo 1983 m. rugpjūčio 31 d. iki 1988 m. gruodžio 14 d.

– individualinės statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 213, ir Kaimo gyvenviečių statymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Ministrų Tarybos 197 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 240. Nuo 1989 m. iki 1991 m. liepos 12 d. pastatų statybÄ kaimo vietovėse reglamentavo Individualinės statybos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 364, apibrėžę statybos teisėtumo kriterijus ir pastatytų pastatų priėmimÄ eksploatuoti.

IÅ¡ byloje pateiktų liudytojų raÅ¡ytinių parodymų matyti, jog pastatÄ buvo nuspręsta statyti dar 1971 m. visuotinio bÅ«relio narių susirinkimo metu. Vienas iÅ¡ liudininkų – B. K., nurodė, jog nuo 1968 m. iki 2003 m. dirbo Å ilagirio girininkijos girininku, ir patvirtino, kad 1971 m. (duomenys neskelbtini)medžiotojų bÅ«reliui buvo suteiktas žemės sklypas pastato pirties statybai. B. K. tuo metu užėmė atsakingas pareigas, todėl akivaizdu, jog apie tokį žemės sklypo suteikimo faktÄ privalėjo žinoti.

Apie tai, kad pastatas-pirtis buvo statoma legaliai, gali paliudyti ir kiti liudininkai, nes jie patys prisidėjo prie pastato kÅ«rimo ir apie teisėtumo faktÄ taip pat gali paliudyti teisme. Taigi nors ir nėra iÅ¡saugota oficialių raÅ¡ytinių dokumentų, egzistuoja ne vienas liudininkas, kuris gali paliudyti tÄ faktÄ , jog ieÅ¡kovui buvo suteiktas žemės sklypas statybai, o tai pagrindžia teisėtumÄ statyti pastatÄ bei tai, kad pastatas iÅ¡ tikrųjų buvo pastatytas bÅ«relio narių darbu, kas leidžia konstatuoti, jog minimas pastatas buvo pastatytas legaliu bÅ«du, o jį pastatęs bÅ«relis įgijo nuosavybės teisę į minimÄ pastatÄ .

IeÅ¡kinyje nurodoma, kad B. K. 2011-09-30 pateiktame atsakyme, nurodė ir tai, jog girdėjo, kad pastatas Lietuvos Respublikos valstybės vardu buvo įregistruotas per klaidÄ . Nurodoma, kad 1994 m. įregistravus pastatÄ Lietuvos Respublikos vardu, B. K. vis dar dirbo Å ilagirio girininkijos girininko pareigose. Tokie girininko parodymai tik dar kartÄ pagrindžia faktÄ , kad atliekant teisinę pastato registracijÄ valstybės vardu, registracija buvo atlikta be teisėto pagrindo. Apie statybos detales patvirtina 2011 m. lapkričio 7 d. paaiÅ¡kinimas – praÅ¡ymas nuo „(duomenys neskelbtini)“ bÅ«relio narių, kuriame tiksliai nupasakojama kaip ir kokiu bÅ«du buvo skiriamos lėšos, ieÅ¡komos statybinės medžiagos ir kaip buvo vykdomi darbai.

Apie tai, kad pastatas buvo pastatytas ir naudojamas būtent medžiotojų būrelio narių, patvirtina ir šie įrodymai: 1) 1976-10-13 protokolas Nr. 9, kurio F punkte minimas medžiotojų būrelis; 2) 1977-01-26 protokolas, kurio pirmame punkte minimas medžiotojų namelis; 3) (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio revizijos komisijos patvirtinimo aktas, kurio 4 punkte minimas medžiotojų namelis;

4) medžiotojų bÅ«relio aktas, kuriame minimas medžioklės namelis; 5) 1976-12-17 aktas, kuriame taip pat minimas medžiotojų bÅ«relis. IeÅ¡kinyje nurodoma, kad pateikti faktai patvirtina, kad ginčijamÄ pastatÄ pastatė bÅ«tent medžiotojų bÅ«relio „(duomenys neskelbtini)“ nariai, tačiau 1994 m., ieÅ¡kovui nežinant, pastatas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos valstybės vardu. Remianti gautais duomenimis iÅ¡ Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialo matyti, kad pastatas Valstybės vardu buvo įregistruotas 1994 m. balandžio mėn. 21 d. Lekėčių apylinkės savivaldybės potvarkiu Nr.

19. Tačiau Å¡iame potvarkyje nėra nurodyta jokių motyvų ar teisinių pagrindų, kuo remiantis pastatas perėjo Valstybės nuosavybėn. Kadangi pateiktame potvarkyje nėra nurodyti dokumentai ar pažymos, kurių pagrindu buvo priimtas aktas, konstatuojama, kad tai kardinaliai prieÅ¡tarauja reikalaujamai tvarkai numatytai nutarime. Nurodoma, kad 2013 m. lapkričio 5 d. Marijampolės apskrities archyvui buvo pateiktas tapatus praÅ¡ymas kaip ir Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialui, tačiau iÅ¡ minimo Marijampolės apskrities archyvų buvo gautas visiÅ¡kai skirtingas dokumentas – 1993 m. gruodžio 8 d. 1-ojo Å¡aukimo tarybos 30-osios sesijos sprendimas, kuriuo nuspręsta perduoti Lekėčių VKPÄ® pirtį, esančiÄ Lekėčiuose.

Tačiau Å¡iame sprendime nėra nurodyta nei kas, nei kam perduoda Å¡iÄ pirtį ir apskritai nėra suprantama, kokiu pagrindu Å¡is dokumentas buvo priimtas. Atsižvelgiant į pateiktus įrodymus akivaizdu, jog bÅ«tent ieÅ¡kovas teisėtu bÅ«du pastatė pastatÄ ir bÅ«tent jis įgijo nuosavybės teisę į pastatÄ , tačiau iÅ¡ pateiktų įrodymų matyti, kad visiÅ¡kai nėra aiÅ¡ku, kokiu pagrindu pastatas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos valstybės vardu, kodėl ieÅ¡kovas prarado nuosavybės teisę į savo sukurtÄ nekilnojamÄ daiktÄ .

IeÅ¡kinyje nurodoma, kad ieÅ¡kovas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamÄ daiktÄ Ä¯statymo nustatyta tvarka jį sukurdama. Atsižvelgiant į tai, kad liudininkai gali patvirtinti, kad pastatui statyti buvo skirtas žemės sklypas, o tuo metu galiojusieji įstatymai numatė, kad tai yra pagrindas legalizuoti statybas bei žinant, kad bÅ«tent bÅ«relio nariai pastatė pastatÄ , akivaizdu, kad pastatas – pirtis buvo pastatyta teisėtu bÅ«du, o jį pastatė bÅ«tent (duomenys neskelbtini) nariai. Apie tai, kad nuosavybės teisės dokumentai buvo iÅ¡ tikrųjų patvirtinti bei tai, kad nekilnojamas daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymo nustatyta tvarka, liudija prie bylos pridėti raÅ¡ytiniai įrodymai bei tÄ patį gali paliudyti liudininkai.

Taip pat nurodoma, kad atsižvelgiant į prie bylos pateiktus praÅ¡ymus, matyti, kad buvo kreiptasi į ne vienÄ institucijÄ dėl pastato dokumentų steigimo kopijų/registracijos pateikimo. Tačiau nei viena iÅ¡ minėtų institucijų negalėjo pateikti dokumentų, nurodydama, kad tokie dokumentai nėra iÅ¡saugoti. Atsižvelgiant į tai, kad pastatas buvo pastatytas prieÅ¡ maždaug 40 metų dokumentų pradingimas, yra dažnai pasireiÅ¡kiantis veiksmas. Todėl Å¡iuo atvejus, atsižvelgiant į institucijų pateiktu atsakymus akivaizdu, kad dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka.

Medžiotojo klubo nariai nuo pat pastato sukÅ«rimo momento juo rÅ«pinosi, jį tvarkė, restauravo tiek pastatÄ , tiek aplinkÄ aplink jį. Apie Å¡ias aplinkybes pagrindžia byloje pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai, tiek liudininkų raÅ¡ytiniai parodymai, tiek pateikti mokėjimų čekiai už darnus/dalis taisant pastatÄ â€“ pirtį bei pridėta iÅ¡laidų ataskaita pateikta nuo 1994 m. iki 1999 m. bėgyje, kurios bendra suma yra 6565 Lt. (t. 1, b.l. 57-62). Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialas pateikė atsiliepimÄ , kuriame nurodė, kad nekilnojamojo turto registro duomenimis, į pirties pastatÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruota 1998 m. rugpjūčio 19 d. nuosavybės teisės Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teisės, Valstybės įmonei Å akių miÅ¡kų urėdijai.

Sutinkamai su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. , visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įraÅ¡ymo laikomi teisingais ir iÅ¡samiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Remiantis įstatymo 18 str. 2 d. nekilnojamojo turto registro tvarkytojas apie Å¡ios bylos iÅ¡kėlimÄ padarė atitinkamÄ Ä¯raÅ¡Ä Nekilnojamojo turto registre. (t. 1, b.l. 69-70). Atsakovas Valstybės įmonė „Šakių miÅ¡kų urėdija“ pateikė atsiliepimÄ , kuriuo praÅ¡o ieÅ¡kinį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad su ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytais argumentais ir motyvais atsakovas nesutinka ir ieÅ¡kovo pareikÅ¡tus reikalavimus vertina kaip nepagrįstus ir neatitinkančius faktinės situacijos bei sÄ Å¾iningumo ir teisingumo kriterijų. Su praÅ¡ymu pripažinti ieÅ¡kovo nuosavybės teises į ginčo pastatÄ vadovaujantis CK 4.47 str. 4 p. pagrindu atsakovas nesutinka, vadovaudamasis CK 1.125 str. 1 d., kurioje nurodomas ieÅ¡kinio senaties terminas 10 metų. Atsakovas pagrįstai mano, kad ieÅ¡kovas praleido nustatytÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

IeÅ¡kovas praÅ¡o pripažinti jo nuosavybės teises į naujai pagamintÄ daiktÄ ir patikslintame ieÅ¡kinyje nurodo, kad jis buvo pagamintas, tai yra 1974 metais. Akivaizdu, kad Å¡io reikalavimo pateikimo senaties terminas yra seniai pasibaigęs. Reikalavimas pripažinti negaliojančia 1994 m. pastato registracijÄ Lietuvos Respublikos vardu grindžiamas ieÅ¡kovo teiginiu, jog jis nežinojo apie tai, kad pirtis VÄ® „Registrų centro“ registruose yra įregistruota kito savininko vardu. IeÅ¡kovas teigia, kad tai jog pirtis nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos ir turto patikėjimo teise yra perduota Valstybės įmonei „Šakių miÅ¡kų urėdija“, jis sužinojo tik 2004-11-24.

Å is ieÅ¡kovo teiginys yra abejotinas. IÅ¡ ieÅ¡kovo pateiktų finansinės apskaitos ir kitokių dokumentų matyti, kad medžiotojų bÅ«relis visÄ laikÄ laibai glaudžiai bendradarbiavo su tuometiniu Å ilagirio girininkijos, kurios teritorijoje yra ginčo pastatas, girininku B. K.. B. K. Å ilagirio girininkijai vadovavo nuo 1968 m. iki 2003 m. Girininkas B. K. privalėjo žinoti, koks konkretus nekilnojamasis turtas, priklausantis VÄ® „Šakių miÅ¡kų urėdija“, yra jo vadovaujamos girininkijos teritorijoje.

Å ios aplinkybės leidžia padaryti logiÅ¡kai pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad apie pirties nuosavybės įregistravimÄ Lietuvos Respublikos vardu ieÅ¡kovas sužinojo ne vėliau nei 2003 metais. Taigi reikalavimas pripažinti negaliojančia 1994 m. pastato registracijÄ Lietuvos Respublikos vardu pateikimo senaties terminas taip pat yra pasibaigęs. (t. 1, b.l. 71-72). Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas pateikė atsiliepimÄ , kuriuo praÅ¡o patikslintÄ ieÅ¡kinį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad susipažinus su prie patikslinto ieÅ¡kinio pateiktai dokumentais, mano, kad nėra teisinio pagrindo ieÅ¡kinio tenkinti, nes ieÅ¡kovas neįrodė visų bÅ«tinų sÄ lygų, reikalingų valdymui nuosavybės teise pripažinti.

Dėl pirmojo reikalavimo atsiliepime nurodoma, kad ieÅ¡kovas ginčija iÅ¡vestinį veiksmÄ â€“ procedÅ«rÄ , tačiau neginčija nuosavybės įregistravimo pagrindo – minėto potvarkio. Nuosavybės ir kitos teisės registruojamos konkrečių dokumentų pagrindu ir tol, kol toks dokumentas nėra nuginčytas (panaikintas), laikytina, kad jis yra teisėtas ir asmuo to dokumento pagrindu turi jam suteiktas teises ir pareigas. Mano, kad ieÅ¡kovo reikalavimas panaikinti teisinę registracijÄ , neginčijant tokios registracijos teisinio pagrindo, yra nepagrįstas.

Kasacinis teismas yra ne kartÄ pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikÅ¡mės. Å iuo atveju reikÅ¡mingi kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai apie tai, kad asmens teisių registracija vieÅ¡ame registre atlieka ne teises nustatančiÄ , o teisių iÅ¡vieÅ¡inimo funkcijÄ ; asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktÄ teisinė registracija yra iÅ¡vestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tÄ registruotinÄ daiktÄ atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukÅ«rimas).

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktÄ teisinė registracija savaime negali pažeisti kito suinteresuoto asmens teisių. Be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimÄ vykdantį institucija tiria teisinį nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) pagrindÄ , jo įforminimÄ , tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Dėl reikalavimo pripažinti pirties nuosavybės teises ieÅ¡kovui nurodoma, kad pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus tik tada, kai pareiÅ¡kėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

Pagal nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ privalomi dokumentai, patvirtinantys teisėtÄ nekilnojamojo turto sukÅ«rimÄ , privalėjo bÅ«ti, tačiau Å¡iuo metu yra prarasti. IeÅ¡kovas nenurodė, kokie dokumentai buvo ir kada jie buvo prarasti, taip pat byloje nėra duomenų, kad ieÅ¡kovas iÅ¡naudojo visas galimybes rasti trÅ«kumus dokumentus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylose dėl pastato ir žemės sklypo valdymo nuosavybės teise nustatymo teisiÅ¡kai reikÅ¡minga įrodinėtina aplinkybė yra nuosavybės teisės į ginčo pastatÄ ar žemės sklypÄ atsiradimo pagrindo nustatymas.

Daikto valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti svarbu iÅ¡siaiÅ¡kinti, kokiu pagrindu nuosavybės teisę įgijo paskutinis daikto savininkas. IeÅ¡kovas patikslintame ieÅ¡kinyje nurodo, kad pirties statybai buvo skirtas žemės sklypas, tačiau nei žemės skyrimo dokumentai (įsakymo, potvarkio, sutarties ar kitos žemės suteikimo dokumento), nei skirto žemės sklypo suformavimo (atidalinimo) dokumentų į bylÄ nepateikė. Visas aukščiau paminėtas sÄ lygas privalo įrodyti ieÅ¡kovas, reikÅ¡damas reikalavimÄ dėl statinio valdymo nuosavybės teise, nes tik esant visoms sÄ lygoms gali bÅ«ti nustatytas teisme juridinę reikÅ¡mę turintis faktas, tai yra reikÅ¡damas tokį reikalavimÄ ieÅ¡kovas privalo įrodyti, kad įgijo ginčo objektÄ Ä¯statymų nustatyta tvarka (pagal sandorį, sukurdamas daiktÄ ar kitais pagrindais), ir tai patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau dabar yra prarasti ir jų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka, bei svarbiausia – nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka, tai yra teisėtai pagal statybos metu galiojusios teisės aktus.

IeÅ¡kovas nepateikė jokių dokumentų, kad tuo atveju, jeigu jis vykdė statybÄ , ta statyba buvo vykdoma. Kasacinio teismo suformuotoje teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikoje ne kartÄ yra nurodyta, kad įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesÄ reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, tai yra statybos procesas buvo teisėtas.

Jeigu statytojas laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, jis įgytų nuosavybės teisę į pastatų statinį pagal CK 4.47 str. 4 punktÄ . Jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali bÅ«ti pripažįstamas nuosavybės teisės objektu ir statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis, juo disponuoti (parduoti, padovanoti, iÅ¡nuomoti ar pan.). Dėl to statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta.

Civilinės teisės požiÅ«riu neteisėtos (savavaliÅ¡kos) statybos atveju statytojas nuosavybės teise valdo tik statybine medžiagas. IeÅ¡kovas prie patikslinto ieÅ¡kinio nepateikė nei statybos projekto, nei žemės sklypo suteikimo akto, nei kitų statybos teisėtumÄ patvirtinančių dokumentų, todėl laikytina, kad nėra įrodyta sÄ lyga, jog ieÅ¡kovas daiktÄ sukÅ«rė ir įformino teisės aktų nustatyta tvarka.Atsiliepime nurodoma, kad raÅ¡tuose nurodoma, kad pirtį galėjo statyti (duomenys neskelbtini), jo nariai 1975 m.

Pagal Juridinių asmenų registro vieÅ¡Ä paieÅ¡kÄ (duomenys neskelbtini) kaip asociacija – juridinis asmuo įregistruotas tik 1996-05-31. Byloje nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) buvo juridinis asmuo ir kad ieÅ¡kovas perėmė jo teises ir pareigas. Juridinis asmuo – (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota tik 1996-05-31, todėl manytina, kad jis neturi subjektinės teisės reikalauti pripažinti jam nuosavybės teises į statinį, statytÄ 1975 m., nes ieÅ¡kovas negalėjo bÅ«ti statytoju tuo metu, kadangi jis dar neegzistavo, be to, byloje nėra duomenų apie teisių perėmimÄ . (t. 1, b.l. 76-78).

IeÅ¡kinys atmestinas. Faktinės aplinkybės:Byloje pateiktas (duomenys neskelbtini) visuotinio susirinkimo įvykusio 1993 m. rugpjūčio 24 d. protokolas, kuriame nutarta įsteigti medžiotojų klubÄ pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. (1 t., b.l. 10).Medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ kasos iÅ¡laidų orderiai, kuriuose nurodoma, kad buvo skiriamos lėšos pirtelės remontui. (1 t., b.l. 11-13). Generalinė miÅ¡kų urėdija prie Aplinkos ministerijos, Valstybės įmonė Å akių miÅ¡kų urėdija savo raÅ¡tuose nurodo, kad pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.

Pastatų registracija atlikta 1994 m. Lekėčių apyl. savivaldybės 1994 m. balandžio 21 d. potvarkiu Nr. 19. (1 t., b.l. 15-18).Valstybės įmonė registrų centro Marijampolės filialas pateikė 1994 m. balandžio 21 d. potvarkio Nr. 19 kopijÄ , kurio pagrindu įregistruota nuosavybės teisė Lietuvos Respublikos vardu. (1 t., b.l. 22-23). IÅ¡ Medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio narių susirinkimo protokolų, aktų matyti, kad bÅ«relis svarstydavo klausimÄ dėl lėšų skyrimo pirties priežiÅ«rai (1 t., b.l. 26-51).IÅ¡ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡o matyti, kad pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas unikalus Nr., (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklauso Lietuvos Respublikai nuosavybės teisė. (1 t. 87-89, 117-118).

Dėl senaties termino IeÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį (CK 1.124 straipsnis). IeÅ¡kinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumÄ ir apibrėžtumÄ , nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės bÅ«ti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga.

Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimÄ , per visÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ nesikreipė į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kad apgintų pažeistÄ teisę, prieÅ¡inga teisinio santykio Å¡alis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieÅ¡kinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiÄ Å¡alį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises.

Taigi ieÅ¡kinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamÄ poveikį civilinei apyvartai, ieÅ¡kinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių iÅ¡aiÅ¡kinimas tampa sudėtingesnis. Ä®statymai nustato bendrÄ jį deÅ¡imties metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , o atskirų rÅ«Å¡ių reikalavimams pareikÅ¡ti – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (CK 1.125 straipsnis).

CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kuriÄ teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimÄ apginti pažeistÄ teisę net ir tais atvejais, kai ieÅ¡kinio senaties terminas yra pasibaigęs; ar ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas, galima nustatyti, žinant jo pradžiÄ , taip pat iÅ¡siaiÅ¡kinus, ar Å¡is terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas; vadinasi, tam bÅ«tina iÅ¡tirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas gali bÅ«ti atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieÅ¡kinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo Å¡alies reikalavimu (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimÄ reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sÄ raÅ¡o; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimÄ , turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgti į ieÅ¡kinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, Å¡alių elgesį ir kitas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje A.

S. v. koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities virÅ¡ininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009). Kiekvienu atveju turi bÅ«ti taikomi ne vidutiniai, o individualÅ«s elgesio standartai dėl bylos Å¡alių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieÅ¡kinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusiÄ teisinę situacijÄ , Å¡alių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, iÅ¡silavinimas ir pan.) kriterijų visumÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje V.

D. v. VÅ¡Ä® Kėdainių ligoninė, bylos Nr. 3K-3-170/2010).Nagrinėjamoje byloje atsakovai praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ nurodydami, kad iÅ¡ pateiktų finansinės apskaitos ir kitokių dokumentų medžiotojų bÅ«relis visÄ laikÄ glaudžiai bendradarbiavo su tuometiniu Å ilagirio girininkijos, kurios teritorijoje yra ginčo pastatas, girininku B. K., kuris privalėjo žinoti, koks konkretus nekilnojamasis turtas, priklausantis VÄ® „Šakių miÅ¡kų urėdija“ yra jo vadovaujamos girininkijos teritorijoje.

Å ios aplinkybės parodo, kad apie pirties nuosavybės įregistravimÄ Lietuvos Respublikos vardu ieÅ¡kovai sužinojo ne vėliau nei 2003 metais. Teismas laiko, jog byloje nėra duomenų, kurie paneigtų ieÅ¡kovų pateiktas žinias apie pirtelės įregistravimo sužinojimo laikÄ . Atsakovai praÅ¡o taikyti senaties terminÄ nurodydami, jog ieÅ¡kovai galėjo žinoti nurodomu faktus iÅ¡ girininko B. K., tačiau jų argumentai yra pateikti tik kaip prielaida, tačiau nėra tai pagrindžiančių duomenų.

Byloje yra pateikti ieÅ¡kovų duomenys, iÅ¡ kurių matyti, kad medžiotojų bÅ«relis dar 2004 m. sistemingai skyrė lėšas pirtelės priežiÅ«rai (1 t., b.l. 11-13). 2014 m. lapkričio 27 d. buvo skirta 50 Lt pirtelės įteisinimui. Å ios aplinkybės parodo, kad bÅ«relio nariai laikė save pirtelės ar savininkais, ar valdytojais ir jautė pareigÄ prižiÅ«rėti pastatus. O skirtos lėšos pirtelės įteisinimui parodo, kad ieÅ¡kovas 2004 m. lapkričio 27 d. susirÅ«pino pirtelės įteisinimu, manytina, kad gavus naujos informacijos.

Nesant byloje kitų duomenų, teismas laiko, jog Å¡ios aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovai apie jų pažeistas teises sužinojo tik 2004 m., tad ieÅ¡kinys pateiktas nepažeidžiant 10 metų senaties termino. Dėl pastato nuosavybės teisės pripažinimo ieÅ¡kovui              IeÅ¡kovai praÅ¡o pripažinti jų nuosavybės teises į pastatÄ CK 4.47 str. 4 p. pagrindu – pagaminant naujÄ daiktÄ . Nuosavybės teisė gali bÅ«ti įgyjama įvairiais pagrindais, tarp jų įstatymas nustato nuosavybės teisės įgijimÄ pagaminant naujÄ daiktÄ (CK 4.47 straipsnio 4 punktas).

Nuosavybės teisė į naujai pastatytÄ daiktÄ gali atsirasti, jeigu statyba buvo vykdoma laikantis tai reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; kai asmens teisę į statinį ginčija kiti asmenys, kai į tÄ patį daiktÄ nuosavybės teises jau turi kitas savininkas, asmuo gali pareikÅ¡ti teisme reikalavimÄ dėl nuosavybės teisės į statinį pripažinimo; ieÅ¡kovui tenka pareiga įrodyti, kad jis statinį pastatė teisėtai, nepažeisdamas statybos techninių reikalavimų, pateikti įrodymus, paneigiančius esamo savininko teises į statinį.

Teisės aktuose (1996 m. kovo 19 d. priimtame Statybos įstatyme ir kt.) statiniu laikoma visa tai, kas sukurta statybos darbais, naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme; tai pastatai, statinių priestatai ir kt. (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 punktas); statytoju laikomas asmuo, kuris investuoja lėšas į statybÄ ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 punktas); statybos darbus galima pradėti, tik turint vykdomosios valdžios, kompetentingos institucijos leidimÄ , statinio projektÄ bei teisėtai (nuosavybės teise ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais) naudojamÄ Å¾emės sklypÄ (Statybos įstatymo 3 straipsnis).

Tokie pagrindiniai reikalavimai galiojo ginčo objekto - pirtelės statybos metais. Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 bei Å¡iuo įsakymu patvirtintoje Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės Å«kio ir kitus objektus įforminimo tvarkoje buvo nustatyta, kad leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus statytojams galėjo iÅ¡duoti Respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektÅ«ros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai inspektoriai; leidimai galėjo bÅ«ti iÅ¡duoti statytojui pateikus, be kitų dokumentų, taip pat ir žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtÄ , suderintÄ ir patvirtintÄ techninį projektÄ ir darbo brėžinius bei sÄ matÄ .

IÅ¡ esmės analogiÅ¡kas statytojo (statybos užsakovo) pareigas nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937 patvirtinti Statybos pagrindų laikinieji nuostatai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 1999 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224. Teismų praktika. 1999, 12). IeÅ¡kovai nurodo, kad pastatas buvo pradėtas statyti 1973 m. Ginčo pastato statybos 1973-1994 (iki įregistravimo) metais atlikimo metu statybos procesÄ reglamentavo Å¡ie norminiai aktai:

Ministrų Tarybos 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 307 “Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos” bei šiuo nutarimu patvirtinta leidimų statyti ir rekonstruoti (...) objektus įforminimo tvarka (galiojo iki LR Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių patvirtinimo); LR Vyriausybės 1992 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 931 patvirtinti Statinių statybos ir eksploatavimo valstybės priežiūros nuostatai;

LR Vyriausybės 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937 patvirtinti Statybos pagrindų laikinieji nuostatai; Ministrų Tarybos 1981 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 91 “Dėl pastatytų objektų priėmimo naudoti”; LR Statybos ir urbanistikos ministerijos 1991 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 63 patvirtintos Baigtų statybų priėmimo naudoti taisyklės ( (duomenys neskelbtini)91); LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija.

Be to, miesto žemės suteikimo statyboms tvarkÄ nurodytuoju laikotarpiu reglamentavo LR Žemės kodeksas (13-22 str. str.). Pastatų statybÄ kaimo vietovėje iki 1983 m. rugpjūčio 31 d. reglamentavo Individualios statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228, o nuo 1983 m. rugpjūčio 31d. iki 1988 m. gruodžio 14 d. – Individualinės statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 213, ir Kaimo gyvenviečių statymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Ministrų Tarybos 1970 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 240.

Nuo 1989 m. iki 1991 m. liepos 12 d. pastatų statybÄ kaimo vietovėse reglamentavo Individualinės statybos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 364, apibrėžę statybos teisėtumo kriterijus ir pastatytų pastatų priėmimÄ Â eksploatuoti. Statybos teisėtumo faktas gali bÅ«ti patvirtintas Å¡iais dokumentais: patvirtintu individualiu ar tipiniu projektu; vietinio vykdomojo komiteto leidimu, kolÅ«kio narių visuotinio susirinkimo nutarimu ar valstybinio Å«kio administracijos įsakymu, vietinio vykdomojo komiteto sprendimu skirti žemės sklypÄ Â statybai;

žemės sklypo planais; sutartimi dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotai naudotis; valstybinės komisijos aktu dėl pastato priėmimo naudoti; vietinių vykdomųjų komitetų potvarkiais dėl valstybinės komisijos aktų priimti pastatus naudoti patvirtinimo; dokumentais, patvirtinančiais privalomojo pastatų valstybinio draudimo įmokų mokėjimÄ , ir kitais panaÅ¡iais dokumentais, kurių pakankamumo Å¡iam faktui konstatuoti vertinimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikÅ¡mingų atliekant statinio registravimÄ Â Nekilnojamojo turto registro įstaigoje ir nagrinėjant bylÄ teisme.

Teismas laiko, jog galima daryti iÅ¡vadÄ , jog ginčo pastato statybas organizavo (duomenys neskelbtini)medžiotojų bÅ«relio nariai. Å is faktas nebuvo ginčijamas, tai patvirtino ir byloje apklausti liudytojai A. M., A. S., P. Å ., V. I., A. A.. Tačiau nei vienas iÅ¡ liudytojų nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų pastato statybų teisėtumÄ . IeÅ¡kovo atstovė nurodė, jog liudytojas V. I. patvirtino, jog buvo suteiktas sklypas namelio statybai, tačiau Å¡is liudytojas nurodė, kad sklypÄ suteikė kolÅ«kio pirmininkas B., tuo tarpu pagal tuo galiojusius teisės aktus nurodytas asmuo neturėjo įgaliojimų suteikti sklypÄ statyboms.

V. I. taip pat nurodė, jog projektÄ pasidarė pats, tačiau byloje nėra duomenų, jog Å¡is projektas buvo patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nurodė, kad lyg pastačius buvo suraÅ¡ytas priėmimo – perdavimo aktas, tačiau Å¡ias aplinkybe patvirtinančių duomenų byloje nėra. Patikslintame ieÅ¡kinyje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) medžiotojų bÅ«reliui buvo suteiktas žemės sklypas pastato pirties statybai. Taip pat nurodoma, kad Å¡ias aplinkybes patvirtina liudytojas B.

K., kuris tuo metu buvo Å ilagirio girininkijos girininku ir turėjo tiksliai žinoti Å¡ias aplinkybes. Apklausiant nurodytÄ liudytojÄ , Å¡is nurodė, kad bÅ«reliui buvo suteiktas sklypas, dėl kurio naudojimo jis pasitarė su savo virÅ¡ininku ir Å¡is neprieÅ¡taravo. Atkreiptinas dėmesys, jog žemės sklypų suteikimÄ tuo metu reglamentavo Žemės kodeksas, kurio 14 str. nurodoma, jog žemės sklypus suteikti naudotis turėjo teisę apylinkės, gyvenviečių, rajonų, miesto deputatų tarybų vykdomieji komitetai. To paties teisės akto 21 straipsnyje nurodoma, kad kolÅ«kių, tarybinių Å«kių ir kitų žemės naudotojų teisę naudotis žeme patvirtina valstybiniai aktai, suteikiantys teisę naudotis žeme.

Juos iÅ¡duoda rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai. Byloje pateikti duomenys, kad B. K. nuo 1960 m. iki 2003 m. dirbu techniku, girininkijos meistru, girininku (2 t., b.l. 19). Kaip matyti, tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nėra suteikta teisė technikui, meistru, girininkui ar urėdui suteikti žemės sklypÄ statybai. Pagal Statybos pagrindų laikinųjų nuostatų 16. 2 p. patalpų savininkas, kuriam skirtas naudojimuisi žemės sklypas, galėjo bÅ«ti statybos (rekonstrukcijos) užsakovu pats arba statybos projekto įgyvendinimÄ sutartimi pavesti kitam asmeniui (pavyzdžiui, ieÅ¡kovui), tačiau ir tai įforminta nebuvo.

Patikslintame ieÅ¡kinyje ieÅ¡kovas nurodo, kad apie faktÄ , kad nameliu naudojosi bÅ«relio nariai patvirtina pateikti protokolai. Teismas sutinka su tuo, kad galimai nameliu naudojosi, prižiÅ«rėjo ieÅ¡kovas, tačiau Å¡ios aplinkybės nepatvirtina, jog namelio statyba buvo atlikta teisėtai ir laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos, kas leistų pripažinti, jog ieÅ¡kovas teisėtai sukÅ«rė naujÄ daiktÄ ir turi teisę įregistruoti jo nuosavybę. Å ioje byloj ieÅ¡kovai neįrodė atliktų statybų teisėtumo, apklausti liudytojai nepatvirtino aplinkybių, jog buvo teisėtai gautas žemės sklypas, leidimas statybai.

Atvirkščiai, liudytojas A. S. nurodė, kad jokių dokumentų neturėjo, projekto nederino, atliko rekonstrukcijÄ neturėdami leidimo. Liudytojas A. M. nurodė, kad žemės sklypÄ davė kolÅ«kio pirmininkas bei teigė, kad tais laikais leidimų, projektų nebuvo, tik žodinis susitarimas. Mano, kad leidimų nereikėjo. Liudytojas P. Å . taip pat teigė, kad leidimo statyti nereikėjo, užteko girininko leidimo. Liudytojas V. I. nurodė, kad projektÄ pasidarė pats ir nežinojo, kad reikia su kažkuo suderinti.

Žemės sklypÄ skyrė kolÅ«kio pirmininkas. Liudytojas B. K. nurodė, kad bÅ«relio leido statyti pasitaręs su savo virÅ¡ininku. Taigi nors ieÅ¡kovas ieÅ¡kinyje teigė, kad statybos vyko teisėtai ir tai gali patvirtinti liudytojai, tačiau nei vienas liudytojas nenurodė, jog statybos vyko teisėtai.              Teismo posėdžio metu iÅ¡tirtos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas atlikinėjęs statybÄ , nurodytų norminių aktų reikalavimų nepaisė:

žemės sklypas faktinio statytojo vardu skirtas ir nužymėtas nebuvo, nebuvo nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas statybos projektas, statyba nebuvo įregistruota, t. y. jai nebuvo iÅ¡duotas leidimas; atlikus pastato statybÄ , objektas nebuvo valstybinės komisijos priimtas naudoti. Todėl atlikti ieÅ¡kovo veiksmai buvo neteisėti; vertinant teisiÅ¡kai, ieÅ¡kovas nebuvo teisėtas statytojas, todėl tokie veiksmai bei jų rezultatai negali sukelti teisinių pasekmių, kokias sukelia įteisinta statyba, t. y. negalėjo sukurti nuosavybės teisės į statybos procese pastatytÄ statinį.

Tos aplinkybės, kad neteisėtÄ statybÄ toleravo ir galbÅ«t skatino girininkas B. K., ar kiti institucijų atstovai, kad nebuvo taikomos savavaliÅ¡kai statybai numatytos sankcijos, nedaro Å¡ios statybos teisėta, nes teisė negali atsirasti iÅ¡ neteisėtų veiksmų. Apibendrindama iÅ¡dėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nuosavybės teisė į statybos procese pastatytÄ statinį gali bÅ«ti įgyjama tik tuo atveju, jei statyba buvo vykdoma teisėtai, t. y. laikantis statybos procesÄ reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Dėl nekilnojamojo turto teisinės registracijos ir nuosavybės teisės įregistravimo panaikinimo              Patikslintu ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovas pateikė reikalavimÄ â€“ pripažinti negaliojančia1994 m. pastato – pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))registracijÄ atsakovo Lietuvos Respublikos vardu. Savo ieÅ¡kinyje ieÅ¡kovas nurodo, kad teisinė registracija gali bÅ«ti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant teisinio pagrindo arba pažeidžiant įstatymais nustatytÄ tvarkÄ .

Ä®statymuose nustatytais pagrindais įgyta nuosavybė į nekilnojamÄ jį daiktÄ registruojama Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktikÄ , ne kartÄ yra nurodęs, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamÄ jį daiktÄ atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos paÅ¡tas“ v.

Susisiekimo ministerija, AB ,,TEO LT“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-116/2008; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. ir kt. v. P. V. Å . ir kt., bylos Nr. 3K-3-1158/2003; 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Orestas“ v. UAB ,,Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; kt.). Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, iÅ¡vieÅ¡indama Å¡iuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugÄ , suteikiant patikimÄ ir teisėtai gautÄ informacijÄ apie Å¡ių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus.

Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikÄ , savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkcijÄ vykdančiai institucijai bendro pobÅ«džio pareigÄ prieÅ¡ registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindÄ , o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimÄ . Teismine tvarka gali bÅ«ti ginčijama teisinė registracija ir iÅ¡keliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali bÅ«ti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytÄ tvarkÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v.

UAB „Seta“, bylos Nr. 3K-3-804/2001; 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VÄ® Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-412/2009). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įraÅ¡ai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įraÅ¡yti. Duomenys (įstatymų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamÄ jį daiktÄ , gali bÅ«ti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamÄ Ä¯raÅ¡Ä nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka.

Kadangi nekilnojamojo turto registro duomenys įraÅ¡omi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti Å¡ių duomenų teisingumÄ , turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įraÅ¡yti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. I. ir kt. v . UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009).IÅ¡ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡o ( 1 t., b. l. 87-89) matyti, kad atsakovui Lietuvos Respublikai nuosavybės teise įregistruota;

įregistravimo pagrindu nurodyta: miesto (rajono) valdybos potvarkis 1994 m. balandžio 21 d. Nr.

19. Byloje yra pateiktas nurodomas dokumentas (1 t. , b.l. 116). Savo patikslintame ieÅ¡kinyje ieÅ¡kovas nurodo, kad pačiam potvarkyje nėra nurodyta jokių motyvų ar teisinių pagrindų, kuo remiantis ginčo pastatas perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybė. Neatsižvelgiant į nurodytas abejones, ieÅ¡kovai nepateikė reikalavimo dėl Å¡io dokumento pripažinimo neteisėtu ar negaliojančiu, kas leidžia sutikti su atsakovo Lietuvos Respublikos atsiliepime nurodytu argumentu, jog ieÅ¡kovas ginčija iÅ¡vestinį veiksmÄ â€“ procedÅ«rÄ , tačiau neginčija nuosavybės įregistravimo pagrindo minėto potvarkio.

Susipažinus su byloje esančiu dokumentu matyti, kad Å¡is dokumentas yra iÅ¡duotas vietos savivaldybės, jis laikytinas raÅ¡ytiniu įrodymu. CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kuriÄ dokumentai, iÅ¡duoti valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat kitų valstybės įgaliotų asmenų nevirÅ¡ijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais raÅ¡ytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ (prima facie).

Aplinkybės, nustatytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. A. V., LR Užsienio reikalų ministerija, AB „Lietuvos rytas“; bylos Nr. 3K-3-235/2006; 2006 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v.

Vilniaus universiteto Onkologijos institutas; bylos Nr. 3K-3-452/2006; kt.). Vadovaudamasi šiais išaiškinimais, teismas laiko, kad Lekėčių apylinkės savivaldybės potvarkis atitinka oficialiesiems rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus ir jame nustatytos aplinkybės laikomos įrodytomis tol, kol jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Kadangi šio dokumento teisėtumas bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčijamas, teismas laiko, kad ir jo pagrindu atlikta registracija yra teisėta.

Pastato registracijos laiku galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo” Nr. 297, kurio 8 d. nurodoma, kad dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, yra vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir pažymėjimai. Taigi, byloje esantis potvarkis laikytinas teisėtų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentu. Iš byloje esančios kadastro duomenų bylos (1 t., b.l. 119-145) matyti, kad ginčo objektas – pirtis 1993 m. gruodžio mėnesį buvo inventorizuotas kaip pagrindinio pastato – namo priklausinys, tad pagal tuo metu galiojusio CK 153 str., pirtis kartu su pagrindiniu daiktu buvo įregistruoti tuo metu kaip Šakių miškų urėdijos nuosavybė.

IeÅ¡kinyje nurodoma, kad pastatas buvo per klaidÄ inventorizuotas ir įregistruotas, tačiau teisme nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti iÅ¡vadÄ , kad dėl registracijos buvo padaryta klaida. IeÅ¡kovai nurodo, kad liudytojas B. K. patvirtino dėl atsiradusios klaidos, tačiau teismas laiko, kad B. K. parodymai yra tik jo nuomonė, kuria remiantis negali bÅ«ti nuginčijamas oficialus savivaldybės potvarkis ir konstatuota esanti klaida. Patikslintame ieÅ¡kinyje taip pat nurodoma, kad potvarkyje, kurio pagrindu įregistruotas pastatas, nėra nurodyti dokumentai, ar pažymos, kurių pagrindu buvo priimtas aktas, bei nurodoma, kad tai prieÅ¡tarauja 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 nustatytai tvarkai.

Tačiau ieÅ¡kovas nepatikslinta, kas bÅ«tent prieÅ¡tarauja nurodomam teisės aktui. 1991 m. liepos 25 d. nutarime Nr. 297 nėra konkretizuota, kokie duomenys turi bÅ«ti nurodyti potvarkyje. Å is teisės aktas reglamentuoja įregistravimo tvarkÄ , ir jame nurodoma, kad vietos savivaldos potvarkis yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Potvarkyje Nr. 19 yra patvirtinta nuosavybės teisė į gyvenamÄ jÄ namÄ ir jo priklausinius, kurių nurodyti numeriai, tad teismas neturi pagrindo abejoti Å¡ių duomenų teisingumu.

Taip pat teismas nesutinka su argumentu, jog potvarkio neteisėtumÄ parodo iÅ¡ Marijampolės apskrities archyvo gautas skirtingas dokumentas (1 t., b.l. 20), nes Å¡iame dokumente nėra nurodyti konkretÅ«s nekilnojamo turto požymiai, tad teismas Å¡iuo dokumentu nesivadovauja.              Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas atsiliepime nurodo, kad jo nuomone (duomenys neskelbtini) neturi subjektinės teisės pateikti reikalavimus, nes Å¡is klubas įregistruotas tik 1996 m., o duomenų apie teisių perėmimÄ nėra.

Teismas mano, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, kad ieÅ¡kovai perėmė (duomenys neskelbtini) medžiotojų bÅ«relio teises, tačiau atsižvelgiant į ieÅ¡kovo atstovo paaiÅ¡kinimus, liudytojų parodymus galima daryti iÅ¡vadÄ , kad teisių perėmimas įvyko. Pačiame protokole (1 t., b.l.

10) nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) medžiotojų bÅ«relis nutarė įsteigti medžiotojų klubÄ (duomenys neskelbtini). Å iame protokole nėra aptarta teisių perėmimas, tačiau galima suprasti, kad įsteigus klubÄ bÅ«relio nariai tapo klubo nariais, kaip buvo nurodyta teismo posėdžio metu, kad bÅ«relio medžiojimo plotai taip pat perėjo klubui „(duomenys neskelbtini)“. Dėl Å¡ių faktų bylos nagrinėjimo metu ginčo nekilo, tad teismas laiko, jog galime laikyti, kad (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini)medžiotojų bÅ«relio teisių perėmėja.

             Taip pat teismas nesutinka su atsakovo atstovo iÅ¡sakytu argumentu, jog ieÅ¡kovai negalėjo bÅ«ti nuosavybės subjektu, nes pagal 1973 m. galiojusio CK 102 str. nurodoma, kad kolÅ«kiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtÄ , naudojasi ir disponuoja juo sutinkamai su savo įstatais (nuostatais). Nors nėra žinoma, koks juridinis statusas buvo (ar buvo) suteiktas (duomenys neskelbtini)medžiotojų bÅ«reliui, tačiau jai esant ir visuomeniniai organizacijai, jie galėjo turėti nekilnojamojo turto nuosavybės teise.

             Bylos nagrinėjimo metu ieÅ¡kovai prašė iÅ¡reikalauti bei patys pateikė VÄ® „Šakių miÅ¡kų urėdijos“ turto balansÄ , aktus ir kt. dokumentus (2 t., b.l. 31-37). IeÅ¡kovo atstovė teigė, kad Å¡ie dokumentai patvirtina pirties įregistravimo neteisėtumÄ , nes anksčiau Å¡is turtas nebuvo inventorizuotas, apskaitomas, tačiau teismas laiko, kad Å¡ie dokumentai pagal savo svarbÄ bei patvirtindami tik netiesiogines aplinkybes, nepaneigia turto įregistravimo teisėtumo.

             Atsižvelgiant į nurodytÄ teismas laiko, jog ieÅ¡kinio reikalavimai neįrodyti, todėl jis atmestinas. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo CPK 93 str. reglamentuoja bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymÄ . Å io straipsnio 1 d. nurodoma, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies. Kadangi ieÅ¡kinys atmestinas, bylinėjimosi iÅ¡laidos byloje dalyvavusiems asmenims priteistinos iÅ¡ ieÅ¡kovo.

Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovai pateikė duomenys, kad dėl vykimo į teismo posėdžiu jie patyrė 524, 86 Lt. (1 t., b.l. 90, 166, t. 2, b.l. 40-43). Šios išlaidos laikytinos pagrįstomis ir priteistinos iš ieškovo. Atsakovė VĮ „Šakių miškų urėdija“ pateikė duomenys, kad patyrė 1000 Lt bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti (1 t., b.l. 170-173), kurios taip pat priteistino iš ieškovo. Taip pat valstybei iš atsakovo priteistinos dokumentų įteikimo išlaidos – 47,58 Lt.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 259 -270 str. teismas                                                                 n u s p r e n d ž i a : ieškinį atmesti.

Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo (duomenys neskelbtini) atsakovės Lietuvos Respublikos įgaliotam atstovui Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijai 524, 86 (penkis Å¡imtu dvideÅ¡imt keturis Lt 68 cnt) bylinėjimosi iÅ¡laidų. Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo (duomenys neskelbtini) atsakovės VÄ® „Šakių miÅ¡kų urėdijai“ 1000 Lt (tÅ«kstantį Lt) bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo (duomenys neskelbtini) 47,58 Lt (keturiasdeÅ¡imt septynis Lt 58 ct) iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetÄ (įmokos kodas 5660).Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo gali bÅ«ti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundÄ Å akių rajono apylinkės teisme.

Teisėja                                                                                                                                      Judita Sungailaitė