2013-04-25 Nr. AB-1370-3-61-3-03358-2010-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-844/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03358-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2010 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 11D(P)-3791; 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1D-8664-(2); 3) įpareigoti Sveikatos priežiūros tarnybą ir Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pensiją; 4) priteisti iš Sveikatos priežiūros tarnybos ir Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 000 Lt neturtinę žalą; 6) priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Skundu pareiškėjas teismo taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies bei 16 straipsnio 4 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Skunde (b. l. 1–30) nurodė, kad 2009 metais kiekvieną mėnesį jam buvo pervedama 2 320,82 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri buvo apskaičiuota ir paskirta pagal 1994 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. 1-693 ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo Nr. 151-6778 (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 16 straipsnio 6 dalies nuostatas. Nuo 2010 m. sausio 1 d. jam pervedama sumažinta valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, tačiau 2010 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 11D(P)-3791 Sveikatos priežiūros tarnyba pareiškėją informavo, kad jam pensija sumažinta vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) nuostatomis. Pareiškėjo paskiros pensijos perskaičiavimo koeficientas yra K=0,8, todėl jam buvo mokama 1 856,66 Lt sumažinta pensija. 2010 m. spalio 22 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją ir gavo analogišką 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1D-8664-(2). Pagal 2010 m. vasario 23 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, sąrašą pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jo pensija sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjo manymu, Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinė pensija pareiškėjui sumažinta vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu, pareiškėjas teigė, kad galima valstybės civilinė atsakomybė, t. y. jis turi teisę gauti turtinės žalos atlyginimą. Turtinės žalos atlyginimo dydis lygus pareiškėjui neišmokėtos pensijos daliai. Pareiškėjas teigė patyręs ir neturtinę žalą, kurią vertina 1 000 Lt suma.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija bei Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 41–44) nurodė, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, todėl tol, kol Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjui mokama valstybinė pensija, nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jomis nesivadovauti, todėl Sveikatos priežiūros tarnybos 2010 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 11D(P)-3791 ir Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. 1D-8664-(2) yra teisėti bei pagrįsti. Reikalaudamas atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, pareiškėjas neįrodo visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimo, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundą. Nenustatytas valstybės institucijų veiksmų neteisėtumo faktas, nes pareiškėjui paskirta pensija buvo perskaičiuota ir mokama remiantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Be to, pareiškėjas nedetalizuoja išlaidų, kurias būtų patyręs dėl bylos nagrinėjimo, todėl nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą ir jas priteisti.

Atsakovas Sveikatos priežiūros tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 46–49) paaiškino, kad 2000 m. kovo 22 d. pareiškėjui M. N. buvo paskirta 2 320,82 Lt pensija už tarnybą (su sąlyga, kad pensijos dydis ribojamas vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė valstybinių, tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuotas pareiškėjo paskirtos pensijos dydis yra 1 855,66 Lt (2 320,82 Lt x 0,8 = 1 855,66 Lt).

Kadangi pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, jo pensija dar kartą perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pritaikius pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį apskaičiuotą pensijos perskaičiavimo koeficientą (K = 0,3460), pareiškėjo pensija sumažinta ir M. N. 2010 m. vasario mėnesį išmokėta 642,40 Lt dydžio pensija už 2010 m. sausio mėnesį. Už 2010 m. vasario mėnesį pareiškėjui išmokėta 642,40 Lt, už kovo mėnesį – 706,27 Lt, už balandžio mėnesį – 612,70 Lt, už gegužės mėnesį – 768,84 Lt dydžio pensija. 2010 m. sausio 1 d.

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvienas šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio.

Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. III ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 2 142 Lt, 2009 m. IV ketvirtį – 2 118 Lt, 2010 m. I ketvirtį – 2 031 Lt, 2010 m. II ketvirtį – 2 056 Lt. Atsižvelgiant į tai, bendra pareiškėjo pensijų suma 2010 m. gegužės ir birželio mėnesiais negalėjo viršyti 2 753,40 Lt, 2010 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais – 2 640,30 Lt, o 2010 m. spalio ir lapkričio mėnesiais – 2 672,80 Lt. Kadangi nuo 2010 m. gegužės 18 d. pareiškėjas įgijo teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (1 222,07 Lt) ir tapo valstybinės socialinio draudimo pensijos gavėju, jo 2010 m. gegužės mėnesio pensijos dydis, perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą, turėjo būti 1 761,20 Lt, o perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą – 729,31 Lt.

Taigi už 2010 metų gegužės mėnesį pareiškėjui permokėta 39,53 Lt suma išskaičiuota iš pareiškėjui išmokėtos pensijos už birželio mėnesį (577,61 Lt – 39,53 Lt = 538,08 Lt). 2010 m. birželio mėnesį pensijos dydis, perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą, turėjo būti 1 245,58 Lt, o perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą – 387,50 Lt. 2010 m. birželio mėnesį išmokėtos pensijos dydis (577,61 Lt) pareiškėjui buvo priskaičiuotas ir išmokėtas neapribojus jo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, todėl susidarė 190,11 Lt pensijos permoka už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.

Ši permoka yra išskaičiuojama iš pareiškėjo pensijos po 20 procentų pradedant nuo 2010 metų liepos mėnesio. Už 2010 m. liepos mėnesį pareiškėjui buvo išmokėta 278,80 Lt dydžio pensija, už 2010 m. rugpjūčio mėnesį – 278,80 Lt, už 2010 m. rugsėjo mėnesį – 1 110,96 Lt dydžio pensija (į gaunamas pajamas atsižvelgta nebuvo, nes pareiškėjas nutraukė darbo santykius). Tokio pat dydžio pensija (1 110,96 Lt) pareiškėjui buvo išmokėta ir už 2010 m. lapkričio bei gruodžio mėnesius. Kadangi M. N. valstybinė pensija mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios yra galiojančios ir turi būti taikomos, nei Sveikatos priežiūros tarnyba, nei Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją.

Valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju nekyla, todėl nepagrįstas yra pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė M. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 25 424,59 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos 2010 m. spalio 8 d. raštą Nr. 11D(P)-3791 ir Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. 1D-8664-(2) nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, taip pat nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Atkreiptas dėmesys, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol minėtos normos neteko galios.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Vadinasi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas atsižvelgė į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Kadangi pareiškėjas M. N. skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. gruodžio 1 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises, teismo vertinimu, sisteminis nurodytų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vertinimas, sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 9 d. pažyma Nr. 11D(P)-4480 patvirtina, kad M. N. paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio – birželio mėnesiais buvo 2 320,82 Lt, todėl per šį laikotarpį jam turėjo būti išmokėta 13 924,92 Lt. Nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydžiui (2 320,82 Lt) buvo taikytas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas 1,3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ribojimas, todėl nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. jam paskirta pensija buvo apribota nuo 60 341,32 Lt (2 320,82 × 26) sumos iki 39 152,88 Lt. Pareiškėjui paskirta bei pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį apribota pensija taip pat buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pagal šią normą perskaičiuotos pareiškėjo pensijos dydis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo 43 034,67 Lt. M. N. pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. buvo apribota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 13 d. pažyma Nr. 11D(P)-5291 patvirtina, kad faktiškai M. N. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo išmokėta – 33 988,53 Lt pensijos.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktą aiškinimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo valstybinės pensijos ribojimas buvo galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Toks ribojimas turėjo būti taikomas nuo pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumos, t. y. nuo 2320,82 Lt. Vadinasi, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. M. N. turėjo būti išmokėta 59 413,12 Lt pensijos. Faktiškai pareiškėjui buvo išmokėta – 33 988,53 Lt pensijos, todėl jam priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 25 424,59 Lt suma.

Teismui pateiktoje Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 13 d. pažymoje Nr. 11D(P)-5291 pateikti skaičiavimai, kad pareiškėjo valstybinės pensijos dydis ginčo laikotarpiu turėtų būti perskaičiuotas taikant 1,5 vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio ribojimą, yra nepagrįsti. Pripažinus Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nustatytą reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai, iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusi šio įstatymo redakcija ginčo teisiniams santykiams netaikytina.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareiškėjui M. N. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 25 424,59 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos 2010 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 11D(P)-3791 ir Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1D-8664-(2), teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad nurodytais administraciniais aktais buvo atsakyta į pareiškėjo M. N. prašymus pateikti jam informaciją apie pensijos perskaičiavimo pagrindą, susidariusios nepriemokos grąžinimą ir grąžinimo tvarką. Jokių reikalavimų, susijusių su pensijos nepriemokos mokėjimu pareiškėjas nereiškė, todėl Sveikatos priežiūros tarnybos 2010 m. spalio 8 d. raštas Nr. 11D(P)-3791 ir Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. raštas Nr. 1D-8664-(2) vertintini kaip informacinio–aiškinamojo pobūdžio administraciniai aktai, nesukeliantys pareiškėjui realių teisinių pasekmių. Jais nebuvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, bet nurodytas jos perskaičiavimo pagrindas, pateikti paaiškinimai į pareiškėjo klausimus. Aiškinamojo–informacinio pobūdžio aktai negali būti nagrinėjimo teisme dalyku, todėl bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti minėtus raštus nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą ir įpareigoti Sveikatos priežiūros tarnybą ir Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pensiją. Gindamas pažeistas M. N. teises, teismas priteisia pareiškėjui susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nustatytas ribojimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl toks ribojamas bus taikomas ir ateityje mokamoms pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms. Be to, nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paskirtoms pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendrai sumai bus taikomas 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ribojimas. Vadinasi, pareiškėjui paskirta pensija nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. bus perskaičiuota pagal galiojantį teisinį reguliavimą ir kitu teisiniu pagrindu, todėl teismas negali įpareigoti Sveikatos priežiūros tarnybą ir Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pensiją. Duomenų, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo valstybinė pensija būtų ribojama vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės normomis, nenustatyta.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti 1 000 Lt dydžio neturtinę žalą, kurią patyrė dėl neteisėtai sumažintos pensijos mokėjimo, teismas pabrėžė, kad nenustatė Vidaus reikalų ministerijos neteisėtų veiksmų, nes, kaip minėta, skaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjui valstybinę pensiją Vidaus reikalų ministerija veikė vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais. Įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, todėl pagal ABTĮ ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, teismas negali spręsti dėl deliktinės atsakomybės taikymo už Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galėtų būti nustatytas neturtinės žalos padarymo faktas, t. y. neįrodė vienos iš būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybei negali kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Kadangi byloje nėra duomenų pagrindžiančių pareiškėjo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo gali būti išspręstas ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka, pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija bei Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo ir jį atmesti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 105–107) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d. ir į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas – Laikinojo įstatymo 5 straipsnis – priėmus 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, teismas nepagrįstai iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė iš Lietuvos valstybės už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės mėnesio buvo paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, spręsdamas dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, sprendė šios normos konstitucingumą tik toje dalyje, kiek joje nustatyta maksimalaus valstybinės pensijos dydžio bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio. Atsakovų manymu, teismas nepagrįstai neįvertino to, kad iki 2010 m. sausio 1 d. galiojo ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galioja (yra nustatytas) atitinkamas pensijos dydžio ribojimas.

Sveikatos priežiūros tarnyba 2012 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 11D(P)-6506 (b. l. 114–115) prisidėjo prie atsakovų Vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinio skundo.

Pareiškėjas M. N. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 111–113) nurodo, kad su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu sutinka. Remiasi pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu išaiškinimu ir teigia, kad 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimas motyvuotas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui M. N. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui kėlė klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, jog Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 13 d. pažymoje Nr. 11D(P)-5291 (b. l. 88–89) pateikti duomenys apie pareiškėjo pensijos dydį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., pirmosios instancijos teismas vertino tik šiuo laikotarpiu M. N. pensijai taikytą ribojimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 nuspręsta pareiškėjui nuo 2004 m. gegužės 1 d. mokėti 2 320,82 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 53). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), pareiškėjo pensija buvo apribota šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kadangi 2010 m. sausio – rugpjūčio mėnesiais pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, šiuo laikotarpiu jo pensijos dydis buvo ribojamas ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pirmojo pensijų skyriaus 2010 m. birželio 23 d. raštu Nr. (11.5.3)3-41399 M. N. nuo 2010 m. gegužės 18 d. paskirta 1 222,07 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, todėl 2010 m. gegužės – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais pareiškėjo gaunamų pensijų sumai taikytas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas (šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu).

Su prašymu paaiškinti, kuo vadovaujantis buvo sumažinta jam mokama valstybinė pensija, pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, kuri 2010 m. spalio 8 d. raštu Nr. 11D(P)-3791 (b. l. 58–61) pateikė pareiškėjui jo pensijos perskaičiavimo pagrindimą. 2010 m. spalio 25 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas pateikti informaciją apie tai, kada bus atstatytas sumažintos pensijos dydis, kada bus grąžinta susidariusi nepriemoka ir ar ateityje bus užtikrintas paskirtos pensijos dydžio mokėjimas. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. 1D-8664-(2) (b. l. 64) nurodė, kad galiojantys teisės aktai sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato, todėl mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti pensijos nepriemoką ministerija neturi pagrindo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu M. N. skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 25 424,59 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos 2010 m. spalio 8 d. raštą Nr. 11D(P)-3791 ir Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. 1D-8664-(2) nutraukė.

2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant minėtą nuostatą, nustatytas pareiškėjo pensijos perskaičiavimo koeficientas (K= 0,8).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (kuri, be kita ko, buvo taikoma perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d.) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo M. N. pensija galėjo būti ribojama tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Nuo 2010 m. gegužės 18 d. pareiškėjui paskirta 1 222,07 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, todėl nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugsėjo 1 d., apskaičiuojant pareiškėjo gaunamų pensijų dydį, taikytas ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatytas ribojimas (šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu). Tačiau minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Todėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nustatytas ribojimas, apskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos pensijos dydį, negalėjo būti taikomas.

Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Sveikatos priežiūros tarnybos ir Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą 1,3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ribojimą, už 2010 m. liepos – 2012 m. rugpjūčio mėnesius pareiškėjui paskirta pensija buvo apribota nuo 60 341,32 Lt (2 320,82 x 26 = 60 341,32 Lt) iki 39 152,88 Lt. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį dar kartą apribojus pareiškėjui paskirtą ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotą pensiją, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo pensijos dydis buvo 43 034,67 Lt. Atsižvelgęs į tai, kad faktiškai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui išmokėta 33 988,53 Lt pensijos, nors turėjo būti išmokėta 59 413,12 Lt, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka yra lygi 25 424,59 Lt.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėta, kad tai, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos.

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 8 d.) buvo nustatyta, kad vienam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai pripažino 2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (ir tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir patikrinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esantys duomenys nėra pakankami nustatyti, kokio dydžio nepriemoka susidarė ginčui aktualiu laikotarpiu ribojant pareiškėjui paskirtų pensijų dydį Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. vasario 11 d. redakcija) nustatyta tvarka. Tam, kad teismas galėtų padaryti teisingą ir pagrįstą išvadą apie pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies dydį, turi būti įvertinta ir atsižvelgta ne tik į tai, kokio dydžio pensija buvo faktiškai išmokėta pareiškėjui kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (taikant minėtas nuostatas, kurios 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai), bet ir į tai, kokio dydžio pensija pareiškėjui kiekvieną mėnesį būtų išmokėta tuo atveju, jeigu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas būtų skaičiuojamas nuo pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio bei valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžio sumos, apribotos šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu. Kitaip tariant, byloje turi būti konkretūs ir aiškūs duomenys, patvirtinantys kokia kiekvienos pensijos suma pareiškėjui buvo išmokėta ginčo laikotarpiu ir kokia turėjo būti išmokėta, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas sprendime šių aplinkybių nevertino, atitinkamų įrodymų nerinko, teismo išvados nėra pagrįstos konkrečiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjui M. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteista 25 424,59 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, naikintina, ir šioje dalyje byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš šio Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Apeliantai nepateikė jokių duomenų, kad šiuo atveju patenkinus pareiškėjo reikalavimą ir tokiu būdu apgynus jo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.

Taigi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai išmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl atsakovų apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos 2010 m. spalio 8 d. raštą Nr. 11D(P)-3791 bei Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. 1D-8664-(2), nutraukė. Pasisakydamas dėl minėtų pareiškėjo reikalavimų teismas nusprendė, jog abu administraciniai aktai vertintini kaip informacinio–aiškinamojo pobūdžio raštai, nesukeliantys pareiškėjui realių teisinių pasekmių. Šiais raštais nebuvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, o tik nurodytas jos perskaičiavimo pagrindas, pateikti paaiškinimai į pareiškėjo klausimus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia išvada iš dalies nesutinka.

Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2010 m. spalio 8 d. rašto Nr. 11D(P)-3791 turinio, jame pateikiama informacija apie M. N. pensijos perskaičiavimo pagrindus bei nurodoma pensijos perskaičiavimo tvarka. Tačiau iš Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. rašto Nr. 1D-8664-(2) turinio matyti, jog šiame rašte yra išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką.

Atsižvelgiant į tai, kad Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. 1D-8664-(2) nėra tik informacinio–aiškinamojo pobūdžio raštas, nesukeliantis pareiškėjui realių teisinių pasekmių, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje bylą nutraukė nepagrįstai.

ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria bylos dalis dėl reikalavimų panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. 1D-8664-(2), nutraukta, naikintina.

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas Vidaus reikalų ministerija, priimdamas prašomą panaikinti 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1D-8664-(2), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (Administracinė byla Nr. A552-519/2013) teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (kurioje numatytas 1,3 šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ribojimas) bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1D-8664-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. vasario 11 d. redakcija) nuostatų.

Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti:

sprendimo dalį, kuria pareiškėjui M. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteista 25 424,59 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;

sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. 1D-8664-(2) nutraukta, panaikinti. Pareiškėjo M. N. prašymą tenkinti iš dalies, panaikinti tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1D-8664-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. vasario 11 d. redakcija) nuostatų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė