2017-01-25 Nr. AB-2095-3-61-3-01000-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-9-552/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01000-2013-0 Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. sausio 25 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. (A. S.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-189/2014 pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, A.

V. ir F. S. (F. S.) dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. S. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio

ministerijos (toliau – ir Tarnyba) prašymą atkurti nuosavybės teises į V. K. I. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,30 ha

žemės sklypą, buvusį Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus V. T. apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime (dabar (duomenys

neskelbtini) gatvė Vilniuje), taip pat atnaujinti praleistą terminą pateikti Tarnybai

pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, t. y. (duomenys neskelbtini) K. I., patvirtinančius dokumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu su pareiškėjo pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-189/2014 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 ir

4 dalimis, atkreipė dėmesį į teismų praktiką, įvertino bylos medžiagą ir sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises, pateikti praleido dėl priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis. Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2012 m. kreipėsi į Vilniaus apskrities archyvą, prašydamas pateikti duomenis apie buvusių savininkų turėtą iki nacionalizacijos nekilnojamąjį turtą, į kurį jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Tais pačiais metais archyvas jam pateikė jo prašomą informaciją, o į institucijas, įgaliotas spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, nustatyta tvarka kreipėsi 2013 m. vasario 22 dieną. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad 2007 m. kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centras norėdamas sužinoti, ar kas nors priklauso jo motinai I. S., tačiau gavo neigiamą atsakymą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje duomenų, patvirtinančių minėtą kreipimąsi, nėra. Taip pat byloje duomenų, kad pareiškėjas iki 2012 m. bandė įgyvendinti savo teises, nepateikta. Teisėjų kolegija darė išvadą, jog pareiškėjas tik 2012 m. – 2013 m. pradėjo įgyvendinti savo teises. Teisėjų kolegija nustatė, kad minėtų terminų praleidimą pareiškėjas iš

esmės grindžia tuo, jog apie galimybę atkurti nuosavybės teises į V. K. I. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą

pareiškėjui tapo žinoma tik 2012 m. pavasarį, kai atsitiktinai aptiko prašymą atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 2 ha žemės,

esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjas nurodė, kad jo motina I. S. niekada neužsiminė apie minėtą žemės sklypą.

Nurodomą termino praleidimo priežastį – aptiktą dokumentą, kuris, kaip nurodo pareiškėjas, nežinia kieno rašytas, teisėjų kolegija laikė subjektyvaus pobūdžio priežastimi, nes tokios informacijos gavimas yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra lemiamas paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie asmens pasyvumą, kadangi tokia informacija asmeniui galėjo būti pateikta, bet galėjo būti ir nepateikta.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip savo motinos I. S. teisių perėmėjas, byloje vertinamu atveju negali

turėti ar įgyti daugiau teisių nei jo motina, kurios subjektinių teisių pagrindu siekia atnaujinti teisės aktuose nustatytus terminus. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjo motina V. K. I. turtą paveldėjo 1982 metais. Kaip testamentinė minėto asmens įpėdinė pareiškėjo motina turėjo teisę teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais kreiptis į atitinkamas institucijas su prašymu atkurti nuosavybės teises į V. K. I. turėtą turtą, taip pat kreiptis į archyvus ar kitu būdu ieškoti dokumentų ar kitų įrodymų, pagrindžiančių jos nuosavybės teises. Byloje nėra pateikta duomenų ar argumentų, kad pareiškėjo motina būtų siekusi realizuoti savo teises, taip pat nenustatyta objektyvių aplinkybių, užkirtusių kelią pareiškėjo motinai realizuoti savo subjektines teises. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į pareiškėjo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytą teiginį, jog pareiškėjo motinai I.

S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo nuosavybės teise valdytą žemę. Pareiškėjas paaiškino, kad I. S. buvo parašiusi įgaliojimą, kuriuo pareiškėją įgaliojo tvarkyti jos su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius klausimus. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad tiek pareiškėjo motina, tiek pats pareiškėjas turėjo reikiamų žinių ir galimybių įgyvendinti subjektinę teisę atkurti nuosavybę. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pabrėžė, kad nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo pilnos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Teisėjų kolegija nurodė, jog nėra duomenų, kad pareiškėjo motina būtų

atlikusi kokius nors veiksmus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. K. I. turėtą turtą, o pareiškėjas į archyvus dėl

atitinkamų duomenų kreipėsi tik 2012 metais, t. y. jau pasibaigus prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo padavimo terminui. Nors pats pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, jog su motina santykiai buvo geri, kartu su seserimi ją prižiūrėjo, tačiau pareiškėjas nesikreipė į motiną dėl duomenų apie žemę, į kurią galėtų būti atkurta nuosavybės teisė, gavimo. Taip pat nepateikė įrodymų ir argumentų, kad pareiškėjo motina, kuri buvo testamentinė V. K. turtinių teisių įpėdinė, dėl objektyvių priežasčių įstatymų nustatytais terminais negalėjo ieškoti ar gauti informacijos apie V. K. valdytą nekilnojamąjį turtą ir galimybę jį susigrąžinti. Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad nėra įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog minėtas prašymas atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 2 ha žemės, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo surastas tik 2012 metais. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad nepateikta duomenų, įrodančių, jog pareiškėjo motina ir pats pareiškėjas per nuosavybės teisių

atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesą buvo aktyvus, domėjosi V. K. I. galimai turėtu iki nacionalizacijos nekilnojamuoju

turtu, kurį paveldėjo jo motina, raštu kreipėsi į archyvus, kitas institucijas, tačiau sužinoti realią padėtį jam sukliudė kitų subjektų valia. Teisėjų kolegija pareiškėjo nurodytų aplinkybių negalėjo pripažinti svarbia termino paduoti prašymą praleidimo priežastimi, nes įstatymų leidėjo nustatytas pakankamai ilgas terminas (nuo 1991 m. rugpjūčio mėn.) savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją, t. y. minėtas atsitiktinumo faktorius iš esmės buvo eliminuotas įstatymų leidėjo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija darė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo aplinkybės negali būti pripažintos objektyviomis kliūtimis paduoti prašymą, siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę, todėl konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje vertinamu atveju pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą nėra.

III.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-189/2014, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-189/2014 bei priimti naują sprendimą – atnaujinti terminus prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma jam bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjas kaip tokią naujai paaiškėjusią aplinkybę nurodo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. spalio 24 d. raštą Nr. R4-1479. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo galimybės būti tinkamu / netinkamu pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjas nurodo, kad aplinkybę, jog V. K.

I. nuosavybės teise valdė 3,30 (matavimo vienetas dokumente nenurodytas) žemės, patvirtina Vilniaus apskrities archyvo 2013 m. birželio 20 d. pažyma Nr. (8.12)V5-1296 kartu su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. spalio 24 d. raštu Nr. R4-1479.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV dalis), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal ABTĮ 162 straipsnį procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tokiu atveju, jeigu paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas numatytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose yra baigtinis. Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti pats prašymą dėl proceso atnaujinimo teikiantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ

162 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2012 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-198/2012). Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-189/2014 grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, t. y. naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. spalio 24 d. raštą Nr. R4-1479 (b. l. 99). Teisėjų kolegija pažymi, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012). Kaip matyti iš pareiškėjo nurodomo rašto, tai yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsakymas į pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, kodėl į šią įstaigą su prašymu kreipėsi praėjus daugiau nei trims metams po jo netenkinančio pirmosios instancijos teismo 2013 m. birželio

11 d. sprendimo priėmimo. Be to, kaip nurodo pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą, minėtas raštas kartu su byloje esančia Vilniaus apskrities archyvo

2013 m. birželio 20 d. pažyma Nr. (8.12)V5-1296 patvirtina aplinkybę, jog V. K. I. nuosavybės teise valdė 3,30 žemės. Teisėjų kolegija

konstatuoja, kad pareiškėjo nurodoma naujai paaiškėjusi aplinkybė neatitinka tokiai aplinkybei keliamo reikalavimo – aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo pareiškimas ir apeliacinis skundas buvo atmesti dėl to, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo aplinkybės nebuvo pripažintos objektyviomis kliūtimis paduoti prašymą, siekiant atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nepagrindžia, kaip jo nurodytame Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. spalio 24 d. rašte Nr. R4-1479 pateikta informacija lemtų kitokį teismo sprendimo priėmimą šioje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame dokumente nurodytos aplinkybės negalėjo turėti jokios įtakos teismo sprendimui, kadangi nei patvirtino, nei paneigė aplinkybių, kurios galėjo turėti įtakos sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytas dokumentas neatitinka ir kito naujai paaiškėjusiai aplinkybei būdingo kriterijaus – kad tokia aplinkybė turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šią aplinkybę galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad proceso atnaujinimo institutas yra ne įprastinė, o išimtinė teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, apsauganti visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012), todėl proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais.

Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo, jis iš esmės siekia, kad būtų iš naujo peržiūrėta ši administracinė byla. Tačiau ABTĮ IV dalyje numatyta proceso atnaujinimo galimybė nereiškia, jog procesas administracinėje byloje turi būti atnaujinimas ir byla iš naujo peržiūrima visais atvejais, kai tik to pageidauja suinteresuoti asmenys. Nustačius, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių požymių, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-189/2014 šioje teisės normoje nurodytu pagrindu atmestinas (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija nutaria:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-189/2014 pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, A.

V. ir F. S. (F. S.) dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančius dokumentus. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė

.