P-492-138-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P492-138/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-300605-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.09, 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. S. ir V. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir V. S. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl sprendimo pripažinimo nepagrįstu ir neteisėtu bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjai A. S. ir V. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 3), kurį patikslino (b. l. 50–51), prašydami pripažinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. R5-3125 nepagrįstu ir neteisėtu bei įpareigoti atsakovą išbraukti V. S. ir A. S. iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro pagal šiuos adresus: V. Kudirkos g. (duomenys neskelbtini), Mažeikiai; Mindaugo g. (duomenys neskelbtini), Mažeikiai; P.Vileišio g. (duomenys neskelbtini), Mažeikiai.

Pareiškėjai paaiškino, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracija 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. R5-3125 (toliau – ir Sprendimas Nr. R5-3125) atsisakė patenkinti jų prašymą dėl jiems priklausančių patalpų išbraukimo iš vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėtojų registro vadovaujantis vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nuostatų 5 skyriuje nustatyta tvarka. Pareiškėjų nuomone, atsakovo Sprendime Nr. R5-3125 nepagrįstai nurodyta, kad jie privalo mokėti vietinę rinkliavą nuo jiems priklausančio nekilnojamojo turto vieneto, nepriklausomai nuo ploto ir registruotų asmenų skaičiaus, nepagrįstai remtasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-1574/2004. Sprendime Nr. R5-3125 išdėstyta atsakovo pozicija, be kita ko, prieštarauja šiuo metu suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kur yra aiškiai konstatuota, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostata, kuri nenumato galimybės kitiems, nei teikiantiems komercinės paskirties ir (ar) viešąsias paslaugas, atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). 2010 m. vasario 26 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos patvirtinų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą nuostatų (toliau – ir 2010 m. Atliekų tvarkymo nuostatai) 18 punkte yra numatytas naujas pagrindas išbraukti iš rinkliavos mokėtojų registro – 50 kWh kiekio elektros energijos sunaudojimas per metus. Mano, kad tiek anksčiau galioję, tiek nauji 2010 m. Nuostatai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui bei neatitinka nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (b. l. 20–21, 65–67) paaiškino, kad skundžiamas Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. R5-3125 buvo priimtas galiojant Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. T1-48 patvirtintiems Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nuostatams (toliau – ir 2007 m. Atliekų tvarkymo nuostatai). Pagal šios redakcijos Nuostatų 5.1 papunktį vietinė rinkliava nustatoma visiems savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams – vietinės rinkliavos mokėtojams. Pareiškėjui V. S. nuosavybės teise Mažeikiuose priklauso gyvenamasis namas V. Kudirkos g. (duomenys neskelbtini) ir butas Mindaugo g. (duomenys neskelbtini), kuris panaudos sutarties pagrindu perduotas A. S.. Pareiškėjui A. S. nuosavybės teise priklauso butas Vileišio g. (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose. Pagal 2007 m. redakcijos atliekų tvarkymo nuostatų 2.2 papunktyje apibrėžtą komunalinių atliekų turėtojo sąvoką ir 5.1 papunktį pareiškėjai laikytini subjektais, kurie turi mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą. Tačiau nei 2007 m. redakcijos atliekų tvarkymo nuostatų 5 skyriuje, nei kitose šios redakcijos nuostatų normose išbraukimas iš vietinės rinkliavos mokėtojų sąrašo nebuvo numatytas. Pareiškėjai dėl lengvatos 2007 m. Atliekų tvarkymo nuostatų 8 skyriuje nustatyta tvarka suteikimo nesikreipė ir nepateikė savivaldybės administracijai dokumentų, įrodančių jų teisę į lengvatą.

Nurodė, jog pareiškėjai savo prašymą išbraukti juos iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro grindžia tuo, kad patalpos yra negyvenamos ir jose nesikaupia komunalinės atliekos, todėl pareiškėjai pagal 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus galėtų kreiptis tik dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais. Kreipimosi tvarka yra numatyta 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatų 18 ir 19 punktuose. Vadovaujantis 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais, pareiškėjai galėtų būti atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo einamaisiais metais dėl patalpų, esančių Mindaugo g. (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, ir P. Vileišio g. (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, jeigu pateiktų minėtą prašymą ir AB „VST“ pažymas, kurios patvirtintų, jog patalpos yra nenaudojamos. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas V. S. negali būti atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, nes patikslintame skunde jis nurodo, jog gyvena patalpose V. Kudirkos g. (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, ir šias patalpas naudoja, todėl privalo mokėti vietinę rinkliavą. Nei 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatuose, nei 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatuose nenumatyta galimybės atskiroms asmenų grupėms vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį. Mano, kad nei 2007 m. ir 2010 m. redakcijų Atliekų tvarkymo nuostatai, nei skundžiamas Sprendimas Nr. R5-3125 neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui ir pareiškėjų nurodytai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir Bendrovė, trečiasis suinteresuotas asmuo) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 90–92) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 2 straipsnio 11 dalis nustato subjektą, turintį pareigą mokėti už atliekų tvarkymą ir surinkimą. Toks subjektas yra atliekų turėtojas. Išimtinę teisę savivaldybių taryboms nustatyti komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, rinkliavos dydį suteikia šie teisės aktai: 1) Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 2 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje; 2) Rinkliavų 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, kuriame nustatyta savivaldybės tarybos teisė savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą; 3) Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktai, numatantys, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą bei tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus; 4) Rinkliavų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose; 5) Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymo) 16 straipsnio 2 dalies 37 punktas, kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietines rinkliavas. Šių teisės aktų visuma suponuoja išvadą, kad rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiavimo būdo parinkimas ir dydžio nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos teisė. Pareiškėjų skundžiamas atsakovo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. R5-3125 buvo priimtas galiojant Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. T1-48 patvirtintiems Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nuostatams. Šios redakcijos Nuostatai nenumatė galimybės išbraukti gyventoją vietinės rinkliavos mokėtoją iš registro. Todėl mano, kad atsakovo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. R5-3125, kuriuo atsisakyta išbraukti pareiškėjus iš vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėtojų registro, yra pagrįstas ir jį naikinti nėra pagrindo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 139–146) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. R5-3125 atsakovas netenkino pareiškėjų prašymo išbraukti juos iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro už 2009 metus, nurodydamas, kad, vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, savivaldybių taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (2009 metais) Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje galiojo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. T1-48 patvirtinti Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nuostatai, kurie nereglamentavo išbraukimo iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro procedūros. 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatuose buvo numatyta galimybė atleisti vietinės rinkliavos mokėtoją nuo vietinės rinkliavos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai 2009 m. gegužės 20 d. prašymu prašė atsakovo išbraukti juos iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro, teismas nusprendė, kad atsakovas, atsisakydamas tenkinti jų prašymą ir priimdamas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. R5-3125, vadovavosi tinkamais teisės aktais ir elgėsi teisėtai.

Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui. Skundo dalykas ir pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas bei pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, siekiant apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo pripažinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. R5-3125 nepagrįstu ir neteisėtu, tai yra konstatuoti faktą. Pabrėžė, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A14-261/2007, Nr. AS146-669/2009).

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išbraukti V. S. ir A. S. iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro pagal jų nurodytus adresus teismas nustatė, kad šį reikalavimą pareiškėjai grindžia faktinėmis aplinkybėmis, esą patalpose Kudirkos g. (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, nuosavybės teise priklausančiose V. S., taip pat patalpose Vileišio g. (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, iš esmės nesusikaupia jokios atliekos. Patalpose Mindaugo g. (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, kurios nuosavybės teise priklauso V. S., niekas negyvena, panaudos sutartimi patalpos perduotos A. S., jose registruota advokato kontora, tačiau A. S. daugiau kaip penkeri metai gyvena ir dirba Vilniuje, todėl šiuo adresu buitinės ar kitokios atliekos taip pat nesikaupia.

Teismas konstatavo, kad galiojantys Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T1-54 patvirtinti Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą nuostatai reglamentuoja dvi skirtingas procedūras – išbraukimo iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro ir atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad tenkinti pareiškėjų prašymą ir įpareigoti atsakovą išbraukti pareiškėjus iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjai 2011 m. kovo 10 d. pateikė atsakovui prašymą dėl išbraukimo iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro. Mažeikių rajono savivaldybės administracija 2011 m. kovo 23 d. priėmė sprendimą Nr. R5-541, kuriuo pareiškėjų prašymo netenkino (b. l. 113). Šio sprendimo pareiškėjai nagrinėjamoje byloje neginčijo, todėl jo teisėtumo ir pagrįstumo teismas netikrino.

III. Pareiškėjai A. S. ir V. S. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 152–154), kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į pareiškėjų skunde ir jo patikslinime suformuluotus reikalavimus, kurių teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės pareiškėjai nepakeitė, pirmosios instancijos teismas ginčo ribas nagrinėjamoje byloje nustatė teisingai.

Nurodė, kad pareiškėjų skundžiamu 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. RS-3125 Mažeikių rajono savivaldybės administracija pareiškėjų 2009 m. gegužės 20 d. prašymą dėl išbraukimo iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro išsprendė vadovaudamasi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu bei tuo metu galiojusiais 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl Sprendimo Nr. RS-3125, pagrįstai atsižvelgė į skundžiamo akto priėmimo metu galiojusios redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus.

Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl savivaldybių tarybų nustatytų vietinių rinkliavų, ne kartą yra pateikęs Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11, 12 bei 13 straipsnių nuostatų aiškinimą savivaldybės tarybos teisės nustatyti vietines rinkliavas kontekste, pasisakęs dėl valstybės rinkliavos ir vietinės rinkliavos esminių skirtumų, šių rinkliavų objektų, paskirties bei tikslų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, Administracinių teismų praktika Nr.15, 2008 m.; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kt.). Minėtose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sisteminiu teisės aktų analizės būdu išanalizavęs įstatymo nuostatas išaiškino, kad Rinkliavų įstatymu numatyta vietinė rinkliava, skirtingai nė valstybės rinkliava, nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka (įstatymu numatytas privalomasis mokėjimas į savivaldybės biudžetą) už naudojimąsi teise atlikti atitinkamus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie numatyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, o rinkliavos dydžio nustatymas yra savivaldybės tarybos diskrecija. Nurodė, jog nagrinėjama byla pagal taikytiną teisinį reguliavimą iš esmės yra analogiška minėtoms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoms administracinėms byloms, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų į bylą pažymų dėl elektros energijos vartojimo ir dėl buto Mindaugo g. (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, tačiau ši aplinkybė byloje priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui neturi jokios įtakos, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, kad 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. RS-3125 priėmimo metu galioję 2007 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatai nenumatė nekilnojamojo turto savininkų išbraukimo iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro, o pareiškėjai byloje neskundė jokio atsakovo sprendimo, kuris būtų priimtas remiantis 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatais. Duomenys apie elektros energijos suvartojimą atitinkamame nekilnojamojo turto vienete gali būti reikšmingi tik pagal 2010 m. redakcijos Atliekų tvarkymo nuostatus ir tik sprendžiant dėl vietinės rinkliavos mokėtojo atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokestiniais metais, o tai nėra ginčo šioje byloje dalykas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. RS-3125 priimtas teisingai pritaikius teisės normas ir yra teisėtas.

IV. Pareiškėjai V. S. ir A. S. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo. Prašymą grindžia šiais motyvais.

Pirma teigia, kad nebuvo tinkamai apgintos pažeistos pareiškėjų teisės ir neužtikrinta jų teisėtų interesų apsauga, kadangi apeliacinės instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo skunde nurodytus motyvus, neįvertino jį pagrindžiančių aplinkybių, o teismo išvados yra abstrakčios ir nepagrįstos išsamia įrodymų analize t. y. teismo sprendimas yra nemotyvuotas (ABTĮ 57 str. 6 d.), kas sąlygojo nukrypimą nuo vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos formavimo principo.

Mano, kad abiejų instancijų teismai neteisingai interpretavo pareiškėjų reikalavimų ribas, neva pareiškėjai pateikdami reikalavimą išbraukti iš rinkliavos registro paprašė atlikti tokį veiksmą, kurio senieji nuostatai nenumatė. Mano, kad tokia išvada nepagrįsta, kadangi sąvoka „išbraukti“ nėra priešinga sąvokai „atleisti“ t. y. pareiškėjų prašymas išbraukti tolygus numatytam laikino atleidimo nuo rinkliavos mechanizmui, kuris buvo numatyta abiejuose nuostatuose.

Nurodo, kad vykstant bylos nagrinėjimui naujuose nuostatuose atsirado sąvoka išbraukti, todėl vadovaujantis teisės principu „švelninantis subjektų padėtį teisės aktas ar įstatymas galioja atgal“. Mano, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo vien dėl pareiškėjų reikalavimo formuluotės atmesti apeliacinio skundo.

Mano, kad nagrinėjant bylą nebuvo atsižvelgta į pareiškėjų pateiktus įrodymus, kad vienas iš pareiškėjų negyvena rinkliavoje apmokestinamose patalpose daugiau nei penkis metus, kurie vadovaujantis abiejų nuostatų normomis yra neginčijamas įrodymas, jog asmuo turi būti laikinai atleidžiamas/išbraukiamas iš rinkliavos registro, todėl tuo laikotarpiu netaikytina ir „atliekų turėtojo“ sąvoka, nėra pagrindo principo „teršėjas moka“ realizavimui, todėl teismas neturėjo teisės savo išvadų motyvuoti 2006/12/EB direktyvos 15 straipsnio a punktu ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadomis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Prašymas atmestinas. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).

Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Iš pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų aplinkybių galima spręsti, kad jis procesą atnaujinti prašo trimis pagrindais: teigia, kad teismo nutartis yra be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.), teigia, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.) bei teigia, jog būtina užtikrinti vieningos teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 11 p.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

ABTĮ 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi.

Aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–127/2011). Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama. Laikomasi nuostatos, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr.16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr.20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr.30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Šios nuostatos perimtos ir administracinių teismų praktikos (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–211/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–17/2012). Įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą. (žr. pvz. 2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006).

Įvertinus pareiškėjo prašymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju negalima sutikti su pareiškėjo nuomone, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis yra be motyvų, kadangi pastarasis procesinis sprendimas turi išsamią motyvuojamąją dalį, taip pat iš procesinio dokumento turinio aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo nutarties rezoliucinėje dalyje. Taigi pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Pareiškėjų manymu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taikydamas Atliekų tvarkymo nuostatų 2007 m. redakciją, taip pat formaliai įvertinęs pareiškėjo prašymą „išbraukti“, kuris savo esme, pareiškėjo vertinimu, atitiko 2007 Atliekų tvarkymo nuostatuose numatytą laikino atleidimo nuo rinkliavos mechanizmą ir nepritaikęs atitinkamų nuostatų normų, iš esmės pažeidė materialinės teisės normas. Be to nesilaikė teisės principo – „švelninantis subjektų teisinę padėtį įstatymas galioja atgal“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje administracinių teismų praktikoje yra pabrėžęs (žr. pvz. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1434/2011), jog teisės principas, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Išimtis tėra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė – čia įstatymas galioja atgal tik dviem atvejais, kai panaikina veikos baudžiamumą ir švelnina bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat yra pabrėžęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit) (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Padaryta išvada, jog jeigu negaliotų atgal veikos baudžiamumą naikinantis ar bausmę švelninantis įstatymas, tai reikštų visuomenei nepavojingos ar mažiau pavojingos veikos prilyginimą pavojingesnei. Darytina prielaida, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomos Atliekų tvarkymo nuostatų normos nesukelia nei baudžiamosios, nei administracinės teisinės atsakomybės, todėl minėtas teisės principas netaikytinas. Pabrėžtina, kad pareiškėjai neginčijo jokio atsakovo sprendimo priimto galiojant 2010 m. Atliekų tvarkymo nuostatams, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo vadovautis šio teisės akto nuostatomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2007 m. ir 2010 m. Atliekų tvarkymo nuostatų turinį, vertina, kad pareiškėjo pateikiamas jų vertinimas nėra pagrįstas svariais argumentais paneigiančiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą Atliekų tvarkymo nuostatų aiškinimą.

Įvertinus pareiškėjo prašymo turinį konstatuotina, kad jame nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių šią bylą nagrinėjusių teismų padarytus esminius materialinės teisės normų pažeidimus. Taigi pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu nėra.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010). Pažymėtina, jog pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, tik abstrakčiai nurodė, kad buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos formavimo principo, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo prašymo padavimo metu administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos teismų praktikos arba ji formuojama klaidinga linkme arba kad dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu nėra.

Iš kitų pareiškėjo prašyme nurodytų argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su teismo sprendimu ir kelia faktinių aplinkybių bei įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus, iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Proceso atnaujinimo stadijoje tik patikrinama, ar prašyme dėl proceso atnaujinimo yra nurodyta argumentų, patvirtinančių konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. S. ir V. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A146-248/2012 (bylos numeris pirmosios instancijos teisme I-196-355-2011) neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė