2016-12-14 Nr. AB-24482-3-61-3-02553-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2156-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02553-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 30 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis Lukiškių TI-K buvo kalintas nuo 2012 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. sausio, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo laikytas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų, ypač atsižvelgiant į baldų ir asmeninių daiktų užimtą plotą, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, trūko veidrodžio, spintelių, neužteko vietos prie stalo. Pareiškėjas teigė, jog kalinimas netinkamomis sąlygomis jam sukėlė diskomfortą, psichologines kančias, suvaržė privatumą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. (imtinai). Šiuo laikotarpiu kameros ploto reikalavimai vienam asmeniui pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Dėl pareiškėjo nurodomų kitų pažeidimų atsakovas paaiškino, kad sanitarinės zonos įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, teisės aktuose numatyti baldai kameroje buvo įrengti, o veidrodžio bei lentynėlių įrengimo teisės aktai nenumatė. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo reikalavimus grindė tik abstrakčiais argumentais, nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nekonkretūs. Be to, pareiškėjas privalėjo įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K jį tiesiogiai paveikė ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir iš atsakovo pateikto pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiko nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalintas laikotarpiais nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d. ir nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. balandžio 2 d.

Teismas pažymėjo, kad, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Minėta nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 111.2 punkte. Į šią ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalintas iš viso 12,5 paros, tačiau, kaip nustatyta iš pateiktų duomenų, vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas per visą šį laikotarpį nebuvo pažeistas, todėl šis pareiškėjo argumentas buvo nepagrįstas.

Dėl kamerose įrengtos sanitarinės zonos neatitvėrimo nuo gyvenamosios zonos teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas, be kita ko, numatė, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengtos ne mažesnės nei 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinas, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 metro aukščio. Taigi Lukiškių TI-K atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m tvorele neprieštaravo teisės aktų nuostatoms.

Dėl veidrodžio ir higienos reikmenų lentynėlės neįrengimo sanitariniame mazge teismas pabrėžė, kad, priešingai nei teigė atsakovas, veidrodžiui ir higienos reikmenų lentynėlei įrengti nebūtina atlikti pastato rekonstrukcijos, restauravimo ar kapitalinio remonto darbus, todėl minėti daiktai sanitariniame mazge turėjo būti įrengti (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 p.). Darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo subjektinė teisė kalėti kamerose, atitinkančiose higienos normų reikalavimus, buvo pažeista.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad dėl mažo kamerų ploto jam dažniausiai tekdavo arba gulėti, arba stovėti, teismas pastebėjo, kad, kaip nustatyta iš byloje pateiktų duomenų, pareiškėjas iš 12,5 Lukiškių TI-K prabūtų parų, išskyrus vieną parą, visą laiką buvo kalintas kameroje Nr. 386, kurios plotas – 26,81 kv. m. Didžiausias asmenų skaičius toje kameroje buvo 4 asmenys, keturiese pareiškėjas buvo tik 2012 m. gruodžio 13 d. vakare, 2012 m. gruodžio 14 d. ryte, 2013 m. kovo 28 d. vakare, 2013 m. kovo 30 d. vakare ir nuo 2013 m. kovo 31 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. Šioje kameroje būnant keturiese, vienam asmeniui teko 6,70 kv. m kameros ploto, likusias paras pareiškėjas šioje kameroje buvo patalpintas arba trise, arba vienas, kas atitinkamai reiškė, kad vienam asmeniui tekęs plotas buvo dar didesnis. Įvertinus šias aplinkybes, pareiškėjo teiginys, jog dėl per mažo kameros ploto jam tekdavo tik gulėti arba sėdėti, laikytinas nepagrįstu.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo subjektinė teisė kalėti teisės aktų nuostatas atitinkančiose kamerose buvo pažeista tik dėl to, jog kamerose nebuvo veidrodžio ir lentynėlių (Higienos normos HN 76:2010 21 p.). Laikytina, kad minėtų daiktų trūkumas pareiškėjui galėjo sukelti tam tikrų nepatogumų, tačiau teismas nesutiko, kad dėl šios priežasties pareiškėjui buvo sukelti sveikatos sutrikimai, o atsiradę fiziniai nepatogumai būtent dėl šių daiktų trūkumo nebuvo esminiai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas buvo pakankama satisfakcija už šį pažeidimą, ir atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. Pareiškėjas D. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą pakeisti ir visiškai tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas teismui pateikė klaidingą informaciją apie jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas, t. y. neteisingai nurodė jo asmens kodą, kameras, kuriose jis buvo laikytas, ir datas, kuriomis jis buvo Lukiškių TI-K.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas paaiškina, kad Lukiškių TI-K buvo laikyti du asmenys su vienodais vardais, pavardėmis ir vienodų gimimo metų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K iš tiesų buvo laikytas nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2014 m. gegužės 15 d. Tačiau atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde taip pat neteisingai nurodė savo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį – nuo 2012 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. sausio. Pareiškėjo skunde nurodytas neteisingas skundžiamas laikotarpis iš dalies galėjo suklaidinti Lukiškių TI-K pateikiant prašomus duomenis. Atsakovas pripažįsta, kad buvo padaryta techninė klaida, ir pabrėžia, kad nebuvo siekta suklaidinti pareiškėją ar teismą. Atsakovas pateikia naujus duomenis apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas ir pažymi, kad įstaiga negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, pasireiškusios tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą, bet reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad atsakovas teismui pateikė neteisingą informaciją apie jo kalinimo sąlygas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 136 str. 1 d.). Tai, koks teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, ir nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikytos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti klaidingi duomenys apie jo laikymo sąlygas, todėl teismas priėmė neteisingą sprendimą. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą šią aplinkybę pripažino ir pateikė naujus duomenis. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė remdamasis tikrovės neatitinkančiais duomenimis, skundžiamas sprendimas nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus (teisingus) duomenis apie pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas ginčo laikotarpiu, kurie pirmosios instancijos teisme nagrinėti nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pirmosios instancijos teismui pateikti neteisingi duomenys turėjo esminę reikšmę bylos baigčiai, todėl atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti teisingi duomenys privalo būti ištirti. Akcentuotina, kad, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Taigi, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pagal neteisingus atsakovo pateiktus duomenys, todėl ginčijamas teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė