2025-01-22 Nr. AB-1371-3-61-3-06409-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-150-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06409-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. P. (D. P.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. (D. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 24S236237 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja taip pat skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą ją sulaikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio pagrindais, draudimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, draudimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, pavedant minėtos priemonės užtikrinimą Migracijos departamentui ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT).

Pareiškėja pabrėžė, kad atsakovas slepia dėl pareiškėjos priimtų sprendimų motyvus, t. y. tik pareiškėjos advokatui pareikalavus, pateikė Sprendimą ir kitą sprendimą, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

Būtinybę užtikrinti reikalavimą pareiškėja grindė tuo, jog atsakovas jos aktyviai ieško siekdamas neva apklausti, tačiau pareiškėjos atstovui nepaaiškino, kokios informacijos trūksta atsakovui. Be to, pareiškėjai nuvykus į Migracijos departamentą, ji buvo informuota, kad ji gali būti sulaikoma Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnų, kurie turi įgaliojimus sulaikyti pareiškėją, nepaisant to, kad vyksta teisminiai procesai dėl Migracijos departamento priimtų sprendimų.

Pareiškėja nurodė, kad motinos (t. y. pareiškėjos) atskyrimas nuo mažamečių vaikų ir išsiuntimas padarytų nepataisomą žalą mažamečiams vaikams, be to, šiuo metu vaikas serga (duomenys neskelbtini) ir yra slaugomas mamos. Tai nesuderinama su geriausių vaiko interesų imperatyvu, įtvirtintu ir tarptautiniuose, ir nacionaliniuose teisės aktuose. Pagal teismų praktiką šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas, kuris turi būti pagrįstas protingais ir svarbiais motyvais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Todėl motinos atskyrimas nuo vaikų iki įsiteisės Migracijos departamento spendimai yra neteisėti ir pertekliniai, pažeidžiantys asmenų fundamentalias konstitucines teises.

Pareiškėja pažymėjo, kad ji gydosi Lietuvos Respublikoje, dėl diagnozuotų susirgimų numatomas operacinis gydymas (prieš operacinis vizitas suplanuotas 2024 m. gruodžio 12 d.), todėl išsiuntus pareiškėją iš šalies, būtų pažeistos žmogaus teisės pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB), taip pat Europos Sąjungos pagrindinių tiesių chartijos 4, 19 straipsnių nuostatos. Pareiškėjos įsitikinimu, vien dėl medicininių priežasčių, kol asmuo gydosi, valstybė privalo užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugas, nekvestionuojant asmens buvimo valstybėje teisėtumo.

Pareiškėja pabrėžė, kad jos sutuoktinis E. G. dirba pelno nesiekiančioje Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) organizacijoje „(duomenys neskelbtini)“, kuri remia nepriklausomą žiniasklaidą, visuomenines organizacijas ir žmogaus teisių aktyvistus įvairiose pasaulio šalyse. Vilniuje yra vienas iš daugelio „(duomenys neskelbtini)“ ofisų. Pareiškėjos sutuoktinis nuo 2015 metų užsiėmė projektais „(duomenys neskelbtini)“, palaikančiais nepriklausomą žiniasklaidą Baltarusijoje, o 2019 metais pradėjo vykdyti projektus, susijusius su nepriklausoma rusų žiniasklaida bei žiniasklaida, kuri uždrausta Rusijoje. Visi šie projektai yra finansuojami JAV Valstybės departamento Demokratijos ir Žmogaus teisių biuro, kurio vaidmuo pagal dabartinę Rusijos Federacijos valdžią yra nusikalstamas. „(duomenys neskelbtini)“ vadovybė matydama akivaizdžią grėsmę dėl pareiškėjos sutuoktinio darbo, 2020 metais nutarė išgabenti jį ir jo šeimą iš Rusijos į Lietuvą. Taigi, pareiškėjai kiltų grėsmė būti įkalintai dėl pagalbos sutuoktiniui ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad pareiškėjai kils grėsmė būti persekiojamai savo kilmės šalyje (akivaizdus to pavyzdys yra A. Navalno sutuoktinės baudžiamasis persekiojimas).

Pareiškėja taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas išsiunčia pareiškėją į Rusijos Federaciją adresu, kuris neturi faktinio ryšio su ja – tai butas, esantis (duomenys neskelbtini), parduotas tam, kad šeima įsikurtų Lietuvoje. Be to, pareiškėja neturi jokių objektyvių galimybių gauti kitą būstą, nes pagrindiniais šeimos finansais rūpinasi sutuoktinis. VSAT pareigūnai, gavę Migracijos departamento užduotį, ėmėsi realių aktyvių veiksmų, siekdami sulaikyti pareiškėją, atskirti ją nuo šeimos, išvežti į VSAT Užsieniečių registracijos centrą ir deportuoti. Tačiau šiais veiksmais institucijos kelia grėsmę ir pareiškėjai, nes ji gali būti persekiojama Rusijoje dėl jos vyro veiklos, ir šeimai bei sutuoktiniui.

Pareiškėja apibendrino, kad jos nurodytos priežastys – grėsmė būti persekiojamai pilietybės šalyje, sveiktos būklė dėl planuojamo operacinio gydymo, šeimos gyvenimo užtikrinimas – pagrįstos objektyviais duomenimis, todėl yra visos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kad būtų užtikrintas reikalavimas.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 14 d. nutartimi, be kitų procesinių klausimų išsprendimo, priėmė pareiškėjos skundą ir netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Vertindamas pareiškėjos argumentus, kuriais remdamasi ji prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismas vadovavosi ABTĮ 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyti apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymo pagrindai.

Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones sieja su galbūt neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele žala. Teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima ne tik matyti realų galbūt atsirasiančios žalos faktą, bet ir žalos dydį.

Teismas pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėja nėra atskirta nuo šeimos. Taip pat byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių pareiškėjos teiginį apie jos atskyrimą nuo šeimos iki Sprendimo įsiteisėjimo.

Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodyti argumentai, kuriais ji grindžia būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, susiję su jos sveikata, sutuoktinio darbu, buto pardavimu, yra susiję su skundžiamu Sprendimu, tačiau ne su pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Buvo pažymėta ir tai, kad pareiškėjos inicijuojamas ginčas yra dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusiją, todėl teismas darė išvadą, kad draudimas ją sulaikyti Įstatymo 113 straipsnio pagrindais, draudimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę yra pernelyg nutolę nuo pareiškėjos keliamo ginčo dalyko šioje byloje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai, be to, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus.

Teismas pažymėjo, kad Sprendime nurodytas pareiškėjos išsiuntimo pagrindas akivaizdžiai susijęs su viešuoju interesu, kadangi Sprendimas priimtas konstatavus, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismo vertinimu, prielaida, jog pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, kad pareiškėja neįrodė, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėja, kuriai tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, šios pareigos neįvykdė, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjos prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Esant šioms aplinkybėms, teismas netenkino pareiškėjos prašymo užtikrinti reikalavimą.

III. Pareiškėja D. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – draudimą pareiškėją sulaikyti Įstatymo 113 straipsnio pagrindais, draudimą pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, draudimą pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad Sprendimu ji nėra atskiriama nuo šeimos, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad institucijos ėmėsi realių veiksmų – šaukimų siuntimas, užduoties dėl pareiškėjos sulaikymo suformavimas VSAT, šios tarnybos pareigūnų vykdoma aktyvi asmens paieška.

Pareiškėjai nėra suprantamas teismo motyvas, jog aplinkybės, kuriomis ji grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra susijusios su ginčijamu Sprendimu, tačiau ne su pagrindu užtikrinti reikalavimą. Būtent įvertinus galimas neigiamas pasekmes, jei ginčijamas Sprendimas būtų panaikintas, o pati pareiškėja jau būtų išsiųsta faktiškai iki Sprendimo įsiteisėjimo, pats Sprendimas jau būtų įgyvendintas. Sprendimo panaikinimas (tuo atveju, jei jis būtų pripažintas neteisėtu), pareiškėjai nesukeltų jokių realių pasekmių, kadangi jis jau būtų įvykdytas.

Pareiškėja tvirtina, kad nepagrįsta teismo pozicija, jog pareiškėja nepagrindė didelės neatitaisomos žalos vaikams. Pareiškėja atskirajame skunde pakartoja aplinkybes, kuriomis ji grindė skunde suformuluotą prašymą užtikrinti reikalavimą, t. y. kad nepagrįstai ji bus atskirta nuo Lietuvoje gyvenančių vaikų, kuriems būtina motinos globa ir slauga, pareiškėjai diagnozuotų susirgimų ir numatomo gydymo, pareiškėjos sutuoktinio darbo Lietuvoje veikiančioje visuomeninėje organizacijoje ir persekiojimo ar įkalinimo grėsmės kilmės valstybėje.

Pareiškėja patikslina, kad ji neturi kur gyventi Rusijoje, kadangi šeima nuosavą butą pardavė, o dėl buto pardavimo sandorio savo ir vaikų gyvenamąją vietą deklaravo pas draugę (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat neturi pragyvenimo lėšų Rusijoje, nes ji turi sąskaitas Lietuvoje, o bankinės operacijos su Rusija taikant tarptautines sankcijas yra uždraustos, taip pat lėšų negalėtų pervesti ir jos likęs Lietuvoje sutuoktinis dėl tų pačių taikomų sankcijų.

Pareiškėja pabrėžia, kad kitoje administracinėje byloje Nr. eI2-17660-1064/2024 yra ginčijamas Migracijos departamento sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai, todėl ginčijamas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos taip pat stabdytinas. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad ji prašymą taikyti reikalavimo priemones pagrindė objektyviais duomenimis – grėsme būti persekiojamai pilietybės šalyje, sveikatos būkle dėl planuojamo operacinio gydymo, šeimos gyvenimo užtikrinimu.

Kartu su atskiruoju skundu pareiškėja pateikia naujus įrodymus – buto nuosavybės dokumentą, ugdymo įstaigos teiktą pareiškėjos sūnaus charakteristiką ir ryšį su mama (pareiškėja).

Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. sausio 14 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose detalizavo aplinkybes, su gyvenamosios vietos deklaravimu Rusijos Federacijoje, pabrėžė, kad ji yra stipriai integravusi Lietuvoje, pasitvirtinusi kvalifikaciją, pramokusi lietuvių kalbą, dirbanti, mokanti mokesčius, padedanti sutuoktiniui, besirūpinanti šeima ir vaikais. Pareiškėjos atskyrimas sukeltų ypatingą žalą vaikams, kurie Lietuvoje gyvena ir mokosi. Kartu su paaiškinimais pareiškėja pateikė papildomus įrodymus – duomenis apie bute (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičių ir šio nekilnojamojo turto savininką, nekilnojamojo turto, esančio Vilniuje, pirkimo-pardavimo sandorį, duomenis apie pareiškėjos kvalifikaciją ir lietuvių kalbos mokėjimo lygį, mokesčių administratoriui deklaruotas pajamas; kt.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Migracijos departamentas sutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi ir iš esmės tvirtina, kad pareiškėja skunde tikėtina nepagrindė savo reikalavimo pagrįstumo ir neįrodė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovo vertinimu, skunde pareiškėja nenurodė, kokia jai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, nes nepateikiami jokie duomenys ir įrodymai, kad vaikai negali vykti kartu su pareiškėja ar kad suplanuotos operacijos negali būti atliekamos jos kilmės valstybėje. Tai, kad pareiškėja gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Valstybės saugumo departamentas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino klausimui dėl reikalavimo užtikrinimo išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą nutartį. VSD vertinimu, pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kad šioje byloje skundžiamo Sprendimo dėl išsiuntimo iš Lietuvos vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas ar neįmanomas.

VSD nurodo, kad Teismo išvada, jog pareiškėja neįrodė, kad nepritaikius jos prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių bus patirta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma žala, yra pagrįsta. Atskirajame skunde nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų ir duomenų, kurie būtų pagrindas šią teismo išvadą paneigti. VSD atkreipia dėmesį, kad kitoje pareiškėjos inicijuotoje administracinėje byloje Nr. eI2-17660-1064/2024 dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teismas įsiteisėjusiomis nutartimis atmetė pareiškėjos analogiškus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą pareiškėją sulaikyti Įstatymo 113 straipsnio pagrindais, draudimą pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, draudimą pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos – pagrįstumas ir teisėtumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie, reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad pareiškėja Sprendimu nėra atskiriama nuo šeimos ir kad jos nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas vertino, kad pareiškėja neįrodė, kad neužtikrinus reikalavimo, jai bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 24S236237 teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimu buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusiją, kadangi asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui (Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p.). Sprendimą vykdyti pavesta VSAT.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja iš esmės argumentavo tuo, kad ją išsiuntus į kilmės valstybę bus pažeistos jos teisės į šeimos gyvenimą, pareiškėja bus atskirta nuo šeimos, ypač nuo mažamečių vaikų, kuriems reikalinga pareiškėjos (motinos) globa ir slauga. Pareiškėja taip pat nurodė aplinkybes dėl jai diagnozuotų susirgimų ir suplanuoto operacinio gydymo Lietuvoje veikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Be to, įvykdžius dar neįsiteisėjusį Sprendimą, t. y. išsiuntus pareiškėją, kils pareiškėjos ir jos šeimos persekiojimo grėsmė Rusijoje, kadangi dėl pareiškėjos sutuoktinio darbo pobūdžio pelno nesiekiančioje JAV organizacijoje, ji, kaip šeimos narys, gali susidurti su kilmės valstybės institucijų vykdomomis represijomis.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad šioje byloje ginčijamame Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad Migracijos departamentas yra priėmęs 2024 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 24S227536 atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi (toliau – ir 2024 m. spalio 9 d. Sprendimas) Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui) ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės). Migracijos departamentas taip pat 2024 m. spalio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 24S229010, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvedė perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 2 metus ir 6 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos.

Lietuvos teismų informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėja Regionų administraciniame teisme inicijavo teisminius ginčus dėl šių sprendimų panaikinimo. Administracinė byla pagal pareiškėjos skundą dėl 2024 m. spalio 9 d. Sprendimo panaikinimo yra nagrinėjama (nuo 2025 metų bylos Nr. eI2-3770-1064/2025, teismo posėdis paskirtas 2025 m. vasario 5 d.). Administracinė byla pagal pareiškėjos skundą dėl ginčijamo Sprendimo išsiųsti pareiškėją yra sustabdyta iki tol, kol įsiteisės galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-17660-1064/2024 (nuo 2025 metų bylos numeris Nr. eI2-3770-1064/2025).

Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjos argumentus bei byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija akcentuoja, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.). Teisėjų kolegija, atlikusi preliminarų pareiškėjos reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, nenustatė, kad pareiškėjos reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja Lietuvoje leidimo laikinai gyventi pagrindu (šeimos susijungimo pagrindu) gyvena nuo 2021 m. birželio 3 d. (iki tol pareiškėjai buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2020 m. rugpjūčio 10 d. iki 2021 m. liepos 23 d.), Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis ir jų du mažamečiai vaikai (Rusijos Federacijos piliečiai, kurie mokosi Lietuvoje veikiančiose ugdymo įstaigose). Pareiškėja yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, čia vykdo individualią veiklą taip pat byloje pakanka duomenų, kad dėl sveikatos būklės pareiškėjai suplanuotas gydymas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, Migracijos departamento Sprendimu, kuriuo pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos, pareiškėjai sukeliamus teisinius padarinius bei tai, kad pareiškėja, neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl 2024 m. spalio 9 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (šis sprendimas, kaip ir ginčijamas Sprendimas, yra grindžiamas, be kita ko, asmens keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui) gali būti išsiųsta iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, taip pat atsižvelgusi į tai, kad administracinė byla dėl 2024 m. spalio 9 d. Sprendimo bus nagrinėjama 2025 m. vasario 5 d. (paskirtas teismo posėdis), nesant duomenų, kad pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, sprendžia, kad šiuo atveju, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės (draudimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos), gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjai ir jos šeimos nariams (nepilnamečiams vaikams).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuria būtų uždrausta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas (ABTĮ 70 str. 3 d. 1 p.).

Nagrinėjamu atveju netenkinamas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą pareiškėją sulaikyti Įstatymo 113 straipsnio pagrindais, draudimą pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę – kadangi byloje ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos sulaikymo klausimas, taip pat pareiškėjai nėra taikoma grąžinimo į kilmės valstybę procedūra (Įstatymo 125 str.).

Dėl apeliacinės instancijos teismui pareiškėjos pateiktų naujų įrodymų, teisėjų kolegija pažymi, kad yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas užtikrinti reikalavimą, pagrįstumas ir teisėtumas (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.). Atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies bei 151 straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos ar atskiro klausimo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Pastebėtina, kad dalis šių įrodymų jau buvo teikiami pirmosios instancijos teismui. Kartu pareiškėjai išaiškintina, kad įrodymus, kurie, pareiškėjos įsitikinimu, patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes dėl ginčo esmės, pareiškėja turi teisę teikti bylą nagrinėjančiam teismui (ABTĮ 52 str. 2 d.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus ir kitas svarbias aplinkybes, reikalavimo užtikrinimo priemonės – draudimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas – taikymas šiuo atveju atitinka proporcingumo principą, todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinama, taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, kuria uždraudžiama Migracijos departamentui ir VSAT išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas. Kita pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. P. (D. P.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjos D. P. (D. P.) prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išsiųsti pareiškėją D. P. (D. P.) iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.

Nutarties dalies dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo vykdymą pavesti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius