2015-11-03 Nr. BB-4371-1-05-1-02048-2011-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-426-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-05-1-02048-2011-5 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.20.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,

gynėjui advokatui Stasiui Zabitai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Kastyčio Šikšniaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu S. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199(2) straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus visiškai jas sudedant, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie 2005 m. lapkričio 22 d. Vokietijos Štutgarto Žemės teismo paskirtos, Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 26 d. nutartimi suderintos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją kodeksą ir neatliktos septynerių metų vienuolikos mėnesių trijų dienų laisvės atėmimo bausmės, pridėjus dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti iš S. P. ir E. I. nusikaltimui daryti panaudotos priemonės automobilio „Ford Focus“ vertę atitinkančią pinigų sumą – 30 650 Lt (8876 Eur), po 15 325 Lt (4438 Eur) iš kiekvieno.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta konfiskuoti ir nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti 10 pakelių cigarečių „Fest 7“ ir 10 pakelių cigarečių „Fest“.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendis pakeistas – panaikinta nuosprendžio dalis, kuria S. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: S. P. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, S. P. pagal BK 199(2) straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams – subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie 2005 m. lapkričio 22 d. Vokietijos Štutgarto Žemės teismo paskirtos, Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 26 d. nutartimi suderintos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją kodeksą ir neatliktos septynerių metų vienuolikos mėnesių trijų dienų laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 199(2) straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir E. I., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. P. nuteistas pagal BK 199(2) straipsnio 1 dalį už tai, kad kartu su E. I., neteisėtai, pažeisdamas nustatytą tvarką, disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y. 2011 m. liepos 13 d., apie 11.30 val., Rygoje, už 7000 Eur įgijo Baltarusijos Respublikos banderolėmis pažymėtus 11 970 pakelių cigarečių „Fest 7“, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 86 934,50 Lt (25 177,97 Eur), ir 30 pakelių cigarečių „Fest“, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 217,50 Lt (62,99 Eur), ir tą pačią dieną jas gabeno į Lietuvos Respubliką, Vilnių, kol Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai apie 15.00 val. Pasvalio r., Škilinpamūšio k., magistraliniame kelyje A10, sustabdę patikrinti jų vairuojamus automobilius, vežamas cigaretes surado ir paėmė. Ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis neskundžiama.

S. P. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-2048-11 jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199(2) straipsnio 1 dalyje, nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio pradžios iki spalio 19 d., prašydamas ir įtikinėdamas palenkė I. B., dėl kurios baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, duoti melagingus parodymus apie S. P. buvimo 2011 m. liepos 13 d. Rygoje aplinkybes. Dėl to I. B. 2011 m. spalio 19 d., 10.00–11.55 val., Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Zoknių užkardos tarnybinėse ikiteisminio tyrimo skyriaus patalpose, esančiose Šiauliuose, Pročiūnų g. 3, ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-2048-11 apklausiama kaip liudytoja, būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, melagingai parodė, kad 2011 m. liepos 13 d., 11.30–12.30 val., ji buvo Rygoje kartu su S. P. Pagal šį kaltinimą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu S. P. išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Kastytis Šikšnys prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria S. P. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio l dalį, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria S. P. buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio l dalį, ir dėl šios dalies priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šis teismas klaidingai išaiškino BK 235 straipsnio turinį, iškreipė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio esmę ir nepagrįstai rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520/2014 kaip teisminiu precedentu, dėl to išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Prokuroras pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. nutarime išaiškinta, jog teismams sprendžiant bylą precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Aptariamoje byloje Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartimi I. B. buvo perduota teismui kaltinat ją nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio l dalyje, padarymu, o S. P. – nusikalstamų veikų, numatytų BK 199(2) straipsnio l dalyje ir 24 straipsnio 5 dalyje, 235 straipsnio l dalyje, padarymu. Pagal kaltinamąjį aktą I. B. kaltinama tuo, kad davė melagingus parodymus apklausiama kaip liudytoja apie tai, kad 2011 m. liepos 13 d., nuo 11.30 iki 12.30 val., ji buvo Rygoje kartu su S. P., nors ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nurodytu laiku ji buvo Mažeikiuose. O S. P. atitinkamai kaltinamas tuo, kad palenkė I. B. padaryti šią veiką.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kaltinamosios I. B. negalėjimą dalyvauti procese dėl ligos, 2014 m. sausio 27 d. nutartimi baudžiamąją bylą dėl jos išskyrė į atskirą bylą, o baudžiamąją bylą dėl kaltinamųjų S. P. ir E. I. nusprendė nagrinėti toliau ir 2014 m. balandžio 17 d. išsprendė jų kaltės klausimą, priimdamas nuosprendį. Šiame nuosprendyje, aprašydamas S. P. padarytą nusikalstamą veiką, teismas konkrečiai nenurodė I. B., bet ją įvardijo kaip asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta. Prokuroras pažymi, kad, pagal „Liteko“ duomenis, išskirtoje byloje, kurioje I. B. kaltinama pagal BK 235 straipsnį, vyksta teisminis nagrinėjimas.

Šioje byloje aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios į baudžiamosios bylos Nr. 2K-520/2014 aplinkybes, skiriasi inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdis, bendrininkų rūšys, bylų atskyrimo aplinkybės, atskyrimo pagrįstumas ir teisinės galimybės atskirtose bylose išsamiai ištirti reikšmingas kiekvienoje byloje aplinkybes, įvertinant ar bylų išskyrimas nesudarys kliūčių sprendžiant bendrininkų atsakomybės klausimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinių kliūčių išnagrinėti baudžiamąją bylą dėl S. P. ir išspręsti 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu jo kaltės klausimą, neišsprendus atskirtoje byloje I. B. kaltės klausimo.

Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad tokie S. P. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ne pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio l dalį, bet pagal BK 233 straipsnį (poveikis liudytojui). Sistemiškai aiškinant šių teisės normų turinį, akivaizdu, kad jų atribojimo kriterijus yra tai, jog poveikio liudytojui duoti melagingus parodymus atveju kaltininkas siekia bet kokiu būdu paveikti liudytoją, t. y. asmenį, kuris žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar kitose įstatyme numatytose institucijose. Kaltininkui žinoma, kad toks asmuo matė įvykį ar kitaip sužinojo apie reikšmingas tyrimui aplinkybes, todėl buvo apklaustas arba gali būti kviečiamas į apklausą kaip liudytojas. O sukurstymo duoti melagingus parodymus atveju kaltininkas suvokia, kad asmuo nėra liudytojas, nes nematė įvykio ir jam nėra žinomos reikšmingos tyrimui aplinkybės, tačiau tokį asmenį (fiktyvų liudytoją) palenkia duoti melagingus parodymus, neva matė tiriamo įvykio aplinkybes, ar kitaip patvirtina kaltininko pateiktą gynybos versiją.

Aptariamoje byloje nustatyta, kad S. P. pasirinko pažįstamą I. B. kaip tariamą liudytoją, palenkė ją duoti melagingus parodymus, jog 2011 m. liepos 13 d., nuo 11.30 iki 12.30 val., ji buvo Rygoje kartu su S. P., nors iš tikrųjų I. B. nurodytu laiku Rygoje nebuvo ir su S. P. nesusitiko. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo neteisingą nusikalstamos veikos kvalifikavimą.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, darydamas nuorodą į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę neduoti parodymų prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, iškreipdamas šio konstitucinio principo esmę, nepagrįstai pripažino, kad S. P. kaip nusikalstamos veikos kurstytojas negali atsakyti už bendrininkavimą duodant melagingus parodymus baudžiamojoje byloje. Tokia teismo išvada yra ydinga, iškraipo baudžiamosios atsakomybės principus. Kaltininko veika, kai, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, jis suranda tariamą liudytoją ir jį palenkia duoti melagingus parodymus jo (kaltininko) naudai, vertinama kaip kurstytojo ir tokia veika kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio l dalį. Ši situacija neturi teisiškai reikšmingo ryšio su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintu principu.

Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatas.

Prokuroro kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

Pagrindinė aplinkybė, dėl kurios S. P. apeliacinės instancijos teismo išteisintas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį, yra tai, kad jis buvo kaltinamas sukurstęs I. B. duoti melagingus jam palankius parodymus jo paties baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl asmens teisės neduoti parodymų prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius neleidžia bausti asmens už jam palankius melagingus parodymus jo paties baudžiamojoje byloje, net ir turint galvoje, kad šiuos parodymus davė ne jis pats, o jo sukurstyta liudytoja. Tokiam vertinimui pritartina.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Kaltinamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save laikoma neatskiriama teisingo proceso sąlyga Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio prasme. Iš baudžiamųjų įstatymų ir iš baudžiamojo proceso normų taip pat neišplaukia įtariamojo ir kaltinamojo pareiga teisingai liudyti savo paties baudžiamojoje byloje. Pirma, įtariamajam ir kaltinamajam garantuojama teisė duoti parodymus (BPK 21, 22 straipsniai), tačiau jie, skirtingai nei liudytojai bei nukentėjusieji, negali būti įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą; antra, įtariamasis ir kaltinamasis neįtraukti į sąrašą subjektų, atsakančių už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį.

Turint galvoje tokį teisinį reguliavimą, taip pat būtinumą užtikrinti baudžiamojo proceso metu įtariamųjų ir kaltinamųjų galimybę gintis bei kitas įstatymo garantuojamas procesines teises, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad kaltinamasis negali atsakyti už melagingų parodymų davimą savo paties byloje nei kaip vykdytojas, nei kaip kurstytojas ar kitoks bendrininkas.

Pažymėtina, kad BK yra ir kitų normų, saugančių proceso dalyvius nuo teisingumui priešingo poveikio: trukdymas teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai (BK 231 straipsnis), poveikis liudytojui, nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui (BK 233 straipsnis), poveikis nukentėjusiam asmeniui, kad šis susitaikytų su kaltininku (BK 234 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl negalimumo kaltinti S. P. sukursčius I. B. duoti melagingus jam palankius parodymus jo paties baudžiamojoje byloje, nurodė, kad šiuo atveju galėjo būti svarstomas klausimas dėl S. P. veiksmų atitikties poveikio liudytojui (BK 233 straipsnis) požymiams. Tokia išvada padaryta įvertinus aplinkybes, kad S. P. banko pavedimu pervedė I. B. 1000 Lt (289,62 Eur) už advokato paslaugas, domėjosi jos apklausomis ir nurodinėjo šiai, kaip elgtis, taigi siekė paveikti ją, kad ši byloje duotų melagingus parodymus. Prokuroras didelę kasacinio skundo dalį skyrė būtent šiam teiginiui paneigti. Antai kasaciniame skunde argumentuojama, kad I. B. negali būti poveikio objektu BK 233 straipsnio prasme, nes ji yra „fiktyvus liudytojas“, t. y. nematė įvykio ir jai nebuvo žinoma reikšmingų tyrimui aplinkybių. Kita vertus, anot prokuroro, I. B. gali būti pripažinta liudytoja kaip sukurstymo duoti melagingus parodymus objektas. Taigi sąvokai „liudytojas“, nurodytai BK 233 straipsnyje, kasatorius suteikia siauresnę prasmę nei nurodytai BK 235 straipsnyje. Tokie argumentai nelogiški ir nepagrindžia kasatoriaus teiginių dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų klaidingumo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju dėl S. P. ir I. B. buvo vykdomi skirtingi procesai, nors jie abu buvo kaltinami bendrininkavimu duodant melagingus parodymus. Pirmosios instancijos teismas nuteisė S. P. už I. B. sukurstymą duoti melagingus parodymus tuo metu, kai pati I. B. (vykdytoja) dar nebuvo nuteista už šią veiką. Nors tai nebuvo pagrindinis apeliacinės instancijos teismo motyvas išteisinant S. P. pagal šį kaltinimą, tačiau teismas, remdamasis kasacinėje praktikoje įtvirtinta nuostata (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520/2014), visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į tokios situacijos ydingumą.

Konstatuotina, kad pagrindo tenkinti kasacinį skundą, naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (BPK 369 straipsnis) nenustatyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Kastyčio Šikšniaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Aurelijus Gutauskas

Olegas Fedosiukas