2019-03-27 Nr. AB-7733-3-64-3-02243-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1548-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02243-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių AVPK), 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d. buvo laikomas Telšių AVPK Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Mažeikių RPK areštinė) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio kameros ploto. Atvykęs etapu, mažose kamerose jis negalėjo tinkamai pailsėti, dėl to patyrė nepatogumus, stresą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Mažeikių RPK areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2015 m. kovo 13 d. dvivietėje kameroje Nr. 18 vienas, nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. kovo 19 d. keturvietėje kameroje Nr. 10 su dar dviem asmenimis, nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. liepos 17 d. dvivietėje kameroje Nr. 18 su dar vienu asmeniu, nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. sausio 29 d. dvivietėje kameroje Nr. 21 su dar vienu asmeniu ir nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 24 d. dvivietėje kameroje Nr. 19 su dar vienu asmeniu.

5. Mažeikių RPK buvo pradėta eksploatuoti 2003 m. gruodžio 5 d., ją statant buvo atsižvelgta į galiojančius teisės aktus ir jais vadovautasi, todėl areštinės patalpos atitinka visus jai keliamus reikalavimus, laikymo sąlygos atitinka Europos Sąjungos galiojančias normas. Areštinės keturvietės kameros gyvenamasis plotas yra 21,60 kv. m, dvivietės kameros gyvenamasis plotas yra 11,52 kv. m. Vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas dvivietėje kameroje yra 5,76 kv. m, keturvietėje – 5,51 kv. m. Baldai visose kamerose yra vienodo dydžio, stalas užima 0,54 kv. m, lova – 1,6 kv. m, suolas – 0,32 kv. m, spintelė – 0,42 kv. m. Sanitarinis mazgas kamerose užima 1,26 kv. m, tačiau jo plotas į bendrą kameros plotą neįskaičiuojamas. Dvivietėje kameroje yra stalas, dvi spintelės, dvi lovos ir sanitarinis mazgas, keturvietėje kameroje yra stalas, du suolai, keturios lovos, keturios spintelės ir sanitarinis mazgas.

6. Atsakovas nurodė, kad bendruosius policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimus pareiškėjo nurodytu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje buvo nurodyta, kad areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, kameroje turi būti įrengtos metalinės vieno arba dviejų aukštų lovos, prie sienų pritvirtinamos pakabos drabužiams; atsižvelgiant į vietų skaičių prie kiekvienos lovos turi būti spintelė, suolas arba taburetės bei vienas stalas. Kad areštinė atitinka visus keliamus reikalavimus aktualiu laikotarpiu, užfiksuota Telšių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose. Pareiškėjo skundų dėl laikymo sąlygų areštinėje nebuvo gauta.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Mažeikių RPK areštinėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2015 m. kovo 13 d. dvivietėje kameroje Nr. 18 vienas, nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. kovo 19 d. keturvietėje kameroje Nr. 10 su dar dviem asmenimis, nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. liepos 17 d. dvivietėje kameroje Nr. 18 su dar vienu asmeniu, nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. sausio 29 d. dvivietėje kameroje Nr. 21 su dar vienu asmeniu ir nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 24 d. dvivietėje kameroje Nr. 19 su dar vienu asmeniu. Teismas nurodė, kad keturvietės kameros gyvenamasis plotas yra 21,60 kv. m, dvivietės kameros gyvenamasis plotas yra 11,52 kv. m, sanitarinis mazgas užima 1,26 kv. m, jo plotas į bendrą kameros plotą neįskaičiuojamas. Tačiau atsakovas į bylą nepateikė Telšių AVPK Mažeikių RPK areštinės patalpų plano, todėl nėra aišku, ar atsakovo nurodytas kamerų gyvenamasis plotas (21,60 kv. m. ir 11,52 kv. m.) tuo pačiu yra ir bendras kamerų plotas, t. y. nurodytas jau atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Todėl teismas atsakovo pateiktus duomenis vertino pareiškėjo naudai ir laikė, kad keturvietės kameros plotas 21,60 kv. m ir dvivietės kameros plotas 11,52 kv. m yra su sanitarinio mazgo užimamu plotu. Taigi iš keturvietės kameros ploto - 21,60 kv. m atėmus sanitarinio mazgo plotą - 1,26 kv. m, lieka 20,34 kv. m, keturvietėje kameroje pareiškėjas buvo laikomas su dar dviem asmenimis, todėl jam teko 6,78 kv. m. Iš dvivietės kameros ploto - 11,52 kv. m atėmus sanitarinio mazgo plotą - 1,26 kv. m, lieka 10,26 kv. m, dvivietėse kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui teko nuo 5,13 kv. m iki 10,26 kv. m. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad vienam asmeniui areštinėje tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog iš kameros ploto būtų atimamas baldais ar kitu inventoriumi užimtas plotas.

9. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgdamas į ginčui aktualų teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nenustatęs neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų, neturtinės žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, sprendė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III. 10. Pareiškėjas M. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo netinkamai, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas neveikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose ir neužtikrino vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo. Dalį ploto užėmė baldai bei sanitarinis mazgas, todėl kameros plotas buvo mažesnis ir ribojo galimybę laisvai judėti. Teismas nevertino šių aplinkybių.

12. Pažymi, kad iš Visuomenės sveikatos centro pažymų matyti, jog buvo nustatyti ir kiti pažeidimai: nebuvo veidrodžio, susidėvėjęs minkštasis inventorius, čiužiniai netinkami naudoti. Dėl visų nurodytų aplinkybių jis negalėjo pailsėti, laisvai judėti, turėjo kentėti stuburo skausmus. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į nurodytas aplinkybes ir priteisti 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, teismo spendimą palikti nepakeistą.

14. Atsiliepime nurodo, kad tam tikra asmenų, esančių areštinėje, privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, tačiau teigti, kad areštinėje dėl pareiškėjo nurodytų teiginių jis buvo tyčia kankinamas, patyrė nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Telšių AVPK veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. dėl to, kad Mažeikių RPK areštinėje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, atlyginimo.

16. Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Telšių AVPK Mažeikių RPK areštinė neužtikrino jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančios ploto normos.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad ginčijamu laikotarpiu teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti ploto norma areštinėje pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios inststancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo netinkamai ir abstrakčiai, neatsižvelgė į tai, kad dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas 5 kv. m kameros plotas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose nebuvo veidrodžio, susidėvėjęs minkštasis inventorius, čiužiniai netinkami naudoti.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

20. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog kamerose nebuvo veidrodžių, minkštasis inventorius susidėvėjęs, čiužiniai netinkami naudoti, t. y. kelia reikalavimus, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui paduotame skunde. Kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo reikalavimo minėtoje apimtyje nenagrinėja.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimo motyvų matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodyto pažeidimo, jį išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

24. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neatsižvelgė į tai, jog dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas ir baldai, todėl nepagrįstai sprendė, kad ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas atsiliepime nurodė kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus, sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris, atsakovo teigimu, neįskaičiuotas į kameros plotą, tačiau atsakovas nepateikė Mažeikių RPK areštinės patalpų plano, iš kurio būtų matyti, jog sanitarinio mazgo patalpos įrengtos atskirai nuo kameros gyvenamosios patalpos ir atsakovo atsiliepime kamerų plotai nurodyti atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, šias aplinkybes vertino pareiškėjo naudai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjui kameroje tenkantį plotą apskaičiavo iš kameros ploto atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma – 5 kv. m – pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad teisės aktai nenustato, jog apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turi būti atimamas baldais ar kitu inventoriumi užimtas plotas.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu nurodyta, kad vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma – šiuo atveju 5 kv. m – atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Nagrinėjamu atveju kameroje esančių baldų užimamas plotas nėra reikšmingas, nes ploto pažeidimas nėra nustatytas.

26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas