2017-10-31 Nr. AB-19890-3-61-3-03985-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-907-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03985-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. C. (toliau – ir pareiškėjas) su 2015 m. rugpjūčio 4 d. skundu (b. l. 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), priteisti 100 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–5).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. birželio 5 d. perpildytose kamerose. Tokiu būdu pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K nesilaikė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyto minimalaus ploto reikalavimo, todėl pareiškėjas nuolat buvo laikomas perpildytose kamerose, patyrė nežmonišką elgesį ir psichologinę įtampą. Pareiškėjo teigimu, tokie atsakovo veiksmai neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija, EŽTK) 3 straipsnio ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsnio reikalavimų.

4. Taip pat, pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K nesilaikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo nei veidrodžio, nei tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), nei atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies, dėl to visi patalpoje apgyvendinti asmenys buvo priversti uostyti tualeto smarvę. Kamerose langai buvo maži, todėl trūko natūralaus apšvietimo, o dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas. Be to, Lukiškių TI-K nebuvo mechaninės patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistemos. Žiemos metu kamerose buvo šalta ir drėgna. Negana to, lovos, patalynė ir užvalkalai buvo nešvarūs ir nedezinfekuoti. Asmeninių rūbų skalbimo paslaugos buvo apmokestintos, todėl, pareiškėjo vertinimu, tiems, kas neturėjo pinigų ar negalėjo jų užsidirbti, nebuvo sudaromos sąlygos juos išsiskalbti.

5. Pareiškėjas nurodė, kad nors jis nuolat kreipdavosi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau higienos priemonės (tualetinis popierius, dantų pasta, skustuvas ir kt.) jam nebuvo išduodami. Jo nuomone, tai prieštarauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – Normos) numatytoms normoms. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė realius nepatogumus, todėl reikalavo turtinės žalos (67 Eur) atlyginimo.

6. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K buvo patiekiamas netinkamas ir nepilnavertis maistas, kuriame trūko vitaminų, todėl nusilpo jo organizmas, imuninė sistema, dėl to jis buvo paguldytas į ligoninę.

7. Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, neužtikrinant pagarbos žmogaus orumui, gyvenamųjų patalpų plotui neatitinkant teisės aktų reikalavimų, todėl jis patyrė dvasinį sukrėtimą, pasireiškusį įvairiais psichologiniais išgyvenimais: neviltimi, bejėgiškumo ir skriaudos jausmu, liūdesiu, ilgai trukę negatyvūs išgyvenimai padarė pareiškėjui psichologinę traumą, taigi, patyrė neturtinę žalą. Tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, neturtinė žala padaryta tyčia, nes perteklinės miegamosios vietos įkalinimo įstaigų kamerose yra įrengtos veikiant sąmoninga tyčia, žinant, kad perteklinių miegamųjų vietų įrengimas kamerose yra neteisėtas.

8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (b. l. 10–18).

9. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K teigimu, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Todėl Lukiškių TI-K administracija kiek įmanoma mažina neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Administracija taip pat nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Atsakovas teigė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele bei šalto vandens tiekimo sistemos įrengimas atitinka Higienos normos reikalavimus. Atsakovas nurodė, jog langai pritaikyti vėdinti, o asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės. Be to, teisė praustis duše vieną kartą per savaitę atitinka Higienos normos reikalavimus, o pasivaikščiojimas vieną valandą gryname ore taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, pareiškėjas neįrodo žalos atsiradimo pagrindų, todėl žala negali būti priteisiama.

10. Pareiškėjas, atsakydamas į atsakovo atsiliepimą, pateikė 2016 m. sausio 11 d. paaiškinimus (b. l. 106–108), kuriuose nurodė, jog Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų, jog kaliniai niokoja inventorių ir valstybės turtą, todėl reikia dažnai daryti remontą. Lukiškių TI-K pateikė sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri neaktuali ginčo laikotarpiui, o teiginys, jog anksčiau buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ savaime nepatvirtina, kad aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbai buvo atlikti. Pareiškėjas nesutiko su Lukiškių TI-K atsiliepimo teiginiais dėl jam tekusio ploto, sanitarinio mazgo, vėdinimo sąlygų bei kamerų įrengimo. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl laikymo Lukiškių TI-K jis patyrė dvasinį sukrėtimą, o tai yra ilgalaikiai, negatyvaus pobūdžio ilgai trukę išgyvenimai, kurie padarė jam psichologinę traumą, todėl pareiškėjas Lukiškių TI-K argumentus, jog nėra jokių įrodymų apie patirtą žalą, laikė akivaizdžiai melagingais. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K nepateikė argumentų dėl Higienos normos 21, 41–45, 54–58, 63–67 punktų, dėl diskriminacijos (skundo 12 punkto), todėl turi būti preziumuojama, kad atsakovas pripažino, jog neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktus.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. birželio 5 d.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo J. C. laikymo netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K. Pareiškėjo teigimu, jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, antisanitarinėmis ir nežmogiškomis sąlygomis.

13. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (žr. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (žr. 2006 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr. 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) praktika, pažymėjo, kad neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas J. C. Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. birželio 5 d. (b. l. 10–18). Išnagrinėjęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų ir tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, teismas konstatavo, kad pažeidžiant teisės aktuose numatytą minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimą pareiškėjas buvo laikomas iš viso 639 dienas. Todėl teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Taip pat nagrinėjamu atveju, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimu Lukiškių TI-K kamerose, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl netinkamomis sąlygomis sukeltų nepatogumų.

15. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Kartu pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog Lukiškių TI-K stengiamasi palaikyti tvarką: buvo sudarytos sutartys dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros ir profilaktinių patikrinimų (b. l. 10–18). Be to, teismas, kompleksiškai įvertinęs ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytus Higienos normos pažeidimus bei trūkumus (b. l. 19–20, 21–22, 53–55), įvertinęs, kad kai kuriais atvejais tų pažeidimų nenustatyta (b. l. 29–31, 47–48, 49–51, 65–66, 59–60, 71–80, 83–88, 67–70, 81–82), konstatavo, kad esminiai pažeidimai buvo susiję su ploto trūkumu, tačiau, nustatydamas neturtinės žalos dydį, kompleksiškai vertino ir kitus pažeidimus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į pareiškėjo teiginius dėl higienos priemonių negavimo, tačiau tai vertino nustatydamas neturtinės, o ne turtinės žalos dydį, nes jos pareiškėjas neįrodė (skundo tekste nurodo apie 67 Eur, reikalavimuose – 100 Eur).

16. Teismas, atsižvelgęs į pažeidimo mastą bei trukmę (639 paras pareiškėjas J. C. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui būtent Lukiškių TI-K administracijos veiksmais padaryta žala sveikatai, taip pat į gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 4 800 eurų suma, kurią priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

III. 17. Pareiškėjas J. C. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti.

18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo jis kalėjo netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo nuomone, jo teisė į minimalaus ploto vienam asmeniui užtikrinimą buvo pažeidžiama visą jo kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpį (t. y. 718 dienų). Taip pat nurodė, kad skaičiuojant minimalų plotą vienam asmeniui, patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas turėjo būti išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto.

19. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes jame visiškai nepasisakyta dėl sanitarinio mazgo ir Higienos normos 21, 41–45, 63–67 punktų. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjo prašomos turtinės žalos atlyginimo dėl higienos priemonių negavimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog dėl išduodamų higienos priemonių yra vedama apskaita, kurioje išduodant šias priemones reikia pasirašyti, tačiau atsakovas nepateikė duomenų, jog pareiškėjui buvo išduotos minėtos priemonės. Negavęs higienos ir materialinio aprūpinimo priemonių, pareiškėjas turėjo papildomų išlaidų, t. y. patyrė turtinę žalą.

20. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ‒ EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, t. y. EŽTT 2013 m. liepos 25 d. sprendime Canali, pareiškimo Nr. 40119/09, kuriame pareiškėjui skyrė 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui J. C. už kalinimą nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. birželio 5 d. Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dalį kalinimo laikotarpio buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytas minimalias vienam asmeniui tenkančio ploto normas, taip pat pripažino kitų higienos normų pažeidimus, todėl priteisė pareiškėjui 4 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

23. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai apskaičiavo jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, todėl priteista 4 800 Eur suma yra nepakankama. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika panašiose bylose.

24. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

25. Siekiant nustatyti neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme, reikia patikrinti, ar valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

26. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Dėl nagrinėjamu atveju nustatytų pažeidimų

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintos ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

28. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (t. y. 639 dienas) Lukiškių TI-K buvo laikomas jam neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad daugiau nei pusę kalinimo laikotarpio (t. y. 639 dienas iš 1083 dienų) pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkto nuostatas. Remiantis bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,99 kv. m iki 7,94 kv. m kameros ploto, tačiau daugiau nei 600 dienų pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo aspektu įstaiga atliko neteisėtus veiksmus.

29. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo metu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) tiesiogiai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Aiškindamas ir taikydamas šį teisinį reguliavimą EŽTT praktikos kontekste, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas visų kameros įrenginių užimamas plotas. Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį.

30. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos veikti taip, kad būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas naudojantis tualetu. Atsakovas teigė, jog visose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Tačiau pabrėžtina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali matyti suimtąjį (nuteistąjį) besinaudojant tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Teisėjų kolegija atsižvelgia į pareiškėjo argumentą, jog jį besinaudojantį tualetu galėjo atsitiktinai užtikti į kamerą įėję arba nuteistųjų stebėjimą atliekantys pareigūnai, todėl konstatuoja, kad Lukiškių TI-K tinkamai neužtikrino pareiškėjo privatumo.

31. Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs teiginius dėl, jo manymu, netinkamo apšvietimo, ventiliacijos, temperatūros, drėgmės, taip pat teigia, kad kamerose grindų, sienų tinkas išbyrėjęs, yra pelėsis, patalpos nevalomos.

32. Pagal Higienos normą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.). Oro temperatūra Šiltuoju metų periodu turi būti 18–28 °C, o šaltuoju – 18–22 °C; santykinė drėgmė šiltuoju metų periodu – 35–65 proc., o šaltuoju – 35–60 proc. (26 p.). Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.).

33. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo teiginių dėl higienos normų neatitinkančių laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pateikė į bylą Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, priimtus laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2015 m. liepos mėn. patikrinus, be kita ko, kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 19–92). Iš šių patikrinimų aktų matyti, kad tam tikrais atvejais Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikytas ir pareiškėjas, buvo nustatyti kai kurie pareiškėjo nurodyti higienos normų pažeidimai, pavyzdžiui, netinkama dirbtinė dieninė ir naktinė apšvieta kameroje Nr. 107 (2013 m. balandžio 23 d. patikrinimo aktas (b. l. 19–20), 2013 m. sausio 9 d. patikrinimo aktas (b. l. 63–64)); sudaužytas langas, pajuodusios sienos ir lubos, netinkama temperatūra kameroje Nr. 112 (2013 m. liepos 4 d. patikrinimo aktas (b. l. 33–34), 2014 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktas (b. l. 59–60)); pajuodusios lubos ir per didelė drėgmė kameroje Nr. 138 (2013 m. gegužės 20 d. patikrinimo aktas (b. l. 21–22, 2013 m. spalio 24 d. patikrinimo aktas (b. l. 25–26)); nubyrėję sienų dažai kameroje Nr. 278 (2013 m. spalio 22 d. patikrinimo aktas (b. l. 41–42)); pelėsis kameroje Nr. 317 (2015 m. kovo 24 d. patikrinimo aktas (b. l. 71–75). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas, ginčo laikotarpiu laikomas Lukiškių TI-K, tam tikrais atvejais galėjo būti laikomas higienos normas pažeidžiančiomis sąlygomis. Tačiau pažymėtina, kad didžiojoje dalyje patikrinimo aktų, pateiktų į bylą, higienos normų pažeidimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, iš viso nebuvo nustatyta. Šiuo atveju taip pat atsižvelgtina į tai, kad minėti pažeidimai buvo nustatyti patikrinus kameras ne tuo metu, kai jose buvo laikomas pareiškėjas, be to, tam tikrais atvejais, atlikus grįžtamąją kontrolę, buvo nustatyta, kad minėti pažeidimai pašalinti (pavyzdžiui, 2013 m. liepos 25 d. patikrinimo aktas (b. l. 23–24), 2013 m. gruodžio 17 d. patikrinimo aktas (b. l. 45–46), 2014 m. gruodžio 10 d. patikrinimo aktas (b. l. 61–62)).

34. Nors pareiškėjas skundėsi ir dėl graužikų bei parazitų kamerose, šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kuris, įvertinęs į bylą pateiktas paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“, buvo realiai atliekami graužikų ir vabzdžių naikinimo darbai, o atlikus Lukiškių TI-K periodinius profilaktinius patikrinimus kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, graužikų ir vabzdžių buvimo nebuvo nustatyta (b. l. 129–152), šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

35. Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs, kad atvykusiems asmenims į Lukiškių TI-K nėra atliekamas medicininis patikrinimas, o sanitarinė švarykla nėra įrengta, taip pat skundėsi dėl reguliariai nekeičiamos patalynės. Lukiškių TI-K jokių duomenų, paneigiančių tokius pareiškėjo teiginius, teismui nepateikė. Atsižvelgiant į anksčiau minėtas įrodinėjimo naštos perkėlimo taisykles ir tai, kad šiuo atveju valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K neįrodė, kad pareiškėjo nurodomų kalinimo sąlygų pažeidimo nebuvo, teisėjų kolegija pripažįsta šiuos pažeidimus.

36. Nors pareiškėjas skunde buvo nurodęs, jog žalą patyrė ir dėl nepakankamo maitinimo, tačiau visiškai nedetalizavo, kokį maitinimą jis gavo, kaip būtent pasireiškė žala pareiškėjo atžvilgiu. Todėl šie abstraktūs pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos dydžio

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas remiasi Canali byla ir teigia, kad jam turi būti priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43662/98). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį, remiantis subsidiarumo doktrina, pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT, visų pirma, nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų bei nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo tiesiogiai taikyti 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirtas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

39. Spręsdama atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, teisėjų kolegija nurodo, jog svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 30 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į itin ilgą kalinimo perpildytose kamerose trukmę (639 dienos), į tai, kad beveik 300 dienų, t. y. 290 dienų, pareiškėjui teko mažiau nei 2 kv. m ploto vienam asmeniui, į kitus nustatytus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei higienos normų pažeidimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 4 800 Eur suma laikytina per maža kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

41. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti teisinga priteistina suma yra 6 000 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 800 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 6 000 Eur.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

42. Nagrinėdama pareiškėjo argumentą dėl turtinės žalos, teisėjų kolegija pažymi, jog žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal bendrąją taisyklę žala nėra preziumuojama, jos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo už higienos priemonių nesuteikimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog patirtų nuostolių pareiškėjas neįrodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. C. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjui J. C. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 6 000 Eur (šešis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė